Ibiza, 1932 metų balandis – gegužė
Mandagumas
Ne paslaptis, jog kasdieniuose interesų susidūrimuose tradiciniai etikos reikalavimai: atvirumas, nuolankumas, artimo meilė, užuojauta ir kiti, – būna nustumiami į antrą planą. Tuo nuostabiau, kad taip retai pagalvojama apie šio konflikto tarpininką, kurio nuo neatmenamų laikų ieškodavo ir rasdavo žmonės. Tikrasis tarpininkas, tikroji susiduriančių dorovės ir kovos dėl būvio dėmenų atstojamoji yra mandagumas. Mandagumas nėra nei moralinis imperatyvas, nei kovos ginklas, bet sykiu ir abu šie dalykai. Kitaip tariant, nelygu, iš kurios pusės žiūrėsi, jis yra niekas ir viskas. Niekas jis yra kaip graži regimybė, kaip patrauklus būdas pridengti žiauriai partnerių ginčo prigimčiai. Kadangi jis nėra griežta moralinė nuostata (o tik nebegaliojančios reprezentacija), tai ir jo vertė kovoje dėl būvio (jos svyravimo reprezentacija) tėra tariama. Tačiau tas pats mandagumas yra viskas, kai išsivaduoja iš konvencijų ir kartu išlaisvina visą procesą. Jei derybų erdvę riboja konvencijų sienos, tai tikras mandagumas įsigalėdamas jas išgriauna; vadinasi, kovos erdvę jis išplečia ligi begalybės, bet tuo pat metu kaip pagalbininkus, tarpininkus ir laikytojus įleidžia visas galias ir instancijas, kurias kovojantys buvo atmetę. Tas, kuris davėsi įveikiamas abstraktaus jo ir partnerio situacijos vaizdo, nugalėti šioje kovoje galės bandyti tik prievarta. Jis turi visas galimybes būti nemandagus. Tuo tarpu gyvas padėties ekstremalumo, komiškumo, privatumo ar netikėtumo pojūtis yra aukštoji mandagumo mokykla. Tam, kuris šį įprotį ugdo, jis pasakinėja derybų, o galiausiai ir interesų scenarijų; ir pagaliau būtent jis prieš apstulbusias partnerio akis tarsi pasjanso kortas perdėlioja priešingus elementus. Kantrybė, be jokios abejonės, yra mandagumo šerdis ir turbūt vienintelė iš visų dorybių, kurią šis perima neperkeitęs. O likusios dorybės, kurios, kaip teigia Dievo seniai užmiršta konvencija, pasiteisina tik „pareigų konflikte“ – joms mandagumas kaip kompromiso Mūza jau seniai atidavė, kas priklauso: naują šansą pralaimėjusiajam.
Neatkalbinėti
Tasai kurio paprašė patarti, elgsis protingai, jei iš pradžių išsiaiškins klausėjo nuomonę, o tada ją patvirtins. Labai nedaug žmonių tiki, kad kitas yra protingesnis, ir labai nedaugelis klaustų patarimo, jei reikėtų paklusti svetimai nuomonei. Jie jau yra tyliai apsisprendę ir dabar nori patvirtinti savo sprendimą tarsi iš išvirkščios pusės, kaip kito „patarimą“. Taigi jie prašo aktualizuoti jų sprendimą ir yra teisūs, nes didžiausias pavojus būna tada, kai įgyvendinama tai, kas buvo nuspręsta „pačiam sau“, neperleidus to per teiginių ir prieštaravimų tiltą. Todėl ieškančiam patarimo padeda jau pats išsikalbėjimas; ir net jei jo sprendimas rodosi klaidingas, verčiau jam skeptiškai pritarti, o ne karštai atkalbinėti.
