Atsidaro užuolaida. Tamsi scena. Nušvinta šviesa maždaug 10 pėdų virš scenos grindų vidury scenos.
Senas baltas veidas, išsidraikę balti plaukai.
Balsai A, B, C yra jo paties balsai, ateinantys iš abiejų pusių ir jo viršaus. Jo moduliuojami pirmyn ir atgal be jokios pertraukos, vienoda tėkme, išskyrus ten, kur nurodoma tyla.
7 sekundžių tyla. Klausytojo akys atmerktos. Jo alsavimas ganėtinai garsus, lėtas ir ritmingas.
A: Anuo laiku kai tu grįžai tą paskutinį kartą pažiūrėti ar griuvėsiai tebėra ten kur tu slapsteisi savo vaikystėje kada tas buvo (akys užsimerkia) pilką dieną nuvažiavau vienuoliktu iki linijos pabaigos ir nuo ten jokių tramvajų tada viskas dingo seniai tuo laiku tu grįžai pažiūrėti ar griuvėsiai tebebuvo ten kur slapsteisi savo vaikystėje tą paskutinį kartą jokio tramvajaus neliko toj vietoj tik seni bėgiai kada tas buvo
C: kai tu įėjai iš lietaus visad žiema vėl visada lyja tuo laiku Portretų Galerijoje nuo gatvės nuo šalčio ir lietaus įslinkai kai niekas nežiūrėjo ir per kambarius drebėdamas ir sušlapęs kol atradai sėdimą marmuro plokštę ir atsisėdai pailsėti ir apdžiūti ir viskam po velnių kada tas buvo
B: ant akmens kartu saulėje ant akmens pakraštyje miškelio ir tiek toli kiek akys aprėpė kviečius pradedančius geltonuoti prisiekdami kartkartėm jūs mylėjote viens kitą tik murmėjimas nesiliečiant ar kas panašaus tu vienam gale akmens ji kitam ilgas žemas akmuo kaip girnos jokių žvilgsnių tik ten kartu ant akmens saulėje miškeliu užnugaryje žvelgiant į kviečius ar užmerktom akim viskas tylu nei gyvybės ženklo nei gyvos dvasios nei garso
A: tiesiai nuo kelto ir su naktimaišiu į aukštą gatvę nei dešinėn nei kairėn jokio keiksmo seniems vaizdams seniems vardams tiesiai į viršų nuo prieplaukos į aukštą gatvę nei vėlos nematyti tik seni bėgiai viskas surūdiję kada tas buvo tavo motina ak dėl Dievo meilės viskas dingo seniai tuo laiku tą paskutinį kartą pažiūrėti ar tebebuvo griuvėsiai kur slapsteisi savo vaikystėje kažkieno išdaiga
C: ar tavo motina ach dėl Dievo meilės viskas dingo seniai viskas dulkės viskas tu paskutinis sukritęs ant plokštės senu žaliu apsiaustu rankomis save apkabinęs kas kitas tave apkabintų dėl trupučio šilumos apdžiūti ir velniop viską ir į sekantį nė vienos gyvos dvasios toj vietoj tik pats ir tūlas prižiūrėtojas snūduriuojantis savo minkštose šliurėse nė garso negirdėti tik kartkartėm veltinių čežėjimas artėjantis tada tolstantis
B: visur ramu tik laiptai ir varpos ir tu vis ant akmens apstulbęs nei garso nei žodžio tik kartkartėm prisiekti kad mylėjote viens kitą tik murmėti vienas dalykas gali privesti prie ašarų kol jos visai nudžiūva tai mintis kuri iškilo tarp kitų ryškinanti tą vaizdą
A: Kvailystė ar tai buvo Kvailystės Kvailystės dar stovinčio bokšto dalis visa kita akmenys ir dilgės kur tu miegojai jokio draugo visi namai dingę ar tai buvo tas suolas priekyje kur tu ne jinai buvo su tavim vis su tavim tada tik vieną naktį vis tiek nuo kelto vieną rytą ir kitą atgal ant jo pasižiūrėti ar buvo griuvėsiai vis ten kur niekas niekad neatėjo kur tu slapsteisi savo vaikystėje pasprukai kai niekas nežiūrėjo ir slapsteisi ten ištisą dieną ant akmens tarp dilgių su savo knyga pilna paveikslų
