Accessibility Tools

 

     Dainius Gintalas. Angis. Eilėraščiai. K.: Nemunas, 1997.

 

     Dainius Gintalas debiutuojančių poetų kontekste galėtų būti palaikytas „žmogumi be vietos“, beveik nesikišančiu į „proceso“ formavimą, vengiančiu diskusijų, rašančiu, ir tiek. Tiesa, retkarčiais išvažiuojančiu į Vilnijos mokyklas ir kultūros namus skaityti poezijos ir lietuvinti Lietuvos. Iš tų neskubant parašytų ir ramiai skaitomų teksteliu ir susidėjo laiku ir vietoje pasirodžiusi pirmoji poeto knyga „Angis“.


     Pagrindinę recenzavimo temą iš esmės apibrėžia knygos anotacijoje įvardyti atraminiai D.Gintalo poezijos stulpai: jausmų ir prigimties aspektai, dvasiniai žmogaus ieškojimai ir tėviškė. Šita šventoji poetinė trejybė debiutantą ir teisina, ir teisia, jeigu pajuokaudami lygintume literatūros procesą su teismo procesu.


     Nėra D.Gintalas toks poetas, kurį kritikai ar skaitytojai galėtų pavadinti netelpančiu savame kailyje, labai veržlaus, gaivalingo srauto autoriumi. Prisimenant knygos pavadinimą, angies metaforą galima naudoti kaip visai tinkamą raktą daugeliui knygos tekstų atrakinti: išoriškai gražus, šiek tiek estetizuotas, šiek tiek ornamentuotas kalbėjimas, kurį galima pavadinti ir lyrika, ir ironija vienu metu, viduje slepiantis ne vieną aštrią geležtę, geluonį ar nuodingą kapsulę.


     Dar paprasčiau su tais tekstais, kurie tiesiog balansuoja ant aprašančiosios lyrikos ir erotikos ribos – nereikia čia nei feministų, nei froidistų, kad suprastum: po švelniu kailiu, drėgnu delnu ir įtempta ramybe slypi pakankamai veržlus instinktas. Kartais – natūralus ir pateisintas, kartais – pakoketuojantis, pasimaivantis ir patuščiažodžiaujantis. Va čia ir įtarčiau esant silpnąją poeto vietą: žodžių įvairovė, neskirstant jų į dominantes ir kontekstą, užgriūva kaip lavina ir nelieka nieko. Kaip kažkas jau rašė, žodžiai, žodžiai, žodžiai. Gražu skaityti ir matyti, kad autoriui pavaldžios įvairios meninės stilistikos ir stilizacijos. Bet jeigu eilėraštyje aliteracija tampa pačiu ryškiausiu akcentu, kažkas ne taip: „Žiogai žalių žolių žarijos (...) veltui vėjais vėlė/velniop vėlu velnių viltim“ (42 p.) ir t.t. Šalia penkių foniškai panašiai skambančių žodžių galima prirašyti dar dvidešimt – poezijos kaitai ar pastovumui ši statistika reikšmės neturi. Paišdykavimai, leistini pirmakursiui filologui, nėra griežtai smerktinas dalykas, bet... Suprantama, tai tik mano, A.Arnašiaus, o ne Dievo, kaip parašytų S.Parulskis, žodžiai.


     Dvasinių ieškojimų ir pasaulėjautos projektavimų problema – visų poetų tekstuose turbūt patys neapčiuopiamiausi dalykai.


     Dauguma D.Gintalo eilėraščių atskirti nuo emocijų (kaip ir visa jo kūryba – labiau racionaliai reflektuojanti nei emocingai reaguojanti). Iš dalies galima laikyti emociniu išgyvenimu grožėjimąsi natūraliosiomis žmogaus gyvenimo pusėmis: kūno ir sielos vienybe, išsprūdusiu žodžiu ar švelniu gestu, tobula harmonija, įžvelgiant ją netikėčiausiose vietose, pavyzdžiui, ligoje. Dauguma poetinių vaizdinių gyvuoja lyrinio veikėjo galvoje – mintyse ir jausmuose. Mažesnę dalį riboja tai, ką rytiečiai vadina odos maišu – palytėti, išgirsti, pamatyti įmanomi dalykai. Ir pati mažiausia vaizdinių dalis – iš plačiojo pasaulio. D.Gintalą juokaudami galėtume pavadinti asocialiu poetu, kuris netgi aprašydamas tėviškę – trečiąją savo poetinės vaizdinijos dalį – apsiriboja minimalią vietą tekste užimančiais ir daug informacijos teikiančiais ženklais. Įvardijimams praplėsti – minimaliai ornamentuoti komentarai: „jau daug naktų po dervą garuojančią braido / šešėliai ten eina ratu ir skina baltut baltutėlius drugius / neplūskit nebarkit manęs už pavargusį žodį,veidą – / iš žodžio išsirita grumstas veide sielos laidoja savo vaikus“ (41 p.).


     Nelaikyčiau didele nuodėme, kad kai kurie knygos fragmentai vienu kitu krašteliu susiliečia su kitais lietuvių poetais (konvulsiška savijauta, fiziologinis žodynas, terminija kartais primena A.Mackų, kai kurių eilėraščių intonacija ir komponavimas – M.Martinaitį). Kristalizavimasis dar tebevyksta, kristalui susidaryti reikia laiko. O tokia pirmosios knygos būsena, kai autorius galutinai neparsidavęs išbaigtai stilistikai, apsaugo nuo išankstinių nuostatų, štampų ir serijinių, „programinių“ eilėraščių ir suteikia tam tikrą veikimo laisvę. Kaip tik tai, ko labiausiai reikia pakeliui iš pirmosios knygos į antrąją.

 

     „Mūzų malūnas”, Lietuvos Rytas, 1998 m. sausio 13 d., Nr.9