Jerzy Pilch - fotoJerzy Pilch - foto       Lenkų prozos meistro Jerzy Pilcho apsakymų romanas „Mano pirmoji savižudybė“ (Moje pierwsze samobójstwo, 2006) kritikų laikomas brandžiausiu jo kūriniu, o pats autorius dažnai lyginamas su tokiais Vidurio Europos literatūros milžinais kaip Witoldas Gombrowiczius, Milanas Kundera ir Bohumilas Hrabalas.

       Dešimt graudžiai lyriškų, elegantiškų ir iki ašarų juokingų istorijų J. Pilchas rafinuotai pažymi būtį įprasminančiais netekties ženklais. Vaikystę lydi mintys apie savižudybę, meilė gražiausiai pasaulio moteriai iškart nutrūksta, o močiutę primena tik jos vyro laidotuvės.

       Pagrindinį knygos herojų, penkiasdešimtmetį rašytoją Piotrą, nuolat persekioja ne tik praradimai, bet ir „liuteroniškos“ šmėklos – Silezijos krašto tradicijų, papročių, pasaulėvokos ir pasaulėjautos atšvaitai. Priklausomybė nuo jų dažnai būna lemtinga ir tragiška.

       Jerzy Pilchas (g. 1952) – bene pats garsiausias šiuolaikinis Lenkijos rašytojas, dramaturgas ir publicistas. Užaugo mažame Pietų Lenkijos miestelyje, baigė lenkų filologijos studijas Krokuvos Jogailaičių universitete. 1980–1989 m. aktyviai dalyvavo literatūriniame Krokuvos gyvenime.

       1989 m. buvo apdovanotas už debiutinį romaną „Uždraustos erotinės literatūros kūrėjo išpažintis“. Labai išpopuliarėjo satyrinėmis esė savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“. 1999 m. persikėlė į Varšuvą ir tapo populiaraus savaitraščio „Polityka“ feljetonistu. Ketvirtasis jo romanas „Stiprusis angelas“ 2001 m. pelnė garbingiausią lenkų literatūros premiją – „Nikę“. Lietuviškai išleisti du J. Pilcho romanai: „Kiti malonumai“ (2001) ir minėtas „Stipsusis angelas (2002).

      

      

       Mano pirmoji savižudybė

      

       Šįmet pažymiu savo pirmojo bandymo nusižudyti keturiasdešimtmetį. Suskaičiavau, kad lygiai keturis šimtus septyniasdešimt devynis mėnesius mėginu pasidaryti galą ir dėl įvairiausių nelemčių man nepavyksta. Buvau dvylikos, kai pirmą kartą manyje kirbančios juodos mintys materializavosi tiek, kad bandžiau iššokti iš šešto aukšto. Atsitiko tat naktį. Gimdytojai miegojo kitame kambaryje, ir pagrindinė problema buvo ne iššokti, o tyliai išsėlinti į balkoną taip, kad jų nepažadinčiau. Ypač motinos, nes tėtušis pūsdavo į akį kaip užmuštas.

       Motina miegodavo nesuvokiamai jautriai, busdavo nuo menkiausio oro virptelėjimo. Turbūt ji niekada nepriprato prie miesto atgarsių, nors gyvenome itin tykioje gatvėje, o toje epochoje, apie kurią pasakoju, tai yra dvidešimto amžiaus septintame dešimtmetyje, – kone išmirusioje. Palyginti su tuo, kaip yra dabar, gatvės buvo išvis nejudrios. Ypač Krokuvoje. Ypač Sirokomlės gatvė. Ypač naktį. Juo blogiau buvo man, nes maniausi, kad spengiančioje tyloje girdėti net kaip atkloju antklodę. Pagrindinė akustinė kliūtis pakeliui į balkoną buvo ant metalinių karnizų kabančios naktinės užuolaidos. Vos jas prilietus skardiniai krokodilai, prie kurių jos buvo prisegtos, imdavo žlegėti tarsi lekiančio tanko vikšrai.

       Mintis pasidaryti galą visuomet ateidavo naktį. Antrą arba trečią ryto kažkas prisėsdavo ant sofos kraštelio ir imdavo įkalbinėti. Oras tirštėdavo nuo vabzdžių. Neaiškiai tariami argumentai būdavo geležiniai. Supratau, kad kurį nors sykį jų beformė, bet negailestinga logika pastūmės mane į balkoną, o paskui – nuo balkono. Mane tai vežė; jaučiau, kad pavyks. Buvau ganėtinai gabus savižudybėms; svaigau noru liuoktelėti iš šešto aukšto ant betono; turėjau savižudžio talentą. Tačiau talentas be darbo – skatiko nevertas. Pratybos yra gyvenimo kelias.

      

       Kaip sako karalius Saliamonas: „Pratybos yra gyvenimo kelias.“ Kaip sako karalius Saliamonas: „Pratybos yra gyvenimo kelias.“ Kaip sako karalius Saliamonas: „Pratybos yra gyvenimo kelias!“ Tėvas pakeltu balsu išrėždavo šią išmintį tiek kartų per dieną ir taip pompastiškai, kad galop, jeigu ne tapdavo karaliumi Saliamonu tiesiogine prasme, tai tikrai apsikeisdavo su juo vietomis. Didingas ir grėslus biblinio monarcho šešėlis krisdavo ant aritmetikos sąsiuvinio, o daugiagriausmis balsas grūmodavo aukštybėse. Pratybos yra gyvenimo kelias! Šįsyk man nereikėjo kartoti dukart. Paskutiniam mačui ruošiausi kaip pašėlęs. Kaip, atsiprašant, debiutantas olimpiadai. Beveik kasdien, kai namie nieko nebūdavo, uoliai miklindavausi be šlamesio atitraukti naktines užuolaidas. Taip pat dienines, nors šios pasiduodavo kur kas lengviau, – krokodilai, prie kurių buvo prikabintos, beveik nedžeržgė. Po ilgų treniruočių ištobulinau tokią štai techniką: prie balkono lango reikėjo pristumti kėdę, ant jos atsistoti, ištiesti ranką ir suimti arba patį krokodilą, arba užuolaidą visai prie krokodilo ir atsargiai judinant ranką pamažu pamažu traukti – tada pavykdavo visiškai be garso. Jau paauglys buvau gana aukšto ūgio ir stovėdamas ant taburetės lengvai pasiekdavau lubas. Užuolaidos prasiskleisdavo vis tyliau. Pratybos buvo mano savižudybės kelias.

