Kostas Ostrauskas. Cyrano de Bergerac praranda nosį (na ne visai) (3

 

       Dievo pirštas

 

              Ateina Cyrano. Ant sienos nusidriekia grėsmingas šešėlis. Didelė nosis?

 

       MERGINA. Kas čia dabar?

       VAIKINAS. Vėl nosis?

       CYRANO (reikšmingai iškėlęs pirštą). Pirštas. Dievo pirštas. Likimas. Rūsti lemtis.

 

              Cyrano ateina į priekį

 

       CYRANO. Mesdames, Messieurs. Nelaukta ir netikėta žinia. Nejauki. Liūdna ir graudi.

       KITAS VAIKINAS. Ar kas nutiko?

       KITA MERGINA. Tik jau negąsdink.

       CYRANO. Tikėkit netikėję…

 

              Sugaudžia gūdžiai varpas

 

       CYRANO. …žuvo Kristijonas.

 

              Tyla

 

       KELIOS MERGINOS. Ak!..

       VAIKINAS. Eik jau, eik…

       CYRANO. Kartoju: žuvo Kristijonas. Chevalier Christian de Neu villette.

       MERGINA. Negali būti!

       CYRANO. Žuvo mūšy.

       KITAS VAIKINAS. Mūšy?

       CYRANO. Narsiai ir garbingai.

 

              Vėl tyla

 

       KITA MERGINA. Iš tiesų Dievo pirštas.

 

              Keli vaikinai nusijuokia

 

       VAIKINAS. Kur ne, Dievo. Ar tik ne gerbiamo poeto?

       KITAS VAIKINAS. Ne tiktai pirštas, bet ir visa ranka.

 

              Vaikinai nusikvatoja

 

       CYRANO. Gerbiamieji, aš riteris, ne galvažudys. (Iškilmingai, visam pasauliui) Žinokit, žinokite visi: aš ne Kristijono mirties, – requiescat in pace, – bet Roksanos meilės geidžiau. Ir geidžiu – karštai, aistringai. Taip, aistringai ir – šventai. (Iškelia špagą į padangę) Mirtis mirė. Tegyvuoja gyvenimas! Tegyvuoja meilė! Vive l’amour!

       KAŽKAS. Vive la France!

       CYRANO. Ir mano nosis.

 

              Įkiša špagą į makštis ir beišeinąs. Sustoja

 

       CYRANO. Tikiuos, Roksana jau gavo mano laišką. Pardon, Kristijono.

 

              Nueina

 

 

       Paskutinis laiškas

 

              Sėdi Roksana. Sėdi ir tyli

 

       MERGINA. Blogas ženklas.

       VAIKINAS. Kodėl?

       MERGINA. Roksana išbalus kaippopiera.

       KITA MERGINA. O apdaras – juodas juodžiausias. Kaip šermenyse.

 

              Oksana nubraukia ašarą, atsidūsta ir pradeda skaityti laišką

 

       ROKSANA.

                     „Roxane, ma chère, ma chérie,

                     Mon trésor, mon amour!

                     Oh! bien-aimée!“

 

              Iš užkulisių kyšteli galvą Cyrano

 

       CYRANO. Lietuviškai, prašau lietuviškai.

       VAIKINAS. Lietuviškai? Kodėl anksčiau prancūziškai, o dabar?..

       CYRANO. Todėl, kad dabar – ne tada. Šį kartą turite ne tik žavėtis, bet ir suprasti.

       ROKSANA (skaito toliau).

                     „…O! Mano mylimoji!

                     Jau daug Tau žodžių iškalbėjau,

                     Eilėm lakiausiomis išklojau,

                     Bet negi Meilei jų gana?

                     Deja, jie kalba lyg iškalbūs

                                                 nebyliai –

                     Jie sako – ir nieko nepasako –

                     Tiktai kurti tyla.“

 

                     Nejaugi?

 

              Ateina Cyrano mintinai „skaitydamas“ tą patį laišką. Roksana kurį laiką jo nemato ir negirdi –abudu skaito kartu

 

       ROKSANA IR CYRANO.

              „Bet štai atėjo palaimos valanda,

              Kai prašneku be žodžių širdimi –

              Ak! vargas man, jei Tu jų negirdi.“

 

              Roksana pamato Cyrano ir nustoja skaičiusi. Cyrano tebeskaito toliau – vienas

 

       CYRANO. „Roksana, o! Roksana!