Erdvė vertingiems daiktams
Pro atviras mažų Pietų Ispanijos kaimelių duris, kurių neuždengia karoliukų užuolaidos, žvilgsnis įsiskverbia į vidų; tarp interjero šešėlių akinamai blyksteli sienų baltuma. Jos baltinamos daug kartų per metus. Prie galinės sienos stovi trys keturios kėdės – paprastai tiesios, lygiais atstumais viena nuo kitos. Jų nubrėžtos atkarpos viduryje svyruoja neregimų svarstyklių rodyklė, kurios lėkštėje guli to paties svorio svetingumas ir atsargumas. Iš to, kaip paprastų formų, bet nepaprastai gražios išvaizdos kėdės stovi, ir iš jų sustatymo galima kai ką nuspėti. Joks kolekcininkas nepakabins Isfahano kilimo ar van Dycko paveikslo ant savo vestibiulio sienų su didesniu pasididžiavimu nei šias kėdes šaltoje priemenėlė išstatęs valstietis. Tačiau jos ne vien tik kėdės. Jei ant atlošo kabo sombreras, jų funkcija iškart pasikeičia. Šiaudinė skrybėlė pasidaro ne mažiau vertinga už kuklią kėdę. Čia susitinka žvejo tinklas ir varinis katilas, irklas ir molinė amfora, ir šimtąkart per dieną jie gali pagal poreikius keistis vietomis, vis kitaip susigrupuodami. Jie visi turi didesnę ar mažesnę savo vertę, kurios paslaptis yra blaivumas – tasai gyvenamosios aplinkos skurdumas, išryškinantis ne tik esamą daiktų vietą, bet ir erdvę apie juos, kurioje jie nuolat skuba užimti naujai paskirtas vietas. Namuose, kuriuose nėra lovos, esama kilimo, į kurį naktį įsisupa gyventojas, vežime be minkštų sėdynių vertinga yra pagalvė, dedama ant kietų lentų. Tuo tarpu patogiuose mūsų namuose nebėra erdvės vertingam daiktui, nes jis nebegali mums pasitarnauti.
Pirmasis sapnas
Keliavau su Jula; mudviejų sumanyta iškyla buvo lyg kopimas į kalnus, lyg pasivaikščiojimas. Artinomės prie viršūnės. Nežinia kodėl tariausi tai supratęs iš labai aukšto, pasviro, dangų parėmusio baslio, kyšančio priešais didžiulę uolą ir su ja susikryžiuojančio. Kai ant jos užlipome, pasirodė, kad ten buvo ne viršūnė, o veikiau plynaukštė, per kurią driekėsi plati, iš abiejų pusių senoviniais didokais namais apstatyta gatvė. Dabar mudu jau nebėjome, o sėdėjome vienas šalia kito ta gatve važiuojančiame vežime ant užpakalinės sėdynės. Galimas daiktas, kad mudviem besėdint vežimas pakeitė kryptį. Pasilenkiau prie Julos jos pabučiuoti. Jį atkišo man ne lūpas, o skruostą. Bučiuodamas pastebėjau, kad jis buvo iš dramblio kaulo, visas išvagotas juodų, meniškai išskaptuotų griovelių, sužavėjusių mane savo grožiu.
