Rukas ir vejasRukas ir vejas      Erika Drungytė. RŪKAS IR VĖJAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

      Ką gali reikšti poetui dešimt metų? Kaip turėtume vertinti tokį laiko sprindį? Kaip laiką, per kurį poetas subręsta, išsigrynina, nusistovi, pamiršta tuščias ambicijas ir jaunatvišką maištą? Ar kaip tarpą, po kurio vėl atsibundama ir iš naujo mėginama grįžti prie jos didenybės kūrybos? Iš vienokio ar kitokio reikalo...

 

      Tokie klausimai kyla pastebėjus, kad poetės Erikos Drungytės pirmąjį ir trečiąjį poezijos rinkinius skiria dešimtmetis. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Tiksli žiema“ pasirodė 1998 m., antrasis, „Ramybės“, – 2003 metais. Šiemet išleistas naujas poezijos rinkinys „Rūkas ir vėjas“. Taigi knyga –­ kas penkmetį. Ar šis gestas reiškia, kad poetė siekia išlaikyti distanciją tarp kūrybos etapų, siekdama skaitytoją žavėti kaskart pasikeitusiais, vis labiau subrendusiais tekstais? O jei taip, tai kaip paaiškinti preciziško tikslumo –­ rinkinio kas penkmetį –­ fenomeną, t. y. kaip poetei pavyksta suvaldyti kūrybinį procesą, ar įmanoma, kad šis procesas visuomet būtų tolygus? Į šiuos ir panašius klausimus šiokius tokius nesumeluotus atsakymus galbūt gali duoti tik pati autorės poezija.

 

      Apmaudu, kad, jau išėjus trečiajai knygai, apie E. Drungytės kūrybą, jos pulsą, alsavimą, sūkurius iki šiol nedaug kalbėta. Todėl pats metas atidžiau pažvelgti į šios autorės poeziją ir susivokti, kuo ir kaip po leidybinio kūrybos dešimtmečio mus kalbina poetės tekstai.

 

 

      Ne(pa)liečiamo lytėjimas

 

 

      Naujausios E. Drungytės eilėraščių knygos „Rūkas ir vėjas“, išleistos Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, intro – Sauliaus Rudziko iliustracija – į rūką, galbūt sumišusį su vėju, įsiterpęs laibas, tikriausiai moters, pirštas. Iliustracija subtiliai įveda pojūčio, lytėjimo, subtilaus susilietimo temas. Rūkas ir vėjas poetei yra tai, kas gali būti patirta lytėjimu, kas gali būti apčiuopta. Iliustracija ir pavadinimas siejamas švelnumo, trapumo, neapčiuopiamumo izotopija. Rūkas ir vėjas gali tave paliesti, bet patys bene visuomet lieka nepaliesti. Abipusis susilietimas yra trapus, vos juntamas. Šis subtilus potyris – paliesti nepaliečiamą – ir tampa pagrindine aptariamo poezijos rinkinio tema.

 

      Knygos pavadinimas „Rūkas ir vėjas“ paliečia ir tuos dalykus, kurie galėtų likti nepaliesti. Taip pavadinti knygą, labiau patyręs skaitytojas neleis pameluoti, gana rizikinga. Rūko ir vėjo įvaizdžiai kelia nereikalingų aliuzijų, t. y. iliuzijų, į lietuvių literatūrinės tradicijos (kon)tekstus: keturvėjininkiškus akibrokštus ar simbolistines natas. Kiek atidžiau pavarčius E. Drungytės knygą, šių iliuzijų tenka atsisakyti. Nors rūko ir vėjo įvaizdžiai pasirinkti motyvuotai, vis dėlto stipriai rizikuojama sukelti sąsajų su tekstais, nesuteikiančiais jokios reikšmės poetės eilėraščių pasauliui.

 

      Vis dėlto sąsajos su keletu kontekstų turi motyvacijos. E. Drungytės eilėraščių knygai nesvetima radauskiškojo pasaulio poetika. H. Radausko žaismė ir ironija ypač ryški antrosios knygos „Rūkas ir vėjas“ dalies eilėraščiuose (plg. H. Radausko eil. „Gėlė ir vėjas“). Pavyzdžiui, žaismingai eiliuotame E. Drungytės eilėraštyje „Speigas“ lengvai ironizuojamas Kristaus žengimo vandeniu motyvas: „Mano dieve ilgaplauki / Mano viešpatie naivusis / Tarsi raišas vėjo gūsis / Nežinai ar žengt ar plaukti“ (p. 48). Dieviškojo stebuklo ribotumą atskleidžianti lyrinė subjektė paragina Dievą priartėti prie žmogaus paprasčiausiu būdu: atsisakyti dieviškų stebuklų: „Mano dieve ilgaplauki / Štai valtelė / Irklai – / Plauki“ (p. 49). Taigi tam tikri H. Radausko poetikos atgarsiai E. Drungytės poezijoje skamba ganėtinai patraukliai ir originaliai.

