Accessibility Tools

     Stanisławas Lemas (1921–2006) – lenkų rašytojas, mokslinės fantastikos žanro klasikas. Gimęs Lvove, po Antrojo pasaulinio karo jis su tėvais persikėlė gyventi į Krokuvą. Čia Jogailos universitete studijavo mediciną. Pirmoji S. Lemo knyga „Žmogus iš Marso“ („Człowiek z Marsa“) pasirodė 1946 metais ir iš karto sulaukė fantastikos mėgėjų dėmesio. 1951 m. išleistas romanas „Astronautai“ („Astronauci“), 1956 m. – „Magelano debesis“ („Obłok Magellana“, liet. 1961, vertė Stasys Sabonis). 1957 m. S. Lemas išleido pirmąją filosofinę knygą „Dialogai“ („Dialogi“), o po ketverių metų, 1961-aisiais, pasaulį išvydo pats žymiausias jo kūrinys – „Soliaris“ („Solaris“). Vis dėlto tarptautinės šlovės pirmiau susilaukė kitas S. Lemo veikalas – 1967 m. pasirodžiusi trumpų apsakymų serija „Kiberiada“ („Cyberiada“), pasakojanti apie pasaulį, valdomą robotų ir kitų intelektualių mašinų. Rašytojo knygos išverstos į 37 pasaulio kalbas, jų parduota daugiau kaip 27 mln. egzempliorių.

      S. Lemas kartą yra pasakęs: „Parašęs „Soliarį“ galiu ir mirti.“ Šiuo šedevru žavisi jau ne viena skaitytojų karta visame pasaulyje, o jo autorius laikomas skaitomiausiu ne anglakalbės mokslinės fantastikos rašytoju.

     Pagal šią knygą režisierius Andrejus Tarkovskis 1972 m. pastatė legendinį filmą. Pagrindinį Kriso Kelvino vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis. 2002 m. kūrinį ekranizavo Stevenas Soderberghas. Romanas išverstas į 41 pasaulio kalbą, o lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1978-aisiais.

     „Soliario“ siužetas – daugiasluoksnis, jame persipina intymumas ir meilė, žmogaus pasąmonės gelmės, detektyvo linija, mokslinė analizė. Tai knyga apie žmogaus bandymą pažinti nežemiško proto prigimtį ir nežemiško proto bandymą pažinti žmogų.

     Soliaris – aplink dvi saules, žydrą ir raudoną, besisukanti tolima, paslaptinga ir mažai ištirta planeta, beveik visa užlieta vandenyno. Į apmirusią Soliario tyrimų stotį atvyksta psichologas Krisas Kelvinas – išsiaiškinti, kodėl vienas mokslininkas nusižudė, o kiti du labai keistai elgiasi. Stoties darbuotojus lanko svečiai – kūniškus pavidalus įgiję grėsmingi vidiniai fantomai. Vieną rytą Kelvino kambaryje pasirodo jo žmona Harė, dėl kurios savižudybės jis kaltina save...

 

 

     Ištrauka iš romano „Soliaris“

     SOLIARIEČIAI

    

     Vamzdinis koridorius buvo tuščias. Aš pastovėjau valandėlę klausydamasis prieš uždaras duris. Sienų, matyt, būta plonų, girdėjosi, kaip lauke virkauja vėjas. Ant durų įkypai kabojo atsainia ranka prilipintas pleistro lopas su užrašu pieštuku „Žmogus“. Žiūrėjau į ta neaiškiai iškeverzotą žodį. Buvau benorįs grįžti pas Snautą, bet supratau, kad tai neįmanoma.

     Absurdiškas įspėjimas tebeskambėjo man ausyse. Pasijudinau, ir pečius nusvarino nepakenčiamas skafandro svoris. Tyliai, tarsi nesąmoningai slėpdamasis nuo neregimo stebėtojo, grįžau į apskritą kamerą su penkeriom durim. Ant jų kabojo lentelės: „Dr. Gibarianas“, „Dr. Snautas“, „Dr. Sartorijus“. Ant ketvirtųjų lentelės nebuvo. Kiek paabejojęs, lengvai paspaudžiau rankeną. Durims palengva veriantis, man beveik tikrai pasirodė, jog kambaryje kažko esama. Įėjau vidun.

