Saramago Kai mirtis nusisalina - virselisSaramago Kai mirtis nusisalina - virselis       Literatūrinės Nobelio premijos laureatą José Saramago (1922−2010), pagarsėjusį skandalinguoju romanu „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, visada traukė egzistencinės žmonijos problemos. Jo romanas „Kai mirtis nusišalina”, prasidedantis sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“, kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje – pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė!

       Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mapfija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis.

       Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida? Juk ji, sena kvėša, dabar nebegali padėti vienišam ir nelaimingam violončelininkui, kurį netyčia įsimylėjo…

 

 

       Kai mirtis nusišalina (ištrauka)

 

       Kitą dieną niekas nemirė. Šis faktas, prieštaraujantis gyvenimo dėsniams, sukėlė protuose didžiulę sumaištį, tokiomis aplinkybėmis visiškai pateisinamą, mums pakanka prisiminti, kad keturiasdešimtyje visuotinės istorijos tomų neužfiksuota nė vieno panašaus atvejo, jog kada nors visą ilgą parą su visomis jai dosniai atseikėtomis dvidešimt keturiomis valandomis, įskaičiuojant dienines ir naktines, rytines ir vakarines, niekas nebūtų pasimiręs dėl ligos, nelaimingo atsitikimo, sėkmingai užbaigtos savižudybės, niekas, ničniekas. Net dėl automobilių avarijų, tokių dažnų šventinėmis dienomis, kai džiugus neatsakingumas ir alkoholio perviršis meta vienas kitam iššūkį keliuose, kad nuspręstų, ką pirmiausia nugalabyti. Metų pabaiga nepaliko už savęs įprasto ir pragaištingo mirčių šleifo, tarsi senoji dantis iššiepusi atropė būtų nutarusi vienai dienai įkišti savo žirkles į dėklą. Tačiau kraujo būta, ir nemažai. Gaisrininkai, sutrikę, apstulbę, prislėgti, sunkiai valdydami šleikštulį, traukė iš sumaitotų nuolaužų likučių vargšų žmonių kūnus, kurie pagal matematinę susidūrimų logiką turėjo būti garantuotai mirę, bet, nepaisant patirtų sužeidimų ir traumų sunkumo, liko gyvi ir tokie buvo nuvežti į ligonines, veriančiai kaukiant greitųjų sirenoms. Nė vienas iš šių asmenų nenumirs kelyje ir visi paneigs pesimistiškiausias gydytojų prognozes. Šio vargšelio neįmanoma išgydyti, net neverta gaišti laiko jį operuojant, sakė chirurgas operacinės seselei, kai ši taisė jam ant veido kaukę. Tikrai, šis nelaimėlis dar vakar būtų buvęs pasmerktas, bet šiandien, buvo aišku – jis atsisakė mirti. Ir tai, kas vyko čia, vyko visoje šalyje. Iki pat paskutinės metų dienos vidurnakčio dar buvo žmonių, kurie mirė pagal visas taisykles, tiek tokių, kurie suprato reikalo esmę, tai yra kad baigėsi gyvenimas, tiek tokių, kurie guodėsi įvairiais būdais, kuriais ji, ta jau minėtoji reikalo esmė, su didesniu ar mažesniu užmoju ir iškilmingumu mėgsta apsigaubti, kai ateina lemtingoji valanda. Vienas ypač įdomus atvejis, turint minty asmenį, kurį tai palietė, buvo susijęs su labai sena ir visų gerbiama karaliene motina. Gruodžio trisdešimt pirmosios dvidešimt trečią valandą penkiasdešimt devynios minutės nebūtų atsiradę nė vieno naivuolio, kuris už karališkosios ponios gyvybę būtų pastatęs nors nudegusį degtuką. Netekus bet kokios vilties, gydytojams pasidavus nepermaldaujamai akivaizdybei, karališkoji šeima, hierarchine tvarka sustojusi aplink lovą, nuolankiai laukė paskutinio matriarchės atodūsio, galbūt kelių žodelių, paskutinės pamokomos sentencijos kaip moralinio įpareigojimo karalaičiams, savo mylimiems anūkams, galbūt gražios ir taiklios frazės, skirtos visada nedėkingai būsimų kartų pavaldinių atminčiai. O paskui, tarsi laikas būtų sustojęs, nieko neatsitiko. Karalienė motina nei taisėsi, nei prastėjo, tarsi svyravo tarp gyvenimo ir mirties, silpnas jos kūnas balansavo ant būties ribos, kiekvieną akimirką grasindamas nukristi anapusybėn, bet buvo pririštas prie šio gyvenimo plonu siūlu, kurį mirtis, o tai tegalėjo būti ji, nežinia dėl kokios keistos užgaidos vis tebelaikė. Jau perėjome į kitą dieną, kurią, kaip buvo pranešta šio pasakojimo pradžioje, niekas nemirė.

