Gražina Mareckaitė. Juozas Glinskis ir modernioji drama (2004)

XX a. lietuvių dramaturgija su retomis išimtimis ru­tuliojosi dviem pagrindinėmis linijomis: viena jų rė­mėsi poetinės eiliuotos dramos (istorinės ir roman­tinės) tradicija, antroji buvo realistinė, buitinė-psichologinė. Kada ir kuriame raidos taške tarp šių pagrindinių krypčių įsiterpė moderniosios lietuvių dramos srovė, pareikalavusi iš teatro naujų raiškos priemonių ir formų? Iš visų modernizmą apibrėžian­čių sąvokų čia pasirinktuoju aspektu modernia dra­maturgija laikoma tokia, kuri laikmečio kūrinių fo­ne išsiskiria neįprastomis, ligi tol neegzistavusiomis turinio ir formos kombinacijomis, originalumu, ku­rioje užprogramuotas tam tikras iššūkis, sukeliantis teatro ir suvokėjų atsakomąją reakciją.

Su išlygo­mis lietuviškojo modernizmo pradžią galime nukel­ti į XX a. pirmųjų dešimtmečių simbolistinės dra­mos bandymus (K. Puidos, M. Šikšnio, A. Herbačiausko, S. Čiurlionienės-Kymantaitės, V. Mykolai­čio-Putino kūriniai). Kai kurie Vydūno dramaturgi­jos ekspresionistiniai bruožai netapo naujos lietuvių teatro eros pranašais, o tikrieji modernumo požy­miai, pvz., originalumas ir eksperimento dvasia, bū­tinai sukėlę atsakomąją žiūrovų ir scenos menininkų reakciją, išryškėjo tik perkopus XX a. vidurį, t. y. visu šimtmečiu vėliau nei Vakaruose.

Po 1944 m. visiška Lietuvos izoliacija nuo pasaulinių meno pro­cesų sulaikė ir iškreipė kultūros, taip pat ir teatro raidą. Kelią į moderniąją dramą iš dalies jau grindė 7-ojo dešimtmečio Juozo Grušo pjesės, kuriose filo­sofiniai paradoksai drumstė nusistovėjusią tradicinę dramaturgijos konstrukciją. Modernumo bruožai bu­vo ypač akivaizdūs Kazio Sajos kūryboje, kai rašyto­jas pasukdavo į šalį nuo jo pamėgtojo charakterių komedijos žanro ir kurdavo pjeses-paraboles, kaip antai „Oratorius“, „Maniakas“, „Pranašas Iona“, „Mamutų medžioklė“. Šie kūriniai buvo nauji savo abstrahuotu mąstymu, antirealistiniu, antipsichologiniu deheroizuoto herojaus traktavimu, perkeltinių prasmių kupina kalba.

Tačiau tiktai su Juozo Glinskio, plačiau nežinomo rašytojo, 1967 m. išleidusio pirmąjį novelių rinkinį, vardu, galima sieti modernizmo atėjimą į XX a. II pusės lietuvių teatrą. J. Glinskiui galima taikyti gar­sųjį poeto Ezra Pound’o pasakymą: „Make it New!“ (Sukurk nauja!). Kaip žinia, naująsias scenos gali­mybes, slypinčias debiutuojančio dramaturgo J. Glins­kio dokumentinėje-biografinėje pjesėje „Grasos na­mai“, įžvelgė, atskleidė ir su kaupu panaudojo reži­sierius Jonas Jurašas garsiajame Kauno dramos te­atro spektaklyje 1970 m.

Šis veikalas atitiko moder­naus kūrinio definiciją: sukėlė teatro ir žiūrovų at­sakomąją reakciją, t. y. iš scenos meno pareikalavo naujoviškos kalbos, o iš žiūrovo – naujo suvokimo. Kritika, ieškodama terminų ir žodžių šiam scenos meno reiškiniui nusakyti, prakalbo apie naują teatro estetiką, kurią inspiravo ne savaime dramatiška me­džiaga apie kunigo poeto Antano Strazdo gyvenimą, o būdas, kuriuo dramaturgas ir režisierius tą me­džiagą pateikia. Tai buvo išties neįprasta lietuvių te­atrui estetika, išryškinanti materijos grubumą, įvaiz­džių folkloriškumą, perteikiamą ekspresionizmui būdingais kirčiais, natūralizmo, brutalumo deriniai su dvasingumo ir religinės ekstazės proveržiais. Irena Aleksaitė po „Grasos namų“ premjeros rašė: „Prieš mus ryškus teatrinis tragiškas groteskas, galbūt tra­giškas balaganas kaip savotiška hiperbolizuota gri­masa“ (1).