     Nebuvo nieko. Toks pat tik mažėlesnis išgaubtas langas žvelgė į okeaną, kuris čia, saulėje, riebiai blizgėjo, tarsi nuo bangų būtų varvėjusi raudona alyva. Purpuriniai atspindžiai buvo užtvindę visą kambarį, panašų į garlaivio kajutę. Vienoje pusėje stovėjo lentynos su knygomis, tarp jų vertikaliai pritvirtinta prie sienos lova, kitoje pusėje buvo pilna spintelių. Tarp jų kabojo nikeliniuose rėmeliuose juostomis suklijuotos planetos nuotraukos, metaliniuose laikikliuose vata užkamšytos kolbos ir mėgintuvėliai. Palangėj riogsojo dvi eilės baltų emaliuotų dėžių, tarp jų tegalėjai praeiti vargais negalais. Kai kurių dangčiai buvo atvožti; viduj matėsi daugybė įrankių, plastikinių žarnų. Abiejose kambario kertėse – čiaupai, orinis keltuvas, šaldymo įrenginiai. Ant grindų stovėjo mikroskopas, jam jau nebebuvo vietos ant didelio stalo prie lango. Aš atsigręžiau ir prie pat įeinamųjų durų pamačiau lubas siekiančią pravirą spintą, pilną kombinezonų, darbo ir apsauginių prijuosčių, lentynose – baltinius, priešspindulinių batų auluose blizgėjo aliumininiai kilnojamųjų deguonies aparatų balionai. Du aparatai drauge su kaukėmis kabojo ant pakeltos lovos atramos. Visur viešpatavo toks pat, tarsi paskubom aptvarkytas chaosas. Įtraukiau oro ir užuodžiau silpną cheminių reagentų kvapą, atsiduodantį kažkuo aštriu – argi tai būtų chloras? Nejučia paieškojau akimis palubės kertėse ventiliacijos grotelių. Prilipdytos prie jų rėmelių popieriaus juostelės iš lėto pleveno, rodydamos, kad kompresoriai veikia, palaikydami normalią oro cirkuliaciją. Sunešiojau knygas, aparatus ir įrankius nuo dviejų kėdžių į kampus, sukaišiojau juos kur pakliuvo, ir aplink lovą tarp spintos ir lentynų pasidarė šiek tiek tuščios erdvės. Prisitraukiau pakabą, ketindamas pakabinti ant jos skafandrą, ir jau suėmiau užtrauktukus, bet tuoj pat juos paleidau. Kažkodėl negalėjau ryžtis nusimesti skafandrą, tarsi dėl to tapčiau beginklis. Dar kartą apžvelgiau visą kambarį, patikrinau, ar durys gerai užtrenktos, o kadangi spynos nebuvo, kiek padvejojęs, pristūmiau prie jų dvi sunkiausias dėžes. Šitaip provizoriškai užsibarikadavęs, trim trūktelėjimais išsivadavau iš savo sunkaus girgždančio apvalkalo. Siauras veidrodis spintos viduje atspindėjo dalį kambario. Akies kampu išvydau, kad ten kažkas sujudėjo, pašokau, bet tai buvo mano paties atspindys. Triko po skafandru buvo permerktas prakaito. Nusimečiau jį ir stumtelėjau spintą. Ji pasislinko į šoną, ir už jos nišoje sublizgėjo miniatiūrinio vonios kambario sienos. Ant grindų, po dušu gulėjo didoka plokščia kasetė. Sunkiai įnešiau ją į kambarį. Kai stačiau ant grindų, viršelis atšoko lyg ant spyruoklių, ir aš pamačiau pertvaras, prigrūstas keistų daiktų: dėžė buvo pilna baisiai subjaurintų, bet kaip iš tamsaus metalo nudrėbtų įrankių, truputį panašių į tuos, kurie gulėjo spintelėse. Visi buvo nevartotini, beformiai, susisukę, aptirpę, tarsi iš gaisro išnešti. Keisčiausia, kad taip pat sudarkytos buvo net keramikinės, praktiškai nesilydančios rankenos. Nė vienoje laboratorijos krosnyje negalima pasiekti jų lydymosi temperatūros – nebent atominio katilo viduje. Aš išėmiau iš savo kabančio skafandro kišenės mažą spindulinį indikatorių, tačiau, kai prikišau jį prie nuolaužų, juodas cilindriukas tylėjo.

     Aš tevilkėjau glaudėmis ir tinkliniais marškinėliais. Numečiau juos ant grindų kaip kokius skudurus ir nuogas šokau po dušu. Vandens plakamas, kiek atsigavau. Sukiojausi po karštom, smarkiom čiurkšlėm, masažavau kūną, prunkščiau, viską dariau kažkaip perdėtai, tarsi norėdamas iškratyti iš savęs visą tą koktų, įtarimus keliantį netikrumą, kuris viešpatavo Stotyje. Susiradau spintoje lengvą treningą, kurį galima vilkėti ir po skafandru, susikišau į jo kišenes visą savo kuklią mantą. Tarp užrašų knygelės puslapių užčiuopiau kažką kietą, tai buvo nežinia kaip ten atsiradęs mano buto Žemėje raktas. Pasukiojau jį rankoje, nežinodamas, ką su juo veikti, paskui padėjau ant stalo. Man dingtelėjo, kad būtų neprošal turėti kokį ginklą. Žinoma, universalus pieštukams drožti peiliukas čia netiko, tačiau nieko kito aš neturėjau, mano būsena buvo dar ne tokia, kad imčiau ieškoti spindulių svaidytojo ar ko panašaus. Atsisėdau ant metalinės kėdutės vidury tuščios erdvės, atokiai nuo visų daiktų. Norėjau pabūti pats vienas. Su pasitenkinimu pamačiau, kad laiko turiu daugiau nei pusvalandį. Ką gi, tokia jau mano prigimtis – skrupulingai vykdyti visus, tiek svarbius, tiek menkus įsipareigojimus. Dvidešimtketurvalandinio laikrodžio ciferblato rodyklės rodė septintą valandą. Saulė leidosi. Septinta valanda vietos laiku, vadinasi, dvidešimta „Prometėjo“ laiku. Modardo ekranuose Soliaris jau tikriausiai bus sumažėjęs ligi kibirkšties dydžio ir niekuo nesiskiria nuo žvaigždžių. Bet ką gi man gali rūpėti „Prometėjas“? Aš užsimerkiau. Buvo tylu tylu, tik vienodais laiko tarpais traškėjo vamzdžiai. Vonios kambaryje tyliai lašnojo vanduo, caksėdamas į koklius.

     Gibarianas nebegyvas. Jei gerai supratau, ką kalbėjo Snautas, tai nuo jo mirties tepraėjo keliolika valandų. Kur dėjo jo palaikus? Ar palaidojo? Tiesa, šioje planetoje to padaryti negalima. Galvojau apie tai ilgokai, tarsi velionio likimas būtų buvęs svarbiausias dalykas. Susizgribęs, kokie beprasmiški šitie svarstymai, atsistojau ir ėmiau vaikščioti po kambarį, paspirdamas koja netvarkingai išmėtytas knygas, kažkokį mažą, tuščią lauko krepšį, pasilenkiau ir pakėliau jį. Buvo ne tuščias. Viduje radau tamsaus stiklo butelį, tokį lengvą, tarsi iš popieriaus išpūstą. Pažvelgiau per jį pro langą, į niūriai raudonuojančią, murzinu ūku aptrauktą saulėlydžio šviesą. Kas man darosi? Kodėl domiuosi visokiais niekais, bet kokia į rankas pakliuvusią smulkmena?