C: kol tu iškėlei galvą prieš tavo akis kai jos atsimerkė didžiulis aliejinis paveikslas pajuodavęs nuo amžiaus ir purvo kažkas žinomo kadaise kažkoks žinomas vyras ar moteris ar net vaikas sakykim jaunas princas ar princesė kraujo pajuodavusio nuo amžiaus už stiklo kur tu žiūrėjai norėdamas atpažinti palengva ėmė ir pasirodė veidas kuris privertė tave apsisukti ant plokštės kad pamatytum kas ten buvo šalia tavęs
B: ant akmens saulėje žiūrėdamas į kviečius ar dangų ar užmerktom akim nieko nematydamas tik kviečius pradedančius geltonuot ir mėlyną dangų prisiekiant kartkartėm jūs mylėjote viens kitą tik murmėjimas be perstojo ašaros kol jos visai išdžiūvo staigiai ten kažkokiose mintyse kurias tu tuo metu turėjai ar kažkokie vaizdai gal atgalios vaikystėje ar kas blogiausiai gimdoje ar tas senas su ilgais baltais plaukais kinas gimęs seniai prieš Kristų
C: niekad toks pat po to niekad visai toks pat bet tai buvo nieko naujo jeigu nebuvo šio buvo anas dažnas įvykis po kurio tu niekad negalėtum būti toks pat po slankiojimo metai po metų paskendęs savo amžinoj netvarkoj kalbėdamasis su savim su kuo kitu tu niekad nebebūsi toks pat po to tu niekad nebuvai toks pat po to
A: ar kažką sau burbėdamas su kuo gi kitu garsiai įsivaizduojami pasikalbėjimai buvo tavo vaikystė dešimties ar vienuolikos ant akmens tarp milžiniškų dilgių dabar susitaikant vienas balsas dabar kitas kol užkimai ir jie visi skambėjo taip pat beveik visą naktį kai kurios nuotaikos juodoj tamsoj ar mėnesienoj ir jie visi ant kelių ieškodami tavęs
B: ar prie lango tamsoje įsiklausęs į pelėdą jokios minties tavo galvoje kol sunku įtikėti vis sunkiau ir sunkiau įtikėti kad tu kada nors kam nors pasakei tu juos mylėjai ar kam nors kol tu sugalvodavai vieną iš tų dalykų kad išvengtum tuštumos tik viena iš tų senų pasakų kad neleistum tuštumai išsilieti ant tavęs mirties drobule
Tyla 10 sek. Girdėti alsavimas. Po 3 sek. akys atsimerkia
C: niekad toks pat bet toks pat ach dėl Dievo meilės kada tu sau pasakei aš savo gyvenime kas čia dabar (akys užsimerkia) ar galėtum kada nors pasakyti aš sau pačiam savo gyvenime lemiamame posūkyje tai buvo didžiulis žodis tau prieš jiems visai išdžiūnant visad turint lemiamus posūkius bet niekad išskyrus pirmą ir paskutinį kartą tada susiraitęs kirminas dumble kai tave ištempė ir nuvalė ir ištiesė nieko kito po to niekad neatsigręžei po to ar tai buvo anuo laiku ar tai buvo kitu laiku
B: burbėdami tuo laiku ant akmens saulėj tuo laiku kartu prie laivų kanalo ar anuo metu kartu smėlyje anuo metu įsivaizduojant nuo ten kiek galint geriau visada kartu kažkur saulėje prie laivų kanalo veidu į upę saulei skęstant ir sudužusių laivų plūduriuojančių likučių atplaukiančių iš paskos ir nuplaukiančių ar pagautų nendrėse negyva žiurkė atrodė kad atėjo iš paskos ir nuplūduriavo kol nebegalėjai jos daugiau matyti.
