Langas : mokyklinių metų poezijos rinktinė. - Rumšiškės (Kaišiadorių raj.) : Rumšiškių J. Aisčio muziejus, 2004.
Rinkinio sudarytoja Ž. Ambrazevičienė „Palydimajame žodyje“ rašo: „Kaip ir daugelį pradedančių poetų, Vaidotą jaudina gamta, tėvynė, žmogaus vidinis pasaulis. Gamtoje eilėraščio žmogus jaučiasi sutapęs su ja, suprantąs jos kalbą, patiria gilų sielos virptelėjimą, iš kurio gimsta naivus troškimas nustebinti pasaulį, atnešti „rankose pavasarį, daug gražesnį už žiemos gėles“. Gamtoje pajuntamas ir savo, kaip žmogaus – kūrėjo išskirtinumas, tikimasi, kad gamta atvers kūrybos paslaptis. Todėl tokia svarbi gamtos tyla“. Mokytoja su moksleivėmis – jaunosiomis literatėmis – mokykliniuose Vaidoto Daunio sąsiuviniuose surado 256 eilėraščius. Iš jų atrinko labiausiai patikusius 83 kūrinėlius ir sudėjo į knygelę. Prie poeto gyvenimo simbolikos prisidėjo dar vienas simbolis – mokyklinių metų kūrybos likimu pirmiausia susirūpino jo mokykla ir pirmieji šios knygelės eilėraščius skaito ir deklamuoja jo žemiečiai. Leidinio tiražas nedidelis – 200 egzempliorių. Skaitytojams jis buvo pristatytas 2004 m. kovo 26 d. Rumšiškėse, Jono Aisčio muziejuje. Koks likusiųjų, į rinkinį nepatekusių eilėraščių likimas? Jie saugomi Vaidoto Daunio archyve ir, tikėtina, sulauks savo skaitytojų.
Savimi ir savo būtimi dalytis gali tik turtingas, valdantis neišsenkančius dvasinius lobynus žmogus. Į savąjį pasaulį kviesti kiekvieną ateisiantįjį ir sodinti prie savo atversimo lango gali tik stiprus šeimininkas, jaučiantis savo jėgą ir galią. Dalijimasis savo vertybėmis atitinka brandžios asmenybės kriterijus: gilų savojo AŠ jutimą ir gebėjimą užmegzti nuoširdų kontaktą su kiekvienu žmogum – ir su artimu, ir su visai svetimu. Apie ką mes kalbame? Apie jauną pradedantį poetą, atveriantį savo kūrybines galias. Cituoju šešiolikmečio autoriaus Vaidoto Daunio eilėraštį iš mokyklinių metų poezijos knygos „Langas“:
Mano langas
Tebūna tavo langu.
Aš kas rytą atversiu
Jo langines
Ir pakviesiu kiekvieną,
Kas trokšta Rytą išvysti,
Kartodamas jam:
Mano langas
Tebūna tavo langu.