     Krūptelėjau, nes užsidegė šviesa. Aišku, fotoelemento reakcija į užstojusias sutemas. Neramiai laukiau kažin ko, įtempimas taip didėjo, jog galiausiai man pasidarė grasi tuščia erdvė už nugaros. Nutariau kovoti su tuo. Prisitraukiau kėdę prie lentynų, pasiėmiau itin gerai man žinomą antrąjį tomą senos Hiudžeso ir Eglio monografijos „Soliario istorija“ ir ėmiau jį vartyti, atrėmęs į kelį storą, standžią nugarėlę.

     Soliaris buvo atrastas kone šimtas metų prieš man užgimstant. Planeta sukasi aplink dvi saules – raudoną ir žydrą. Per keturiasdešimt su viršum metų prie jos nebuvo priartėjęs joks kosminis laivas. Anais laikais Gamovo—Šeplio teorija, kad dvigubų žvaigždžių planetose negali atsirasti gyvybė, buvo laikoma aksioma. Tokių planetų orbitos be paliovos keičiasi dėl gravitacinių svyravimų, kylančių besisukant dviem saulėm aplink viena kitą.

     Šitie svyravimai pakaitom tai sutrumpina, tai ištempia planetos orbitą, ir gyvybės užuomazga, jei ir atsirastų, būtų sunaikinta spindulingos kaitros ar ledinio šalčio. Tos permainos įvyksta per milijonus metų, taigi, astronominiu ar biologiniu mastu per labai trumpą laiką, nes evoliucijai reikia šimtų milijonų, jei ne milijardų metų.

     Soliaris, pagal pirminius apskaičiavimus, turėjo per penkis šimtus tūkstančių metų priartėti prie savo raudonosios saulės per pusę astronominio vieneto, o dar po milijono metų – nukristi į jos įkaitusią prarają.

     Tačiau jau po keliolikos metų paaiškėjo, kad planetos orbita nerodo jokių laukiamų permainų, tarytum ji būtų pastovi, tokia pat pastovi, kaip mūsų Saulės sistemos planetų orbitos.

     Buvo pakartoti, dabar jau su didžiausiu tikslumu, stebėjimai ir apskaičiavimai, kurie patvirtino tik tai, kas buvo žinoma: kad Soliario orbita nepastovi. Tarp kelių šimtų kasmet atrandamų planetų, kurioms didžiuosiuose statistikos rinkiniuose tebuvo skiriamos kelios eilutės, nurodančios jų judėjimo elementus, Soliaris buvo tada pripažintas ypatingo dėmesio vertu dangaus kūnu.

     Praėjus ketveriems metams po šio atradimo, planetą apskriejo Otenskjoldo ekspedicija. Otenskjoldas tyrinėjo planetą iš „Laokono“ ir dviejų pagalbinių laivų. Ši ekspedicija buvo provizorinio improvizuoto žvalgymo pobūdžio, juo labiau kad negalėjo nusileisti į planetą. Tyrinėtojai paleido į ekvatorinę ir ašigalio orbitą palydovus observatorius, kurių pagrindinis tikslas buvo išmatuoti gravitacinius potencialus. Be to, buvo ištyrinėtas planetos paviršius, kone ištisai padengtas okeano, ir viena kita iškilusi virš jo lygio plokštikalnė. Jų bendras plotas mažesnis, negu Europos teritorija, nors Soliario skersmuo dvidešimčia procentų didesnis už Žemės. Tie kaip pakliuvo išsibarstę uolėtos dykumos lopeliai daugiausia susikaupę pietiniame pusrutulyje. Buvo taipgi susipažinta su neturinčios deguonies atmosferos sudėtim ir atlikti labai tikslūs planetos tankumo, taip pat albedo ir kitų astronominių elementų matavimai. Kaip ir tikėtasi, nebuvo rasta jokių gyvybės pėdsakų kontinente, nepastebėta ir okeane.

     Per kitus dešimtį metų Soliaris, dabar jau esantis visų šio rajono tyrinėtojų dėmesio centre, rodė stebinančią tendenciją išlaikyti savo be jokių abejonių nepastovios gravitacijos orbitą. Jau buvo pakvipę skandalu, nes kaltę už tokius stebėjimo rezultatus buvo mėginama suversti (mokslo labui) tai kai kuriems žmonėms, tai skaičiavimo mašinoms, kuriomis jie naudojosi.

     Dėl lėšų stokos net trejus metus buvo sulaikyta speciali ekspedicija, kolei Šanahanas, sukomplektavęs įgulą, gavo iš instituto tris „C“ tonažo kosmodrominės klasės laivus. Pusantrų metų prieš ekspediciją, kuri startavo iš Vandenio Alfos teritorijos, kita tyrinėjimo grupė instituto pavedimu paleido į aplinksoliarinę orbitą automatinį sateloidą – „Luna 247“. Šis sateloidas po trijų paeiliui atliktų rekonstrukcijų, atskirtų viena nuo kitos dešimtmečiais, veikia po šiai dienai. Surinktieji duomenys galutinai patvirtino Otenskjoldo ekspedicijos išvadas, kad okeano judėjimas yra aktyvus.