A: tuo laiku tu grįžai pažiūrėti ar griuvėsiai tebėra ten kur tu savo vaikystėje slapsteisi tą paskutinį kartą tiesiai nuo upės kelto ir aukštyn link aukštos gatvės suspėti į vienuoliktą nei dešinėn nei kairėn tik viena mintis galvoje jokio keiksmo seniems vaizdams seniems vardams tik nuleidus galvą veržtis aukštyn į viršūnę ir ten stovėjai laukdamas su naktimaišiu kol tau pradėjo atsiverti akys
C: kai tu praėjai nežinodamas kas tu esi nuo Adomo bandydamas kaip tas vyktų pakaitomis nežinodamas kas buvai nuo Adomo jokio supratimo kas tai sakė ką tu sakei kieno kaukolėj tu buvai užsklęstas kieno dejonėje tu turėjai pasirinkimą ar tai tuo laiku ar kitu laiku ten vienas su mirusiųjų portretais pajuodavusiais nuo purvo ir senumo ir datos uždėtos ant rėmų tam kad nesumaišytum šimtmečio netikėdamas kad tai gali būti kol jie tavęs neišvarė į lietų prieš uždarymo laiką
B: nematyti veido nė jokios dalies niekad neatsisukai į ją nei ji į tave visad lygiagrečiai kaip ant ašies medžio niekad neatsisukot į viens kitą tik neaiškūs lauko pakraščių vaizdai neprisiliesdami ar bet ką panašaus tarpe erdvė kad ir colio pločio jokio graibstymosi kūno ir kraujo pavidalu nei geriau nei blogiau kaip šešėliai jeigu nebūtų įžadų
A: jokio priėjimo tuo būdu tai kas toliau nei klausimo klausiant nei kito žodžio gyviesiems kol gyvenai taigi nužingsniuok pagaliau į stotį pusiau sulinkęs išeik į ten tuo keliu kur viskas uždaryta ir užkalta iki Didžiosios Pietų ir Rytų Dorėnų stotelės viskas uždaryta ir trupančios kolonados taigi kas po to
C: lietus ir seni keliai bandydami sugalvodami tuo būdu kai tu ėjai toliau kas iš to išeitų pakaitai niekad nebuvę kaip niekad nebuvę eitumėt senais keliais bandydami tave išvilioti į ten svyruojantį ir tauškantį po visą parapiją kol žodžiai išdžius ir galva išdžius ir kojos išdžius kas jie bebuvę ar lyg pasidavę kas tai bebuvo
B: mirtinai ramūs visad mirtinai ramūs kaip anuo laiku ant akmens ar anuo laiku smėlyje išsitiesę lygiagrečiai smėlyje saulėje žiūrėdami į mėlynę arba užmerktos akys tamsiai mėlynos tamsiai mėlynos sustingę mirtinai ramūs šoka viens kito vaizdas iškyla ten ir čia kur begalėtų būti
A: Mečiau viską mečiau ir atsisėdau ant laiptų pabalusioje ryto saulėje ne tie laiptai neturi saulės kažkur kitur tada trenkiau ir greit iškeliavau kitur ir ant tos pakopos pabalusioje saulėje slenkstis sakysime kieno nors slenkstis laikas užlipti ant naktinio upės kelto ir viskam po velnių nieko nereikia miegok bet kur neprakeikdamas senų vaizdų senų vardų praeiviai sustoja pažiopsoti į tave greit pažiopso tada neina praeina kitoje pusėje
B: šalia viens kito mirtinai ramūs saulėje tada paskęstam ir dingstam tau nepajudėjus daugiau negu nebylaus varpo šerdys išskyrus blakstienas ir kartkartėm lūpas prisiekti ir aplinkui taip pat visur tyla iš visų pusių kur tai bebūtų nei judesio nei garso tik švelniai lapai miškelyje ar užnugaryje ar posūkio ar nendrės ar kas liečia žmogų nematyti jokio žmogaus ar gyvulio nei vaizdo nei garso