Sėkmės vėtrungė
Anot tvirtai įsišaknijusio prietaro, sėkmės raktas esąs valia. Taip sėkmė lydėtų tik individualią egzistenciją, jei ji nebūtų ir šios egzistencijos įsikomponavimo į pasaulio struktūrą išraiška. Be abejo, toji išraiška kupina didelių išlygų. Tačiau argi jos mažesnės individo egzistencijos nei pasaulio struktūros atveju? Juk sėkmė, kuri taip lengvai nurašoma kaip aklo atsitiktinumo ženklas, esti ryškiausia šio pasaulio kontingencijų išraiška. Sėkmė yra pasaulio istorijos užgaida. Tad beveik nieko bendra neturi su ją persekiojančia valia. Sėkmės prigimtį atskleidžia ne jos priežastys, bet jos nulemtos žmonių figūros. Sėkmę pažinsi iš jos numylėtinių, jos sūnų – ir posūnių. Pasaulio istorijos užgaidą asmens egzistencijoje atitinka individualios jo charakterio savybės. Jas užfiksuoti nuo senų senovės buvo komedijos privilegija; jos tiesa nenusileidžia iš dangaus, ji atsiranda iš nesuskaitomų apsirikimų, kurie galiausiai, paskutinės klaidelės dėka, pateikia tikslų rezultatą. Tačiau kas yra individualios subjekto ypatybės? Tai jo įsitikinimai. Protingas žmogus, neturintis individualių bruožų, gyvena nežinodamas, kas yra įsitikinimas; gyvenimas ir mąstymas tarsi dvi malūno girnos juos jau seniai pavertė išminties miltais. O komiškas personažas niekad nebūna išmintingas. Jis yra šelmis, mulkis, kvailys, vargšas, bet kad ir koks būtų, pasaulis jam tinka lyg tam tyčia pasiūtas. Jam sėkmė – ne kelrodė žvaigždė, o nesėkmė – ne pikta akis. Jam visiškai nerūpi likimas, mitas ar fatumas. Jo raktas yra matematikos figūra, sukonstruota apie sėkmės ir įsitikinimo ašį. Sėkmės vėtrungė:
Sėkmė – kai atsisakoma visų įsitikinimų. Būdingas sėkmės atvejis: Chlestakovas arba avantiūristas. Jis leidžiasi valdomas situacijos tarytum mediumas. Mundus vult decipi (1) Net savo vardą jis parenka taip, kad patiktų pasauliui.
Sėkmė – kai priimami visi įsitikinimai. Genialus sėkmės atvejis: Šveikas arba laimės kūdikis. – Laimės kūdikis yra sąžiningas žmogus, kuris su visais sutinka. Laimingasis pasakos Hansas mainosi su visais, kurie to nori.
Nesėkmė – kai priimami visi įsitikinimai. Būdinga nesėkmė: Bouvard'as ir Pecuchet (2), arba miesčionis. Miesčionis yra kiekvieno įsitikinimo kankinys: nuo Laozi iki Rudolfo Steinerio (3). Bet kiekvieną kartą „tiktai valandėlei“.
Nesėkmė – kai atsisakoma visų įsitikinimų. Geniali nesėkmė: Chaplinas arba Šlemilis. – Šlemilis dėl nieko nesipiktina; jis pats sau pakiša koją. Jis yra vienintelis šiai žemei tinkantis taikos angelas.
Štai vėtrungė, rodanti visus gerus ir blogus vėjus, žaidžiančius su žmogaus egzistencija. Nenustatytas lieka tik jos centras, ašių susikirtimas, visiško abejingumo sėkmei ar nesėkmei vieta. Ji yra vieno vienintelio įsitikinimo žmogaus, Don Kichoto namai. Jo istorija moko, kad šiame blogiausiame ar geriausiame iš visų įsivaizduojamų pasaulių (vien tik šis centras yra neįsivaizduojamas) įsitikinimas, jog riterių knygose parašyta tiesa, išgano ir primuštą kvailį – jei tai vienintelis jo įsitikinimas.
Pratybos
Mokinys per naktį atmintinai išmoksta padėtos po priegalviu knygos turinį, kurį Viešpats susako miegantiems saviesiems, ir pauzė tampa kūrybinga – palikti vietos tokiems dalykams yra meistriškumo Alfa ir Omega bei skiriamasis jo bruožas. Būtent tokio atpildo priešybe dievai skyrė prakaitavimą. Juk darbas, žadantis vidutinišką sėkmę, yra vaikų žaidimas palyginti su laimės mums suteikta sėkme. Taip ištiestas mažasis Rastellio (4) pirštas prisišaukė rutulį, kuris nutūpė ant jo lyg paukštis. Per ankstesnius pratybų dešimtmečius jis nė kiek neišmoko „valdyti“ nei kūno, nei rutulio, bet pasiekė, kad jie susitarė už jo nugaros. Nepaliaujamomis pastangomis ir triūsu išvarginti meistrą taip, kad galiausiai kūnas ir kiekvienas jo narys galėtų veikti savo nuovoka – tai vadinama treniravimusi. O sėkmė – akimirka, kai valia visiems laikams atsistatydina iš savo tarnybos kūne kitų organų, pavyzdžiui, rankos, labui. Tuomet galimi tokie atvejai, kai visiškai pamiršęs ilgai ieškota ir nerastą daiktą, vieną dieną ieškai ko nors kito ir jis pirmasis pakliūna į rankas. Mat rankos pačios ėmėsi šio reikalo ir bematant jį sutvarkė.