     Vienas Šanahano laivas pasiliko tolimoje orbitoje, o kiti du po įžanginių pasiruošimų nusileido prie Soliario pietinio ašigalio uolėtame žemyno lopelyje, kuris užima apie šešis šimtus kvadratinių mylių. Ekspedicijos darbas baigėsi po aštuoniolikos mėnesių ir praėjo sėkmingai, tebuvo vienas nelaimingas įvykis, sugedus aparatūrai. Tačiau ekspedicijos mokslininkai susiskaidę į dvi priešiškas stovyklas. Ginčų objektu tapo okeanas. Remiantis analizėm, jis buvo pripažintas organiniu padaru (pavadinti jį gyvu tada dar niekas nesiryžo). Tačiau jei biologai laikė jį primityviu organizmu – nelyginant kokiu gigantišku kompleksu, atseit tarytum viena, ligi pasibaisėtino dydžio išaugusia skysta ląstele (vadindami ją „priešbiologine formacija“), kuri apgaubė visą planetą drebutiniu sluoksniu, vietomis kelių mylių gilumo – tai astronomai ir fizikai tvirtino, jog tai turinti būti itin organizuota struktūra, galimas daiktas, savo sandara pranokstanti Žemės organizmus, jeigu jau ji sugeba aktyviai veikti planetos orbitos formavimąsi. Jokios kitos paaiškinančios Soliario pobūdį priežasties nebuvo rasta. Be to, planetofizikai pastebėjo ryšį tarp tam tikrų procesų, vykstančių plazminiame okeane, ir lokalinių gravitacinio potencialo svyravimų, kurie priklausė nuo okeano „medžiagų apykaitos“.

     Taigi fizikai, o ne biologai pasiūlė paradoksalią formuluotę „plazminė mašina“, turėdami galvoj padarą, mūsų supratimu gal ir be gyvybės, tačiau gebantį tikslingai veikti, iškart pridurkim, astronominiu mastu.

     Šiame ginče, kuris it sūkurys įtraukė per savaitę visus žymiausius autoritetus, Gamovo—Šeplio doktrina susvyravo pirmąkart per aštuoniasdešimt metų.

     Kurį laiką buvo mėginama ginti ją tvirtinant, kad okeanas neturi nieko bendra su gyvybe, jis netgi nesąs para- ar priešbiologinis padaras, o tiktai geologinė formacija, tikriausiai nepaprasta, bet tegebanti stabilizuoti Soliario orbitą svorio jėgos kaitaliojimuisi. Čia buvo remiamasi Le Šateljė dėsniu. Kaip atkirtis tam konservatyvizmui radosi kitų hipotezių, pavyzdžiui, viena iš geriausiai išgvildentų Čivita—Vito hipotezė, kuri skelbė, kad okeanas yra dialektinio išsivystymo pasėka: nuo savo pirmykščio pavidalo, nuo prookeano, silpnai reaguojančių cheminių medžiagų skiedinio, veikiamas išorinių sąlygų (atseit jo egzistencijai gresiančių orbitos pasikeitimų), pralenkdamas visas žemiškas išsivystymo pakopas, taigi, išvengęs vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų atsiradimo, augalų ir gyvulių evoliucijos, nervų sistemos ir smegenų išsivystymo, jis sugebėjo iškart peršokti į „homeostatinio okeano“ stadiją. Kitaip tariant, jis ne prisitaikė kaip Žemės organizmai per šimtus milijonų metų prie aplinkos sąlygų, kad tik po tokio milžiniško laiko tarpo duotų pradžią protingai rasei, o išsyk pasidarė aplinkos šeimininku.

     Tai buvo itin originalu, nors niekas nežinojo, kaip tąsūs drebučiai gali stabilizuoti dangaus kūno orbitą. Jau seniai buvo žinomi gravitoriai – įrenginiai, sukuriantys dirbtinius jėgos ir gravitacijos laukus, bet niekas net neįsivaizdavo, kaip amorfinė košė gali pasiekti rezultatą, kuris gravitoriuose gaunamas, per sudėtingas branduolines reakcijas ir milžiniškoje temperatūroje. Laikraščiuose, kurie tada mirgėjo pačiais neišrankiausiais prasimanymais „Soliario paslapties“ tema, dominančiais, skaitytojus ir piktinančiais mokslininkus, nestigo ir tokių tvirtinimų, jog okeanas esąs… tolimas elektrinių Žemės ungurių giminaitis.

     Kai šią mįslę pasisekė bent tam tikru mastu įminti, paaiškėjo, kaip paskui dažnai atsitikdavo su Soliariu, kad, ją įminus, atsirado kita, rasi dar labiau stebinanti.

     Tyrimai parodė, kad okeanas anaiptol neveikia pagal mūsų gravitorių dėsnius (tatai, beje, būtų negalimas daiktas), bet geba betarpiškai modeliuoti laiko ir erdvės metriką, ir tai, beje, sukelia laiko matavimo nukrypimus viename ir tame pačiame Soliario meridiane. Taigi okeanas ne tik žinojo, bet ir sugebėjo išnaudoti (to negalima pasakyti apie mus) Einšteino—Bovi teorijos išvadas.

     Kai tai buvo paskelbta, mokslo pasaulyje kilo viena smarkiausių mūsų šimtmečio audrų. Rimčiausios visų pripažintos teisingomis teorijos subyrėjo į dulkes, mokslinėje literatūroje pasirodė eretiškiausių straipsnių, o alternatyva „genialusis okeanas“ ar „gravitaciniai drebučiai“ uždegė visų protus.

