Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/fruit/beckett%20neivardijamasis.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/fruit/beckett%20neivardijamasis.jpg


beckett neivardijamasis.jpg       O dar sunku neužmiršti, kai aistringai trokšti ką nors padaryti, kad nebereikėtų prie to grįžti, kad liktų padaryti bent tiek mažiau, jog daryti nėra ko, jog nėra nieko ypatingo, ką padaryti reikėtų, nieko padaromo, ką padaryti reikėtų. Be to, beprasmiška, jaučiant tą troškulį, tą badą, ne, badas nebūtinas, pakanka troškulio, bergždžia, jaučiant tą troškulį, pasakoti sau pasakas, siekiant prastumti laiką, pasakos laiko neprastumia, niekas laiko neprastumia, ką padarysi, taip jau yra, pasakoji sau pasakas, paskui pasakoji visokius niekus, sakydamas: Tai jau ne pasakos, nors tai vis dar pasakos, veikiau tų pasakų niekada ir nebuvo, tai visada buvo nesąmonės, visada pasakodavai sau visokias nesąmones, kiek tik save prisimeni, ne, dar anksčiau, juk nieko neprisimeni, visada visokias nesąmones, visada tą patį, siekdamas prastumti laiką, o laiko neprastūmęs – šiaip sau, iš troškulio, norėdamas liautis, nepajėgdamas liautis, klausdamas savęs, iš kur, iš kur tas poreikis kalbėti, tas poreikis liautis, tas negebėjimas liautis, suprasdamas priežastį, nebesuprasdamas priežasties, vėl suprasdamas, vėl nebesuprasdamas, nebeklausdamas savęs, vėl klausdamas, nieko nesuprasdamas, pagaliau suprasdamas, vėl nebesuprasdamas, kalbėdamas be paliovos, vis dar trokšdamas, vis dar klausdamas savęs, nebeklausdamas, vis dar kalbėdamas, vėl savęs klausdamas, klausdamas, kas čia per velniava, ką visa šitai reiškia, klausdamas savęs, ką nori sužinoti, sušukdamas: Ak taip, atsidusdamas: Nagi ne, dejuodamas: Gana, sušukdamas: Dar ne, vis dar stengdamasis suprasti priežastį, netekdamas galvos, stengdamasis susigrąžinti galvą, be paliovos kalbėdamas visokias nesąmones, vėl klausinėdamas savęs apie visokias nesąmones, trokšdamas nežinia ko, ak taip, kažko, ką galima būtų veikti, bet ne, veikti nebėra ko, nuo kada, nuo amžių amžinųjų, o paskui gana, nebent dar kartais paieškokim čia, dar viena pastanga, paieškokim ko, iš tikrųjų, pasistenkim suprasti, prieš pradėdami ieškoti, ko ieškosim, prieš ieškodami čia, kur, visąlaik kalbėdamas, visąlaik ieškodamas, savyje, išorėje, nebeieškodamas, netekdamas galvos, keikdamas Dievą, jo nebekeikdamas, netekdamas jėgų, atgaudamas jas, visąlaik ieškodamas, gamtoje, supratime, nežinant ko, nežinant kur, kur yra gamta, kur yra supratimas, ko ieškai kas ieško, stengdamasis suprasti, kas esi, aukščiausias paklydimas, kur esi, ką darai, ką padarei jiems, ką jie padarė tau, visąlaik kalbėdamas, kur yra kiti, kas kalba, tai kalbu ne aš, kur aš esu, kur ta vieta, kur aš buvau visada, kur yra kiti, tai kalba tie kiti, jie kalba man, jie kalba apie mane, aš juos girdžiu, aš nebylys, ko jie nori, ką aš jiems padariau, ką aš padariau Dievui, ką jie padarė Dievui, ką Dievas padarė mums, jis nieko mums nepadarė, mes nieko jam nepadarėme, mes negalime jam nieko padaryti, jis negali mums nieko padaryti, mes nekalti, jis nekaltas, tai niekieno kaltė, kas yra niekieno kaltė, tokia dalykų būklė, kokia dalykų būklė, taip jau yra, tebūnie taip, būk ramus, taip ir bus, kas bus taip, kaip taip, visąlaik kalbėdamas, mirdamas iš troškulio, netekdamas galvos, visąlaik stengdamasis suprasti, nebesistengdamas, vėl stengdamasis suprasti, ko gi jie nori, kad būčiau toks, kad būčiau anoks, kad šaukčiau, kad judėčiau, kad išeičiau iš čia, kad gimčiau, kad mirčiau, kad klausyčiausi, aš klausausi, to negana, kad suprasčiau, aš stengiuosi, man neišeina, nebesistengiu, nebegaliu stengtis, man to jau per akis, vargšeliui, jiems