C: visad žiema ir visad lyja visad įslenkant kur nors kada niekas nebandytų pasižiūrėti nuo gatvės nuo šalčio ir lietaus sename žaliame apsiauste kurį tau tėvas paliko vietos kur negalėjai užsimokėti patekti kaip valstybinė biblioteka tai buvo kitas didelis dalykas laisva kultūra toli nuo namų ar pašto įstaigos tai buvo kitas kitoj vietoj kitu laiku
A: Sukritę ant slenksčio sename žaliame apsiauste pabalusioje saulėje su naktimaišiu be reikalo ant tavo kelių nežinodamas kur tu buvai po truputį nežinodamas kur buvai ar kada tu buvai ar dėl ko vietovė galėjo būti neapgyventa kiek tu galėjai žinoti kaip tuo laiku ant akmens vaikas ant akmens kur niekad niekas neatėjo
Tyla 10 sek. Girdėti alsavimas. Po 3 sek. akys atsimerkia.
B: ar vienišas tam pačiam tam pačiam vaizde išsigalvodamas taip kad galėtum tęst toliau laikyt padėjęs ant akmens (akys užsimerkia) vienas ant galo akmens su kviečiais ir mėlyne ar vienas laivo taku ant laivo tako su mulų vaiduokliais paskendusia žiurke ar paukščiu ar bet kuo nuplaukiančiu į saulėlydį kol tu jų nebematai niekas nejuda tik vanduo ir saulė nusileisdama kol ji nusileido ir tu dingai viskas dingo
A: niekas neatėjo tik vaikas ant akmens tarp milžiniškų dilgių su prasiveržiančia šviesa pro dalį griuvusios sienos įsigilinęs į knygą iki vėlyvos nakties kas per nuotaikos mėnesiena ir jie visi ant kelių jo ieškodami arba susitaikant pokalbiams nutilstant du ar daugiau su savimi kalbant būnant kartu tuo keliu kur niekas iš viso neatėjo
C: visad žiema tada begalinė žiema metai po metų lyg tai negalėtų užsibaigti senų metų niekad užsibaigti kaip laikas negalėdamas eiti toliau tuo laiku pašto įstaigoj visur bruzdėjimas Kalėdų bruzdėjimas nuo gatvės kai niekas nežiūrėjo dėl šalčio ir lietaus pradarei duris kaip ir kiti ir tiesiai prie stalo nei dešinėn nei kairėn su visais formuliarais ir plunksnakočiais ant grandinėlių atsisėdai į pirmą tuščią vietą ir žvalgeisi aplinkui dėl įvairumo prieš užsnūsdamas
B: ar anuo laiku aukštielninkas smėlyje ir jokių neišpildytų pažadų ramybė kada tas buvo ankstyvesniu laiku vėlesniu laiku prieš jai ateinant po to kai ji išvyko ar prieš jai ateinant po jos išvykimo ir tu vėlei ankstesnėje padėty bet kada tas galėjo būti galėjo būti ta pati ankstesnė padėtis prieš tai kaip tada tada kaip po to su žiurke ar kviečiais geltonuojančiom varpom ar anuo laiku smėlyje praskrendant sklandytuvui anuo laiku tu nuėjai atgal greit po to ilgai po to
A: vienuolika ar dvylika griuvėsiuose ant plokščio akmens tarp dilgių tamsoje ar mėnesienoje šnabždant dabar vienam balsui dabar kitam buvo vaikystė tau kol ant laiptų išblyškusioje saulėje tu išgirdai save ir vėl šalia to kartojant tą patį jokio keiksmo praeiviams sustoję spoksoti į peštynes suvirtę saulėje kur neturėjo jokių teisių stipriai laikydamas naktimaišį garsiai aimanuodamas užmerktom akim ir balti plaukai išslysdami iš po skrybėlės ir tai atsisėdus išblyškusioje saulėj viską užmirštant