      

       Po šiai dienai negaliu sau atleisti už tą pirmąjį bandymą. Tiek laiko sugaišau treniruodamasis, mokydamasis be garso atstumti užuolaidas, o tereikėjo tiesiog, paprasčiausiai – dieną, kai jos atidengtos ir gimdytojų nėra namie, – išeiti į balkoną ir šokti. Kai pareidavau iš mokyklos, kol motina grįždavo iš darbo, visuomet turėdavau nemažai laisvo laiko. Net ketvirtadienį, kai būdavo septynios pamokos, likdavo mažiausiai valanda. Buvau mąslus vaikas ir nuo mažumės žinojau, kad nepadarysiu to pagautas ūmaus žaibiško impulso, kad neliuoktelėsiu – kol manęs dar nespėjo kas nors sulaikyti – vienu švystelėjimu per baliustradą. Neginčysiu, norėjau nusižudyti, ir nusižudyti sėkmingai, bet norėjau tai išgyventi sąmoningai.

       Kas bus aname pasaulyje, žinojau iš kunigo Kalinovskio pamokslų. Bet kaip atrodo perėjimas, kaip atrodo pats perėjimas iš šio pasaulio į aną, neturėjau menkiausio supratimo. Kunigas Kalinovskis, kai jo paklausiau apie kelią (ir apie laiką bei greitį) nuo žemės iki dangaus arba pragaro, išsisukinėdamas ėmė pūsti man teologines miglas. Žinojau, kad aiškių ir paprastų atsakymų negausiu, tačiau nedidelės aproksimacijos ar kokios (kad ir labai tolimos) analogijos turėtų egzistuoti.

       Ar tai nepastebima kaip akimirka, kai užmiegi? Nesuvokiama kaip sputniko skrydis? Gniaužia kvapą kaip švilpiant slidėmis? Skauda kaip vidurinės ausies uždegimas? Šitaip net skauda? Negali būti. Buvau atsparus skausmui. Man beveik niekada nieko neskaudėjo. Niekada nieko – išskyrus vidurinę ausį. Kai buvau penkerių arba šešerių, ausis (vidurinė) skaudėdavo man taip siaubingai, kad paskui mažiausiai metus įskaudintas ir įbaugintas nedrįsdavau nė žodžio „ausis“ ištarti. Lig šiol pamenu, kaip gydytojas Granada murma viršum mano galvos: vidurinė ausis, vidurinė ausis; lig šiol, kai girdžiu „vidurinė ausis“, jaučiu skausmo fantomus, ir lig šiol abejoju, kad kas nors – net savižudybė – galėtų skaudėti labiau. Norėjau tąkart tai patikrinti? Galėjau iškęsti bet kokį skausmą ir norėjau išbandyti nuopuolio iš šešto aukšto skausmą? Labai gali būti. Garsių Kirilovo žodžių apie skausmą, kuris sulaiko žmones nuo savižudybės, tada dar nežinojau. Demonus pirmą kartą perskaičiau licėjuje, kitaip sakant, mažiausiai treji arba ketveri metai po savo pirmosios savižudybės. Buvau ir esu sužavėtas ta knyga – tačiau tolesniems mano bandymams nusižudyti ji neturėjo jokios įtakos. Dostojevskio herojus, o gal apskritai visi literatūriniai herojai, daug svarsto apie savo savižudybes – aš nesvarstau. Aš noriu šventos ramybės.

      

       Šiaip ar taip, viską norėjau stebėti tiksliai ir ramiai. Iš lėto. Labai iš lėto. Esu flegmatiško būdo. Viską darau tiksliai, bet iš lėto. Kiemo komandose ir mokyklų rinktinėse buvau vienas iš geriausių, bet ir vienas iš lėčiausių žaidėjų. Man galima prikišti viską, išskyrus greitumą. Net futbolo aikštėje. Todėl, kaip dera flegmatikui, flegmatiškai ruošiausi flegmatiškai savižudybei. Norėjau kiekvieną minutę, net kiekvieną sekundę, suvokti, kad štai žudausi.

      

       Paprasčiausias ėjimas – gultis miegoti prie atitrauktų užuolaidų – buvo neįmanomas. Rytinio langų atidengimo ir vakarinio uždengimo motina paisė su liuteronišku uolumu. Mūsų kraštuose namai, kuriuose užuolaidos dieną būdavo užtrauktos, buvo numirėlių namai; o namai, kuriuose nakčiai nebūdavo uždangstomi langai, – demonų namai. Bobulė Pechova vos prabrėškus, žiemą vėliausiai šeštą, o vasarą vėliausiai penktą, atitraukdavo užuolaidas, kad netyčia kam nors, kas pažvelgs į mūsų langus, nešautų į galvą, kad pas Pechus kas mirė arba, dar blogiau, kad Pechai dar miega.

       – Kelkis! Nemiegok! Neprišauk laidotuvių! – Bobulė įpuldavo į galinį alkierių, kuriame dėdė Ablegeris niekaip negalėdavo prasibusti po vakarykščio, ir purtydavo jo petį, ir nutraukdavo geltonas užuolaidas nuo langų, ir žaibiškais judesiais sulankstydavo jas į idealius kvadratus, ir padėdavo ant palangės. – Kelkis! Nedrybsok! Negundyk mirties!

       Dėdė praplėšdavo užtinusias akis, sielvartingai padėbčiodavo į sieninį, dar nuo vokiečių laikų, laikrodį ir nustėrdavo iš siaubo: būdavo jau gerokai po septintos. Pašokdavo iš lovos ir imdavo paniškai ieškoti drapanų; jis irgi žinojo šventą taisyklę, kad langai, uždengti tegul vos ilgėliau, tegul tik iki aštuntos, namiškių požiūriu pranašauja mirtį, o darban traukiančių vysliečių požiūriu, reiškia mirtį. Žodžiu, buvo privalu su visiška ortodoksija nustatytu laiku uždengti ir atidengti langus.

