Accessibility Tools

Amdrejus Chadanovičius Juknėnuose (Utenos raj.), A. ir M. Miškinių sodybojeAmdrejus Chadanovičius Juknėnuose (Utenos raj.), A. ir M. Miškinių sodyboje       Birželio 9–10 dienomis Utenos krašte vyko poezijos festivalis „...ir saulas diementas žėruos...“ (A. Miškinis), kuriame dalyvavo poetai iš Lietuvos, Rusijos, Gruzijos ir Baltarusijos. Baltarusijai atstovavo Andrejus Chadanovičius, karts nuo karto Lietuvoje apsilankantis poetas.

 

       Birželio 10-osios vidudienį poetai ir poezijos bičiuliai sugužėjo į Juknėnus, Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinę etnografinę sodybą. Čia tradiciškai įteikta A. Miškinio premija, skaityta poezija. Andrejus Chadanovičius perskaitė eilėraštį „Netikri vertėjo draugai“. Kūrinį vertė ir vertimą skaitė Vladas Braziūnas:

 

 

 

 

Netikri vertėjo draugai

 

Jis tikėjo Senelį Šaltį, ji tikėjo pagrobus Europą,

Jo tėvai komunizmą, jos tėvai horoskopą.

Jis vasario Vandenis, ji – rugsėjo Svarstyklės,

jos tėveliai iškart panorėjo su juo susitikti.

 

Jos senolių tai būta iš kiaušiniagalvio elito:

tėčio – daktaro (mokslų), mamytės – tiesiog megeros,

buvo aštuonerių su puse kavalierius tėvų dukrytės,

vardas jo buvo Goša, bet ji vadindavo – Hera.

 

Ji savo šeimoj buvo vunderkindė ir net truputį mokėjo

lotynų. Pasakė jam: „Carpe diem! Išversi Horacijų?“

Sudraskė namie jis plėšomą kalendorių. Paskiau ant žirnių klūpėjo,

nes tėvas tada nespėjo į traukinį, o tėvo ranka atsakanti...

 

Po dešimtmečio jis ją sutiko Jūrmaloje, pakrantėj.

Išvydo – ir žengė pavymui. Į vandenį jūrmergei brendant.

Ji „skęstu!“ suriko, o jis: „kamuoliuk, nepaskęstum nė panorėjus!“ –

ir nešė, ir vartė ją visaip kaip po bangas – kaip tikriausias vertėjas.

 

Ji jam: „ką darai?“, o jis atsakydamas: „tai ir darau!“ –

ir tiesiog ją bučiavo Baltijos jūroje visą.

Paskiau jis juokavo esąs visa galva aukščiau

Už ją. O jinai jam: „Visa? Bet kad tavo galva – pamišus!“

 

Jos tėvas pasakė: „Mauk sau kariuomenėn, gal į pasienį pakliūtum!“

Atsakė jisai: „Carpe diem! Aš čia romėnus cituoju.“

Paskiau dar pridūrė: „Jūs grietinėlė visuomenės, mes – eilėraštukai.“

Paskiau durimis tvojo.

 

Mama jos rypavo lig ryto virtuvėj tarytum raudotoja,

kiaurai vis mokė kvailelę aštuonetą valandų ar daugiau:

„Dukra, jeigu kalbas, jeigu vertimą rengies studijuoti,

jis – draugas netikras tau!

 

Nori vertėja būti – mažiau poezijos!

Nori kalbas studijuot – galvos nepamesk!“

 

Naktį sapnavo jinai, kad galvą jam kas nurėžė

ir ji kalbėjos su ja lyg būtų jinai gyva,

gėrėjosi jos šypsniu, lyg belarusfilmo nutaisytu

ir palaidojo vazone su mamos fikusu...

 

Kas nors pavadins tai pasakom ir klejonėmis,

kiti pasakys: „Gyvenimas – kaip teatras: prasideda nuo pakabos.“

Šiandien jos darbas – pelningas vertimas sinchroninis.

Jis verčia eilėraštukus, po kaklu vis jai kabo ir dar pakabos.

 

 

       Eilėraštis skelbtas festivalio „...ir saulas diementas žėruos...“ almanache „Birželio sodai 2012“ (sudarė Vytautas Kaziela, išleido „Kamonada“)

 

 

       Žiemos žodžiai

       2012 11 12