     Visa tai dėjosi keliolika metų prieš mano gimimą. Kai ėjau į mokyklą, Soliarį dėl vėliau pažintų faktų visi laikė planeta, kurioje esama gyvybės, bet teturinčia vieną gyventoją…

     Antrasis Hjudžeso ir Eglio tomas, kurį beveik nesąmoningai sklaidžiau, prasidėjo originaliai sugalvota, tačiau ir juokinga sistematika. Klasifikacinėje lentelėje buvo pažymėta paeiliui: tipas – Politerija, būrys – Sincitalija, klasė – Metamorfa.

     Sakytum, būtų buvę žinoma dievaižin kiek tų rūšių egzempliorių, o iš tikrųjų buvo tik vienas, tiesa, sveriantis septyniolika bilijonų tonų.

     Pro pirštus slydo spalvotos diagramos, margi brėžiniai, analizės ir spektrogramos, vaizduojančios pagrindinių pasikeitimų tipą bei tempą ir jų chemines reakcijas. Kuo labiau gilinausi į apšepusį tomą, tuo daugiau matematikos formulių mačiau kreidiniuose puslapiuose. Galėjai pagalvoti, kad mes jau viską žinome apie Metamorfa klasės atstovą, kuris gulėjo, apgaubtas keturvalandinės nakties tamsos, keli šimtai metrų po plieniniu Stoties dugnu.

     O po teisybei dar ne visi buvo vieningos nuomonės, ar tai yra „būtybė“, nesvarstant, ar galima pavadinti okeaną protingu. Trinktelėjau sunkų tomą į lentyną ir pasiėmiau kitą. Jis buvo dviejų dalių. Pirmoji skirta santraukai protokolų visų tų nesuskaičiuojamų eksperimentų, kurių tikslas buvo užmegzti kontaktą su okeanu. Tasai kontakto užmezgimas buvo, itin gerai atsimenu, nesibaigiančių anekdotų, pašaipų, sąmojų šaltinis mano studijų metais. Viduramžių scholastika atrodė aiški, tikrove trykštanti disciplina, palyginus su tomis džiunglėmis, į kurias nuklydo ši problema. Antrąją, kone tūkstančio trijų šimtų puslapių tomo dalį sudarė tik bibliografija. Pati literatūra tikriausiai nebūtų sutilpusi net tame kambaryje, kuriame sėdėjau.

     Pirmieji bandymai užmegzti kontaktą buvo vykdomi su specialiais elektroniniais aparatais, transformuojančiais impulsus, siunčiamus į abi puses. Okeanas aktyviai dalyvavo šių aparatų konstravime. Bet viskas vyko visiškoje tamsoje. Ką reiškia dalyvavo? Okeanas modifikavo kai kuriuos į jį paneriamų įrenginių elementus, dėl to užrašytieji impulsų ritmai keitėsi, registravimo aparatai fiksavo daugybę signalų, panašių į kažkokių milžiniškų aukštesnės analizės apskaičiavimų nuotrupas. Bet ką tas viskas reiškė? Gal tie signalai rodė laikiną susijaudinusio okeano būseną? Gal tai buvo impulsai, skatinantys jo milžiniškų padarų atsiradimą kažkur per tūkstančius mylių nuo tyrinėtojų? Gal amžinų to okeano tiesų atspindžiai, išversti į nežinomą elektroninę kalbą? Gal jo meno kūriniai? Kas galėjo tai žinoti, jeigu nepasisekė gauti dukart vienodos reakcijos į tuos pačius signalus. Jeigu vienąkart atsakymas būdavo pliūpsnis impulsų, kone sprogdinančių aparatus, o kitąkart – visiška tyla? Jeigu nė vieno eksperimento nebuvo galima pakartoti? Vis rodėsi, kad esame per žingsnį nuo iššifravimo to be paliovos didėjančio problemų srauto; juk specialiai tam buvo kuriamos elektroninės smegenys, gebančios taip apdoroti informaciją, kaip lig šiol nereikalavo jokia problema. Tikrai buvo pasiekta šiokių tokių rezultatų. Okeanas – elektrinių, magnetinių, gravitacinių impulsų šaltinis – tarsi kalbėjo matematine kalba; kai kurias jo elektrinių išlydžių grupes galima buvo klasifikuoti, naudojantis pačiais abstrakčiausiais žemiškos analizės metodais – aibių teorija; pasisekė išskirti homologus struktūrų, žinomų iš to fizikos skyriaus, kuris tyrinėja energijos ir materijos, galutinių ir begalinių dydžių, dalių ir laukų tarpusavio santykius. Visa tai skatino mokslininkus daryti išvadą, kad prieš juos – mąstanti pabaisa, kažkas panašaus į begaliniai išsiplėtojusias, nuklojusias visą planetą protoplazmines jūras-smegenis, kurios gaišta laiką nepaprasto užmojo teoriniams svarstymams apie visos egzistencijos esmę, o viskas, ką sugauna mūsų aparatai, tėra pabiros, atsitiktinai nugirstos nuotrupos to mūsų protui nepasiekiamo gigantiško monologo, amžiais vykstančio okeano gelmėse.

     Šitaip samprotavo matematikai. Vieni tokias hipotezes laikė žmogaus sugebėjimų nuvertinimu, keliaklupsčiavimu prieš tai, ko dar nesuprantame, bet ką galime suprasti, kaip atgaivinimą senos doktrinos „ignoramus et ignorabimus“ (1). Kiti tarė, jog tai tėra žalingi ir tušti prasimanymai, kad šiose matematikų hipotezėse reiškiasi mūsų laikų mitologija, matanti milžiniškose smegenyse – vis vien ar elektroninėse, ar plazminėse – aukščiausią egzistencijos tikslą – būties suvestinę.