      

        Motina šį paprotį, tik kiek švelnesnį jo variantą – žiemą vėliausiai septintą, o vasarą vėliausiai šeštą, – kartojo Krokuvoje. Variantas buvo švelnesnis meto prasme, tačiau dvasiškai buvo begalę sykių herojiškesnis, net kupinas kankinystės – kur bepažvelgsi: gretimuose daugiabučiuose ir prieškario mūrnamiuose Ujeiskio, Vlučkų, Smolenskio gatvėse, visur, stačiai visur, gyveno vien katalikai, kuriems buvo nė motais, ar langai uždangstyti ar neuždangstyti. Pirmaisiais rytais Krokuvoje buvau tikras, kad mieste siaučia maras, – kasdien mažiausiai pusė langų būdavo kiaurą parą uždengta; neklystamas ženklas, kad aukų daugėja.

      

       Mūsų kraštuose namą, kuriame kas nors pasimirė, gaubdavo kitokia šviesa. Todėl uždangstyti langai labai aiškiai krisdavo į akis, net sutemose, net vėlų vakarą, net iš toli. Gyvieji namiškiai nedelsdami skubėdavo pas kunigą Kalinovskį; bažnyčioje pasirodydavo gedulingas skelbimas, ir žinia apie mirtį žaibo greitumu apskriedavo klonius. Tamsioje seklyčioje velionis gulėdavo ant durų varčios, nukeltos nuo vyrių ir uždėtos ant taburečių. Nenaudėliai katafalkininkai iš Cešyno nuolat vėlindavosi su karstu. Jei žiema, tatai pusė pėdos; užtekdavo praverti uždengtus langus ir saugoti, kad neįšoktų katinas arba žebenkštis. Jei būdavo vasara, reikėdavo tučtuojau prinešti ir nuolat nešti kuo daugiau, geriausia pilnais kibirais, gėlių. Po šiai dienai nemėgstu ir nelaikau namie gėlių. Po šiai dienai, kai uostau bijūnus, pakalnutes, flioksus, jurginus, – jaučiu liuteronų nabašninkų kvapą.

      

       Kita vertus, kas vėlų vakarą arba, neduok Dieve, naktį neuždengdavo langų ir negesindavo šviesos, nedorai elgėsi; nusidėdavo, statė save į pavojų, pasiduodavo šėtono gundymams, ne kitaip. Lėbaudavo, gerdavo, kas žino, kokias dar nedorybes veikdavo. Šiaip ar taip, nieko gero. Naktį dirbo? Tokio pasiteisinimo negalėjo būti. Kas naktį dirba – blogai elgiasi, nes per dieną nesugeba padaryti to, ką reikia. Naktį atliekamas darbas buvo blogas darbas, nes jo prigimtis − naktinė, vadinasi, demoniška. Batsiuvys Šlapka, nors buvo garsus batsiuvys ir dar šeštame dešimtmetyje siūdavo kurpes pagal koją, kai pasklido žinia, kad naktį jo dirbtuvėje ilgai žibanti šviesa, kad tuomet jis pjaustąs odą padams, – sulaukdavo vis mažiau užsakymų ir netrukus bankrutavo. Nepadėjo pasiaiškinimai, kad jį kamuojanti nemiga ir negalįs tysoti patale nieko neveikdamas. Be abejo, liga suteikė teisę žibinti šviesą naktį, bet tai turėjo būti rimta liga – gripas arba plaučių uždegimas, arba astmos priepuolis; tuomet taip, tuomet galima buvo žibinti, bet irgi ne kiaurą naktį – valandėlę, kad ligoniui paduotum vaistų arba arbatos, ir paskui užgesinti. O Šlapka žibindavo pernakt, be to, plika akimi buvo matyti, kad jis niekuo neserga. Kokia čia liga – nemiga? Kokia čia liga, jei tariamai sergantis žmogus eina į dirbtuvę ir imasi darbo? Ne, Šlapka nebuvo ligonis; buvo užvaldytas demonų; demonai jam nedavė miegoti ir prie naktinio darbo mygo. Kas būtų norėjęs tokius batus avėti? Kas būtų norėjęs autis ir nusiauti batus, pasiūdintus naktį demonams kuždant? Niekas.

      

       „Naktį velnias medžioja; tai naktinis žvėris; / Slėpkis nuo jo šviesoje; ten tavęs neaptiks.“ Šį Angelo Silezijaus dvieilį, išverstą Mickevičiaus (apie tai, savaime suprantama, tada dar toli gražu nenutuokiau), labai mėgo cituoti kunigas Kalinovskis, jis dažnai skambėdavo iš mūsų bažnyčios sakyklos. Naktis buvo šėtono metas, ir reikėdavę tuomet uždangstyti langus, gesinti šviesą ir miegoti. Po šiai dienai, kai išsiruošiu į savo kraštus ir atvykstu vėlyvu traukiniu, o paskui ilgai naktinėju tuščioj, šaltoj stuboj, po šiai dienai būna, kad kitą rytą kaimynė, ponia Šarcova, klausia: „O ko taip ilgai pas tamstą, pone Piotrai, šviesa žibėjo?“ Ir aš gūžiuosi, ir aiškinu, ir evangeliškų šmėklų graužiamas jaučiuosi kaltas, ir teisinuos kaip įmanydamas.

