Ramioj rašomojo stalo lempos šviesoj palyginti nesunku mąstyti apie literatūros ir tikrovės santykius. Žinome, kad už meno ribų yra tikras, objektyvus pasaulis, nepriklausomas nuo to, ką mes apie jį meno kalba bepasakytume. Šitas pasaulis tarnauja pagrindu, mastu, pagal kurį galima nustatyti meno kūrinio pobūdį. Sakome, kad jeigu kūrėjas aprašo žmonių pergyvenimus žodžiais, turinčiais tą pačią prasmę ir mene, ir tikrovėj, tai jis yra realistas, o jeigu žodžių logika ir prasmė priklauso nuo jo paties valios ir pasirinkimo, tai jis fantastas, „siurrealistas“. Jeigu rašytojas tuos du skirtingus žodžių prasmių pagrindus maišo, kaitalioja, tai sakome, kad jo kūrybai trūksta aiškumo, vientisumo, kad jis nežino, kur savo darbe ieškoti meninės tiesos.
Bet taip dalykai išrodo lempos šviesoj. Juozo Grušo Rūstybės šviesa (Vilnius, 1969) apšviečia mums visiškai kitokį pasaulį, kuriame „realizmas“ ir „fantazija“ nustoja savo klasifikuojančios, kūrybos pobūdį nustatančios prasmės. Skirtumas tas. kad Grušo žodis „rūstybė“ keičia tikrovės esmę, perkeldamas ją iš daiktiškos kategorijos į moralinę. Tikrove tada tampa visa tai, kas turi moralinę vertę, o melu, arba fantazija, tai, kas jos neturi, šita specialia prasme kalbant, Grušas yra tikras ir nuoseklus realistas, nes jis ieško žodžių ir situacijų, turinčių tą pačią prasmę ir mene ir giliausių moralinių vertybių pasaulyje, nors tuo tarpu, įprastiniu mastu matuojant, realybė ir fantastika lygiomis teisėmis figūruoja kiekvienoje jo novelėje. Tuo atžvilgiu Grušas savo kūryba primena Kafką, Andre Gide, Gogolį, o pastaruoju metu – Bulgakovą. Žinoma, jis nuo jų nemažiau skiriasi, kaip ir jie vienas nuo kito, bet juos jungia tas bendras vardiklis, kad meno tikrovė jiems yra ne daiktinė, o moralinė sąvoka.
Jau pati pirmoji rinkinio novelė, „Mergaitė ir vienišas žmogus“, remiasi moralinę vertybę kuriančiu vidujiniu pergyvenimu. Novelės aplinkybės labai „realistiškos“: kasininkės pavaduotoja neša portfely iš banko savo įstaigos tarnautojų algas. Pakeliui ji sutinka laidotuves – žmogus su medine koja lydi vienas pats į kapines kažkieno karstą. Vidujinio impulso verčiama, kasininkė eina kartu su tuo žmogum, bandydama įsivaizduoti, kokie galėjo būti santykiai tarp to numirėlio ir vienakojo. Ar jisai yra „žmonių priešas, kerštininkas, girtautojas“, kuris dabar laidoja savo užkankintą žmoną? O gal jis, kaip koks Quasimodo, su begaline meile ilgai ją slaugė sunkiai sergančią, ir dabar liko viską praradęs, vieniškas? į klausimą: „Ką jūs lydite?“ žmogus atsako: „Gyvenimą savo“, ir tuoj pats klausia: „O ką lydite jūs?“ Ir iš tiesų, mergina atsimena, tiktai pinigus į įstaigą... Skubiai grįžus į kontorą, ji buhalteriui papasakoja visą įvykį, ir jai bekalbant išryškėja kitas, moraline prasme tikras, „realistiškas“ atsakymas į vienakojo klausimą:
Ji ėjo paskui karstą – ji negalėjo neiti – paskui sielvartą, paskui neišmatuojamą vienatvę. Ir atrodė jai, kad ji eina paskui kažką nemirtingą, eina su visais žmonėmis kartu, eina brolių ir seserų būryje. Ir atrodė jai, kad žemė žydi, nors tai buvo geltonas ruduo. (psl. 15)
Šiuo momentu ir išryškėja esminė novelės tema – didis žmogaus troškimas įsigyti neįkainojamą, neprarandamą lobį, turtus. Nerealus, t. y. su moraline tikrove nieko bendro neturįs troškimas būtų nukreiptas į konkrečius dalykus, pinigus arba autoritetą, kai tuo tarpu šioj novelėj kalba eina apie amžiną žmonių bendravimą, pasiekiamą tik peržengus vienatvės slenkstį.
