Jonas_Zdanys_foto Dūmų stulpuose iš pažiūros stoka griežtos sistemos ar hierarchijos. Jie sklinda erdvėje, neretai įgydami keisčiausius ir netikėčiausius pavidalus. Praranda griežtą formą vos pradėję egzistuoti. Yra nepriklausomi, neįspraudžiami į rėmus, vienijami savo vientisumo ir prigimties. Anot poeto, „Begalinis dūmų stulpo grožis“ (eil. „Kaulai“, p. 75) – Nėra dūmų be ugnies, – sakome. O ugnis turi daug pavidalų ir išraiškos formų. Jono Zdanio eilėraščiai – savotiški poetiniai zigzagai. Tekstų sklaida erdvėje iš dalies apsunkina skaitymą, bet veikiausiai tai tyčinis eksperimentas. Knyga tampa dvisluoksnė: pirma akis fiksuoja grafinę teksto raišką, teksto fragmentus ir po to prasmės visumą. Neretai tokios sudėtinės teksto dalys, pasirodo, geba egzistuoti visiškai savarankiškai. (Eugenija Vaitkevičiūtė)
zdanys_Dumu_stulpai
SAUSMETIS
Šią vasarą nebuvo lietaus.
Dienos slinko lėtai
viena po kitos
į baltą beribį orą,
tankiu sluoksniu kabantį
tarp dangaus ir žemės.
Dar kartą nubundu gerokai prieš aušrą
ir spoksau į siauras lango užuolaidos juosteles.
Nieko beveik nesimato lauke
iš šios vietos
tik kelios blausios švieselės tolumoje,
atsispindinčios lango stikle,
ir tamsi aukštų medžių briauna,
ryškėjanti oro ir debesų fone.
Kelios žvaigždės mirksi juodose properšose.
Plonas dulkių sluoksnelis
kaupiasi tolimiausių sienų kampe.
Mažas rudas vabalėlis prabėga.
Užsnūstu, paskui staiga pabundu
sumišęs ir apkvaitęs klausydamas,
kaip ji plasnoja po kambarį.
Atpažįstu jos staigių judesių garsus,
kuomet ji sustoja šen ar ten
kaip ir kiekvieną rytą.
Aš kiek tik galiu prisiploju prie grindų,
prispaudžiu veidą, kiek pasislenku,
kad kieti mediniai lovos skersiniai
ne taip slėgtų pečius.
Lova sugirgžda,
kai ji sėdasi apsimauti kojinių
ir vos girdimai šnopuoja
nuo nedidelės pastangos,
keldama ir nuleisdama kojas.
Guliu ramiai, tyliai alsuodamas per burną,
įsitempdamas, kai lovos skersiniai
stipriau prispaudžia.
Žinau, palengvės, kai ji atsistos.
Svarstau
su vos juntamu malonumu ir pasitenkinimu,
ar ji žino, jog esu čia.
Jeigu taip, tai aš nesiruošiu bėgti,
o ir ji nesivytų manęs.
Metai, čia praleisti, atrodė priimtini man,
nematomam jos kasdieniškų
ir ypatingų įvykių dalyviui,
nors pastaruoju metu
tai pradėjo atrodyti vis banaliau,
nuobodžiau, ne taip, kaip aš vaizdavausi tą naktį,
kai pirmą kartą įšliaužiau į šią keturkampę erdvę.
O gal visa tai dėl to,
kad nieko dieną negėriau, nevalgiau,
o kaitra šiame mažame kambary
kas vasarą vis tirštesnė ir vis labiau stingdanti.
Ne.
Ji rami, užsimiršusi, susigyvenusi
su šio namo garsais, su tarp jų pasimetusiais
mano atsitiktiniais rytiniais trūkčiojimais
bei krustelėjimais ir naktinėm tyliom dejonėm.
Kartais girdžiu paukščių čiulbesį,
jai atidarius langą,
ir tada užsinoriu pajusti orą,
kuriame jie gyvena, ant savo odos
ar užsigeidžiu kristi aukštielninkas
į saldų gėlių kvapą
ir žvilgsnį įsmeigti į debesis,
kaip senis kad žvelgia aukštyn
tardamasis su dvasiomis.
Bet iš čia neįstengiu įžvelgti,
kas nusitiesia į melsvą vos beprisimenamą tolį,
bandau susirinkti save
tarp dulkių ir išbarstytų segtukų.
Žinau, tai tik laiko klausimas,
kada būsiu surastas su baimės
ar nustebimo klyksmu
ar galų gale pasiduosiu
kurią nors staigiai užgriūsiančią valandą.
Štai diena, kurios laukiu
trokšdamas pakilti galingas ir perkeistas
ir žengti į pasaulį,
spindėdamas visomis šviesomis,
su nepažįstančio nakties baimės aklojo pasitikėjimu.
Tačiau tai ne ši diena.
Galų gale, ką iš viso išvysi žengdamas,
plačiai atvėręs akis?
Šį rytą vėl, po to,
kai ji iškeliavo j paslaptingą gyvenimą
už šių sienų, kurs kabo mano atmintyje
it beformė pilka suknelė,
aš prisitraukiu kelius prie smakro
tykodamas kitos progos,
baltos sienos aplink ir lova virš manęs,
primenančios, kur aš esu,
mano lėti ir įprasti judesiai grindimis
slenkančioje šviesoje it atgautas pasitikėjimas,
kad visas aš – siela,
ir galiu pakilti iš čia kada noriu,
begalinis bei laisvas,
ir plūstelti į dausas.