(„Langas“, 1974)
Mokytoją ir mokines, sklaidančias mokyklinius sąsiuvinius, stebino dar vaikiška ranka rašytų eilėraščių jau nevaikiškos mintys ir mąstymas. Jaunojo autoriaus vienmetes skaitoves ir skaitovus, mokytojus ir visus poezijos mylėtojus žavi gili eilėraščių mintis, žodyno turtingumas, temų įvairumas. Stebina gilus jaunojo kūrėjo santykis su aplinka, t. y. su viskuo, kas gyva ir kas žmogaus sukurta. Čia, šitose mokyklinėse eilutėse, atsiranda pirmieji ir vėlesnėje kūryboje labai reikšmingi simboliai: langas, laikas, kelias, krantai, vėjas, tamsa, šviesa, liepsna, naktis, rytas,vėžės, takai ir kiti. Knygoje „Kelio ženklai“ (1999) šių simbolių prasmė egzistencinė ir filosofinė, o paauglio mokyklinių metų kūryboje, žinoma, egzistencijos ir būties samprata artimesnė kasdienybei, bet žodinio gamtos kopijavimo ir emocinio svaičiojimo, kas būdinga pradedantiems poetams, stebėtinai mažai. Neatsitiktinai į šią jau brandžios kūrybos rinktinę „Kelio ženklai“ įdėti ne mažiau kaip penki 1972-1975 m. mokyklos laikotarpio kūrybos eilėraščiai. „Lango“ jaunatviškuose posmuose randame savęs ieškojimą vidinėje gelmėje: „Neradę kelių, atradom save, / Išgirdome balsą / Kažkur viduje: / Eikite, prieisite“. („Labirintas“, 1973) arba „(...) Su šimtais neaiškių klausimų. / Vėl grįžtu, / Prie savęs sugrįžtu, prie šaltinio... / Vėl suvilgyti veidą ir širdį, / Vėl mėginti prakalbinti vandenį / Ir šimtus klausimų užburtų“ („Vėl grįžtu...“, 1975). Jaunasis poetas brandžiai gilinasi į save ir savo santykį su aplinka: su žmogum ir medžiu, su žeme, su dangum ir žvaigžde, su ledu ir liepsna, su šviesa ir tamsa:
Užgesti gali kiekvienas,
Įsižiebti, deja, ne visi...
Gal todėl ta liepsna, kuria degame,
Ypatingai brangi ir šviesi.
Gal todėl taip sunku ją
išsaugot
Nuo gyvenimo vėjų rūsčių,
Gal todėl jos paslėpti negalim
Viduje, tarp širdies ir minčių.
Tamsą gali nešti kiekvienas,
O šviesą, deja, ne visi...
Gal todėl prieš tą liepsną,
kur nešame,
Tamsa ypatingai tamsi.
(„Užgesti gali kiekvienas...“, 1973)
Skaitant eilėraščių strofas kyla susidomėjimas paties poeto asmens ypatumais ir savianalizės raida. Aišku, kad ir jis pats savimi domisi ir į save gilinasi. Knygelėje daug žodžių – veiksmažodžių, dalyvių ir būdvardžių formų, kuriomis gali būti apibūdintinas pats kūrėjas. Jis – didingas ir aršus, svajojantis ir laukiantis, brandus ir silpnas, įžvalgus ir pastabus, pykstantis ir pasiaukojantis, šėlstantis ir klausantis, jaučiantis ir kenčiantis, klausiantis ir teigiantis, krentantis ir skęstantis, pasimetęs ir žinantis, liepsnojantis ir sušalęs, nusiviliantis ir viltingas, drąsus ir bijantis, ieškantis ir nerandantis, baltas ir juodas... Jis kiekvienoje gyvenimo akimirkoje ir kiekvienoje kiekvieno eilėraščio eilutėje vis kitoks ir kartu vis toks pats – siekiantis tobulybės ir ilgalaikės sąsajos su žeme ir su dangum, ir su kiekvienu į poeto pasaulį ateinančiu žmogum. Kyla klausimas, iš kur šitokie poeto – paauglio galios ir užmojai. Sekant eilėraščių eigą, galima suvokti, kad poeto stiprybė – iš „Protėvių raisto“, iš „saulės grįžimo naktį“ ir iš piliakalny kūrento laužo, iš kiemo pakrašty „Po nutrūkusiom šaknim / Sedulėlės sedulos. / O kai iškasėme jį, / Vilgėm lūpas vandeny, / Ir kartojom pašnibždom: / Sedulėle sedula...“ („Sedulėle sedula“, 1975).