irgi, tegu jie kalba ką nori, tegu man duoda ką nors daryti, ką nors padaromo, man, vargšeliai, jie nesugeba, jie nemoka, jie darosi panašūs į mane, kaskart labiau, labiau, jie nebereikalingi, niekas nebereikalingas, niekas čia nieko nebegali, tai aš kalbu, beprasmiška pasakoti sau pasakas, ištroškusiam, išbadėjusiam, tarp ledo, krosnyje, nieko nejauti, kaip keista, nebejauti turįs burną, nebejauti burnos, burnos nebereikia, žodžiai sklando visur, manyje, išorėje, nieko sau, ką tik aš neturėjau tankio, aš juos girdžiu, nėra jokio reikalo juos girdėti, nėra jokio reikalo turėti galvą, neįmanoma jų sustabdyti, neįmanoma sustoti pačiam, aš esu žodžiuose, aš sudarytas iš žodžių, kitų žmonių žodžių, kokių kitų žmonių, toji vieta irgi, oras irgi, sienos, grindys, lubos, žodžiai, visa visata yra čia, su manimi, aš esu oras, mūrai, įmūrytas, viskas pasiduoda, atsidaro, atslūgsta, vėl priplūsta, tumulai, aš – visi tie tumulai, susikryžiuojantys, susijungiantys, išsiskiriantys, kad ir kur eičiau, susirandu save, palieku save, einu savęs link, grįžtu iš savęs, nieko kito, tik aš, dalelė manęs, atsiimta, prarasta, trūkstama, žodžiai, aš – visi tie žodžiai, visi tie svetimieji, tos veiksmažodžio dulkės, neturinčios pagrindo, ant kurio nugultų, neturinčios dangaus, kur išsisklaidytų, susitinkančios, kad pasakytų, bėgančios viena nuo kitos, kad pasakytų, jog aš esu visos jos, tos, kurios susijungia, tos, kurios išsiskiria, tos, kurios nieko nežino vienos apie kitas, ir niekas kita, taip, kažkas kita, visiškai kitoks, aš esu visiškai kas kita, toks nebylus daiktas kietoje, tuščioje, uždaroje, sausoje, švarioje, juodoje vietoje, kur niekas nejuda, niekas nekalba, ir kad aš klausausi, ir kad aš girdžiu, ir kad aš ieškau, kaip gyvulys, gimęs narve iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių ir mirusių narve, gimusių ir mirusių narve, iš gyvulių, gimusių mirusiais narve, narve gimusių ir narve mirusių, gimusių ir mirusių narve, gimusių, paskui mirusių, gimusių ir paskui mirusių, kaip gyvulys, sakau aš, sako jie, toks gyvulys, kurio aš ieškau, kaip toks gyvulys, su savo menkomis galimybėmis, toks gyvulys, kuriam iš jo rūšies teliko baimė, įsiūtis, ne, įsiūtis išnyko, tik baimė, daugiau ničnieko, nieko, išskyrus baimę, šimteriopą, šešėlio baimę, ne, ji akla, ji gimė akla, iš garso, jeigu jums taip patinka, taip reikia, kažko juk reikia, apmaudu, bet taip yra, garso baimė, garsų baimė, gyvulių garsai, žmonių garsai, dienos ir nakties garsai, to pakanka, garsų baimė, visi garsai, daugmaž, daugmaž baimė, visi garsai, jų yra tik vienas, vienintelis, pratisas, dieną ir naktį, kas tai, tai žingsniai pirmyn ir atgal, tai balsai, kalbantys akimirką, tai kūnai, besiskinantys kelią, tai oras, tai daiktai, tai oras tarp daiktų, to pakanka, kad aš ieškočiau, kaip ir jis, ne, ne kaip jis, kaip aš, savaip, ką aš čia paistau, savaip, ko ieškau, ko ieškau dabar, tai, ko ieškau, ieškau, kas tai yra, tai turėtų būti šitai, tai gali būti tik šitai, tai kas yra, tai, kas galėtų būti, kas tai iš tikrųjų galėtų būti, kas, tai, ko aš ieškau, ne, tai, ką girdžiu, dabar visa tai grįžta atmintin, viskas grįžta, aš ieškau, girdžiu sakant, kad stengiuosi suprasti kas tai galėtų būti, tai, ką girdžiu, šitai grįžta atmintin, iš kurgi tai galėtų grįžti, pasiekti mane, juk viskas čia taip tylu, ir sienos tokios storos, ir kaip man tai pavyksta, nejaučiant ausies, nejaučiant galvos nei kūno, nei dvasios, kaip man pavyksta, kam visa tai, ogi niekam, kaip man pavyksta, visiškai neaišku, jūs sakote, kad tai neaišku, jog kažko trūksta, kad būtų aišku, paieškosiu, paieškosiu ko trūksta, kad viskas būtų aišku, aš nuolat kažko ieškau, galiausiai