      

       Jei būčiau įstengęs išsivaduoti iš nepakenčiamo ritualo atidengti ir uždengti langus – man būtų pavykę. Tačiau tąkart manyti nemaniau, kad žalios aksominės užuolaidos yra kaip uždanga šventovėje, – jos skiria šventą nuo švenčiausio ir prasiskleis tik kartą. Reikėjo tai padaryti. Reikėjo paprasčiausiai, patogiai progai pasitaikius, išeiti į balkoną ir šokti. Galų gale, kas iš to, kad dienos metu man taip siaubingai nesinorėjo? Reikėjo ir dienos metu drąsiau panardinti galvą į vabzdžių debesį ir kirbančias mintis priversti kirbėti intensyviau. Gudrus po laiko. Kita vertus, gerai, nes nežinojau tada dar savižudybės vadovėlių (tuo metu jų nei buvo išleista, nei turbūt parašyta, o ir šiandien, atvirai sakant, žinau apie juos vien iš nuogirdų) ir nežinojau, kad garantiją suteikia šuolis bent iš devinto aukšto. Sakoma, kad tik devintas aukštas duoda visišką tikrumą. Dėl aštunto – kaip teigia ekspertai – negalima guldyti galvos. O mes gyvenome šeštame aukšte, negana to, naujos statybos (Gomułkos laikų) name. Galėjo būti ne tik per žemai, galėjau aš būti per lengvas – buvau aukštas, bet plonas kaip šiaudas, ir nuopuolio energija (energija, kaip žinoma, priklauso nuo masės, šiuo atveju – penkiasdešimt trijų kilogramų, ir greičio – šiuo atveju, dėl nepakankamo aukščio, būčiau per mažai įsilėkęs) galėjo būti nepakankama. Galėjau nukristi ne visiškai, bet iš dalies. Prie namo stovintys automobiliai – jei būčiau tėškęsis ant kurio nors – galėjo amortizuoti smūgį ir t. t. Ar verta spėlioti, kas būtų, jei būtų, jei žmogus vis dar gyvas?

      

       Šiaip ar taip, atėjo pirmojo bandymo naktis. Praėjusi diena buvo nebloga. Mažiausiai keturiolika valandų man pavyko su niekuo nesikalbėti. Jei pasitaiko visiško tylėjimo diena, jei žmogus, tarkime, nuo aušros iki sutemos niekam burnos nepraveria, su niekuo nesusitinka; jei pasistengia nepersimesti žodžiu su jokiu pardavėju ar laiškanešiu, neatsiliepia į jokį telefono skambutį (apie skambinimą kam nors net nekalbu) ir nesutrikdo šios būsenos paleisdamas kokį radiją arba televizorių, tai į vakarą darosi įdomu. Oras aplink galvą sutirštėja, pavirsta vabzdžių debesiu. Vabzdžių debesis stingsta it stiklas. Vabzdiškas stiklas (nors geriau sakyti: vabzdžių stiklas) darosi vis storesnis ir drumstesnis: tarsi ant jo būtų sušalęs iškvėptas oras. Kurti tyla ima vis labiau kurtinti; vis stipriau girdėt savi viduriai, kaip kraujas pumpuojamas per širdį, kaip pilve kaupiasi dujos, kaip inkstai filtruoja šlapimą. O kai dar pribloškia mintis, kad amžiams esu prikaustytas prie savo kūno, kad visuomet ir į viską žvelgsiu iš savo kaukolės gelmių, kad viskas, ką matau, girdžiu, jaučiu, prasmenga kažkur mėsos gabale, kuris turi mano rankas ir kojas, – galima eiti į balkoną. Dar ir šiandien visa tai jaučiu. Iš esmės nežinau, kas mane labiau veža. Mintis, kad pagaliau nusižudysiu, ar absoliuti ir kvapą gniaužianti keliolikos valandų tuštuma, kuriai praėjus galima nusižudyti?

       Man pavyko su niekuo nesikalbėti, nes spaudė speigas. Jau kelios dienos ėjau į mokyklą ir iš jos grįžau per stingstantį nuo nežmoniško šalčio orą. Minus dvidešimties laipsnių labirintai darėsi vis ilgesni, painesni ir troškesni. Tądien, kai per Aikštę Prie Tvenkinių, Filaretų gatve, Blonios pieva galop prisikasiau prie šalčio poliaus, ant užrakintų durų kabojo antspauduotas raštas, kad dėl mokymo procesą galinčių sutrikdyti atmosferos sąlygų pamokos Švietimo skyriaus sprendimu atšaukiamos. Pamenu, kad dėl to nei labai apsidžiaugiau, nei pernelyg nusiminiau. Apskritai mokykla mane mažai jaudino. Šiek tiek jaudino darbų mokytoja, panelė Prosčiutko, skaisčiai išsidažiusi trisdešimtinė, – daugiau niekas. Nei ypatingų rūpesčių, nei ypatingo pasitenkinimo. Dabar smagu buvo tik tai, kad aš, vienas iš pirmųjų, skaičiau iškilmingą raštą apie netikėtas moksleivių atostogas. Visuomet ateidavau drūčiai anksčiau. Iš mano klasės dar išvis nieko nebuvo. Nereikėjo vaidinti džiūgaujančio kartu su visa avinų banda, kad nebus šūlės.

       Ilgai nelaukęs pasukau atgal. Labirintai dabar taip tankėjo, kad man atrodė: kylu kaip sapne, vis aukštyn, aukštyn. Apačioje mačiau geltoname speigo topaze sustingusį miestą: juodus stogus, į ledą pavirtusius balandžius, negyvus ir tuščius skersgatvių kanalus. Kelionė aukštybėmis kiek prailgo, bet galop prisikapsčiau. Laiptinėje apmirė širdis, kai vos neužmyniau ant įžymaus miesto elgetos. Šnekama, kad kadaise jis buvęs baltagvardiečių admirolas. Ir tikrai, kai dūlindavo Krokuvos gatvėmis, priminė sudegusį ir apleistą, bet vis dar išsaugojusį didingą profilį galeoną. Paprastai jį pamatęs dėdavau į kojas; dabar didvyriškai pražengiau pro skersai gulintį, pajuodusį ir šerkšno šarvu pasidengusį gniutulą. Tasai suniurnėjo kažką, bet iš skubos ir išgąsčio gerai nesupratau ką. Šiandien man atrodo, kad jis pasakė: „Mėnuliška žolė užžėlė Šventos Zuzanos įlanką; reikia būti pasirengusiam Protrūkių Viešpaties atėjimui.“ Šiaip ar taip, tokius žodžius girdžiu, kai negailestingai, minutė po minutės, atkuriu aną dieną. Mėnuliška žolė užžėlė Šventos Zuzanos įlanką. Reikia būti pasirengusiam Polėkių Viešpaties atėjimui. Sugrubusiom rankom atsirakinau duris ir mirtinai sustipęs pamažėle ir sistemingai ėmiau tirpti, kad vakare galėčiau sklandžiai ir be garso išeiti į balkoną. Ypač stropiai šildžiau rankas – sugrubusiais pirštais juk nebūtų pavykę. Viso labo karštas vanduo ir pirštų gimnastika – nieko daugiau. Nebesimiklinau tyliai atitraukti užuolaidų. Kaip būsimasis pirmosios lygos futbolininkas ir Lenkijos rinktinės žaidėjas žinojau taisyklę, kad paskutinių valandų prieš rungtynes negalima skirti treniruotėms, tik atsipalaidavimui.