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
NATIURMORTAS
sutemoj
vabalai pabunda
tarakonai
oras
pilnas
musių
jeigu mirsiu smėlynuose
skruzdės
ir smėlis
mano kaulus
švariai nuvalys
greitai pasisuku
susijaudinęs
pamišęs
viena
tobula
ilga
ekstazė
nuo
lopšio
iki
karsto
retkarčiais pertraukiama
vabzdžių
dūzgimo
nejautrus
šalčiui nei kaitrai
mąstau
vis tą pačią
senatvės mintį
galiu pasirinkti
ko musės
negali
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
LOPŠINĖ
naktis
šviesa tirpsta
tarp medžių šaknų
kur tu bėgi
kūdikėli
per šviesos klanus
tie kurie mirė
ten
jau seniai mirę
jų saviti kapai dingsta
šviesoje
pabrinkę nuo saulių
išdžiovinti vėjų
šalnų užšaldyti
kur tu bėgi
kūdikėli
per šviesos klanus
pirštai
sustingę
tiesiai pirmyn
siekia
tos vietos
kurios
šie žodžiai
nepalies
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
SOLSTICIJA, ANKSTI RYTĄ PRIE LANGO
kuomet ji mirė
mano dešinės rankos pirštai
suplėšėjo – – – –
tada galėjau jausti
kirmėlės raudančią pūgą
beprotišką gailestingumo jūrą
ryškią liūdesio adatą
absurdiškai trupantį meilės ledą
ir sniegą
kuris visur
ūkanoja
nevienodai
akinančiai
kuriame
gimsta
naujosios
mirties karalystės
dūriai
pats giliausias
paskutinysis baltas
taškelis kurian
visas pasaulis
šį rytą krinta
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
PASITIKĖJIMO ŠAKNIS
kur nors
visada
guli
vienišas
nukankintas
vaikas
atsimenu vieną
kuri
nors amžius skyrė
nuo pačių mažiausių vaikų
vis dar
mūsų akyse
tebebuvo vaikas
kurią
jie čia atvedė
ir sužalojo
pačiam tėvui matant
kuri
matė
kaip jį
pažemino
ir matė
kad jis žinojo
ką ji matė
o gal tuomet
ji jau nebegalėjo matyti
ir
žinojo
ką ji žinojo
kaip nors kitaip
iš jo balso
skambėjimo
kai jis prašė
pasigailėjimo
kai jis prašė
kad sustotų
kai jis puolė juos
ir draskė nagais
tartum laukinis žvėris
kol jį
pargriovė
ir sumušė
po to ji nebeturėjo
tėvo
jis buvo sunaikintas
jis buvo negyvas žmogus
tas tėvas
galėtų būti
visų tėvų
provaizdis
kuris žino
kad vaikas
kankinamas
kuris žino
kad jis nebedali
apsaugoti
nenuostabu
kad jis norėjo
giliai savyje
surikti
mirti
aš atvykau
per vėlai
jinai jau
buvo nustojus
pasitikėti
tėvu
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
ĮRAŠAI PARAŠTĖSE MALDAKNYGĖS,
RASTOS NAMO PALĖPĖJE PO NEPASKELBTOS
NETEKĖJUSIOS MOTERS MIRTIES
o tėve tėve
taip norėjau
įminti tavo pirštų ir plaukų
paslaptis
šliaužti užsimerkusi tavo kaulų
koriais
sužavėta klausytis tavo nervų
giesmių
plaukti laiminga ramia tavo kraujo
jūra
o tėve tėve
taip norėčiau antrąkart gimti
sugrįžti čia nesutepta ir skaisčia
malonia gražia naujagime
besišypsančiu kūdikėliu
laiminga mergyte
linksma mergina
raustančia nuotaka
meilia žmona
švelnia motina
gyventi apysakoje
kuri gražiai prasideda ir laimingai baigiasi
mažame miestelyje
su gerais kaimynais
miegančia kate ant slenksčio
pelargonijom po langais
pakantumo saule virš galvos
o tėve tėve
visur migla
gėlės pavirsta į dulkes
žemė tvoros neišsaugoja
vėjas be perstojo švilpia laukuos
mėnulis supasi amžina delčia
naktis perrėžia tolimus kalnus
nemirtingi akmenys renkas po kojom
rankos vis dar tuščios
akyse temsta
tėve o tėve
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
RAŠTELIS ORE
ji krito
grįžo namo tą dieną anksti popiet
parnešė sūnui maisto
į kambarį jo savo grakščią ranką įkišo
jis kalbėjo telefonu
ir matė ją akies kampučiu
ji krito
parnešė sūnui maisto
jis kalbėjo telefonu
į kambarį jo savo grakščią ranką įkišo
parodė ką valgyti jam
ji krito
nuėjo į savo kambarį uždarė duris
atsisėdus lovos kampe
rasė sūnui raštelį
apie gyvenimo maistą
jam kalbant telefonu
ji krito
atsistojo ir apsirengė megztuku
paėmė rankinuką
grakščia ranka
stabtelėjo prie jo kambario durų
jam kalbant telefonu
ji krito
išėjo pro duris
apsimovus gražiausius batus
su rankinuku po pažastim
laiptais užlipo į devintąjį aukštą
jis matė jos ranką akies kampučiu
ji krito
susirado langą
atidarė jį savo grakščia ranka
kuria rašė raštelį sau
plūstančiame ore
jam kalbant telefonu
ji krito
išskrido pro langą
devintajam namo aukšte
palikus prie durų
rankinuką megztuką ir batelius
jam kalbant
ji krito
jis kalbėjo telefonu
pro langą
matė jos grakščią ranką
rašančią gyvenimo raštelį
jai plaukiant ore
jis kalbėjo telefonu
jos akies kamputyje
Zdanys, Jonas. DŪMŲ STULPAI. – V. : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.