tai nuvargina, ir tai dar tik pradžia, kaip man tatai pavyksta, ir kuriam galui, kad viskas būtų aišku, kaip man tatai pavyksta tokiomis sąlygomis, padaryti tai, padarau, turiu surasti, ką aš darau, pasakykite man, ką aš darau, ir aš paklausiu, kaip tai įmanoma, girdžiu jus sakant, jog aš girdžiu, jog ieškau, tai neteisybė, aš nieko neieškau, aš nieko nebeieškau, nesvarbu, palikime tai ramybėje, neatkaklaukime, o tai, ko ieškau, jie jau gaivina mano atmintį, o tai, ko ieškau, primo – kas tai yra, secondo – iš kur tai kyla, ir tertio – kaip man pavyksta, būtent, kaip man pavyksta tai padaryti, regint štai šitai, turint galvoje tai, atsižvelgiant į nebežinau ką, štai kas yra aišku, kaip man pavyksta girdėti ir kaip man pavyksta suprasti, tai neteisybė, kuo gi galėčiau suprasti, todėl ir klausiu, kaip man pavyksta suprasti, ak, ne pusę, ir ne šimtąją dalį, ir ne penktąją milijono dalį, dalykime toliau iš penkiasdešimties, nei ketvirtį milijoninės dalies, gana, bet vis dėlto truputį, taip reikia, taip geriau, gaila, bet taip yra, vis dėlto menkas truputis, mažiausia kiek įmanoma, tai jau juntama, to pakanka, bendra tūkstantoji, dešimttūkstantoji pasakymo prasmė, dauginkime toliau, iš dešimties, niekas labiau nepailsina kaip skaičiavimas, šimtatūkstantoji, milijoninė, tai pernelyg, pernelyg mažai, apsirikome, nesvarbu, jokio skirtumo tarp vieno ir kito pasakymo, kas suvokia vieno jų reikšmę, suvokia ir visų kitų reikšmes, man tai netaikytina, visų, ak kaip jūs smarkiai perdedate, visados padaryti viską ligi galo, viską, kuris yra viskas, ir viską, kuris yra niekas, niekada jokio vidurio, niekada, visada, to jau per daug, per maža, dažnai, retai, reziumuokime po tokio nukrypimo, štai esu aš, aš tai jaučiu, taip, prisipažįstu, pasiduodu, štai esu aš, taip reikia, taip geriau, man nereikėjo to sakyti, aš nesakysiu to nuolat, aš naudojuosi tuo, kad privalau tai pasakyti, tai toks kalbėjimo būdas, esą esu aš, o, kita vertus, – tas garsas, tuo niekada neabejojau, ne, būkime logiški, tai niekada nekėlė abejonių, tas garsas, kita vertus, jeigu tai – kita vertus, tikriausiai kaip tik čia bus mūsų tolesnių svarstymų medžiaga, aš noriu pasakyti, kad atėjo laikas panagrinėti šitą klausimą iš pagrindų, pailsėjus, aš reziumuoju, dabar, kai esu čia, reziumuosiu aš, pasakysiu aš, ir būtent aš pasakysiu tai, ką turėjau pasakyti, čia tai bus linksma, reziumuoju, aš ir tas garsas, kol kas nematau nieko kito, bet aš dar tik prisiėmiau savo funkcijas, aš ir tas garsas, ir kai tai bus, manęs nepertraukite, aš stengiuosi kaip įmanydamas, kartoju, aš ir tas garsas, du dalykai, dėl kurių temos, apvertus natūralią tvarką, regis, galiausiai viskas žinoma, be kita ko, tai, kas eina toliau, kitaip tariant, tas garsas, kurio lig šiolei buvo neįmanoma apibrėžti tiksliai nei įtikimai: nei kas tai per garsas, nei kaip jis mane pasiekia, nei koks organas jį skleidžia, nei koks priima, nei koks suvokimas jį pagauna, apskritai, o, kita vertus, kitaip tariant, aš, šitai užtruks ilgiau, aš, čia tai bus linksma, juk net labai apytikriai dar nepavyko nustatyti, kas aš esu, kur aš esu, ar aš – žodžiai tarp žodžių, ar aš – tyla tyloje, jei prisiminsime tik dvi ta tema pateiktas hipotezes, nors, tiesą pasakius, tylos kol kas buvo ne per daugiausiai pastebėta, tačiau nereikia kreipti dėmesio į išorę, kartoju, be kita ko, vis dar nenustatyta, kas aš esu, ne, jau sakyta, ką aš darau, kaip man pavyksta girdėti, jei girdžiu, ar girdžiu būtent aš, o kas gi gali tuo suabejoti, nežinau, bet abejonės šia tema esama, kažkur, kartoju, kaip man pavyksta girdėti, ar girdžiu būtent aš, ir kaip man pavyksta suprasti, elipsė, kai ji įmanoma, taip laimi laiko, kaip