       Iš pradžių skaičiau, gal šimtąjį kartą, Paslaptingąją salą. Paskui iš tėvo stalčiaus išsiėmiau prezervatyvus, vieną pripūčiau ir šiek tiek pažaidžiau futbolą. Vartai buvo tarp spintos ir mažojo kambario durų; daugiausia įvarčių įmušiau galva – buvau Brazilija, laimėjusi pasaulio čempionatą. Paskui pasitaisiau gogelmogelio; kadangi nepavyko rasti cukraus pudros, ištryniau du trynius su paprastu cukrumi, įbėriau kakavos – išėjo skaniai. Paskui norėjau ant palangės pažaisti monetų trikampį, bet nespėjau, nes grįžo motina, o ji ­­­­griežtai ­­­draudė monetų trikampį, nes buvo įsikalusi, kad tai azartinis lošimas iš pinigų, ir neklausė jokių argumentų. Teko iškart išmesti tai iš galvos; nenorėjau veltis į tuščius ginčus; išvis nenorėjau kalbėti.

       Motina nuo slenksčio pareiškė, kad tėvas tikriausiai pareis vėlai, nes ji vos gyva ir kupina blogų nuojautų; be to, praeitą naktį sapnavo košmarus, o jos sapnai ir nuojautos visuomet pasitvirtina. Prognozės nebuvo blogiausios. Motina, kai būdavo vos gyva ir kupina blogų sapnų ir nuojautų, po kurio laiko visai nutildavo, – laukė slogios tylos popietė. Tiesą sakant, net jei jos sapnai ir nuojautos nepasitvirtindavo, ji vis tiek manydavo, kad tam tikra prasme pasitvirtino, blogiausiu atveju, kad pasitvirtins anksčiau ar vėliau. Pabrėžtina, kad ilgainiui jos blogų sapnų ir nuojautų daugėjo, todėl, aišku, daugiau jų ir pasitvirtindavo. Jei žmogų kasdien aplanko blogos nuojautos – jam nieko daugiau nenutinka, išskyrus lauktą blogį.

      

       Žodžiu, mano pirmojo bandymo nusižudyti dieną tėtušis iš tiesų ilgai negrįžo, ir neverta pridurti, kad negirdėjau jo kalbant, nes jo paprasčiausiai nebuvo. Vabzdiškas stiklas (nors geriau sakyti: vabzdžių stiklas) tirštėjo, inkstai ėmė rypauti graudžią giesmę, absurdo jausmo grizijamas (tada nežinojau, kad tai absurdo jausmas) paruošiau pamokas. Susivokiau, kad ruošiu paskutinius namų darbus gyvenime ir, lyg būčiau rengęs juos į paskutinę kelionę, pasirūpinau, kad jiems nieko netrūktų. Paruošiau juos nepaprastai rūpestingai. Paskui man pagailo kaligrafiškai parašyto lenkų kalbos rašinėlio, pagailo sumaniai išspręsto matematikos uždavinio, pagailo sąsiuvinio linijomis ir pagailo sąsiuvinio langeliais. Įsivaizdavau, kad nei mano uždaviniai, nei sąsiuviniai niekada nebepateks į mokyklą. Rytą aš būsiu nebegyvas, o mano krepšys su knygomis gulės prie sekcijos ir niekas nepažvelgs jo vidun. Nebent policija (tais laikais milicija), kad patikrintų, ar nepalikau atsisveikinimo laiško, ar kuriame iš sąsiuvinių nėra kokių užrašų, paaiškinančių mano desperatišką žingsnį.

       Man norėjosi verkti, bet mintis, kad iš ryto, kai mano kūnas tysos prie namo, mūsų bute knibždės uniformuotų funkcionierių, pakėlė man ūpą. Žinojau, kad tėvas bijos jų kaip velnias kryžiaus. Ne todėl, kad kas nors slėgs jo sąžinę, bet dėl esminio baikštumo. Tėvas drebėdavo prieš bet kokį aukštėlesnį rangą; drebėdavo prieš savo viršininkus – Akademijos profesorius ir katedrų vedėjus; drebėdavo prieš valdiškų įstaigų valdininkus; bijojo net mūsų namo kiemsargio – amžinai pagiringo ir amžinai burnojančio prieš moteris ir komunizmą – pono Markievičiaus. Žodžiu, tėvas bijojo beveik visų, o prieš bet kurį uniformuotąjį (imtinai su traukinių ir tramvajų konduktoriais – tais laikais tramvajuose dar būdavo konduktoriai) jį apimdavo instinktyvi akla gyvuliška baimė.

       Atvirai sakant, tėvas – žemo ūgio, gimęs Cešyno Silezijoje, ne itin lakios vaizduotės, bet darbštus kaip skruzdėlė evangelikas; per karą paimtas į vermachtą, o po karo įstojęs į partiją, – turėjo užtenkamai priežasčių kompleksuoti. Nenoriu pasakyti, kad visą gyvenimą bergždžiai sielojosi, kad gimė ne Vilniuje, kad nebuvo aukštas, dvasingas ir visapusiškai gabus nepartinis katalikas, kad per karą netarnavo Anderso armijoje, o po karo nepasirinko dvasinės emigracijos; šito nenoriu pasakyti – tačiau neabejotinai vargšelis savo kryžių tempė.

      

       Kartą, pamenu, važiavome mudu mūsų fiatu 125, ir mus dėl kažkokio niekingiausio pasaulyje pažeidimo – neįjungto posūkio ar kažko panašiai – sustabdė kelių inspektorius. Viešpatie Kristau! Koks tai buvo susijaudinimas! Mano tėtušis! Dievas Tėvas! Patriarchas! Karalius Saliamonas! Dovydas ir Galijotas viename asmenyje! Jėzus, galima sakyti, Kristus! Tirtėjo iš siaubo, kone dėjo į kelnes ir verksmingai teisinosi prieš dvidešimtmetį seržantą, kuris pats buvo sumišęs dėl nežmoniško išgąsčio, kokio įvarė šiam – kaip liudijo asmens dokumentas – daugiau kaip dvigubai už save vyresniam Kalnakasybos ir metalurgijos akademijos inžinieriui.