Tragiškas groteskas... tragiškas balaganas... hiperbolizuota grimasa... Tokių terminų ligi „Gra­sos namų“ lietuvių kritika nevartojo, jai teko ieškoti šio naujo reiškinio apibūdinimų. Teatrologas Anta­nas Vengris spektaklio „Grasos namai“ išraišką va­dina „agresyviu poetiškumu“, „arogantišku atvirumu“, kalba apie „judesių kraštutinumą“, „kraštutinio eks­presyvumo momentus“, „atmosferos šiurpumą“ ir pan. (2) Visiškai kitokioje pasaulinės kultūros aplinko­je brendusi išeivijos kritika J. Glinskio kūrybą bematant įtraukia į jiems natūralų moderniojo teatro tėkmių ir srovių kontekstą. Algirdas Landsbergis kon­statuoja, jog J. Glinskis „naudoja Artaud žiaurumo teatro įrankius, kurdamas apčiuopiamus blogio gar­sus, kvapus ir pavidalus“ (3). Aptardamas J. Glinskio pjesę „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“, A. Landsber­gis pabrėžia modernios pasaulinės dramaturgijos – S. Becketto „laiko po tvano“ – atšvaitus, primena A. Huxley ir G. Orwello kūrybos utopinius ir antiutopinius motyvus (4). Jie ryškūs J. Glinskio pjesėse „Kingas“, „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“, „Baltos lelijos“, pastarųjų metų dramoje „Vieno tėvo vai­kai“ (2001). J. Glinskio kūrybą tyrinėjusi Ilona Gražytė-Maziliauskienė taip pat kalba apie dramaturgo kūriniuose esantį „išorinį žiaurumą“, „traiškančią jė­gą“, „Rabelais tipo grubų juoką“, „de Sado ritua­lus“ ir pan. (5)

Jono Griniaus laiške iš Miuncheno, ra­šytame jau emigracijoje gyvenančiam J. Jurašui, apie „Grasos namus“ sakoma: „lig šiol nieko siurrealistiško nebuvai skaitęs iš okupuotos Lietuvos literatū­ros. [...] aš pats siurrealistų veikalų nemėgstu. Pir­miausia sunkiai pakeliu todėl, kad siurrealistai viską paneigia, sudarko, suveda į nulį. Tiesa, „Grasos na­muos“ nėra visiško nihilizmo dėl Strazdo persona­žo, ypač dėl jo dainelių ir giesmių, kurių dauguma skamba pozityviai. Tačiau „Grasos namuos“ nihiliz­mo, sarkazmo, ironijos, paniekos, karikatūrų ir košmarinių vizijų yra daug, o kompozicija tokia sąlygiš­ka, kad kartais atrodo visai palaida. Gal tai siurre­alistinėse dramose leistina, tačiau man ne vienu at­veju kyla klausimas, kam tai reikalinga. O gal logi­nių kompozicijos klausimų siurrealistinei dramai ne­galima statyti? Kad „Grasos namai“ kaip siurrealis­tinė drama Lietuvoje galėjo būti didelė naujiena, pra­ėjusi su dideliu pasisekimu, aš visai suprantu. Ten greta siurrealizmo naujienos buvo keletas paralelių su dabartiniu Lietuvos gyvenimu (vergija, baudimas pamišėlių namais, žeminanti rašytojus cenzūra), jau nekalbant apie originalias Jūsų režisūros detales“ (6).

Taigi Jonas Grinius šios dramaturgijos visumą api­būdina kaip siurrealizmą, o siurrealizmas, kaip tei­giama enciklopediniuose šaltiniuose, atsirado 3-iojo dešimtmečio pradžioje Paryžiuje. Siurrealizmui buvo labai svarbus sapnų ir pasąmonės pasaulis, Freudo teorijos. Visa tai svarbu ir J. Glinskiui, atsiverian­čiam ir nuolat keliaujančiam į „pasąmonės pasau­lius“, kur rašytojas ieško už realybės ribų esančių kūrybos versmių, nors vadina savo kūrinius „pažini­mo dramomis“.