 

      Atsiribojant nuo iliuzinių kontekstų ir aiškinant rūko ir vėjo įvaizdžius remiantis tik šio E. Drungytės rinkinio poezija, galima teigti, kad tai – priešpriešų pora. Vėjas yra tas, kuris išsklaido rūką, sukuria blaivumo, atšiaurumo nuotaiką, nupučia rūko suneštas dulkes, pro kurias žiūrint visa darosi neaišku. Kita vertus, rūkas ir vėjas – dichotomiška pora. Jie keičia pasaulio vaizdą: daro jį apgaulingai ramų ir neaiškų arba audringą, šėlstantį ir nenuspėjamą, nesaugų.

 

      Gamtiniai įvaizdžiai, iškelti į pavadinimą, E. Drungytės eilėraščiuose pasirodo dažnai. Gamta, panašiai kaip A. Nykos-Niliūno poezijoje, čia tampa filosofinės minties metafora. A. Nykos-Niliūno poezijoje vėjas išreiškia egzistencinę benamystę, tuštumą. Jausmingosios Drungytės poezijoje taip pat stiprus saugios būties troškimas, išreiškiamas rūko, gebančio apglėbti, įvaizdžiu. Eilėraštyje „Tave nuo manęs“ nutrūkstantis laukimas išreiškiamas griūvančių laukimo medžių metafora. Gamta E. Drungytei yra tai, kas neleidžia sumeluoti, gamtoje visuomet atsispindi ir gimimas, ir laukimas, ir kančia, ir mirtis. Vis dėlto vietomis apkarstytas metaforų gausa eilėraštis pakimba filosofiniame lygmeny. Pro tirštą poetikos rūką nebeįmanoma įžvelgti minties kelionės.

 

 

      Penelopės lemties pažymėta

 

 

      Drungytės eilėraščių rinkinys turi ryškią tematinę ir stilistinę perskyrą. Knygą į dvi dalis dalija pilkas puslapis ir baltas puslapis su rūko iliustracija. Pirmojoje dalyje, kurią užbaigia pilkas puslapis, ryškus moters kalbėjimas. Taigi laukimas ir moteris lieka rūke – juos dengia nežinomybė, paslaptis. Rūkas, kaip ir moteris, apgobia pasaulį, saugo jį, bet ir įneša į jį paslapties, ištrina ryškius, aiškius kontūrus.

 

      Pirmosios dalies eilėraščiai – tai pokalbiai su mylimuoju. Čia atsiveria moters laukimo situacija, kalbančiosios troškimas globoti, apginti, saugoti išryškina jos motiniškumą. Tragiškojo apsilenkimo, nepasiekiamumo situacija yra moters būties įtrūkis, iš kurio gimsta alternatyvos realybei. Eilėraštyje „Žiedlapiai pagal Ezrą Poundą“ neįmanomo susitikimo įrankiu tampa vėjas:


        paguosti tavęs negalėdama
        nieko ak nieko sakiau linguojantiems
        karavanams
        flotilėms kantriųjų laivų
        kuriais aš tave pasiekiu dykumos
        pačiame vidury
        vėjui kartojant tai rojus

        p. 7

 

 

      Laukimo paguoda tampa daiktai ir prisiminimai. Dažniausias daiktiškas prisiminimas – laiškas, taigi balso ir žodžio transformacija. Balsas, garsas ir žodis E. Drungytei yra tai, kas turi daugiausia išliekamosios vertės po to, kai kūno paliesti jau nebeįmanoma. Eilėraštyje „tavo rankų tinklai vakariniai...“ laukimo situacija atsiveria kaip skausminga egzistencinė patirtis, kuri sunaikina palaimingą sapno galimybę:


        ir laukimas yra prirakintas
        man prie kojų prie nemigos žaibo
        kuris trenkia į sapno pradžią
        ir nebėr vietos kur prisiglausti

        p. 9

 

 