Trečdalyje rinkinio eilėraščių mintys, jausmai, nuotaika, viltys ir veiksmai nusakomi arba išreiškiami pirmuoju asmeniu. Jaunasis poetas introspektyviai analizuoja ir verbalizuoja savo vidinę būseną: „Tai ne pirmas kartas, / Kai noris verkti, / Kai noris pykti ant tų, / Kurie per garsiai kvatoja, / Kai noris draskyt krūtinę / Ir šaukti iš pykčio, / Neradus joje nė krislelio juoko. / Bet tai pirmas kartas, / Kai aš nepykstu“ („Tai ne pirmas kartas“, 1975). Išsakomų jausmų gama – nuo vilties, meilės ir aistros iki baimės ir kančios. Jaunatviškas maksimalizmas netikėtai suklumpa, pripažįstant savo žmogiškąjį (ne vaikišką) silpnumą: „O esu tik šiek tiek didesnis už dulkę, / Nesuprastas niekieno, stumdomas vėjų“. Penktadalyje eilėraščių tiesiogiai kalbama daugiskaitos pirmuoju asmeniu arba numanomas veikėjas „mes“: ,,Šioj aukuro papėdėje / Sudeginsim / Visas sunkias mintis, / Lyg naštą / Mus prislėgusią, / Lyg geležies šaknis“ („Šioj aukuro papėdėje...“, 1974). Autorius išties linkęs į individualumą, bet pasijutęs silpnas stiprybės ieško tapatindamasis su neįvardytuoju „mes“: „Ir mes savų turėjom Trojų, / Ir mes turėjom savų Achilų, / Ir mes išsaugot sugebėjom / Dykumose šaltinį gilų“ (,,Ir mes savų turėjom Trojų“... 1973).
Posmuose daug dinamikos. Judėjimas fizinėje erdvėje suteikia galimybę keisti veiksmo ir esaties vietą: piliakalnis, upė, kelias, miestas ir jo gatvės, miškas, šilas, pieva, laukas, dangus ir žvaigždžių takas, labirintas ir šulinio dugnas, pasaka ir realybė, visa žemė ir visas dangus.
Eilėraščio laikas – naktis, rytas, vakaras, diena, saulėlydžio ir saulėtekio valanda, mirties ir grįžimo akimirka, pabaiga ir pradžia, birželis ir gruodis, antika ir dabartis, praeitis ir neterminuota ateitis. Laikui akcentą suteikia jausmas: ,,Sako, būna tokių akimirkų, / Kai krūtinėj lengva ir gera, / Kai iš prozos išplaukus poezija / Traukia širdį į aukštį, kelia“ („Dienos etiudai“, 1974). Laiko esmės suvokimo pradžia retrospektyvi – Laikas pirmąsyk suvokiamas, jo vertė pajuntama ir pažintis su juo prasideda tiesiogiai susidūrus su mirtimi – sustojus laikui: ,,Seniai ar neseniai?.. / Ir baimė, ir rimties iškilmingumas / Į mano širdį pirmąkart pabeldė, / Kai aš pasilenkiau prie prosenelės rankos / šaltos, pabalusios, taip nekasdieniškos / (...) / Ir patikėti niekaip negalėjau, / Kai į medinį karstą žemės ėmė dužti (...) (,,Seniai ar neseniai?..“ / Ir pirmą kartą / Prie Laiko nepažįstamo sustojau...“ („Tai buvo taip seniai...“, 1975).
Tai buvo prieš trisdešimtį metų. Po dvidešimties metų – 1995 m. poetas Vaidotas Daunys pats peržengė nepažįstamojo Laiko slenkstį, ir jau mes patikėti niekaip negalėjom, kad žemės dūžta į Poeto karstą. Kapo kontūras, knygos viršelis ir jo rankraščio puslapis – tai vis simbolinis langas į Poeto pasaulį, kiekvieną rytą atveriamas langas...
Vaidotas Daunys
Dvylika brolių
Dvylika mano brolių
Dvylika posmų sudėjo
Ir išsiskyrę pasaulin
Dvylika brolių išėjo.
Tėviškės langas rasotas
Laimino kelią ir tolį...
Broliai mane paliko,
Mane, savo tryliktą brolį...
...Dvylika posmų nešė –
Ugnį žemei dalino,
Girdė ištroškusį saujom,
Numirusį daigą sodino...
O kai sugrįžo broliai,
Kai į namus suėjo,
Dvylika posmų į vieną
Giesmę staiga suliejo...
Laimino tėviškės langas,
Brolius, giesmę ir tolį...
Palaimint mane užmiršo,
Juodvarnį, tryliktą brolį.
1974 12 03
Nemunas
2008 08 22