     O dar kiti… Tačiau tyrinėtojų ir pažiūrų buvo legionai. Bet ką gi reiškė visa „kontakto užmezgimo“ problema, palyginus su kitomis soliaristikos šakomis, kurių specializacija nuėjo taip toli, ypač per paskutinį amžiaus ketvirtį, kad soliarininkas-kibernetikas beveik negalėjo susikalbėti su soliarininku-simetriadologu. „Kaip jūs galite suprasti okeaną, jeigu jau nesugebate suprasti vienas kito?“ – kartą juokais paklausė Veibekas, kuris mano studijų metais buvo instituto direktorius. Šiame pajuokavime būta daug tiesos.

     Vis dėlto okeanas neatsitiktinai buvo priskirtas Metamorfa klasei. Jo vilnijantis paviršius galėjo duoti pradžią kuo skirtingiausioms, į nieką Žemėje nepanašioms formoms, be to, tų kartais staigių plazminės „kūrybos“ erupcijų tikslas – adaptacinis, pažintinis ar koks kitas – buvo visiška mįslė.

     Dėdamas į lentyną tomą, tokį sunkų, jog turėjau laikyti abiem rankom, pagalvojau, jog mūsų bibliotekose sukimštos žinios apie Soliarį yra nenaudingas balastas ir faktų kratinys, ir mes trypčiojam toje pat vietoje, kurioje pradėjome jas kaupti prieš septyniasdešimt aštuonerius metus, o iš teisybės situacija daug blogesnė, kadangi visas tų metų triūsas pasirodė esąs bergždžias.

     Tai, ką mes tikrai žinojome, buvo vien neiginiai. Okeanas nesinaudojo mašinomis ir negamino jų, nors galbūt tam tikromis aplinkybėmis būtų sugebėjęs tai padaryti, kadangi daugino kai kurių jame panardintų aparatų dalis, bet darė tai tik pirmaisiais ir antraisiais tyrinėjimo darbų metais; paskui ėmė ignoruoti visus mūsų atkakliai kartojamus bandymus tarsi būtų liovęsis domėtis mūsų aparatais ir įrenginiais (atseit ir mumis pačiais…). Okeanas neturėjo – išskaičiuoju toliau mūsų „neigiamąsias žinias“ – nei jokios nervinės sistemos, nei ląstelių, nei panašios į baltyminę struktūros; ne visad reagavo į jaudiklius, netgi stipriausius (pavyzdžiui, visiškai ignoravo katastrofą, kurioje žuvo Gezės ekspedicijos pagalbinė raketa, nukritusi iš trijų šimtų kilometrų aukščio ant planetos paviršiaus ir sunaikinusi branduoline savo atominių variklių eksplozija plazmą pusantros mylios spinduliu).

     Palengva moksliniuose sluoksniuose „operacija Soliaris“ ėmė skambėti kaip „pralaimėta operacija“, ypač instituto mokslinės administracijos sferose, kur pastaraisiais metais pasigirsdavo balsų, reikalaujančių nutraukti dotacijas tolimesniems tyrinėjimams. Kad būtų visiškai likviduota Stotis, niekas lig šiol nedrįso prasitarti; tatai būtų buvęs pernelyg aiškus prisipažinimas pralaimėjus. Beje, kai kas privačiuose pašnekesiuose užsimindavo, kad mums tereikia vieno – kaip galima „garbingiau“ pasitraukti iš „Soliario aferos“.

     Tačiau daugeliui, ypač jauniems, ši „afera“ palengva virto nelyginant savo vertės išbandymo akmeniu. „Šiaip ar taip, – sakė jie, – čia klausimas kur kas svarbesnis, negu Soliario civilizacijos ištyrimas, čia jau sprendžiama apie mus pačius, apie žmogaus pažinimo ribą.“

     Tam tikrą laiką buvo populiari (uoliai laikraščių skleidžiama) pažiūra, kad mąstantis okeanas, kuris supa visą Soliarį, yra gigantiškos smegenys, kurios, besivystydamos milijonus metų, pranoko mūsų civilizaciją. Tai esąs kažkoks „kosminis jogas“, išminčius, įkūnyta visažinybė, kuri jau seniai suvokė bet kokios veiklos bevaisiškumą ir todėl kategoriškai atsisako su mumis bendrauti. Tai buvo aiški netiesa, nes gyvasis okeanas veikia, ir dar kaip – tik pagal kitonišką supratimą negu žmonių – nestato nei miestų, nei tiltų, nei skraidančių mašinų, nebando nugalėti erdvės nei peržengti jos (čia kai kurie žmogaus kaip aukštesnės būtybės gynėjai žūtbūt stengėsi įžvelgti neįkainojamą mūsų kozirį), užtat atlieka tūkstančius pertvarkymų – „ontologinę autometamorfozę“; jau ko ko, o moksliškų terminų nestinga soliaristikos veikalų puslapiuose! Antra vertus, žmogų, atkakliai studijuojantį visokią soliarianą, pagauna nenugalimas įspūdis, kad jis mato intelektualinių, galbūt genialių konstrukcijų skeveldras, be tvarkos susimaišiusias su padariniais kažkokios begalinės kone beprotiškos paikystės. Iš šios „okeano jogo“ koncepcijos kaip antitezė kilo mintis apie „okeaną debilą“.

     Šios hipotezės prikėlė iš kapo ir atgaivino vieną seniausių filosofinių problemų – materijos ir dvasios santykio, sąmonės problemą. Reikėjo nemaža drąsos, kad pirmąkart – kaip diu Hartas – priskirtum okeanui sąmonę. Ši problema, visų metodologų pripažinta metafizine, slypėjo kone visų diskusijų ir ginčų dugne. Ar galimas mąstymas be sąmonės? Bet ar vykstančius okeane procesus galima pavadinti mąstymu? Ar kalnas – tai labai didelis akmuo? Ar planeta – tai didžiulis kalnas? Galima vartoti šiuos pavadinimus, tačiau naujas dydžio mastas įveda į sceną naujus dėsningumus ir naujus reiškinius.