man pavyksta suprasti, ta pati išlyga, ir kaip tai atsitinka, jei kalbu aš, o taip manyti galima, lygiai kaip galima ir tuo suabejoti, jei kalbu aš, kad aš kalbu be paliovos, kad noriu liautis, kad liautis negaliu, viską nurodau tik bendrai, veikiau tai primena sinopsį, kartoju, nenustatyta, ar ieškau būtent aš, ko būtent ieškau, ką randu, prarandu, vėl surandu, išmetu, vėl ieškau, vėl randu, vėl išmetu, ne, aš niekada nieko neišmečiau, niekad nesu išmetęs nieko iš to, ką radau, niekada nesu radęs nieko, ko neišmečiau, niekada nieko nesu išmetęs, ko nebūčiau galėjęs išmesti, jei ieškau būtent aš, aš randu, prarandu, vėl randu, vėl prarandu, vėl ieškau, neberandu, nebeieškau, vėl ieškau, vėl randu, vėl prarandu, nebeieškau, jei tai esu būtent aš, o jeigu tai esu ne aš, tai kas, kas tai yra, nieko kito aš nematau, kol kas, taip, taip, darau išvadą, nenustatyta, turint galvoje, kaip beprasmiška pasakoti sau visokias nesąmones, siekiant prastumti laiką, kam aš tai darau, ar būtent aš tai darau, tarsi reikėtų priežasčių daryti visokias nesąmones, siekiant prastumti laiką, nesvarbu, gali savęs klausti to, atminčiai, kodėl gi laikas nepraeina, jūsų nepalieka, kodėl jis grūdasi aplink jus, akimirką po akimirkos, iš visų pusių, kaskart aukščiau, kaskart tirštesnis, jūsų nuosavas laikas, kitų žmonių laikas, seniai jau mirusių ir dar negimusių mirusiųjų laikas, kodėl jis laidoja jus smiltelė po smiltelės, nei gyvą, nei mirusį, nieko neprisimenantį, nieko nesiviliantį, nieko nesuprantantį, be istorijos ir be ateities, palaidotą po sekundėmis, pasakojantį visokius niekus, su pilna burna smėlio, savaime suprantama, tai ne į temą, laikas – vienas dalykas, o aš – kitas, tačiau gali savęs paklausti, kodėl tas laikas nepraeina, paprastų paprasčiausiai, neregistruotas, pro šalį, siekiant prastumti laiką, manau, kad tai jau viskas, kol kas, nematau nieko kito, nieko nebematau, kol kas. Privalau nebeužduoti sau klausimų, jeigu tai aš, tie triušiai, kliudantys man vėl save susigrąžinti, jeigu čia turimas omenyje ne kas nors kitas, du kiti, kaip sakė anas kitas, privalau to nebedaryti. Daugiau sprendimų, jeigu jau reikia daryti sprendimus, būtent, drąsiau, daugiau sprendimų. Nevengti dažnai naudotis taupumo principu, tarsi jis būtų man pažįstamas, juk dar ne vėlu. O būtent, nuo šiol daryti prielaidą, kad pasakytas ir išgirstas dalykas turi vieną šaltinį, vengiant suabejoti galimybe daryti bet kokią prielaidą. Lokalizuoti tą šaltini savyje, nepatikslinant kur, jokio smulkmeniškumo, viską, kas pageidaujama trečiųjų šalių sąmonės, o kalbant kiek bendriau – išorinio pasaulio. Esant reikalui, išrutulioti tą kompresijos procesą iki bet kokių postulatų atsisakymo, išskyrus to nebylaus puspročio, kuris negirdi nieko, ką pats sako, nei prieš tai, nei po to, ir supranta, neteisingai, tik patį mažmožį. O sunkiomis akimirkomis, kai gresia pajust nusiminimą, išvysti vaizduotės akimis didžiulę idiotišką, raudoną, storalūpę, apsiseilėjusią burną, paslapčia išsituštinančią su skalbinių ir drėgnų bučinių garsais, drauge su užkemšančiais ją žodžiais. Kartą visiems laikams atsikratyti bet kokios minties apie pradžią ir apie pabaigą, sykiu ir įprastinės prakeikimo analogijos. Savaime aišku, įveikti pragaištingą polinkį reikštis. Laikyti save, be jokių skrupulų ir gailesčio, tuo, kuris egzistuoja, kažkaip, nesvarbu kaip, jokio pedantiškumo, tuo, kurio istorija akimirką norėjo būti šita istorija. Dar geriau, suteikti sau kūną. O dar geriau, suteikti sau teisę į protą. Nepasismaugiant kalbėti apie savo pasaulį, dar vadinamą vidiniu pasauliu. Dėl nieko nebeabejoti. Nieko nebeieškoti. Pasinaudoti naujut naujutėlaite siela, tankiu, kad