Accessibility Tools

aldona_ruseckaitealdona_ruseckaite       Apie Poezijos pavasarį reikia rašyti skubiai – atlekia birželis, pakyla vėjai ir nuneša kažkur į dausas eilėraščius, emocijas, nuotaikas, susitikimų džiaugsmą ir kartėlį, galop sudžiūsta ir šienu pakvimpa laureato vainikas, kasmet (rituališkai) Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojų nupinamas iš Palemono ąžuolų lapų (skiname juos netoli Salomėjos Nėries namų), vis prašau, kad į vainiką, kaip laureato sėkmės laidininką, įpintų ir vieną kitą Maironio sodo ąžuolų šakelę – juk tie medžiai sodinti Poeto rankų... Kai pavasaris vėlyvas, ąžuolai neskuba lapoti – iškyla papildomų rūpesčių.

 

       Prieš kiekvieną Poezijos pavasarį karštligiškai ieškome naujovių. Šiemet aš ir aktorius Aleksandras Rubinovas vedėme laureato vainikavimo Maironio sode vakarą ir aš pati sugrioviau scenarijaus didžiausią naujovę, kurią buvo sumanęs Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, renginio koordinatorius Petras Palilionis. (Kadangi jis išvyko, šventėje nedalyvavo, susidarė sąlygos „savivaliavimui“... Sąžinė mane truputį graužia, atsiprašau.) Buvome nusprendę poetus susodinti „minioje“ tarp žiūrovų, kad jie būtų rimtesni, mažiau blaškytųsi, neišsiskirtų iš skaitytojų. Bet pamaniau: Poezijos pavasario renginiai, ypač šventė Maironio sode, yra panaši į spektaklį, kuriame visi „aktoriai“ (poetai, aktoriai, muzikantai) vaidina pagrindinius vaidmenis, tad žiūrovai nori juos matyti ir permatyti. Ir tegul jie sėdi priekyje, tegul rūko, plepa ir po sodelį pasivaikšto... Šiemet mes, muziejininkai, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga pateikėme poetams ir neįprastą užduotį – užrašyti ant lapų, kurie buvo pritvirtinti prie molbertų ir sustatyti Maironio pavėsinėje, mintį, posmelį ar nupiešti autoportretą. Galbūt rūgštus popierius, įrašai tušinukais neišliks iki to laiko, kai Lietuva švęs vardo paminėjimo dviejų tūkstančių metų jubiliejų, tačiau parodose, kurias kiekvienais metais prieš Poezijos pavasarį rengiame, bus galima eksponuoti. Kelias mintis „nuo molbertų“ pacituosiu. Taigi 2009 m. gegužės 29 d. vakarą Maironio sode užrašyta: „Šaltas pavasaris. Bet aguonos. Aguonos, aguonos, aguonos...“ – Erika Drungytė. (Sode žydėjo aguonos ir jų lapelius barstė vėjas – A. R.) „Esu tik pilko žodžio raidė, / kuri į nežinią nujoja...“ – Stanislovas Abromavičius. „Po tūkstantmečio vėl įkibus dėlei / sodelyje šitam, tikrai ne erkei, / Sustok, akimirka, dar valandėlei, sustok ir atsigerki...“ – Tautvyda Marcinkevičiūtė. „Vėjas, kuris mus atpažins, švytintis, mirtinas vėjas...“ – Dovilė Zelčiūtė. (Buvo vėjuota ir žvarbi pavakarė – A. R.) „Ateiname be žodžio, išeiname palydimi Dievo Angelo giesmės...“ – Robertas Keturakis. O Jonas Liniauskas brūkštelėjo: „Visus Lietuvos rašytojus į Maironio muziejų!“ (Kodėl gi ne?..)

 