Neužmiršk to, kas geriausia
Vienas mano pažįstamas buvo tvarkingiausias pačiu nelaimingiausiu savo gyvenimo laikotarpiu. Jis nieko nepamiršdavo. Visus, net ir menkiausius reikalus jis kruopščiai registruodavo, o kai pasitaikydavo koks nors susitikimas – kurio niekuomet nepamiršdavo – jis būdavo įsikūnijęs punktualumas. Jo gyvenimo kelias buvo lyg išasfaltuotas, ir neliko nė mažiausio plyšelio, kur būtų galėjusi išdygti laiko žolė. Taip jam klojosi kurį laiką. Paskui dėl tam tikrų aplinkybių šio asmens gyvenimas pasikeitė. Pirmiausia jis atsikratė laikrodžio. Ėmė pratintis vėluoti, ir kai jo partneris jau būdavo nuėjęs, jis pasirodydavo ir laukdavo. Jei jam prireikdavo kokio daikto, retai jį rasdavo, ir jei kur nors jis padarydavo tvarką, tai kitur netvarka tapdavo dar didesnė. Kai jis prisėsdavo prie savo rašomojo stalo, tasai atrodydavo taip, lyg kas nors čia būtų neseniai siautėjęs. Tačiau šiuose griuvėsiuose siautėjo ir juos kaupė ne kas kitas, o jis pats, ir visa, ką įsigydavo, tarsi žaidžiantis vaikas tučtuojau paversdavo šios aplinkos dalimi. Taip, kaip vaikai kišenėse, smėlyje, stalčiuose aptinka kadaise čia paslėptus ir pamirštus daiktus, taip jam klojosi ir gyvenime, taip jis ir mąstė. Draugai aplankydavo tada, kai mažiausiai jų laukdavo ir kai jie būdavo reikalingiausi, o nebrangios dovanos būdavo dovanojamos tokiomis tinkamomis progomis, lyg jis būtų atmintinai mokėjęs dangaus knygas. Tuomet jis mieliausiai prisimindavo sakmę apie piemenuką, vieną sekmadienį įleistą į lobių kalną, bet sykiu gavusį mįslingą patarimą: „Neužmiršk to, kas geriausia“. Tuo periodu jis jautėsi pakenčiamai. Buvo mažai ką susitvarkęs ir manė, kad niekas dar nesutvarkyta.