       O kas bus ryte! Ne vienas geltonsnapis kelių policininkas, bet keli aukštesnieji karininkai iš kriminalinio skyriaus griebs jį už pakarpos! Ir ne dėl neįjungto posūkio, o apie sūnaus lavoną ims kvosti! Garbės žodis, net gaila buvo žudytis ir nepamatyti, kaip tėvas stingsta iš baimės! Kita vertus, kad taip įvyktų, reikėjo nusižudyti. Paradoksas, galima sakyti, po paradokso.

       Tėtušiui – mano nuotaika skaidrėjo vis labiau – po mano savižudybės bus visai riesta, visi jį kaltins. Motina iki gyvenimo pabaigos negalės jam atleisti, kad kamavo mane bibliniais priežodžiais, vertė mokytis vokiečių kalbos ir mankštintis; kad šaukdavo ant manęs, despotiškai liepdavo perrašinėti sąsiuvinius ir drausdavo žiūrėti televizorių.

       Senelis ir senelė iki gyvenimo pabaigos kiekvienam pasakos, kad tai viskas per jį, kad jisai kaltas, nes primygtinai norėjo keltis į Krokuvą. Nes privertė, ne kitaip, privertė motiną ir mane palikti mūsiškį liuteronišką kraštą ir persikelti į Babiloną! Ne kitaip, į Babiloną! Ir net blogiau, nes bibliniame Babilone nebuvo kūrenama dujomis virtuvėse ir voniose, o Krokuvoje – taip! Krokuvoje bet kurią akimirką galėjo viskas išlėkti į orą! Jie perspėję ir sakę! Tūkstantį kartų perspėję ir sakę! O kiti pavojai? Ar jų neminėję! Neperspėję, kad mieste pilna automobilių, po kuriais bet kurią akimirką galėjau pakliūti? Kad ten siautėja banditų ir žmogžudžių, kurie bet kurią akimirką galėjo mane užpulti? Kad ten gyvena katalikai, kurie bet kurią akimirką galėjo man apsukti galvą? Sakė ir perspėjo apie tūkstantį, kokį tūkstantį, apie milijoną, taip – milijoną kitų pavojų, kurie man grėsė ir kurių grėsmės veikiausiai užteko, kad neištverčiau psichologiškai. Neblogai, visai neblogai pasaulis atrodys po mano mirties.

      

       Motina, kaip visada, kai tėvas ilgai negrįždavo, įsuko pašėlusią įvairiausios namų ruošos karuselę: kepė pyragą, krovė skalbinius į skalbyklę, ištraukė dulkių siurblį; mat reikėjo, kad tėvas, kai pagaliau grįš, rastų ją pačiame namų ruošos įkarštyje ir pasijustų dar kaltesnis, jog pareina vėlai ir išgėręs, o namie šitiek darbo, ir viskas ant jos galvos. Visiška naujovė, originali puošmena, tikriausias mano savižudybės perlas buvo mintis, kad motina už piktnaudžiavimą tėvo kaltės jausmu irgi bus rūsčiai nubausta, nes juk kai aš nusižudysiu, ją irgi prislėgs baisus kaltės jausmas. Juo baisesnis, kad prasidės nuo paprasčiausio pasaulyje klausimo: kaip ji galėjo nepabusti? Kaip galėjo nepabusti, kai aš kėliausi naktį iš lovos? Kaip galėjo nepabusti, kai atitraukiau užuolaidas? Kaip galėjo nepabusti, kai viena pižama ėjau į balkoną? Viena pižama – kai šitoks speigas! Nesakau, kad motina, tarsi iš sarkastiškos autobiografijos paimtas motinos personažas, būtų buvusi labiau sukrėsta pavojaus persišaldyti, nei mano savižudybės. Ne. Piešiu situaciją jos požiūriu. O jos požiūriu, išeiti viena pižama į balkoną buvo aukščiausias lengvabūdiškumas, kvailumas, nusikaltimas ir nesąmonė. Mano šuolis nuo balkono netilpo į jos požiūrio ribas, netilpo nė į jos kalbos ribas.

       Žinojau, kad ji vargu ar laužys galvą, kodėl nusižudžiau, bet iki apdujimo laužys galvą, kodėl ji nepabudo. Ir kad klausimą „kodėl ji nepabudo?“ daugybę kartų kartos ir ras tūkstantį atsakymų tam, kad klausimas „kodėl aš nusižudžiau?“ būtų nustumtas į šoną, o atsakymas į jį – paslėptas. Taip pat nebuvo abejonių, kad visa bėda vėl bus suversta tėtušiui, nesgi jei būtų grįžęs anksčiau, būtų jai truputį padėjęs ir ji nebūtų šitaip nusivariusi nuo kojų, nebūtų griuvusi be jėgų į lovą ir nebūtų miegojusi kaip užmušta, tokia nusilesusi ir tokia atsijungusi, kad nieko negirdėjo.

      

       Sugniuždytas ir kaltės užgraužtas tėvas, kai šiek tiek atkus ir atgaus pusiausvyrą, ims būtinai ją guosti dar vieno vaiko perspektyva. Gal ne tuojau pat, gal ne mano mirties dieną ir ne mano laidotuvių dieną, bet anksčiau ar vėliau – taip. Nereikėjo būti pranašu ir net rašytoju, kuris apdovanotas gebėjimu kalbėti svetimais balsais, kad girdėtum, jog nieko nepadarysi, nelaimė baisi, kad visą gyvenimą slėgs jiems širdį, tačiau gyvenimo ji neturinti užgožti, nes gyvenimas tęsiasi, ir pagaliau abu dar jauni ir stiprūs, ir galėtų, o gal net privalėtų, pasistengti sulaukti vaiko...