Tos temos fone iškyla struktūriniai santykiavimai ir abipusis priklausomumas tarp daiktų, kurie normalioj logikoj neturi tarp savęs jokio sąryšio. Kalba eina apie karstus ir portfelius, pinigus ir meilę. Ką mergina nešasi, portfelis pinigų, „kurie kažkam neapsakomai reikalingi“, yra tartum ir metaforinis karsto ir jame gulinčio brangiausio vienakojui turto atitikmuo, iškeliąs gyvenimo ir mirties slaptą sąryšį už jų antitezės ribos. Kitaip sakant, šiurpaus praradimo vaizdas atidengė merginai jos pačios vienatvę ir išmokino, gal pirmą kartą, jausti ir rūpintis apie kito žmogaus sielos paslaptis. Tada ji ir nugali vienatvę, suvokusi savo kasininkės darbo – tarnavimo žmogui – moralinę prasmę. Tuo būdu, ką atnešam gyviesiems ir ką atiduodam mirčiai, išpildo vieną ir tą pačią funkciją – veda mus į dvasinio bendravimo lobyną.
Pagrindinę novelės struktūrą, priešingybių bendravimą kokybiškai skirtingoj moralinės tikrovės plotmėj, pabrėžia ir visų smulkmenų apvaldymas „antitetinio suderinimo“ linkme. Paimsim tik vieną pavyzdį. Aukščiau duotoj citatoj minimas „geltonas ruduo“ išpildo du struktūrinius uždavinius. Vienas jų – kontrasto pastatymas tarp gyvybės ir mirties, tarp rudens gamtoj ir pavasario sieloj, pakartojus ankstybesnį mir- ties-gyvybės motyvą. Antras uždavinys – iškelti tų priešingybių santykyje pagilintą, sudvasintą turto supratimą. Geltona rudens spalva sąmonėn atneša aukso sąvoką. Tas auksas materialine prasme netikras, iš tiesų tik nudažąs lapų lėtą mirtį, bet rudens virtimas dvasios pavasariu pakeičia ir aukso prasmę, padaro jį tikru turtu, moraline vertybe.
Sekančioj novelėj, „Angelas,“ šitie priešingybių santykiavimai, apibrėžiu turto temą, išsivysto priešinga kryptim. Sūnus ant tėvo kapo ruošiasi pastatyti marmurinę archangelo figūrą. Išeitų, kad savo dvasinį lobį – tėvo meilę – jis nori išreikšti fizinėj (o kartu ir simbolinėj) plotmėj. Deja, tas sūnus per visą savo gyvenimą buvo tiktai pinigų grobikas, gobšus, amoralus, su džiaugsmu žygiuojąs nuo vienos tūkstantinės prie kitos. O ir archangelas, pasirodo, jo vogtas iš bombų sudaužytos bažnyčios. Taigi, gaunasi atvirkščias paradoksas, negu „Mergaitėj...,“ būtent, vogtas, taigi netikras, amžino dvasios turto simbolis, archangelas, statomas ant tikrai nemylimo, taigi nebeegzistuojančio tėvo kapo, turi visiems liudyti, kokia turtinga yra sūnaus dvasia. Tuo momentu Grušas įveda novelėn naują, neišaiškintą, bet sprendžiamos reikšmės turinčią figūrą (kaip vienakojis žmogus buvo „Mergaitėje...“), būtent, jauną, turtingą praeivį, kuris tam sūnui laisva ranka sumoka neįtikėtinas sumas, kad jam tą angelą parduotų. Sūnus, žinoma, ir parodo savo beribę dvasinę tuštumą tuo, kad (vogtą!) angelą parduoda net už dešimt tūkstančių litų. Paskutiniu ir giliausiu kontrastu iškyla pati archangelo figūra – dėl jo vardan meluotos meilės ir šlykštaus godumo, jis įgyja savitą moralinio simbolio prasmę, taigi ir tikrovę; visoj novelėj tai vienintelė. Grušo meniniam pasauly, reali figūra:
Aniulis čia pat pasirašė, paėmė pinigus, net neskaičiavęs įsigrūdo į kišenę ir dar kartą pažvelgė į angelą. Tarp tuščią dėžių ir sąšlavą angelas stovėjo svetimas, nelauktas – vogtas, parduotas – stovėjo ramus ir didus, rūstus ir geras. (psl. 29)
Čia irgi matome atsargų kontrastų išbalansavimų, kuris vien tik pats savimi kartais iškelia naujas, pagilintas visos temos prasmes. Nepažįstamas keleivis su neribotais pinigais atitinka, savim struktūriniai atsveria, iš sudužusios bažnyčios lobyno vogtą angelo figūrų su taip amžinais turtais, kuriuos jis simbolizuoja. Sūnaus atitikmuo yra jo tėvas, pūvantis lavonas žemėje. Kuo netikresnė jo meilė tam tėvui, tuo tikresni jo sukrauti pinigai, o tuo pačiu tuo netikresnis, „fantastiškas“, pasidaro jis pats, kaip žmogus, nebeturįs moralinės tiesos. Tuo tarpu turtingo pakeleivio figūra, kartu su angelu, įgyja aiškių moralinę tikrovę.
Kasdieniška prasme suprantama tikrovė ir fantazija Grušui tarnauja ne kaip dvi esmiškai skirtingos dimensijos, novelių veiksmui šokinėjant iš vienos į kitą, bet kaip dvi kontrapunktinės „melodijos“, sudarančios kūrinio struktūrų, kurioje gyvenimo tiesa ir melas apsprendžiami pagal moralinės vertybės standartų. Panašiu principu Grušas vadovaujasi ir savo novelių kalbos, stiliaus išvystyme. Jo sakiniai kartais subtiliai, beveik nepastebimai, pereina iš realybės į pasakų, tais dviem atspalviais perduodami vienų ir tų patį centrinį pergyvenimų. Novelėje „Karalaitė nebuvo protinga“ aprašoma užguita, pakrikusio proto mergaitė, tarnaujanti savo gražiai seseriai, kaip pasakų Pelenė, ir nuolat svajojanti apie meilę. Ji susideda tartum iš dviejų asmenų, negražios pusprotės ir svajonių karalaitės, ir savo asmenybės vientisumų, integritetų gali pajusti tiktai didžiam meilės troškulio pergyvenime, taigi, moralinėj tikrovėj. Novelės pradžioj konkrečiu to pergyvenimo simboliu tampa jos rankos:
Šią vasarą ji įsitikino, kažkaip netikėtai pamatė, kad jos rankos gražios – pamatė, žiūrėdama į kitos moters rankas, kurios buvo apvijusios vyriškio kaklą ir glostė jo rudus plaukus. Akimirkai tada prabėgo keista mintis: ji mato rankas ne kurios kitos moters, o savo pačios – laikančias ne kvapnių žilvičių glėbį, o savo laimę (psl. 51–52)
Pastebėkime, kaip Grušas atsargiai išbalansuoja tų dviejų rankų kontrastų taip, kad ir „svetimos moters“ ir pačios merginos rankos vis dėlto išlaiko tam tikrų tarpusavio panašumo elementų. Paprastai, priešpastatant tikrovei vizijų, reikėtų, kad merginos rankos laikytų kų nors labai grubaus, nepanašaus į mylimojo galvų, bet Grušas sako: „kvapnių žilvičių glėbį“, tuo sukurdamas vaizdą, kuris dvelkia svajone ir švelnumu jau pats savyje. Kaip tik tas grožio tęstinumas iš vizijos i tikrovę ir sudaro stilistinį „tiltą“, kuriuo emocija gali laisvai vaikščioti iš vienos realybės į kitą. Žilvičiai – darbo rankos ir rudi plaukai – svajonės rankos tampa dviem kontrapunktiniais variantais vieno tik pergyvenimo – tikrovės, kad ji yra graži, taigi, trokšta meilės.