              Daugiau jau neturiu ką pasakyt,

                            tačiau žinau,

              Kad širdis plaka man kur kas

                            iškalbingiau,

              Negu galiu, ką aš jaučiu, Tau

                            žodžiais išsakyti.

              Madame, skaitykite šį mano

                            laišką ne akimis,

              Ne karštom lūpom, bet širdimi.

                            Meldžiu.“

 

              Roksana apstulbusi žiūri į Cyrano

 

       VAIKINAS (merginai). Neišmanau, bet man tos eilės ne kaži kas.

       MERGINA. Jei ir tiesa, tylėk…

       KITA MERGINA. …ne laikas ir ne vieta.

       CYRANO (vaikinui). Monsieur, turiu, tavo nelaimei, pasakyti: aš ne tik Damos, bet ir Poezijos šlovę ginu.

       VAIKINAS. Ne savo?

 

              Cyrano vėl stveria už špagos

 

       CYRANO. Džiaukis, kad bent prisipažįsti, jog nieko neišmanai, kitaip, – (švystelėjęs špaga), – sudie, gyvenime. (Publikai) Be to, neturiu laiko, – kaip matot, prie sienos remia

rimtesni reikalai.

 

              Įkiša špagą į makštis, prieina prie Roksanos, atsiklaupia prieš ją ir pabaigia skaityti laišką

 

       CYRANO (ranka „ant širdies“).

              „Tavo –

                     dabar ir amžinai –

                            Kristijonas.“

Pardon – Cyrano. Cyrano de Bergerac. Chevalier ir, beje, poetas.

 

              Ilga tyla

 

       ROKSANA (kone be žado). Tu?..

       CYRANO (nedrąsiai, tartum atsiprašydamas). Ne kas kitas.

       ROKSANA. Mon Dieu…

 

              Roksanai iškrenta iš rankos laiškas. Cyrano paima jį nuo žemės ir vėl paduoda Roksanai

 

       ROKSANA. O! pauvre poète…

       CYRANO. Vargšas poetas? Ak, Madame, aš niekad nebuvau toks turtingas ir toksai laimingas kaip dabar – šią nuostabią akimirką. Niekad niekada. O! mon amour éternel…

       ROKSANA. Ne, ne… – (paima Cyrano už rankos) – …ir aš meldžiu…

 

              Cyrano atsistoja. Roksana aikteli

 

       ROKSANA. O! Dangau!..

       CYRANO. Kas?

       ROKSANA. Kur dingo tavo nosis?

       CYRANO (čiupt sau už nosies). Mano nosis? Ji ten, kur yra.

       ROKSANA. Bet kodėl tokia trumpa?

       CYRANO. Tokia turi būti.

       ROKSANA. O kur ana?

       CYRANO. Nukirpta. („Kirptelėjęs“ pirštais) Čirkšt! – ir nebėra.

       ROKSANA (susiėmusi už galvos). Kodėl? Dėl Dievo meilės, kodėl?

       CYRANO (publikai). Ak, varge tu, mano varge, ir jai neaišku? (Roksanai) Madame, nejaugi ir tu nežinai?

 

              Roksana ilgai žiūri į Cyrano

 

       ROKSANA. Monsieur…

       CYRANO. Monsieur? Roksana, tai aš, Cyrano.

       ROKSANA. Cyrano, mon cher chevalier. (Lukteli) Taip, tavo nosis iš tiesų buvo kitokia, neįprasta…

       CYRANO. Tiktai neįprasta?

       ROKSANA. …tačiau ji buvo tavo. Niekieno kito. O dabar – kaip ir kiekvieno. Tikėk, be reikalo…

       CYRANO. Be reikalo?

       ROKSANA. Visai be reikalo. Man tavo nosis tik à-propos.

       CYRANO. Ą-propos?

       ROKSANA. Ilga ji ar trumpa, riesta ar kumpa, šiokia ar tokia, vienokia ar kitokia… – man vis tiek.

       CYRANO. Vis tiek?

       ROSANA. Visai vis tiek.

 

              Cyrano apstulbsta

 

       CYRANO. Bet aš maniau… neabejojau …

 

              Roksana vėl žiūri į Cyrano

 

       ROKSANA. Suprantu… atrodo, suprantu. (Palūkėjusi) Ak, mielasis poete, ne tu, deja, ne tu, o tavo eilės mane žavėjo ir užbūrė.