Įprotis ir atidumas
Svarbiausia iš visų savybių, sako Goethe, yra atidumas. Bet pirmąja vieta jis dalijasi su įpročiu, kuris grumiasi su juo nuo pat pradžios. Kad žmogus nesuirtų, atidumas kaskart turi tapti įpročiu, o kad įprotis žmogaus neparalyžiuotų, jį turi sutrikdyti atidumas. Pastebėjimas ir pripratimas, pasipiktinimas ir sutikimas sielos jūroje yra bangos ketera ir jos papėdė. Tačiau ir šioje jūroje pasitaiko štilių. Neabejotina, kad tas, kuris yra visiškai atsidėjęs kankinamos minties skausmo dūriams, gali tapti grobiu tyliausio garso, murmesio, vabalo skrydžio, kurių galbūt visai neįsidėmėtų atidesnė ir skvarbesnė ausis. Sakoma, kad sielą tuo lengviau išblaškyti, kuo labiau ji susikaupusi. Bet argi toks girdėjimas – ne atidumo pabaiga, o didžiausias jo išsiskleidimas, akimirksnis, kai iš jo įsčių gimsta įprotis? Tasai zvimbtelėjimas ar ūžtelėjimas yra slenkstis, kurį siela nejučiom peržengė. Ji nenori grįžti į įprastinį pasaulį, nes apsigyveno naujame – o jo šeimininkas yra skausmas. Atidumas ir skausmas papildo vienas kitą. Bet ir įprotis turi savo papildinį, kurio slenkstį mes peržengiame sapne. Tai, kas mumyse pakinta sapnuojant, yra iš įpročio atsirandantis naujas ir netikėtas įsidėmėjimo būdas. Kasdieniai išgyvenimai, tuščios frazės, į akį kritusios drumzlės, savojo kraujo pulsavimas – visi tie nepastebėti dalykai dabar, pakitę ir ryškus, tampa medžiaga sapnams. Sapne nebūna nuostabos, o skausme – užmaršties, nes juose jau glūdi jų priešybės – kaip štilio metu sutampa bangos ketera ir papėdė.
Į pakalnę
Žodį „sukrėtimas“ girdime taip dažnai, kad jis jau įkyrėjo. Reikėtų kai ką pasakyti jo garbei apginti. Ši ginamoji kalba nė akimirksnio neatitols nuo juslinės sferos ir bus pagrįsta vienu teiginiu: sukrėtimas sukelia griūtį. Ar tie, kurie po kiekvienos premjeros bei naujos knygos pasirodymo tikina, jog buvo sukrėsti, nori pasakyti, kad juose kažkas sugriuvo? Ak, tai tik toks posakis, kuris tiek anksčiau, tiek dabar tvirtai laikosi. Ir kaip jie išdrįso padaryti pauzę, kurios metu viskas gali sugriūti? Niekas to nepajuto aiškiau už Marcelį Proustą, mirus jo močiutei (5). Jos mirtis jį sukrėtė, tačiau atrodė visai netikra, ir tik vakare, nusiaunant batus, jam ištryško ašaros. Kodėl? Nes jis pasilenkė. Kūnas, gebantis pažadinti didelį skausmą, gali išbudinti ir gilias mintis. Abiem reikia vienatvės. Tam, kuris kartą vienas kopė į kalną ir nuvargęs pasiekė viršūnę, o paskui visą kūną krečiančiais žingsniais leidosi pakalnėn, laiko pojūtis susilpnėja, to viduje griūva pertvaros ir per akimirksnių žvirgždą jis risnoja lyg sapne. Tarpais mėgina sustoti, bet neįstengia. Kas žino, ar jį krečia mintys, ar nelygus kelias? Jo kūnas virto kaleidoskopu, sulig kiekvienu žingsniu rodančiu kintančias tiesos figūras.
1 Pasaulis trokšta būti apgautas. (Lot.).
2 Biuvaras ir Pešiušė – nebaigto satyrinio Gustave'o Flaubert'o romano „Biuvaras ir Pešiušė“ (išspausdinto po autoriaus mirties 1881 metais herojai. Romane Flaubert'as pašiepia buržuazijos aistrą kaupti žinias muziejuose ir enciklopedijose.
3 Laozi (apie 604 – 531 per. Kr.) – kinų filosofas, legendinis daoizmo pradininkas. Rudolfas Steineris (1861 – 1925) – antroposofijos, ezoterinio pedagoginio judėjimo pradininkas.
4 Enrico Rastelli (1896 – 1931) – italų žonglierius, vienas geriausių visų laikų šio amato meistrų.
5 Šis įvykis vaizduojamas Prousto romane „Sodoma ir Gomora“ antros dalies pirmajame skyriuje.
Versta iš: Suhrkamp, Frankfurt am Main, 1955, 1972 – 1989
Iš vokiečių kalbos vertė LAURYNAS KATKUS
Benjamin, Walter. Nušvitimai: Esė rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2005.