Audronė Girdzijauskaitė. ATMINTIES SALOS, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008
Memuarai – viena seniausių pasakojimo formų – Lietuvoje pradėti rašyti XVI – XVII a. lenkų ir gudų kalbomis. XX a. prisiminimus imta užrašinėti jau ir lietuviškai. Tuo metu gausiai spausdinti knygnešių, partizanų, politinių veikėjų, kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę, pasakojimai. Karo bei pokario metais bene populiariausi buvo tautos genocido ir pasipriešinimo memuarai, kuriuos kūrė Sibiro tremtiniai, sovietinių ir hitlerinių lagerių kaliniai. Retas neskaitė D. Grinkevičiūtės „Lietuvių prie Laptevų jūros“, A. Garmutės „Ešelonų“: jie iki šiol įtraukiami į mokyklines lietuvių literatūros vadovėlių programas.
Žinoma, negalima „apeiti“ ir dabartinių memuarų bei juos rašančiųjų. Pastarąjį pusšimtį metų, Lietuvos neniokojant jokioms katastrofoms, memuarų skaičius ne mažėja, o auga tarsi ant mielių. Auga, nes prisiminimus rašo kas tik panorėję: politikai, meno ar kultūros atstovai, dainininkai ir t. t. Ar turi šie memuarai kokią nors istorinę reikšmę, ar lieka „pasiplepėjimo“ lygmenyje? Ar apskritai dabartinei, vartotojiškai visuomenei reikalinga autentika, ar pakanka niekada nematyto, negirdėto superherojaus „vienuolio“ pasakojimo, kaip parduoti „Ferrari“? Juk vargu ar kiekvienas, vos truputį žinomesnis veikėjas pultų rašyti, jei nebūtų paklausos, jei Radžio ar Stano knygų niekas nepirktų. Bet perka. Ne ką ne prasčiau, nei G. Dauguvietytės memuarus... Nuklydau.
Kad ir kaip būtų, iškalbingi faktai patvirtina, kad prisiminimai – vienas iš tų unikalių žanrų, kuris niekada neatsibosta, nes kiekvieni memuarai individualūs, kaip individualus juos pasakojantis asmuo, savitai matantis ir suvokiantis pasaulį.
Būdama užkietėjusių literatūros snobų pusėje, noriu pasidžiaugti, kad dabartinėje knygų rinkoje dar galima aptikti ne tik trumpalaikių scenos žvaigždučių, vos perkopusių porą dešimtį metelių, prisiminimų (ir ką gi jie gali „prisiminti“ iš tokio trumpo savo gyvenimo?), bet ir rimtų, istorinių memuarų. Praėjusiais metais skaitytojus pasiekusi Audronės Girdzijauskaitės vaikystės prisiminimų knyga „Atminties salos“ (2008) sėkmingai tęsia istorinių memuarų tradiciją: pateikiamos nuotraukos, faktai, detalės iš pokario gyvenimo Lietuvoje. Informatyvus pasakojimas skatina pasidžiaugti autorės atminties imlumu, gebėjimu vaizdžiai ir įtikinamai perteikti, rodos, taip senai patirtus įspūdžius, gelsvuose knygos puslapiuose prikelti naujam gyvenimui Anapilin pasitraukusius žmones.
Paėmus knygą į rankas, skaityti norisi pradėti ne iš karto. Ne todėl, kad knyga neįdomi. Anaiptol. Dėmesį visų pirma prikausto nespalvotos, neretai – apiblukusios karo ir pokario metus primenančios nuotraukos. Tiesa, šiurpių karo vaizdų, ligonių ar alkanų vaikų jose nepamatysime. Iš nuotraukų žvelgia tuometiniai Lietuvos inteligentai, besišypsantys, pasitempę autorės tėvai (A. Girdzijauskaitės tėvas Vytautas Girdzijauskas – gydytojas, profesorius), pati Audronė ir pulkai kitų vaikų (seserys, giminaičiai, draugai). Nerasime knygoje ir siaubingų karo išgyvenimų aprašymo, ko taip tikimasi paėmus skaityti karo bei pokario metų prisiminimų knygą. Nerasime todėl, kad knygos autorė to tikrojo karo paprasčiausiai nematė (vos tik jam prasidėjus, su tėvais pasitraukė į Permę), be to, tebuvo vos trejų. Kaip rašo pati: tą vasarą man buvo tik treji metai ir, suprantama, atmintyje išliko vien fragmentai (7 p.).
Na, bet kalbėti apie karą knygoje ir nebuvo ketinta. Autorės tikslas – vaizdžiai ir jautriai nupiešti skaitytojui savo vaikystės dienų, prabėgusių Kaune, Permėje, Maskvoje, pokario Vilniuje paveikslą, perteikti tuometinių inteligentų gyvenimo bei buities atmosferą.