       Tai buvo įmanoma – ir būtiškai, ir buitiškai; motina, kai aš gimiau, ėjo dvidešimt pirmus, o kai pirmą kartą sumaniau nusižudyti, buvo – lengva suskaičiuoti – vos perkopusi per trečią dešimtį, taigi jeigu savižudybė man tuomet būtų pavykusi ir jei jie būtų nusprendę ilgai negaišdami turėti naują vaiką, tam nebūtų buvę jokių kliūčių.

       Tačiau motinai būtiniausiai reikėjo, kad tėvą graužtų kaltė, tai buvo narkotikas, be kurio ji negalėjo gyventi. Jos instinktyvus noras engti ir taip amžinai kaltės kamuojamą vargšą buvo stipresnis už visus kitus instinktyvius norus. Šioje srityje ji turėjo velnišką talentą – mokėjo klastingai ir pagiežingai įgelti. Neabejojau, kad tylomis ir net dėdamasi palankiai nusiteikusi išklausys tėvo argumentus apie giminės pratęsimą, o paskui – pabrėžtinai ramiai, darydama pernelyg dažnas ir pernelyg ilgas pauzes – pasakys, kad viskas gražu ir puiku, bet jai labai įdomu žinoti vieną dalyką; ogi jai labai įdomu žinoti, ar kai jiems gims vaikas, tai jai be galo įdomu, ar kai tasai vaikas paūgės, kai sulauks dvylikos, o gal net dešimties metų, tai jai be galo įdomu, ar tėvas ir jį prives prie savižudybės? Ar ir vėl jį – savo naktiniais grįžimais – nugalabys? Jai labai įdomu žinoti. Labai.

       Metas darėsi vis vėlesnis, motina sukosi virtuvėje vis įnirtingiau. Tėvas vis neparėjo, ir dabar jau svarbiausia buvo ne jo kaltės jausmas. Bent ne vien kaltės jausmas. Dabar buvo jau taip vėlu, kad visas gyvenimas slydo iš rankų ir byrėjo į šipulius. Ir motina virė ir kepė viską, kas sudarė uolą, ant kurios stovėjo mūsų namai: grybų sriubą su naminiais makaronais, trupiniuose apvoliotus veršienos kotletus, troškintus kopūstus, bulvinius blynus, obuolių pyragą, vanilinį pudingą, lietinius su sūriu. Ant uolos pastatytas namas yra tvirtas, tačiau namas, pastatytas ant uolos, sudarytos iš mano motinos patiekalų, atlaikys viską. Iš tikrųjų, lietiniai buvo nemirtingi. Net artėjanti mano savižudybė nebuvo pajėgi susilpninti jų kokybės. Suvalgiau turbūt kokius aštuonis. Paskui nebaudžiamas nėjau praustis, nenusirengiau ir nesiguliau į lovą. Suįžūlėjęs nuo laisvės drybsojau fotelyje ir vėpsojau į televizorių. Galėjau daryti viską, ko tik širdis užsigeidžia, galėjau žaisti ant palangės monetų trikampį, galėjau išsitraukti spintos dugne paslėptą Meilės biologiją, galėjau spoksoti pro žiūroną į kaimyninį daugiabutį. Per televiziją prasidėjo filmas suaugusiesiems Mažasis Sammy Lee pasaulėlis, ir buvo visai įmanoma, kad pavyks prieš mirtį pamatyti ką nors uždrausta. Motina virtuvėje rengėsi kepti trisluoksnį glaistytą varškės pyragą ir dėjosi nepastebinti mano pasileidimo. Visa tai, suprantama, buvo keršto strategijos dalis. Viskas tam, kad tėvą, kai pareis, būtų galima užsipulti, kad palieka mane likimo valiai, kad tvirkinti nepadorioms šlykštynėms per televiziją, o ji nebeturinti jėgų, ji tikrai nebeturinti jėgų viskuo, absoliučiai viskuo rūpintis.

       Deja, tais laikais buvo labai mažai nepadorių šlykštynių per televiziją, ir iš esmės tą vakarą, prieš mano pirmąją savižudybę, man nusišypsojo neapsakoma laimė. Laimė, galima sakyti, nelaimėje, nes kai filme Mažasis Sammy Lee pasaulėlis prasidėjo scena, kurioje restorano savininkas, norėdamas išbandyti naujokę striptizo šokėją, liepia šiai nusirengti, – prieškambaryje nuaidėjo skambutis, atsilapojo durys ir įvirto sustiręs nuo degtinės ir šalčio tėvas.

      

       Ilgai stovėjo juodu su motina vienas prieš kitą ir tylėjo. Tėvas svirduliavo, nuo jo kilo šerkšno ir spirito garų kamuoliai. Paskui jis vos apversdamas liežuvį paaiškino, kad žaidė Kalnakasybos ir metalurgijos akademijos stalo teniso pirmenybes ir vėl laimėjo. Paskui motina dar palaukė gerą minutę. Paskui suėmė ant stalo stovintį ir pusėtinai pravėsusį puodą grybų sriubos su naminiais makaronais ir šliūkštelėjo ant tėvo. Tėvas susverdėjo, bet išsilaikė ant kojų; iš pradžių nekoordinuotais, paskui vis tikslesniais judesiais ėmė valytis aplipusius naminius makaronus ir saujomis svaidyti į motiną, bet ši jau buvo atsitraukus į virtuvės gilumą, ir jo atidengta negrabi ugnis jos nebesiekė. Ji stovėjo prie didelio prikaistuvio su trupiniuose išvoliotais veršienos kotletais ir įtūžusi taikėsi jam į galvą, ir beveik kiekvienąkart pataikydavo. Tėvas, nelyg sužeistas lokys, šleivojo jos link, pakeliui jo išskėtotos rankos aptiko kažkokį puodą, paaiškėjo, kad tai troškinti kopūstai, ir dabar motina atrodė kaip žalzganais žvynais apaugęs jūros padaras. Ji protarpiais ištiesdavo ranką į stirtą bulvinių blynų šalia jau tuščio prikaistuvio nuo kotletų ir įnirtusi krovė juos, sluoksnis po sluoksnio, tėvui ant galvos; paskui pylė ant jo dar ne visai sustingusias pudingo porcijas; jis atlaužė gabalą obuolių pyrago ir atsivėdėjo sviesti, tačiau, užuot sviedęs, susimąstė ir nevalingai – tarsi norėdamas paragauti, koks skonis, – atsikando kąsnelį. Motina nesudvejojo pasinaudoti šia neapdairumo akimirka ir puolė jį visu kūnu; tėvas atatupstas; ji vikriai atšovė šaldytuvą, ištraukė ringę per kažkokį stebuklą gautų dešrelių ir ėmė kaip pašėlusi talžyti jomis tėvą; tuomet šis, be nuovokos nuo skausmo, prieškambario etažerėje sugraibė kompotų stiklainius, paėmė vieną (kaip tik renklodų) ir automatišku, tūkstantį kartų per sekmadienio pietus išmiklintu judesiu patraukė gumelę, atkimšo ir šliūkštelėjo, lyg tikėdamasis, kad tai ją išblaivins. Tačiau ne, ji čaižė jį toliau; jis pakratė tuščią stiklainį nelyg tambūriną, o gal kapituliacijos vėliavėlę.