Atkreiptinas dėmesys į dar vieną J. Glinskio pje­sių savybę: net ir tada, kai veikalo kalba specialiai archaizuojama, kai veiksmas rutuliojasi į viduramžių inkvizicijos karcerius panašiose vienuolyno celėse, kai herojus iškyla iš amžių sutemų arba tada, kai nusi­kelia į sunkiai auklėjamų paauglių koloniją („Kin­gas“), veikalo kamertonas yra moderniai „intelektu­alus“, kupinas demonstratyvaus korektiškumo, šalto cinizmo, ironiško „objektyvumo“. Intelektualiu sa­dizmu, dažnai reiškiamu filosofiniais aforizmais, pa­prastai pasižymi komentatoriaus replikos: taip kalba Grasos namų kalinių prižiūrėtojas-psichiatras ar „in­telektualusis“ Aleksandras bei kolonijos režimo bu­dėtojas Roslevskis („Kingas“). Filosofinius ar pseudofilosofinius aforizmus pamėgo daugelis XX a. avangardo dramaturgų. Tik moderniajai dramaturgi­jai būdingas ir „Grasos namų“ herojus – „nuherojintas“ kunigas-poetas-kalinys: į laisvę išsiveržianti po­ezija, Strazdo „čiulbėjimas“ ir jo, kaip fizinės būty­bės, padėtis – tai nesisiejančios tarp savęs sulaužyto herojaus sudėtinės dalys. Racionalus aforistiškas apvalkalas yra tarsi tramdomieji marškiniai herojaus pasąmonės iškrovoms, vizijoms, kliedesiams. Čia ma­tome ankstyvąjį lietuviško avangardo variantą, kai analitiškas protas lyg psichoanalizės seanse nukrei­pia jausmų ekspresiją ir emocijas šaltos ironijos va­ga. Ne veltui J. Glinskio mėgstamas filosofas – Sok­ratas, kuriam skirta filosofiškų sentencijų kupina pje­sė „Cikuta – Sokratui“.

J. Glinskis akivaizdžiai modeliuoja, specialiai iš­ryškina veikalo konstrukciją. Ypač matematiškai ap­skaičiuota ir aiškiai parodoma, iš kokių sudėtinių dalių „padaryta“ pjesė „Kingas“. Gal tai atsakas į J. Griniaus priekaištą „Grasos namams“, veikalui, kurio kompozicija, pasak kritiko, „tokia sąlygiška, kad kartais atrodo visai palaida“ (7). Racionalus ir demonstratyvus scenos veikalo konstravimas – taip pat vienas iš moderniosios dramaturgijos bruožų.

J. Glinskio dramų herojai, dažnai turintys savyje ir „romantinį užtaisą“, konstruojami ir modeliuoja­mi pagal neslepiamą autoriaus valią ir tendenciją. Psichologines charakteristikas jo personažams atsto­ja autoriaus nugaląsti ir įsmigę į herojų gyvastį lyg strėlės personažų tikslai, uždaviniai ir funkcijos. Iš šių dienų patirties žvelgiant, daugelis J. Glinskio he­rojų kur kas panašesni į kompiuterio sukonstruotus ekraninius personažus negu į psichologinių-realistinių dramos kūrinių veikėjus. Savo dramaturginiais eksperimentais („Kristibala“, „Baltos lelijos“, „Pasi­vaikščiojimas mėnesienoje“, „Muzikėlė“) J. Glinskis sukūrė ištisą galeriją dirbtinių žmonių, pusiau robo­tų, suteikdamas jiems neįtikėtinus, nebežmogiškus vardus ir funkcijas. Tačiau dėl kai kurių kūrinių racionalumo ir fiksuotų nuostatų jie netelpa nei į ab­surdo, nei į postmodernizmo dramaturgijos katego­rijas. Laikykime tai originalumu – modernizmui bū­tinu kūrybos bruožu.

Lietuvių teatras kartu su J. Glinskio dramaturgi­ja įsisavindamas įvairias raiškos galimybes, tokias kaip ironija, groteskas, pasąmonės srautas, deheroizuotas herojus, tragiškas balaganas ar „hiperbolizuota gri­masa“, bei ištisą arsenalą individualiai kuriamų ir bematant bendrąja nuosavybe tampančių naujų sce­ninės kalbos elementų, išplėtė savo valdas, užkaria­vo naujas teritorijas ir įžengė į postmodernistinio teatro erą.

(1) I. Aleksaitė. Gyvenimas kaip akimirka. Czerwony sztandar, 1972 06 08.

(2) A. Vengris. Strazdelio drama. J. Glinskio pjesė „Gra­sos namai“. Muzika ir teatras, 1972, kn. 8, p. 19.

(3) A. Landsbergis. Blogio veidai trijose lietuviškose dra­mose. Matmenys, 1973, kn. 26, p. 124.

(4) A. Landsbergis. Pasivaikščiojimas mėnesienoje ir antiutopinė tradicija Rytų Europoje. Metmenys, 1988, kn. 55, p. 188.

(5) J. Gražytė-Maziliauskienė. Juozo Glinskio dramaturgi­ja ir žiaurumo teatras. Metmenys, 1988, kn. 55, p. 188.

(6) Keletas Jono Griniaus laiškų. Kultūros barai, 2002, Nr. 32.

(7) Ten pat, p. 79.

MENOTYRA, 2004, t. 37, Nr. 4.