pasinertum, vieninteliu įmanomu pasinėrimu, vidun. Galiausiai, trumpai tariant, priėmus šiuos sprendimus, ir dar kitus, tęsti viską ramiai, kaip ir anksčiau. O vis dėlto kažkas pasikeitė. Nuo tada nė žodžio apie Mahudą, apie Vormą, ak taip, pamiršau, kalbėti apie laiką, nekrūpčiojant, o dar ketinu, pasitelkęs savaime suprantamą minčių asociaciją, pasinaudoti erdve, taip atsainiai, lyg ji nebūtų užkimšta iš visų pusių vos už kelių colių, tai jau visiškai neblogai, tie keli coliai suteikia man erdvės, argi ne taip, jie suteikia man erdvės, kur galiu iškišti liežuvį, pabūti iškišęs, paskui vėl iškišti. Kai pagalvoju apie tai, kitaip tariant, ne, nieko nepasakiau, kai pagalvoju apie tai, apie laiką, kurį aš praradau drauge su tais pjuvenų ryšuliais, pradedant Merfiu, kuris nebuvo pirmas, kai turėjau save namuose, po ranka, svirduliuojantį nuo savo paties odos ir kaulų, tikrų, naštos, dvesiantį nuo vienatvės ir užmaršties taip, kad net suabejojau savo buvimu, ir net dabar, šiandien, netikiu juo nė sekundę ir, kai kalbu, turiu paklausti: Kas čia kalba, ir paieškoti, o kai ieškau: Kas čia ieško, ir ieškoti, ir taip toliau, ir lygiai taip yra su visais kitais dalykais, kurie man nutinka ir kuriems reikia ką nors surasti, nes dalykams, kurie nutinka, reikia ko nors, kam jie galėtų nutikti, ir reikia, kad kas nors juos nutrauktų. Bet Merfiui ir kitiems, o galiausiai tiems dviem mūsų šaunuoliams nepavyko nutraukti tų man nutikdavusių dalykų, jiems irgi nieko negalėjo nutikti, nieko tokio, kas nutikdavo man, lygiai kaip nieko kito, nieko kito nėra, nebeapgaudinėkim savęs žodžiais, tėra tik man nutinkantys dalykai, pavyzdžiui, klausymasis, kalbėjimas, ieškojimas, kurie negali man nutikti, kurie klajoja aplink mane it kokie besikamuojantys kūnai, besikamuojantys noru įsitvirtinti, besikamuojantys noru sustoti, ne, kaip kokios hienos, staugiančios ir plyštančios juoku, irgi ne, bala nematė, aš užtrenkiau prieš juos duris, esu čia niekuo dėtas, mano durys jiems uždarytos, ko gero, tai ir yra tyla, ramybė – atidaryti savo duris ir leistis suryjamam, jie liautųs loję ir pultų ėsti, tie snukiai, kur loja: Atidarykite, atidarykite, jums nieko nenutiks, pamatysite. Kaip smagu atsigręžti atgalios, tos ilgos kelionės horizonto link be burės, tarp dviejų panėrimų, tai, garbės žodis, malonumas negalėti paskęsti tokiomis sąlygomis. Taip, bet štai aš jau toli nuo savo durų, toli nuo savo sienų, reikėtų pažadinti raktininką, be abejonės, toks yra, ir dar toli nuo savo žodžių, sugrįžkim ten, jo nebėra ten, kur, regis, jį mačiau, keistas tas kieto ir skysto mišinys, jau nebe tas, gal aš suklydau dėl tos vietos, taip, tai ta pati vieta, ji dar ten pat, toje pačioje vietoje, gaila, norėčiau ją prarasti, norėčiau prarasti save, kaip kitados, tais laikais, kai turėjau vaizduotę, užsimerkti ir atsidurti miške arba ant jūros kranto, arba mieste, kur nieko nepažįstu, naktis, visi jau grįžę namo, aš vaikštau gatvėmis, veriu jas vieną ant kitos, tai mano jaunystės miestas, aš ieškau savo motinos, kad ją užmuščiau, reikėjo pagalvoti apie tai anksčiau, prieš gimstant, lyja, man gera, aš einu gatvės viduriu, žirglioju, nusukdamas į šalį, dabar jau viskas baigta, užsimerkęs regiu tą patį, ką atviromis akimis, kitaip tariant, palaukite, tuoj pasakysiu, tuoj pamėginsiu pasakyti, man įdomu, kas tai galėtų būti, tai, ką matau atsimerkęs, užsimerkęs, nieko, aš nieko nebematau, še tau, kaip apmaudu, tikėjausi ko nors geriau, štai ką reiškia nesugebėti prarasti save, klausiu savęs, ar tai ir reiškia nesugebėti prarasti save, kai nieko nematai, kad ir kurion pusėn žvairuotum, nei kada, aklas, nematai to mažyčio padaro, kaskart skirtingais apdarais, vis zujančio