       Popietė buvo jau gerokai pasistūmėjusi, kai ėmė sklisti gandas, kad nuo naujųjų metų pradžios, o tiksliau nuo sausio pirmosios vidurnakčio, visoje šalyje nebuvo užregistruotas nė vienas mirties atvejis. Buvo galima galvoti, kad gandas kilo iš nepaprasto karalienės motinos atkaklumo kabintis į tą trupinėlį gyvenimo, kuris jai dar likęs, tuo labiau kad ir rūmų spaudos tarnyba, kaip įprasta, išplatinusi medicinos pranešimą, ne tik patvirtino, kad bendra karališkosios ligonės būklė per naktį pastebimai pagerėjo, bet ir, rūpestingai parinkusi žodžius, davė suprasti, kad jos didenybė galinti visiškai pasitaisyti. Gandą, visiškai natūralu, galėjo paleisti ir laidotuvių agentūra, Atrodo, pirmą metų dieną niekas nenusiteikęs mirti, arba ligoninė, Tas tipas iš dvidešimt septintos neapsisprendžia, kur jam, arba oficialus kelių policijos atstovas, Tikra mistika, kad, įvykus tiek nelaimingų atsitikimų keliuose, nėra nė vieno žuvusio, nors tam, kad sudrausmintų kitus. Gandas, kurio pirminis šaltinis niekad nebuvo nustatytas, nors, kita vertus, atsižvelgiant į tai, kas įvyks paskui, tai buvo nelabai ir svarbu, netruko pasiekti laikraščius, radiją ir televiziją ir privertė tuoj pat suklusti direktorių, jų padėjėjų ir vyriausiųjų redaktorių ausis, juk tai žmonės, ne tik sugebantys iš tolo užuosti didžiuosius pasaulio istorijos įvykius, bet ir įgudę dar juos išpūsti, kai tik reikia. Per kelias minutes gatvėse jau buvo dešimtys reporterių, visiems sutiktiesiems uždavinėjančių klausimus, o įkaitusiose redakcijose tokiu pačiu tiriamuoju įdūkiu suvirpo telefonai. Skambinta į ligonines, į raudonąjį kryžių, į morgą, laidotuvių agentūras, visokias policijas, išskyrus, žinoma, slaptąją, bet atsakymai skambėjo vienodai glaustai: Mirusių nėra. Labiau pasisekė vienai jaunai televizijos reporterei, kuriai praeivis, žvelgdamas tai į ją, tai į kamerą, paporino paties patirtą atvejį, kuris buvo tiksli jau papasakoto epizodo su karaliene motina kopija. Buvo prieš pat vidurnaktį, sakė jis, kai mano senelis, kuris atrodė bemirštąs, prieš nuskambant paskutiniam bokšto laikrodžio dūžiui staiga atsimerkė, tarsi būtų pasigailėjęs dėl žingsnio, kurį ruošėsi žengti, ir nemirė. Reporterė taip susijaudino tai išgirdusi, kad nepaisydama protestų nei maldavimų, O ponia, atsiprašau, negaliu, turiu eiti į vaistinę, senelis laukia vaistų, įstūmė tą vyrą į redakcijos automobilį, Važiuojam, važiuojam su manimi, jūsų seneliui jau nereikia vaistų, šaukė ji, ir tuoj pat liepė vykti į televizijos studiją, kur tuo metu viskas buvo ką tik pabaigta ruošti debatams trijų paranormalių reiškinių specialistų, tiksliau, dviejų gerbiamų žiniuonių ir vienos garsios aiškiaregės, skubiai sukviestų paanalizuoti ir išsakyti savo nuomonę apie tai, ką kai kurie aštrialiežuviai, kuriems nėra nieko švento, jau ėmė vadinti mirties streiku. Minėtoji žurnalistė padarė didžiulę klaidą, nes savo informacijos šaltinio žodžius interpretavo taip, tarsi mirštantysis tikrąja to žodžio prasme būtų pasigailėjęs žingsnio, kurį ruošėsi žengti, tai yra mirti, nusibaigti, pakratyti kojas, ir nusprendęs atsitraukti per žingsnį atgal. O juk žodžiai, kuriuos laimingasis anūkas iš tikrųjų ištarė, Tarsi būtų pasigailėjęs, visiškai skyrėsi nuo tiesmuko Pasigailėjo. Šioks toks sintaksės išmanymas ir geresnis susipažinimas su lanksčiomis veiksmažodžių kaitymo subtilybėmis būtų padėjęs išvengti ir šio nesusipratimo, ir vėliau vargšei merginai, išraudusiai iš gėdos ir pažeminimo, kliuvusios pylos, kurią jai teko atsiimti iš tiesioginio viršininko. Tačiau nei ji, nei jis negalėjo įsivaizduoti, kad šią frazę, nuskambėjusią tiesioginiame eteryje ir pakartotą įraše naktinėje žinių laidoje, lygiai klaidingai supras milijonai žmonių, ir tai artimiausioje ateityje turės gluminančių padarinių, o tai reiškia, kad susikurs sąjūdis piliečių, tvirtai įsitikinusių, kad paprastu valios veiksmu įmanoma įveikti mirtį, taigi dėl nepelnyto daugybės žmonių išnykimo kaltas tik smerktinas praeities kartų valios silpnumas. Bet tuo reikalai nepasibaigė. Kai žmonės, nė kiek dėl to nesistengdami, ir toliau nemirė, kitas populiarus masinis sąjūdis, apdovanotas ambicingesne ateities vizija, paskelbė, kad nuo laikų pradžios didžiausia žmonijos svajonė, laimingas mėgavimasis amžinu gyvenimu čia, žemėje, tapo visiems bendru labu, kaip kad saulė, kuri pateka kasdien, ir oras, kuriuo kvėpuojame. Nors abu sąjūdžiai varžėsi, taip sakant, dėl to paties rinkėjų kontingento, vienu klausimu jie sugebėjo sutarti: garbės prezidentu paskyrė, kadangi jis pagarsėjo kaip pirmeivis, narsųjį veteraną, kuris švenčiausią akimirką metė iššūkį mirčiai ir ją nugalėjo. Kiek žinoma, nebuvo teikiama didelė reikšmė faktui, kad senelis yra giliai paniręs į komą ir išeiti iš jos, pagal visus ženklus, nežada.

 

       José Saramago. Kai mirtis nusišalina. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. K.: Kitos knygos, 2012.

 

       Saramago Kai mirtis nusisalina - virselisSaramago Kai mirtis nusisalina - virselis