       KELIOS MERGINOS. Oi!..

       VAIKINAS. Še tau kad nori.

       KITAS VAIKINAS. Va tai tau.

       CYRANO. Eilės? Tiktai eilės?

       ROKSANA. Nei daugiau, nei mažiau.

 

              Cyrano krūpteli

 

       CYRANO. Tikrai ne daugiau?

 

              Roksana papurto galvą

 

       VAIKINAS. Na gerai, kad bent ne mažiau.

 

              Tyla

 

       CYRANO (pubalsiu). Eilės, sakai, žavėjo ir užbūrė, bet jų poetas… (Nutyla)

       ROKSANA. Mylėjau aš tave…

       CYRANO (vis dar neprarasdamas vilties). Taip?..

       ROKSANA. …ir tebemyliu…

       CYRANO. …taip, taip?..

       ROKSANA. …kaip brolį, kaip sesuo…

       CYRANO. Kaip brolį?

       MERGINA. Kaip sesuo?

       VAIKINAS. Perversija.

       ROKSANA. …iki pat širdies gelmių.

       KITAS VAIKINAS (nusijuokia). Ką gi, nors tiek.

       ROKSANA. O ana meilė…

       TREČIAS VAIKINAS. Kaži kokia?

       ROKSANA. …ana meilė buvo ir tebeliko net ir dabar. (Susiėmusi „užu širdies“) Oh! Christian!.. mon amour…

 

              Cyrano stovi išbalęs ir tyli kaip žemė

 

       ROKSANA. Be kita ko…

       CYRANO (tartum apdujęs). Be ko?

       ROKSANA. Sakyk… o kas nukirpo?

       CYRANO. Nukirpo? Ką?

 

              Roksana pirštu baksteli Cyrano į nosį

 

       CYRANO. Negi svarbu?

       ROKSANA. Smalsu. Pats?

       CYRANO. Ketinau.

       ROKSANA. Pristigo narsos?

       CYRANO. Radau kur kas narsesnį – (nusijuokia) – kirpėją. (Lukteli) Tavo Kristijoną.

 

              Roksana aikteli

 

       ROKSANA. Kristijonas? Ak, kas per išradingumas.

       CYRANO. Anaiptol. Justice poetique.

       ROKSANA. Vargšas, vargšas mano Kristijonas.

       CYRANO. Taigi dabar, atrodo, abu mudu vargšai.

 

              Ilga tyla. Pagaliau Oksana prieina prie Cyrano, nori atiduoti jam laišką, palūkuriuoja ir pažvelgia į Cyrano

 

       ROKSANA. Nejaugi daugiau nebesulauksiu Kristijono laiškų?

 

              Abudu blankiai šypteli. Užuot atidavus, Roksana priglaudžia laišką prie krūtinės ir pabučiuoja Cyrano į kaktą

 

       CYRANO. Kas ča? Coup de grâce?

       ROKSANA. Ne, tik šiaip malonė.

 

              Trumpa tyla

 

       ROKSANA. Atleisk.

 

              Cyrano vėl priklaupia…

 

       CYRANO. Madame, džiaugiuos.

 

              …ir pabučiuoja Roksanai ranką

 

       VAIKINAS (kitam). Jis džiaugiasi?

       CYRANO. Džiaugiuos, kad bent Kristijono laiškus skaitydama buvai laiminga.

       ROKSANA. Taigi – (šypteli) – Kristijono. Ačiū.

       KITAS VAIKINAS. Kokie čia džiaugsmai ir ačiū?

 

              Cyrano pažvelgia į vaikiną

 

       CYRANO. Monsieur, akivaizdu: ne tau suprasti.

       MERGINA. Ir niekad nesuprasti.

 

              Tyla

 

       ROKSANA. Sudie, mon cher chevalier. Adieu, neužmirštamas poete.

       CYRANO. Adieu? Tikrai ne au revoir?

 

              Roksana ilgai žiūri į Cyrano. Vėl priglaudžia laišką prie krūtinės ir nueina. Cyrano nulydi ją akimis. Ilga tyla. Pagaliau Cyrano ateina prieš publiką ir skėsteli rankomis

 

       CYRANO. C’est la vie. Štai, Mesdames et Messieurs, tikroji mano nosies – ir mano – istorija. Tokia, o ne kitokia.

 

              Staiga – – –