       Praūžė keturiasdešimt penki Poezijos pavasariai. Tie, kurie stovėjo prie šios šventės ir tradicijos lopšelio, dabar yra vyriausiosios kartos poetai – Just. Marcinkevičius (PP krikštatėvis ir pirmasis laureatas), Algimantas Baltakis, Marija Macijauskienė... Ačiū Dievui, jie tebėra, todėl poezijos pasaulyje stabiliau ir patikimiau. Nepamenu, kuriais metais buvo pradėta niurzgėti, kad Poezijos pavasario šventė išsisėmė, kartojasi, joje nieko įdomaus, galop šiemet spaudoje tiesiai klausiama: ar Poezijos pavasaryje išvis yra poezijos?.. Iš karto kyla kipšiškas klausimas – o kas atsako už Poezijos pavasario eilėraščius, negi šventės rengėjai, kokie nors valdininkai ar klerkai? Žinoma, kad patys poetai – tik ar jie visi atsakingai ruošiasi, ar geriausią eilėraštį parenka skaityti, ar svarbi jiems ši šventė?.. Retoriniai klausimai... Vaikystėje mus tėvai mokė išminties – kaip šauksi, taip atsišauks. Jeigu patys kūrėjai šią šventę skeptiškai, atsainiai vertina, tai ko iš kitų norėti... Ginčytis, diskutuoti reikia, tačiau diskutuodamas gali ir pats su savimi susiginčyti, arba – besisukdamas ratu savo uodegą pagauti. Kad ir kaip būtų, nė vieno Poezijos pavasario nėra tokio paties, viskas kinta. Užaugo kelios poetų kartos, didžiausia vertybė, ko gero, ir yra – susipažinti su poetų kaitos dialektika... Kaune (manau, ir Vilniuje, ir kitur) Poezijos pavasaris vis dar turi autoritetą, žinau, kad žmonės jo laukia, domisi, kas taps laureatu, dar vis teberenka autografus. Kas yra tradicijos? Brangus dalykas, vertybė, bet laikas ir ją, ir mus keičia. Dėl ko su savimi susiginčyčiau? Dėl Palemono Lakštingalų slėnio ir Maironio sodo. Prie abiejų vietų esu prisirišusi. Tačiau, atsimenu, 1973 m. pirmąkart nuėjau į Poezijos pavasario šventę, kuri vyko Dainų slėnyje, vainikuotas buvo Paulius Širvys, siaubingai lijo lietus ir tik patys ištvermingiausi kiūtojo po skėčiais. Man nebuvo svarbi šventės vieta – svarbus buvo laureatas, jo poezija, tik ji ir lietus atminty išliko. Į Palemoną būdavo sunku nuvažiuoti, tai ir vargino, ir piktino žmones. Iš Lakštingalų slėnio mus išvijo laikas, įvairūs pokyčiai, vietiniai gyventojai kasmet per žiemą sukūrendavo laužuose medinius suolus. Kiek ten būdavo pompastikos! Tautinės juostos virš poetų galvų, minios žmonių, euforiška ištikimybė poezijai. Ekonominė blokada atvarė mus prie Kauno pilies, iš šios šventės pamenu tik vainikuotą Donaldą Kajoką ir autobusų kriokimą. O 1996 m., kai pradėjom prie pilies vainikuoti Kornelijų Platelį, prapliupo ne lietus, tiesiog iš dangaus vanduo pasipylė – visi nulėkė ne kur kitur, bet tiesiai į Maironio namus. Taip buvo lemta. Nebegailėkime Lakštingalų slėnio, jis niekur nedingo, ten karaliauja Kauno miesto moksleivių poezijos pavasarėlis – ateities viltys ir želmenėliai.

 

       Grįžtu į šių metų šventę. Vainikuojamas 45-asis Poezijos pavasario laureatas poetas Rimvydas Stankevičius už eilėraščių rinkinį „Laužiu antspaudą“ – ąžuolo lapų vainiką pirmąkart uždeda ne Kauno valdžia, bet praėjusių metų laureatas Viktoras Rudžianskas. Tai turėtų tapti senos tradicijos nauja detale. Kauno miesto mero pavaduotojas Algimantas Kurlavičius įteikia Maironio laureato diplomą ir garantiją, jog poeto Rimvydo sąskaitą papildys premija – septyni tūkstančiai litų.

 

       Dar ne taip seniai laureatų pavardės nuo viešumos būdavo slepiamos iki paskutinės akimirkos. Negaliu kategoriškai teigti, ar gerai, ar blogai būdavo daroma, bet žmonės buvo pripratę prie lengvo paslapties šydo, žaisdavo slėpynes, spėliodavo, juokaudavo, netgi mes, muziejininkai, tardydavome rengėjus, kad bent šnipštelėtų, kokio ūgio laureatas, kokio dydžio vainiką pinti... Patys poetai šiandien kai kurių metų paslapčių ūką prisimena tarsi siaubą – jie bjauriai jausdavosi, – nominuoti būdavo trys, bet vainikas tekdavo tik vienam. Būdavo įdomi intriga. Jai išnykti ar likti? Nuomonių yra daug ir įvairių.

 

       Šiemet Maironio sodelyje šventė buvo gerokai trumpesnė, nebuvo poezijos ir kitų menų sintezės, iš anksto paprašyti poetai skaitė po vieną eilėraštį, keletą kartų smuikininkė Kristina Katavičiūtė įterpė gražių muzikinių kūrinių, aktoriai skaitė Jono Strielkūno ir Maironio eilėraščių. Tačiau daugiau buvo kitokio pobūdžio intarpų – prizų, premijų įteikimų. „Kauno diena“ išsirinko – kaip geriausiąjį – Kęstutį Navaką ir jo „Stalo sidabrą“, Kauno spaudos generalinė direktorė Elena Bakanauskienė premija apdovanojo Vladą Baltuškevičių, savaitraštis „Šeimininkė“ pašlovino poetę Oną Mikalauskienę, savaitraštis „Nemunas“ už debiutą „Poezijos pavasario“ almanache savo „Katiną“ įteikė Indrei Meškėnaitei. O kaip jautėsi žiūrovai, klausytojai? Jų kasmet prisirenka pilnas Maironio kiemelis, maždaug 600–700 personų, nemažai yra tokių, kurie šia proga ir teaplanko muziejų. Kartais „griežti straipsniai“ pakritikuoja ir publiką, primeta jai visokių nebūtų kalčių. Nevertėtų pykti, reikėtų suprasti, jog tokio pobūdžio lauko renginiuose, kuriuose girdėti paukščių čiulbėjimas, lėktuvų burzgimas, šunų lojimas, vaikų cypavimas, meditatyvios nuotaikos nesukursime. Tam yra knyga, vienuma, ramybė. O čia – pasižmonėjimas, autografai, šypsenos, susitikimai, pažintys, bučiniai... Nereiktų tokiose šventėse ieškoti per daug gilių prasmių. Pagaliau tie, kurie turi daug idėjų, gali ieškoti alternatyvų – kad ir Druskininkų „rudenyse“, kuriuose vaidinimo forma daug ryškesnė.

