Accessibility Tools

        Charlesas Simicas (g. 1938 m. Belgrade) amerikiečių poetas, vertėjas. Sulaukęs 16-os metų, iš buvusios Jugoslavijos su šeima emigravo į JAV. Niujorke dirbo buhalteriu, teko prekiauti knygomis ir marškiniais. Iš pradžių ketino tapti dailininku, tačiau suvokė neturįs tam gabumų. Ėmė kurti vyresnėse mokyklos klasėse siekdamas padaryti įspūdį merginoms. Už savo poeziją ir literatūrinius vertimus yra pelnęs Amerikos menų ir literatūros akademijos, Amerikos poetų draugijos apdovanojimus bei Edgaro Alano Poe premiją. 1990 m. tapo Pulitzerio premijos laureatu už neeiliuotos poezijos rinkinį „The World Doesn't End“ („Pasaulis nesibaigia“). Jo fantasmagoriškai poezijai būdinga žiauroka ironija ir siurrealistiški gūdūs įvaizdžiai. „Apie šią poeziją sunku kalbėti, tačiau ji pelnė poetui didelę šlovę. Jo eilės panašios į sapnus, neatitinkančius tokios gyvenimiškos tikrovės, kurią matome akimis ir girdime ausimis. Jis yra siurrealistas, trikdančia įvykių seka ir grėsmingais vaizdiniais, charakteringais jo kūrybai, siekiantis, nors ir netiesiogiai, kelti egzistencinius kasdienio gyvenimo klausimus”.



Vištupio algebra
 
Beprotė žymi X-us mokykline
Kreida ant nugarų naivioms,
Už rankų besilaikančioms
Namisėdų porelėms. Jau žiema.
Sutemę. Neįžvelgiau jos veido,
Apmuturiuoto, kaip pati ir pasalūniško.
Ji dingo lyg su vėju, lyg pakilo
Paukštiškais sparnais. Turbūt
Jai kreidą davė vaikas, jo
Minioje dairiausi. Turbūt labai
Blyškaus, labai mąslaus, juoda,
Grifeline lentele kišenėje.
 
 
 
Metas išpažinti
 
Šuva besistengiąs kurti eiles apie ambrijimą,
Tai aš, mielasis skaitytojau!
Mane ketino tvykstelėti iš skaityklos
Bet juos įspėjau,
Šeimininkas mano neregimas visagalis.
Vis tiek jie vilko mane už uodegos laukan.
 
 
 
***
Koks skanus geras vynas
Raudonas, tekantis per
Burną besijuokiant!
Smakru žemyn...
„Sustorėjau,“ – sako ji,
Sukinėjasi šiaip ir
Anaip priešais veidrodį.
„Dievinu jos krevetes,“ –
Sušunku dievams dausose.
 
 
 
***
Vaiduoklis laivas, o tame laive
Biliardo stalas tau žaisti snukerį
Su trimis apsigobusiomis moterimis
Viskas iš šviesos, net juoda naktis
Žvakės šnibždėdamos
Lenkiasi pažvelgti į
Didįjį daugiasparnį nieką.
 
 
 
Vėlyvas rugsėjis
 
Pašto mašina važiuoja pakrante
Veždama vienintelį laišką.
Ilgo liepto gale
Dyka žuvėdra kilsčioja kojas.
Pamiršdama nuleist žemyn.
Grėsmė tvyro ore
Nuojauta nedalios.
Vakar vakare, manei,
Girdėjai kaimynų televizorių.
Manei, praneša
Naujas negandas
Tai nuėjai pažiūrėti.
Basas, tik su trumpikėmis.
Tik jūra ošė nuvarginta
Po tiekos amžių
Dedantis skubant kažkur
Ir niekur nenuskubant.
Šis rytas it sekmadienis.
Net dangūs nemetė
Šešėlio ant grįstų takų
Negyvenamų vasarnamių
Ir bažnytėlės su tuzinu
Palšų antkapių besiglaustančių
Lyg taip pat žvarbstančių.
 
 
 
Rojaus motelis
 
Devynios galybės kritę, visi nekalti.
Likau kambary. Prezidentas kalbėjo
Apie karą, lyg stebuklingą meilės gėralą.
Apstulbęs praplėšiau akis.
Mano gymis veidrodyje
It antspauduotas pašto ženklas.
Gyvenau gerai, nors būtis šiurpi.
Buvo tiek kovotojų tądien,
Pabėgėliai kelius užtvindė.
Žinia, jie dingo
It ranka palietus.
Istorija apsilaižė kruvinas lūpas.
Per mokamą kanalą vyras su moterimi
Bruka alkius pabučiavimus ir nuplėšia
Vienas kito apdarus, aš žiūriu
Be garso juodam kambary
Tik ekrane spalvos ryškiai
Raudonos, rėkiančiai rausvos.
 
 
 
Sodžiaus mugė
 
Hayden Carruth
Nesisieloja,
Kad nematei šešiakojo šuns.
Mes regėjome, jis dažniausiai gulinėja kampe.
O prie kojų gausos,
Greitai priprantama
Ir rūpi kas kita.
Kad ir šiurpi, debesainė naktis
Stypsant mugėje.
Tuomet šeimininkas sviedė pagalį
Ir šuva pasileido jį gaudyt
Keturiomis kojomis, kitos dvi karančios,
Mergaitė suklego iš juoko.
Ji buvo apgirtusi, kaip ir vyras
Bučiniais nubėręs jos kaklą.
Šuo griebęs pagalį grįžtelėjo i mus.
Vaidinimas baigėsi.
 
 
 
Valus kambarys
 
Sunku įrodyti akivaizdžias
Tiesas. Nemaža mėgsta
Paslaptis. Ir aš.
Klausiausi medžių
Slėpinių, kuriuos
Ketino man atverti.
Ir neatskleidė.
Atėjo vasara. Kiekvienas
Medis gatvėje turėjo
Savo Šechrezadą. O naktys
Klausėsi audringų
Jų istorijų. Mes žengėm
Į tamsius namus,
Į amarus tamsių namų
Nutilusių ir apleistų.
Kažkas tūnojo viršutiniuose
Jų aukštuose užmerktomis akims.
Tas klaikas, nustėrimas
Nedavė numigti.
Tiesa gryna, žvarbi,
Pasakė moteris su
Baltais apdarais.
Ji liko kambary.
Šviesa iškėlė dar
Vieną kitą daiktą.
Ilga derli naktis.
Gryna tiesa
Kebliai akivaizdi.
Jie nelalėjo.
Tokias dienas
Vadina puikiomis.
Dievai pasiverčia
Juodais plaukų smeigtukais,
Veidrodėliu ar šukomis be krumplio?
Ne, ne, ne tai.
Gryni daiktai.
Nemirkčioja, nebylūs
Vaiskioj šviesoj –
Ir medžiai laukiantys nakties.
 
Iš anglų k. vertė Birutė Ušinskaitė