pirmyn atgal, iš šešėlio į šviesą, kuris vis neriasi iš kailio, ieško, kaip likti tarp gyvųjų, pabėgti, ar uždarytas žiūri pro langą į vis besikeičiantį dangų, būtent, nesugebėti prarasti save, nežinau, ką matydavau tais senais laikais, kai rizikuodavau mestelti skubrų žvilgsnį, nežinau, nebeprisimenu. Šiaip ar taip štai čia aš, turintis akis, kurias atmerkiu ir užmerkiu, dvi, tikriausiai mėlynas, žinodamas, jog tai beprasmiška, nes dar turiu ir galvą, dabar, kur telpa įvairiausi žinomi dalykai, argi kalbu apie save, ar tai įmanoma, aišku, kad ne, štai dar vienas dalykas, kurį žinau, apie save kalbėsiu tuomet, kai jau nebekalbėsiu. Beje, nėra svarbu kalbėti apie mane, svarbu išvis kalbėti, svarbu išvis nebekalbėti, ta šiokia tokia painiava, man regis, pranašauja gera, reikės dar rasti pavadinimą tam paskutiniam pakaitalui, kurio galva plyšte plyšta nuo tų niekingų įsitikinimų ir tos jo lėlės akys, vėliau, vėliau, iš pradžių reikia jį kuo smulkiausiai aprašyti ir pamatyti, ką jis geba, iš kur jis atsirado, labai svarbu ir, kur jis grįžta, na, žinoma, į savo galvą, juk neketinam vėl įpulti į šelmių romano žanrą, paragavę Mahudo ir visokių kitokių Vormų. Dabar iš tuščio į kiaurą pilstau aš, persekiotojai išvyko, aš – šeimininkas laive, po žiurkių, aš nebešliaužioju tarp suolų, mėnesienoje, vėzdų šešėlyje, keistas tas kieto ir skysto mišinys, dabar tik dar truputis oro – ir visos stichijos bus krūvoj, ne, pamiršau ugnį, vis dėlto keistas pragaras, o gal tai rojus, gal tai žemė, gal tai kokio nors požeminio ežero krantai, šiek tiek kvėpuoji, vis dėlto kvėpuoji, nors nesu tikras, nieko nematyti, nieko negirdėti, girdėti tik ilgas negyvo vandens ir purvo pasibučiavimas, tenai viršuj, už kokių dvidešimties sieksnių, žmonės zuja pirmyn atgal, tu juos sapnuoji, tavo ilgam sapne yra vietos ir nubudimams, klausi savęs, iš kur visa šitai žinai, net matai žolę, priešaušrio žolę, melsvoką nuo rasos, ne tokios jau tos mano akys blogos, jos ne mano, su manosiomis viskas baigta, jos net nebeverkia, tik atsimerkia ir užsimerkia iš įpročio, ketvirtis valandos atsimerkusios, ketvirtis valandos užsimerkusios, kaip tos pelėdos užtvertoje Betersi parko grotoje, Betersi parkas, tai man kažin ką primena, ak, laidotuves, vadinasi, aš niekada nesiliausiu geidęs gyventi. Ne, ne, ne, ir ne galva, tik jau ne galva, savo galvoje jis irgi niekur nenueina, aš mėginau. Pririštas prie stulpo, užrištomis akimis, prikimštas iki pat ryklės, kvėpuoji grynu oru, po guobomis in se, cituodamas Šelį, nejautrus strėlėms. Taip, galva, tačiau tvirta, tvirtas kaulas, kuriame esi įstrigęs, tarsi kokia fosilija uoloje. Gal vis dėlto tai aš. Šiaip ar taip, tęsti nebegalėsiu. Nors privalau tęsti. Taigi tęsiu. Oro, oro, ieškosiu oro, oro laike, laiko oro, erdvėje, savo galvoje, būtent šitaip galėsiu tęsti. Nesvarbu, balsas ščiūva, tai pirmas kartas, ne, man šitai jau pažįstama, jis buvo net nutilęs, dažnai, va šitaip tai baigsis dar kartą, aš nutilsiu, pritrūkęs oro, paskui jo vėl priplūs ir aš pradėsiu iš naujo. Mano balsas. Balsas. Taip, girdžiu jį silpniau. Pažįstamas jausmas. Jis liausis. Aš jo nebegirdėsiu. Nutilsiu. Nebegirdėti to balso, būtent šitai aš vadinu nutilti. Kitaip tariant, aš vis dar jį girdėsiu, jeigu gerai įsiklausysiu. Gerai įsiklausysiu. Gerai įsiklausyti, štai ką aš vadinu nutilti. Aš jį tebegirdėsiu, sutraukytą, nusilpusį, nesuprantamą, gerai įsiklausęs. Tebegirdėti jį, nesuprantant, ką jis sako, štai ką aš vadinu nutilti. Paskui jis užsiplieks, kaip atsigaunanti ugnis, kaip gęstanti ugnis, man tai paaiškino Mahudas, ir aš išnirsiu iš tylos. Per daug blogai girdėti, kad galėčiau kalbėti, štai kas yra mano tyla. Kitaip tariant, aš