 

       Kur dar stebėjau šių metų Poezijos pavasario paukštės skrydžius?

 

       Buvau kartu su V. Rudžiansku, Aliu Balbieriumi, Meile Kudarauskaite iškeliavusi į Karaliaučių, pabendravome su šio krašto rusakalbiais rašytojais ir gimnazistais, besimokančiais lietuvių kalbos, su Liudviko Rėzos lietuvių kultūros draugijos nariais. Pastebėjau įdomų reiškinį – svečių laukiama dar ir dėl to, kad savo eiles paskaityti galėtų vietiniai poetai; jiems pasireikšti mažai pasitaiko progų, o per Poezijos pavasarį jų kūryba dar ir vertinimų sulaukia. Lietuvoje vykstančiuose susitikimuose vietiniai poetai taip pat skaito savo eilėraščius, jiems tai labai svarbu. Gal meninės „jėgos“ ir nebūna vienodos, tačiau šventė – atvira visiems.

 

       Buvau ir savo tėviškės krašte – Šilavoto „Davatkyne“, poetai, vadovaujami literatūrologės Janinos Riškutės, gražiai praskleidė savo kūrybą. Ten miškas, nuošalus kaimas, žmonių atvažiavo ir iš Prienų, Alytaus. Jau treti metai per Poezijos pavasario šventę čia atvyksta poetų grupelė. Pirmaisiais metais šeimininkai jaudinosi, virpėjo rankos ir širdys, tačiau šiemet jau ir kaimo muzikantas išdrįso armonika maršus pagroti, ir bendravimas buvo paprastas, kalbos netrū-ko... Manau, šis pavyzdys įrodo – žmonės Poezijos pavasario renginių laukia, kad pamatytų poetus, gautų autografą, pabendrautų ir, svarbiausia, išgirstų kūrybos, tai yra išgirstų poeto balsą, toną, žodį. Kūrybos nebūtina suprasti – ji kaip koks užkalbėjimas, ritualas. Kaimo moterys ir apie sudėtingą kunigo pamokslą kartais sako: „Nesupratau, bet gražu...“ Taip galima suvokti ir poeziją – tiesiog gražu arba ne... „Negražūs man jo eilėraščiai“, paprastai sako žmogus. Ką tu jam – tokia jo teisė. Prisimenu (kurie tai buvo metai?..) Sigito Gedos be galo keistą eilėraštį, kurį autorius perskaitė baigiamajame Poezijos pavasario vakare Šv. Jonų bažnyčioje, – tai buvo tarsi mantra, pirmapradis žodis, juoba kad poetas klausytojus labai sutrikdė, net išgąsdino, tačiau tokio keisto poezijos poveikio daugiau nepatyriau, jis gal ir yra tikriausias...

 

       Kaune prieš didįjį vainikavimo renginį poetai ir mažais būreliais daug kur paplazdena – vyksta tarsi kokia miesto poetų ataskaita. Nusileidžia į rašytojų memorialines sodybas-muziejus: Bernardo Brazdžionio, Balio Sruogos, Salomėjos Nėries. Poetai skaito naujausius eilėraščius, bendrauja, geria arbatą, ir ką tu pasakysi – kasmet prisirenka daug klausytojų. Tad kaip reiktų žmonėms pasakyti – ne, šiemet PP jau nerengsime, jau mirštame, jau sunkmetis, poetai jau neberašo, arba tingi su jumis susitikti, arba pasidarė išdidūs, jūs, inteligentai ir pensininkai, esate jau per prasti klausytojai... Kaip minėjau, spauda apie tokias nuotaikas prieš Poezijos pavasarį arba po jo parašo. Mat Lietuvoje „geras“ tonas ir mada – kritikuoti; jeigu pasidžiaugtum, vaje, kaip susigadintum prestižą... Plakimės, poetai ir kritikai, botagais; jeigu sausi ir nelabai skaudūs, plakimės pamirkytais į drumzliną vandenį... O Poezijos pavasariai tikriausiai vyks. Ir duok jiems, Dieve, ateitį. Svarbiausia, kad nebūtų karo, bado ir maro, o visa kita – tebūnie!

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)