Tas gyvenimas – šviesus ir vaikiškas. Niūresnė nuotaika tėra kalbant apie Permę, kurioje šeimai teko patirti skurdo skonį (begalinės eilės prie duonos ir pieno, siaubingas šaltis, šiltų drabužių trūkumas, amžinas noras valgyti), gimtosios žemės ilgesį – seneliai, giminės ir vyresnė sesuo Dalia liko Lietuvoje. Tačiau po keleto metų šeima grįžo į Lietuvą, kur gyvenimas stojo į senas vėžes. Pokario laikas nebuvo saldus, šalis – nuniokota, tačiau namų aplinka ramino ir saugojo. Namai – tai artimi žmonės. Jiems A. Girdzijauskaitės knygoje skirta daugiausia vietos.
Šilčiausi prisiminimai skirti Tėveliams. Su jais sena „Pobeda“, dulkėtais keliukais keliauta po senuosius Žemaitijos kaimus giminių lankyti, pirmą kartą važiuota prie jūros... Niekas neiškepdavo tokio skanaus varškės pyrago, kaip Mamytė, vienintelis Tėvelis, būdamas puikus psichologas, sugebėdavo visus nuraminti ir paguosti. Tėvelis, Tėvelis, Tėvelis... Inteligentas, daktaras ir nuostabiai geros širdies žmogus: rūpindavosi visais sergančiais giminėmis, nuvažiavęs į svečius kiekvieno išklausydavo ir negailėdavo patarimų. Pats siekęs mokslo, skatino tobulėti ir kitus, pasak autorės: visur ragino jaunimą mokytis – važiuoti į Vilnių, stoti į universitetus. Ir žadėjo, kad mūsų namuose kiekvienas ras prieglobstį. (55 p.). Savo žodžius tesėjo: taigi mūsų šeima augo kaip ant mielių; prie aštuonių „tikrųjų“ narių dar prisi-dėjo keturi penki „laikinieji“, kurių sudėtis kartais keisdavosi. (59 p.). Pokario metais nebuvo nei viešbučių, nei bendrabučių, daugelis miesto pastatų – sugriuvę, po truputį atstatomi. Taigi, neturintys jokių geraširdžių giminių Vilniuje, neturėjo ir galimybių čia gyventi, studijuoti. Gausi Girdzijauskų „šeimyna“, susispaudusi ankštame bute, buvo ir pavalgydinta, ir laiminga. Kaip sako pati autorė: vakarais kambariuose – valgomajame ir senelio kambaryje, kur suguldavo jaunimas, – ilgai netildavo šnabždesiai ir juokas. (60 p.).
Senelis Izidorius Girdzijauskas autorei – įdomios biografijos ir ypatingos ištvermės žmogus, gyvenęs neramų gyvenimą. Caro laikais buvo knygnešys, daraktorius, nuo žandarų slapstėsi Amerikoje, kur dirbo sunkų fizinį darbą. A. Girdzijauskaitė prisimena, kaip jis, gyvendamas su sūnaus šeima, jau perkopęs 80 metų, kiekvieną rytą nuo A. Jakšto gatvės leisdavosi prie Neries ir kelis kartus per dieną su naščiais atnešdavo po du didelius kibirus upės vandens: Vilniaus vandentiekis dar neveikė, o praustis – reikėjo... Beprotiškai mylėdamas anūkėlį Vytuką, lygindavo šlapius jo drabužėlius šiltais delnais.
Atskiras skyrius knygoje skirtas Mamai Ancei. Taip vadinta Ona Suckelytė, karo metais pradėjusi gyventi Girdzijauskų namuose ir tapusi tikrąja namų šeimininke, aukle, ekonome. Prisiminimuose ji – geros širdies, darbšti ir naginga moteris, lepinusi šeimą ne tik skaniais valgiais, bet ir puošusi rankdar-biais.
Gražiai ir šiltai aprašomos autorės vaikystės vasaros Valakampiuose, kelionės su Tėveliu į Kauną, giminių, draugų lankymai, žaidimai vaidinant pasaką su vyresne seserimi Dalia, viešnagė pas močiutę Kupiškyje ir komiškas mergaitės pabėgimas iš jos namų...
Skaitytojo negali nežavėti ypatingai jautrus, švelnus autorės pasakojimas, tolerancija visiems aprašomiems žmonėms, šiukštu nė vieno neįžeidžiant, o atvirkščiai – stengiantis pamatyti gerąsias savybes, pamaloninti, pagirti. Skaitai ir jauti, kad iš kiekvieno ištarto ir užrašyto žodžio dvelkia šiluma ir kartu begalinis ilgesys praėjusiam laikui. Atminties salos atsiveria skaudžiai ir netikėtai, kaip ir viskas, kas susiję su praeitimi. (...) Nieko nebegali paklausti, patikslinti, išpainioti; nebegali išėjusiems pasakyti, kad ilgiesi jų arba jauties prieš juos kaltas. (P. 149).
Susimąstau: turbūt visi prisiminimai liūdni, nes yra susiję su praeitimi. Tačiau tas liūdesys kyla ne iš skausmo, o iš grožio, todėl yra taurus, prasmingas. Prasminga ir pati A. Girdzijauskaitės knyga, ne tik leidžianti patirti skaitymo malonumą, bet ir primenanti po truputį nustumiamo periferijon memuarų žanro ribas.