visada kalbu, bet kartais perdėm tyliai, per toli nuo savęs, per toli savyje, kad pats save girdėčiau, ne, aš girdžiu, kad suprasčiau. Nepasakyčiau, kad visad suprantu. Jis nutolsta, grįžta prie durų, aš tuoj nutilsiu, tai bus tyla, aš klausysiuos, tai blogiau nei kalbėti, blogiau nei kančia, ne, ne blogiau, tas pats. Nebent šįkart tai bus tikra tyla, toji, kurios man nebereikės nutraukti, kurioje man nebereikės įsiklausyti, kurioje galėsiu seilėtis kampe, galva bus jau išsikrausčiusi, liežuvis nebegyvas, toji tyla, kurią stengiausi laimėti, kurią maniau galėsiąs laimėti. To nesitikiu. Aš išsijungsiu, kitaip tariant atrodysiu lyg išsijungiau, tai bus kaip visa kita. Tarsi kas nors žiūrėtų į mane! Tarsi tai būčiau aš! Tai bus toji pati tyla, kaip ir visuomet, persmelkta nevykusių kuždesių, kvapo gaudymo, nesuprantamų dejonių, kurias gali supainioti su juoku, trumpų rimties akimirkų, lyg kas nors būtų per anksti palaidotas. Visa tai truks tiek, kiek truks. Paskui pradėsiu iš naujo, atgimsiu. Štai ką laimėjau už visus savo vargus. Nebent šįkart tai bus galiausiai tikra tyla. Gal aš jau pasakiau tai, ką reikėjo pasakyti, tai, kas man duoda teisę nutilti, nebesiklausyti, nebegirdėti, pačiam to nežinant. Aš jau klausausi, aš jau pamažėle nutylu. Kitąsyk taip nevargsiu, papasakosiu seną Mahudo istoriją, nesvarbu kurią, jos visos vienodos, nesivargindamas, nebežiūrėdamas savęs, žinosiu: kad ir ką pasakyčiau, rezultatas vis viena bus tas pats, aš niekada nenutilsiu, niekada neturėsiu ramybės. Nebent tik pamėginčiau dar kartą, paskutinį, pasakyti tai, ką reikia pasakyti, apie save, jaučiu, kad tai bus apie save, matyt, čia ir yra mano klaida, kad nebereiktų nieko daugiau sakyti, klausytis, prieš numirštant. Jis vėlei pasigirdo. Džiaugiuosi. Skubinai pamėginsiu vėl. Ką pamėginsiu. Nežinau. Tęsti. Dabar čia – nė gyvos dvasios. Štai kur gera tąsa. Nė gyvos dvasios, keblu, jeigu turėčiau atmintį, gal ir žinočiau, jog tai – pabaigos ženklas, gal deramos, paskutinės pauzės ženklas, nebeturėti jokio žmogaus, jokio, apie kurį galėtum kalbėti, jokio, kuris kalbėtų su tavim, tad gautum pasakyti: Tai aš susikūriau sau šitokį gyvenimą, tai aš pasakoju sau apie save. Paskui tau ima trūkti oro, taip prasideda galas, nuščiūvi, tai jau galas, anaiptol, pradedi iš naujo, pamiršai, čia kažkas yra, kažkas, kas kalba su tavimi, apie tave, apie save, paskui dar ir antras, paskui net trys vienu metu, šitie skaičiai tik nuorodai, visi vienu metu, jie kalba su tavimi, apie tave, apie save, man reikia tik klausytis, paskui jie išeina, vienas paskui kitą, nutyla, vienas paskui kitą, o balsas tęsia, tai ne jų balsas, jų niekada čia nebuvo, čia niekada nieko nebuvo, nieko, išskyrus tave, niekada nieko kito, tik tu, tu, kalbantis apie save, dūstantis, tai jau beveik galas, liaujiesi kvėpavęs, tai galas, anaiptol, girdžiu save šaukiant, ir vėl viskas prasideda iš naujo, tikriausiai viskas būtų vykę šitaip, jeigu būčiau turėjęs atmintį. O jeigu būtų daiktų, koks nors daiktas kur nors, koks nors gamtos lopelis, apie kurį galėtum pakalbėti, gal susitaikytum su tuo, kad nebeturi jokio žmogaus, kad esi kalbantysis, jeigu kur nors būtų koks daiktas, apie kurį galėtum pakalbėti, netgi jo nematydamas, net nežinomas kas tai per daiktas, tik jausdamas jį čia, su savimi, kažkur, gal įgautum drąsos netylėti, ne, drąsos reikia turėti norint nutilti, nes būsi nubaustas, būsi nubaustas už tai, kad nutilai, ir vis dėlto gali tiktai nutilti ir būti nubaustas už tai, kad nutilai, ir būti nubaustas už tai, kad buvai nubaustas, nes viską pradedi iš naujo, pradedi dusti, o kad būtų nors daiktas, bet kur tau, jo nėra, tai jie išeidami išsinešė daiktus, jie