C: gal baimė būti išmestam aiškiai neturint leidimo toj vietoje bet ką pasakyti apie baisią išvaizdą tai šis vienkartinis pasižiūrėjimas į savo nevykėlius draugus dėkojant Dievui bent kartą nors blogi ir koks buvai bet nebuvai kaip anie kol paaiškėjo kad nepaisant visos pagiežos kurią tu patirdavai galėjo iš viso nebūti akys probėgšmais žiūrinčios į tave ir pro tave kaip tuščioje erdvėje ar tai buvo anuo laiku ar tai kitu laiku kitoj vietoj kitam laike
B: sklandytuvas praskrenda niekad jokio pasikeitimo tas pats mėlynas dangus niekas niekad nepasikeitė tik ji su tavimi ar ne tavo dešinėj pusėj visad dešinėj pusėj pakraštyje lauko ir kartkartėm didingoj ramumoj kaip šnabždesys vos girdimas ji mylėjo tave sunku tikėti tau netgi tau išsigalvojai tą dalį kol laikas pagaliau atėjo
A: viską išsigalvodamas ant slenksčio betęsiant toliau vėl išsidabindamas save milijoninį kartą užmiršdamas viską kur buvai ir kokios beprotybių beprotybės aibė vaikystės griuvėsių tu atėjai pažiūrėti ar jie tebebuvo vėl ten pasislėpti kol atėjo naktis ir laikas eiti kol tas laikas atėjo
C: biblioteka tai buvo kitas kitoj vietoj tuo laiku kai tu įslinkai iš gatvės iš šalčio ir lietaus kai niekas nematė kas ten tada buvo tu buvai niekad toks pat po to niekad vėl po to kažkas bendro su dulkėm kažką dulkės pasakė sėdėdamas prie didelio apvalaus stalo su būriu senųjų įsižiūrėję į puslapį ir jokio garso
B: anuo laiku pagaliau kai tu bandei ir negalėjai prie lango tamsoje ir pelėda atskrido ūkauti kažkam kitam ar atgal su kirstuku į išpuvusį medį ir jokio balso valanda po valandos valanda po valandos jokio garso kai tu bandei ir bandei ir daugiau negalėjai nei žodžių neliko tam išlaikyti tai metei viską ten prie lango tamsoje ar mėnesienoje metei viską galutinai įsitraukei ir nieko blogiau didžiulė drobulė plazdanti virš tavęs ant tavęs ir maža ar nieko blogiau maža ar nieko
A: atgal prie prieplaukos su naktimaišiu ir senu žaliu apsiaustu kurį tau tėvas paliko besivelkančiu žeme ir baltais plaukais išsidraikiusiais iš po skrybėlės kol tuo laiku nusileidai žemyn nei dešinėn nei kairėn jokio keiksmo dėl senų vaizdų senų vardų jokios minties tavo galvoje tik grįžk ant laivo denio ir viską po velnių iš čia ir niekad negrįžk o gal tai buvo kitu laiku visa tai kitu laiku ar iš viso buvo kitas laikas tik tuo laiku po velnių iš viso to ir niekad nebegrįžk
C: jokio garso tik senio atodūsis ir lapai keičiasi ir staiga šios dulkės visur staiga pilna dulkių kai atmerkei akis nuo grindų iki lubų nieko tik dulkės ir jokio garso kas tai buvo kas pasakė ateik ir praėjo ar taip ar kažkas panašaus atėjo ir praėjo atėjo ir praėjo niekas neatėjo ir nepraėjo ir nebe laike praėjo nebe laike
Iš anglų kalbos vertė Lidija ŠlMKUTĖ-POCIUS