       Vis stipriau ir vis mėšlungiškiau susikibę, lyg avangardinių performerių arba vienodai pajėgių imtynininkų pora, perlingavo per prieškambarį ir įsirito į miegamąjį. Durys, lyg nematoma ranka pastumtos, pačios užsidarė įkandin. Dar valandėlę buvo girdėti dešrelių kirčiai, paskui stojo tyla, paskui ten užgeso šviesa.

      

       Striptizo šokėjos kvalifikacijos tikrinimo scena praėjo negrįžtamai. Ir nebuvo ko guostis, kad kai užaugsiu, būsiu ne tik garsus futbolininkas, bet ir striptizo baro direktorius, – reikėjo susitaikyti su tragiškesne tiesa: ogi kad mirsiu nepamatęs nusirengusios moters. Kad net „Nefryt“ televizoriaus ekrane man nebus lemta patikrinti, ar yra nors kruopelė prasmės kunigui Kalinovskiui be galo patinkančioje biblinėje dviejų stirniukų – gazelės dvynių, besiganančių tarp lelijų, metaforoje.

       Kiek įmanydamas stengiausi aplenkti karo taką, nuklotą dešrelių skutais, blynais, kotletais ir kitais mineralais, iš kurių susideda mūsų namų uola. Kartą, du, gal tris kartus liuoktelėjau ten ir atgal, tačiau manęs neįtraukė ši nauja olimpinė šaka. Neprivalėjau, tačiau paveiktas minties apie artėjančią pabaigą pasukau į vonią. Nebuvau kaip nors ypatingai persmelktas aštraus suvokimo, kad prausiu kūną, kuris po kelių valandų bus negyvėlio kūnas, tačiau galėjau būti genetiškai linkęs į tokį suvokimą.

       Bobulė Pechova visą gyvenimą garsėjo Vysloje kaip lavonų prausimo ir rengimo meno virtuozė. Dešimtys, o gal šimtai numirėlių perėjo per jos rankas tiesiogine prasme. Priešpaskutiniais Pirmojo pasaulinio karo metais – kai jos motina ir trys broliai beveik vienu metu mirė nuo ispaniškojo gripo – mano vienuolikametė bobulė pažino paslaptis, kaip žaibiškai nuprausti ir aprengti lavoną, kol šis dar nesustingo. Paskui daug metų ir dešimtmečių ją kviesdavosi į namus su nelauktai užtrauktomis užuolaidomis. Ji niekuomet neatsisakydavo, visada būdavo pasirengusi; keldavosi vidurnaktį, apsivilkdavo tamsiai pilką suknią, tarsi savo patarnavimų uniformą, susikraudavo į ceratinį krepšį virtuvinę prijuostę, flanelės, vatos atsargą ir butelį spirito ir pėsčia arba siųstais arkliais skubėdavo kitoniškos šviesos gaubiamon trobon ir prausdavo, ir šukuodavo stirstančius kūnus, trindavo veidus spiritu; velionėms moterims pindavo kasas ir šimtus kartų girdėdavo ir matydavo ženklus, paliekamus išsikraustančių sielų.

       Atavistinio polinkio skatinamas, matyt, kartojau jos judesius: braukiau kempine per pečius taip pat rūpestingai, kaip ji spiritu suvilgyta vata liesdavo mirusius evangelikus. Galop buvau pasirengęs. Ištiesiau sofą, pasiklojau, atsiguliau. Ištvermingai budėjau, neužmigau; laikas slinko lėtai, tačiau slinko, ir mažiausiai po dviejų, o gal trijų priešpaskutinių valandų išmušė paskutinė valanda. Atsargiai atsikėliau, pristūmiau kėdę, užsiropščiau ir ėmiau tobulai traukti krokodilą po krokodilo. Atitraukus septintą – kai iki pirmosios užuolaidos galo beliko keturi krokodilai, – tėvų miegamajame užsižiebė šviesa. Staiga ten atsivėrė durys, tėvas perskrido per koridorių it strėlė, paskui nelyg staktas verčiantis artilerijos sviedinys įlėkė į vonią, ir iš ten bemat atkriokė žvėriško vėmimo garsas.

       Nušokau nuo kėdės, pastačiau ją į vietą ir grįžau į lovą. Išgirdau minkštai atitipenant motiną. Ji įėjo į mano kambarį, nuo jos sklido žalios mėsos kvapas, pro primerktas akis mačiau jos keistą ir nežemišką šypsnį. Jai per skruostą driekėsi glitus, rudas nubrauktas valgio dryžis. Visiškai nesąmoningai, lyg lunatikė, ji priėjo prie lango ir mašinaliai užtraukė užuolaidą.

       Tik šiandien suprantu, kad istorija apie mano pirmąją savižudybę yra ir pasakojimas apie tai, kaip alkoholis pirmą kartą gyvenime atėmė iš manęs laisvę. Galvoje turiu – savaime suprantama –alkoholio koncentraciją savo tėvo organizme. Vargšas vėmė kone iki ryto. Turėjo silpną galvą.

      

       Jerzy Pilch. Mano pirmoji savižudybė. Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. K.: Kitos knygos, 2012.

      
       Jerzy Pilch - virselisJerzy Pilch - virselis