      Vis dėlto eilėraščio kalbančioji nesipriešina, pasiduoda šiam laukimui, jo nenutraukia: „mano žuvys niekur neplaukia / tinklo ribos yra jų gyvenimas“ (p. 9). Fatališko jausmo spąstuose įstrigusi lyrinė subjektė neišsinarplioja, nes girdi mylimojo žodžių vėliavų čežėjimą. Mylimąją pirmiausia apgaubia mylimojo rankų tinklai, paskui –­ lūpų sidabro varpeliai, bet stipriausiai sulaiko ir nebepaleidžia mylimojo žodžiai. Taigi ne kūnas, ne garsas, bet žodis. Žodis, kuris apima ir pavidalą, formą, ir garsą, ir reikšmę. Reikšmė yra tas viltingas pažadas, gal net burtažodis, išlaikantis laukiančiąją nepasiekiamos meilės tinkluose.

 

      Laukiančioji dažnai jaučia neišsipildžiusios moterystės nuoskaudą, kurią simbolizuoja mergautiniai atributai – kraičio skrynia, šilko paklodės, virstančios šilko tvarsčiais mylimojo žaizdoms aprišti. Tai kiek primena Nijolės Miliauskaitės mergaitiškumo išraiškas. Vis dėlto E. Drungytės mergaitė nejaučia egzistencinio skurdo, jos liūdesys, ilgesys, laukimas yra viltingi, viltis nukreipta ne į ateitį, ateitimi pernelyg nesirūpinama, viltis skleidžiasi dabartyje ir įsteigia kitokią, kokybiškesnę būtį. Mylimuosius skiriantis erdvinis ar laikinis nuotolis įsirašo moters patirtyje kaip skausmingos, bet viltingos ir šviesios akimirkos. Neįmanomą egzistencinę perskyrą daro atminties galia: „kas bebūtų – mana atmintis / tavo vardo raides tarsi ženklus / ant pašto vokų ant atvirlaiškių / regės...“ (p. 15). Buvimas kartu su mylimuoju galimas dar čia, o ne anapusybėje. Atmintis ir sapnas yra erdvė, kurioje susiduria tai, kas nepatirta, ir tai, ko trokštama.

 

      Buvimas dviese pažymėtas būties pilnatvės. Ištirpti, išnykti mylimajame reiškia patirti amžiną bundantį rytą. Eilėraščio kalbančioji buvimą kartu vadina atskiru ciklu „mudu“, kuris eina po rudens ir žiemos ciklo. Taigi ciklas „mudu“ yra pavasario ciklas, įvedantis amžinąjį esamąjį laiką. Pavasario ir meilės laiko sutapatinimas – tai mažų mažiausia ne nauja literatūrinė išraiška. Tačiau ši literatūrinė klišė subtiliai užmaskuojama, ir tai yra bene vienas ryškiausių E. Drungytės bruožų: įvairiuose lygmenyse poetė smarkiai rizikuoja nukristi į banalumo, sentimentalumo bedugnę, bet, persakant R. M. Rilke’s žodžius, kažkas prilaiko poetę savo dieviška ranka.

 

      Pirmosios knygos dalies eilėraščius galėtume pavadinti viltinga meilės filosofija. Stengiamasi, Gintaro Grajausko eilėraščio „Amžinai įsimylėję poetai“ (žr. „Literatūra ir menas“, 2007 m. birželio 7 d., Nr. 23 (3146)) žodžiais tariant, nemanipuliuoti poeto profesija: niekur neminimas žodis „meilė“, nevartojami deminutyvai, taigi nesinaudojama tarnybine poetės padėtimi.

 

 

      „vėjas šiaurės ir vėjas rytų...“

 

 

      Palyginus pirmąjį, antrajį ir trečiąjį rinkinius, E. Drungytės poezijoje ryškus perėjimas nuo lietuvių tautinių motyvų prie pasaulio etniškumo apraiškų. Trečiajame rinkinyje jau ganėtinai subtiliai pasirodo lietuvių liaudies dainos, raudos poetika, taip pat subtiliai, bet kur kas ryškiau, į poetinį pasaulį įsirašo Tolimųjų Rytų kultūrų egzotiški įvaizdžiai: persikai, lotoso žiedlapiai, dykuma, mečetė, japonų rašmenys, vedžiojami ant nugaros pirštais, datulių pavėsis ir panašiai. Ypač Rytų egzotikos prisodrintas pirmosios knygos dalies ciklas „Totemai“.