Kitoj novelės vietoj panašus perėjimas iš realybės į pasali; pasiekiamas dviejų žodžio „gulbė“ prasmių, tiesioginės ir perkeltinės, priešpastatymu. Kaip buvusios beprotės:
Žmonės dar bijo jos. Ir net seselė globėja, gulbė baltoji – dar bijo jos. Ji turi ant grindų miegoti už gulbės durų.
Pirmą kartą, „seselė globėja, gulbė baltoji“ – tai tik metafora liaudies stilium, kuri aprašomos tikros situacijos akivaizdoje iffyjn karčią ironišką prasmę skaitytojui, bet ne merginai-svajūnei, kurios „pakrikęs“ protas kartėlio nežino. Antrą kartą „gulbė“ – jau tartum, pasakos dimensijoj, tiesioginę prasmę turįs žodis, lyg tai iš tiesų būtų užburta karalaitė, saugojama ištikimos Pelenės-sesers.
Dviejų dalių novelėj „Dvi paradoksinės novelės apie švarą“, moralinės tiesos atpažinimas pasiekiamas per normalios žodžių logikos „išjungimą“, pergrupuojant įprastines sąvokas (ar, tiksliau, jų implikacijas) nelaukta linkme. Labai realistiškai aprašytam, bet iš tiesų visiškai fantastiškam miestelyje skerdyklon varydavo kiaules:
Kai kurios iš jų, pagautos siaubo ar mums nesuprantamos gyvuliškos vilties, iškrautos iš vagonų šokdavo bėgti, puldavo ne ten kur jos varomos; ir taip jas, besiveržiančias į priešingą pusę pagaudavo gyva srovė ir atbulas nutempdavo į skerdyklą. Funkcijas, kurių negalėjo atlikti varovai, dabar atlikdavo masė.
Iš šalies žiūrint, vaizdas gyvulių, atbulų einančių į mirtį, buvo nepataisomai juokingas.
Šitokia kiaulių eisena jaudino miesto gyventojus, priminė jiems tragišką ir komišką gyvenimo pusę ir kėlė kažką panašaus į grožio pajautimą (psl. 157)
Kiekviename cituojamos ištraukos vingyje glūdi aštri, tiesiog beprotiška ironija. Ką reiškia kalbėti apie „mums nesuprantamą gyvulišką viltį“? Ar kad mes, mąstančios būtybės, savaime aišku, vilties negalime turėti, bent jau tame mieste-pasaulyje? Kiek ironiškos tragikos slepiasi išsireiškime: „vaizdas gyvulių, atbulų einančių į mirtį, buvo nepataisomai (mano pabraukta, R. Š.) juokingas“? O paskutinė cituota pastraipa tai iš tiesų komentuoja ne pačią sceną, bet jos implikacijas, kaip jas turėtų pergyventi jautrus ir subtilus skaitytojas. Kada mumyse iškyla „kažkas panašaus į grožio pajutimą“, mes, gal būt, susiduriame ir su mus negailestingai, ironiškai smerkiančia moraline tikrove.
Iš paduotų pavyzdžių, tikiuosi, matyti, kad su šiuo novelių rinkiniu Grušas užsirekomenduoja subtiliu, komplikuotu, atsargiu menininku, kokių nedaug mūsų literatūroje. Bent šiek tiek nuoseklesnis jo {vertinimas reikalauja išsamios, kruopščios studijos, neįmanomos trumpos apžvalgos rėmuose.
Metmenys, Nr. 20, 1970.