     Ši problema tapo mūsų laikų apskritimo kvadratūra. Kiekvienas savarankiškas mąstytojas stengėsi įnešti į soliaristikos lobyną savo indėlį; gausėjo teorijų, skelbiančių, kad turime prieš akis produktą degeneracijos, regreso, kuris atėjo po okeano „intelektualinės didybės“ fazės, kad okeanas iš tikrųjų yra naujas padaras – glioma, kuri, atsiradusi senųjų planetos gyventojų kūnuose, sunaikino juos visus ir surijo, suliedinusi likučius į amžinai tveriančio, savaime atsijauninančio, viršląstelinio gaivalo struktūrą.

     Baltoje panašioje į žemišką lempų šviesoje nuėmiau nuo stalo aparatus bei knygas ir, ištiesęs ant plastiko plokštės Soliario žemėlapį, žiūrėjau į jį, pasirėmęs rankomis į metalines juosteles pakraščiuose. Gyvasis okeanas turėjo savo seklumas ir gelmes, o jo salos, nuklotos dūlėjančių mineralų apnašais, bylojo, jog kitados jos buvo jojo dugnas. O gal okeanas savo gelmėse reguliavo uolinių formacijų iškilimą ir nugrimzdimą? Vėl visiška tamsa. Žiūrėjau į milžiniškus išdažytus įvairiais violetiniais ir žydrais atspalviais pusrutulius žemėlapyje, patirdamas, jau nebežinau kelintąkart gyvenime, nustebimą, tokį pat sukrečiantį, kaip tąsyk, pirmąkart, kai, būdamas berniukas, sužinojau mokykloje, jog egzistuoja Soliaris.

     Nežinau kodėl, bet viskas, kas mane supo – Gibariano mirties paslaptis, net mano neaiški ateitis – viskas paliko man nesvarbu ir apie nieką negalvojau, įnikęs į keistą, bauginantį žemėlapį.

     Atskiros gyvojo okeano zonos buvo pavadintos jų tyrinėjimui atsidėjusių mokslininkų vardais. Žiūrėjau į telkšantį aplink pusiaujo archipelagus Teksalo dumblių masyvą ir ūmai pajutau kažkieno žvilgsnį.

     Dar tebestovėjau, baimės sukaustytas, prie žemėlapio, bet jau nebemačiau jo. Durys buvo tiesiai prieš mane; jos buvo užstatytos dėžėmis ir pristumta prie jų spintelė. „Čia kažkoks automatas“, – pamaniau, nors prieš tai jokio automato nebuvo kambaryje, o įeiti mano nepastebėtas jis negalėjo. Sprando ir pečių oda ėmė man degti, jausti sunkų, nejudantį žvilgsnį darėsi nepakenčiama. Instinktyviai įtraukiau į pečius galvą ir nesąmoningai vis labiau rėmiausi į stalą, kuris ėmė palengva slysti grindimis; nuo šio judesio aš atsipeikėjau ir staigiai atsisukau.

     Kambarys buvo tuščias. Tik žiojėjo didelio pusapvalio lango juoduma. Keistas įspūdis neatlėgo. Juoduma žvelgė į mane, beformė, milžiniška, beakė, beribė. Tamsos už lango neapšvietė nė viena žvaigždė. Užtraukiau šviesai nepralaidžias užuolaidas. Dar neišbuvau Stotyje nė valandos, o jau pradėjau suprasti, kodėl jos gyventojus apima persekiojimo manija. Instinktyviai susiejau tai su Gibariano mirtimi. Aš pažinojau jį ir lig šiol galvojau, kad niekas negalėtų aptemdyti jam proto. Dabar jau nebebuvau tuo tikras.

     Stovėjau kambario vidury prie stalo. Kvėpuoti paliko lengviau, jaučiau, kaip vėsta kaktą išmušęs prakaitas. Apie ką aš ką tik galvojau? Aa, apie automatus. Keista, kad nesutikau jų nei koridoriuje, nei kambariuose. Kur jie visi dingo? Vienintelis, su kuriuo susidūriau – per atstumą – priklausė raketodromo tarnybai. O kiti?..

     Pažvelgiau į laikrodį. Metas eiti pas Snautą.

     Išėjau. Koridorių gan silpnai apšvietė šviestuvai palubėje. Praėjau pro dvejas duris ir priėjau prie tų, ant kurių buvo Gibariano pavardė. Ilgai stovėjau prieš jas. Stotyje viešpatavo tyla. Paspaudžiau rankeną. Tiesą sakant, neketinau ten įeiti. Bet rankena nusileido žemyn, durys prasivėrė per colį, plyšys duryse akimirką buvo juodas, paskui kambaryje plykstelėjo šviesa. Dabar mane būtų galėjęs pastebėti kiekvienas, einantis koridorium. Skubiai peržengiau slenkstį, be garso, stipriai uždariau duris ir staigiai atsisukau.