išsinešė gamtą, niekada nebuvo jokio žmogaus, niekada nebuvo nieko, nieko, tik aš, kalbantis sau apie save, neįmanoma liautis kalbėjus, neįmanoma tęsti, bet tęsti privalau, taigi tęsiu, be niekieno ir nieko pagalbos, tik pats, tik savo nuosavu balsu, kitaip tariant, liausiuos kalbėjęs, baigsiu, tai jau galas, galo pradžia, ir jis nebus vienintelis, kas čia, kažin kokia maža skylutė, nusileidi į ją, tai tyla, blogiau nei triukšmas, klausaisi, tai blogiau nei kalbėti, ne blogiau, ne blogiau, klausaisi sunerimęs, gal jie mane pamiršo, ne, šaukia, šaukia mane, iššliaužiu vėl, kas čia, maža skylutė, dykumoje. Blogiausia yra galas, ne, blogiausia yra pradžia, paskui vidurys, paskui galas, galiausiai blogiausia yra galas, tas balsas, kuris, kiekviena akimirka yra blogiausia, visa tai vyksta laike, sekundės slenka, viena po kitos, trūkčiodamos, netolygiai, jos neslenka, jos nepraslenka pro šalį, jos atsiranda, bum, paf, bum, paf, vėl įstumia tave vidun, atšoka, nebejuda, ir jau nebežinai, ką sakyti, kalbi apie laiką, apie sekundes, yra žmonių, kurie jas deda vienas prie kitos, kad sudėtų iš jų gyvenimą, aš šitaip negaliu, kiekviena jų yra pirma, ne, antra arba trečia, turiu tris sekundes, ir tai ne kasdien. Buvau kitur, kažką kita dariau, buvau skylėje, dabar lendu iš jos, veikiausiai nutilau, ne, sakau tai, kad ką nors pasakyčiau, kad dar bent kiek galėčiau tęsti, reikia dar truputį patęsti, reikia dar ilgai tęsti, reikia dar tęsti visą laiką, jei prisiminčiau, ką pasakiau, galėčiau tai pakartoti, jei galėčiau išmokti ką nors atmintinai, būčiau išgelbėtas, turiu nuolat kartoti tą patį, ir reikia kiekvieną sykį prisiversti, sekundės turi būti visos vienodos, ir visos jos netikusios, ką gi aš čia dabar šneku, klausiu savęs. O vis dėlto aš turiu prisiminimų, prisimenu Vormą, kitaip tariant, mano atmintyje išliko jo vardas, ir tą kitą, kuo jis vardu, kuo jis vardu, tą ąsotyje, regiu jį puikiai, geriau negu save, žinau, kaip jis gyveno, dabar prisimenu, kad aš vienintelis jį mačiau, o manęs niekas nemato, jis irgi, nebematau jo, Mahudas, jis buvo vardu Mahudas, aš jo nebematau, nebežinau, kaip jis gyveno, jo nebėra tame ąsotyje, aš niekada jo nemačiau, ir vis dėlto aš jį prisimenu, prisimenu, kad apie jį kalbėjau, tikriausiai kalbėjau apie jį, iš atminties išplaukia tie patys žodžiai, ir jie yra mano prisiminimai. Aš sugalvojau jį, jį ir daugelį kitų, ir tas vietas, kur jie praėjo, tas, kur jie pasiliko, kad galėčiau kalbėti, nes reikėjo kalbėti nekalbant apie save, aš negalėjau kalbėti apie save, man nebuvo pasakyta, kad turiu kalbėti apie save, aš sugalvojau savo prisiminimus, nežinodamas, ką darau, nė vienas jų nėra apie mane. Tai jie prašė manęs kalbėti apie juos, jie norėjo žinoti, kokie jie, kaip gyvena, man tai buvo priimtina, maniau, kad man tai priimtina, nes neturėjau ką sakyti, nes privalėjau kažką sakyti. Nuo tada, kai lioviausi tylėjęs, jaučiausi laisvas kalbėti bet ką. Paskui sakiau sau, jog galiausiai tai, ką kalbėjau, nebūtinai buvo nesąmonės, jog tai visai galėjo būti būtent tai, ko buvo iš manęs reikalaujama, jeigu manysime, kad iš manęs ko nors buvo reikalaujama. Ne, aš nieko nemaniau ir nieko nesakiau sau, dariau tai, ką galėjau, tai, kas pranoko mano jėgas, ir dažnai liaudavausi nebepajėgdamas, tačiau, nepaisant to, viskas sau vykdavo toliau, balsas aidėdavo, balsas, tas, negalėjęs būti mano balsu, nes aš nebeturėjau balso, ir vis dėlto jis galėjo būti tik mano balsas, nes aš nepajėgiau nutilti ir buvau vienas, nepasiekiamas jokio kito balso.

     Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė
    Beckett, Samuel. Neįvardijamasis: Romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.