 

      Pirmajame ciklo eilėraštyje „Užkalbėjimas“ pasirodo mergaitės pranašės figūra, mergaitė, turinti antgamtinių galių, – jos gebėjimas susapnuoti pilką debesį esą išgelbsti gentį nuo demono. Mitiško pasakojimo centru tampa ši mergaitė, narė genties, totemizuojančios skruzdes. Stebuklinguoju eliksyru laikomas skruzdžių medus perkelia mergaitę į sapną, erdvę, kurioje slypi genties išsigelbėjimas. Pasitelkusi egzotinius įvaizdžius, E. Drungytė atskleidžia nepažįstamų mitų išmintį, laukiančios moters paveikslą papildo išmintingosios, gamtą valdančios mergaitės figūra.

 

      Antrojoje eilėraščių knygos dalyje ilgesingą, meditatyvinį kalbėjimo toną keičia šiurkštesnis, šmaikštesnis kalbėjimas. Nebe toks ryškus kalbančiosios moteriškumas, išnyksta laukimo situacija. Imama mąstyti apie laiką, Dievo ir žmogaus galimybes, pasaulis stebimas tarytum iš naujo, nestinga žaismingumo, kuriamas lengvo, neįpareigojančio kalbėjimo įspūdis, eilėraštis trumpėja, trupa.

 

      Vis dėlto antroji dalis nebe tokia vientisa kaip pirmoji, eilėraščių sąsajos ne visada aiškios. Beje, palyginus su pirmąja dalimi, antroji knygos dalis išties kiek vėjuota – jau ne tokia stilistiškai ir tematiškai vientisa kaip pirmoji. Tačiau pernelyg priekaištauti negalime – apie vėjuotumą skaitytojas buvo perspėtas ir pavadinimu, ir vėjo iliustracija knygos viduryje. Apmaudu, jog kartais užsižaidžiama žodžių skambesiu, rimu, todėl atsiranda tekstų, kuriuose jaučiama prasmės spraga.

 

      Nepaisant šių nesklandumų, antrosios dalies tekstai žavi originaliomis įžvalgomis. Jei ir nutinka taip, kad tenka kalbėti apie tragiškus dalykus, tragizmas ne žeidžia, o išsprūsta tarsi lengvas atsidūsėjimas. Raginama pernelyg nesigraužti dėl to, kaip yra: trumpa, trapu. Vadovaujamasi rytietiškąja Konfucijaus išmintimi – liūdima nenusimenant. Pavyzdžiui, šešių eilėraščių ciklas „Smėlio tekstai“ atveria būties vienkartiškumo, tikrosios prasmės, slypinčios smulkmenoje, idėją:


        gal tik vėjo šilkas plaukuos
        gramofono užkimusi adata
        gal mieguistas ant siūlo vorelis
        ir yra palikimas brangiausias


        p. 58

 

 

      Tokia fragmentuota E. Drungytės eilėraščių poetika artima Donaldo Kajoko poezijai, kurios lengvumo įspūdis atkeliauja iš bandymų pasitelkti rytietiškąją tradiciją. Antrojoje dalyje ypač jaučiamas lengvo prisilietimo prie pasaulio egzistencijos gestas. Tai tarsi gyvenimas pagal rytų išmintį: E. Drungytės emocinis termometras niekada nenusileidžia iki pesimistinės gaidos, kaip rytuose baltas lotoso žiedas žydėdamas nesirūpina, jog auga purviname vandenyje.

 

 

      Taigi, jei dabar jūs grįžtumėte prie pradžios klausimo, ar šis E. Drungytės eilėraščių rinkinys yra iš reikalo, ar ne, atsakyčiau, jog tai neturi jokios reikšmės. Nesvarbu, kokia buvo knygos išleidimo motyvacija, mano nuomone, tai vykusi poezijos knyga, ypač subtilus teksto ir iliustracijų santykis. Galbūt mažiausiai vykęs yra pavadinimas –­ nors ir paprastas, skaidrus, jis kelia pernelyg daug kontekstinių iliuzijų. Iš dalies apgindami poetę, galėtume tik pasakyti, kad gal ir gerai, jog ji nemoka apibendrinti (o pavadinimas – jau apibendrinimas), juk poeto misija yra išskleisti patirtį, įsižiūrėti, įsiklausyti, o paskui visa universalizuoti, bet ne susumuoti.

 

      Literatūra ir menas

      2008 12 05