     Stovėjau kone liesdamas pečiais duris. Kambarys buvo didesnis už manąjį, irgi su panoraminiu langu, per tris ketvirtadalius uždengtu smulkiom melsvom ir rausvom gėlytėm išmarginta užuolaida, be abejonės atsivežta iš Žemės, nepriklausančia Stoties turtui. Pasieniais stovėjo bibliotekinės lentynos ir spintelės, nudažytos labai šviesiai žaliu sidabriškai žvilgančiu emaliu. Iš jų buvo viskas išversta ant grindų ir kūpsojo šūsnim tarp staliukų ir fotelių. Prieš pat mane riogsojo apvirtę du žingsniuojantys staliukai, įsibedę į stirtas laikraščių, išbirusių iš perplyšusių aplankų. Atsiskleidusios išdrikusiais puslapiais knygos buvo apipiltos skysčiais iš sudužusių kolbų ir butelių su nusvidintais kamščiais ir tokiom storom sienom, kad man atrodė, jog krisdami net ir iš didelio aukščio jie nebūtų galėję subyrėti. Palangėj gulėjo apverstas rašomasis stalas su sudužusia darbo lempa ant ištraukiamo kronšteino, šalia – taburetė, dvi jos kojos buvo įsibedusios į pusiau ištrauktus stalčius. Grindys sėte nusėtos kortelėm, prirašytais lapais, popieriais. Pažinau Gibariano rašysena ir pasilenkiau prie jų. Imdamas lapus, pastebėjau, kad nuo mano rankos krinta ne vienas šešėlis, kaip lig šiol, o du.

     Atsisukau. Rausva užuolaida liepsnojo tarsi padegta iš viršaus, aiškus skaudžios žydros šviesos ruožas staigiai plito. Atitraukiau užuolaidą – į akis plieskė milžiniško gaisro liepsna. Jis buvo apėmęs trečdalį horizonto. Tiršti, ilgi, klaikiai ištįsę šešėliai bėgo bangų daubomis Stoties link. Tai buvo saulėtekis. Toje zonoje, kurioje buvo Stotis, po valandą trukusios nakties danguje patekėdavo antra, žydra planetos saulė. Automatinis jungiklis užgesino šviesas palubėj, ir aš grįžau prie paliktų popierių. Aptikau glaustą aprašymą bandymo, kuris turėjo įvykti prieš tris savaites. Gibarianas ketino apšvitinti plazmą labai intensyviais rentgeno spinduliais. Iš teksto supratau, kad planas skirtas Sartorijui, kuris turėjo surengti eksperimentą – mano rankoj buvo kopija. Balti popieriaus lapai pradėjo man skaudinti akis. Nauja diena skyrėsi nuo vakarykštės. Po oranžiniu vėstančios saulės dangumi juodą it rašalas su kruvinais atspindžiais okeaną kone visad būdavo užklojęs murzinai rausvas rūkas, sulydantis į vieną visumą debesis ir bangas; dabar visa tai išnyko. Šviesa, net perfiltruota per rausvą užuolaidos audinį, liepsnojo it stiprios kvarco lempos degiklis. Mano įdegusios rankos atrodė joje kone pilkos. Visas kambarys pasikeitė, viskas, kas turėjo raudoną atspalvį, nurudo ir išblėso, pasidarė kepenų spalvos, o baltų, žalių ir geltonų daiktų spalvos taip išryškėjo, kad, rodėsi, tviskėte tviska. Prisimerkęs pažvelgiau pro užuolaidos plyšį: dangus plytėjo it balta ugnies jūra, po juo virpėjo ir ribuliavo lyg koks išlydytas metalas. Stipriai užmerkiau akis, po vokais suraibuliavo raudoni ratai. Ant prausyklos lentynėlės (jos kraštas buvo suskaldytas) apčiuopom susiradau tamsius akinius, uždengiančius kone pusę veido, ir užsidėjau juos. Lango užuolaida dabar tviskėjo it natrio liepsna. Vėl galėjau skaityti; ėmiau nuo žemės lapus ir juos ant vienintelio neapversto stalelio. Dalies teksto trūko.

     Tai buvo jau atliktų tyrinėjimų protokolai. Iš jų sužinojau, kad okeanas buvo keturias dienas švitinamas punkte, esančiame per tūkstantį keturis šimtus mylių į pietvakarius nuo dabartinės Stoties vietos. Tai mane nustebino, kadangi JTO konvencija uždraudė naudoti rentgeno spindulius dėl jų pražūtingo veikimo, ir aš buvau tikras, kad niekas nesikreipė į Žemę gauti leidimo šiems eksperimentams. Vienu metu, kilstelėjęs galvą, išvydau pravertų spintos durų veidrodyje savo atvaizdą, mirtinai išblyškusį veidą su juodais akiniais. Nenatūraliai atrodė kambarys, nutviekstas baltos ir žydros šviesos, bet po kelių minučių kažkas pratisai sugirgždėjo ir iš vidaus ant langų nusileido hermetiški vožtuvai. Kambary pasidarė tamsu, paskui užsižiebė dirbtinė kažkokia keistai blyški šviesa. Darėsi vis šilčiau, nors šaldomieji Stoties aparatai veikė visu pajėgumu, kondicionieriai įtemptai šnypštė. Ir vis vien darėsi vis karščiau.

     Staiga išgirdau žingsnius. Kažkas ėjo koridorium. Dviem negirdimais šuoliais atsidūriau prie durų. Žingsniai sulėtėjo ir nuščiuvo. Tas, kuris ėjo, prie durų sustojo. Rankena pamažu nulinko. Negalvodamas instinktyviai griebiau ją iš savo pusės ir prilaikiau. Spaudimas nestiprėjo, bet ir nesilpnėjo. Tas, anoje pusėje, elgėsi taip pat tyliai, kaip ir aš, tarsi netyčia užkluptas. Gerą valandėlę abudu laikėme rankeną. Paskui aš pajutau, kad tas už durų rankeną atleido, ir išgirdau lengvą šnaresį – nuėjo. Pastovėjau dar klausydamasis, tačiau buvo tylu.

 

     (1) Nežinome ir nežinosime (lot.).

 

     Stanisław Lem. Soliaris. Iš lenkų kalbos vertė Giedrė Juodvalkytė, vertimą atnaujino Rimvydas Strielkūnas. K.: Kitos knygos, 2014.