„Pakelės šunytyje“ Cz. Miloszas rašė: „Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“. Du „Nemuno“ klausimai Valdui Daškevičiui:
I
Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, ,,nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena ,,drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?
II
O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?
I
Šios anketos tema nėra lengva, tačiau patraukli tuo, kad verčia gręžtis pirmiausia į asmeninę patirtį. Kaip ir kiekvienas žmogus, išgyvenu įvairias baimes, ir tą sunku nuslėpti, o eilėraščių rašymas, turiu prisipažinti, man yra tam tikra dvasinės drąsos pasireiškimo forma.
Baimės jausmas – vienas pamatinių jausmų, būdingas visam gyvajam pasauliui, duotas gamtos ar Dievo kaip savisaugos ir išlikimo instrumentas. Paradoksalu, bet noras vaduotis iš šio natūralaus, tik ne visada konstruktyvaus jausmo, pastangos pažinti, įveikti ar prisijaukinti fobijas yra svarbi kūrybos paskata.
Nuo kūrybos drąsos priklauso talento stiprumas. Kūrėjas gali būti talentingas, darbštus, bet jeigu bijos kurti taip, kaip nedrįsta kiti, jeigu iš visų jėgų nesigrums ir su Visagaliu, ir su jo „broliu“ Šėtonu, jeigu drovėsis parodyti liežuvį vienadienėms televizijos kameroms, nebus novatoriškas. Kūrybos aktas nepripažįsta kompromisų ir nepaiso tabu. Menininko atsakomybė reikalauja pažvelgti į savo, vadinasi, ir į visos žmonijos prigimties prarają. Todėl tik nedaugelis ryžtasi nusileisti tenai, kur gimsta slogiausi košmarai ir gražiausi sapnai.
Pasak Meksikos indėnų filosofo Dono Migelio Ruizo, „didžiausia baimė yra rizika būti gyvam ir atskleisti, kas iš tikrųjų esame. Žmonės būtent labiausiai bijo būti savimi“. Norėdamas prisikasti prie savo giluminės tapatybės, kūrėjas kartais turi įveikti devynis pragaro ratus, ir ne visiems užtenka laiko, atseikėto tarp dviejų datų.
Kūrybos drąsa glaudžiai susijusi su gyvenimo drąsa. Man visada kelia pagarbą, pavyzdžiui, rašytojų apsisprendimas atsidėti rašymui, mokant didžiulę, vartotojiškos visuomenės požiūriu, kainą, kai pasiryžtama aukoti šeimą, pastovų darbą, materialinę gerovę – dėl knygų, kurias perskaitys viso labo koks tūkstantis skaitytojų. Nežinau, ar taip išdrįsčiau...
Kartą susapnavau savo amžinąjį atilsį tėvą. Šypsodamasis, bet be užuolankų sapne jis man pasakė: „Tau trūksta drąsos gyventi“. Kai pabudau, iš pradžių buvau nustebęs, net kiek pyktelėjęs – iš kur jis žino? Ir ko vis dar kišasi į mano reikalus? Be to, gyvas būdamas, tokios ištaros niekada nesuformulavo ir, ko gero, nesuformuluotų.
Paskui susimąsčiau: o juk jis, tiesą sakant, yra teisus ir atvėrė man akis. Visą gyvenimą nedrįsau pats sau to prisipažinti, o kai tai padariau, pradėjo grįžti ir mane apleidusi poezija. Iš lėto, sunkiai, skausmingai suvokiant, kad esi silpnas, nedrąsus, pažeidžiamas, kad esi niekas. Mirusieji protingesni už gyvuosius. Jie žvelgia kur kas giliau ir plačiau nei mes, esantieji šiapus uždangos, nes naudojasi universaliąja Visatos energija ir išmintimi.
Supratau, kad nereikia eilėraščių – to savo sielos nuogumo, daug metų tūnojusio manyje ir mano stalčiuose – slėpti. Poezija, sutinku, yra apsinuoginimas, apsimetant, kad tai vyksta lyg ir ne su tavimi, o su lyriniu herojumi. Nusirengimas nenusirengiant. Taip scenoje apsinuogina aktorius, nors iš tiesų tai daro ne jis, bet personažas.
Nedrąsa ir gyvenime, ir kūryboje egzistuoja tol, kol peržengi ribą. Baimė pasirodyti nuogam prieš kitus kausto tol, kol nusimeti drabužius. Tuomet tai jau tampa drąsa arba, jeigu nusirengiama nevykusiai, banalybe. Viskas priklauso nuo vienos aplinkybės – kaip?
Žinoma, drąsus veiksmas nebūtinai įžiebia kūrybos drąsą, tačiau sudaro prielaidas dvasios laisvei. Jeigu trokšti būti laisvas kūryboje, pirmiausia privalai pasakyti „ne“ savo būties nelaisvei. Turi atsikratyti tų dalykų, kurie tave žemino, varžė, pačiam pasijuokti iš to, kas tyčiojosi iš tavęs, o paskui susitaikyti, atleisti sau bei kitiems – ir atsivers keliai į žydinčius sodus.
Lengva pasakyti, tik sunku padaryti. „Nebijantis išdrįsti žūva, nebijantis nedrįsti išgyvena. Iš šių dviejų drąsų – viena malones žada, kita užtraukia prapultį...“ – mintijo Laozi. Tad jokio reiškinio negalima suprasti vienareikšmiškai. Beatodairiška drąsa, arba, kaip jūs įvardijate, „meninis chuliganizmas“ (pridurčiau – postmodernizmas), vilioja dar neišbandytais aštriais žaidimais, dirgina, šokiruoja, bet ar veda į apsivalymą ir nuskaidrėjimą? Jeigu taip – viskas gerai.
Kita vertus, ar tik nuo kūrybos drąsos priklauso meno kūrinio kokybė ir išliekamoji vertė? O kūrybos nerimas ir kūrybos ramybė? Tarp šių priešpriešų esanti įtampa nė kiek ne mažiau veikia kuriantį žmogų. Iš buvimo sumaišties, nedarnos ir blaškymosi kartais iškyla šedevrai. Jie nepadarytų autoriui gėdos ir bažnyčioje, nors virpančiomis rankomis jis rūko cigaretę po cigaretės, o akys laksto kairėn dešinėn kaip teniso kamuoliukai.
Kūryba nepasiduoda tikrovės diktatui: iš baimės randasi drąsa, iš nevilties – viltis, iš nedarnos – harmonija, iš neapykantos – meilė, iš melo – tiesa, iš užmaršties – atmintis, iš bjaurasties – grožis, iš sapno – realybė, iš mirties – gyvybė ir taip toliau...
Tiesa, dažnai būna, kad išties gabaus menininko drąsa virsta arogancija, pasipūtimu, kitų kūrėjų ir jų kūrybos niekinimu, taip siekiant parodyti, kad tik jo menas – aukščiausios prabos. Ir tai nieko naujo: „Niekuomet dar nebuvo poeto, kuris iškeltų kitą poetą aukščiau savęs“, – tvirtino Ciceronas.
Talentingas menininkas, aišku, suvokia, jog jis neatsirado tuščioje vietoje, negali egzistuoti be savo kartos, tradicijos ir kultūros konteksto. Suvokia, kad nebūtų didis, jeigu šalia jo nekurtų daug kuklesnių pašauktųjų, bet vis tiek teigia, kad šalia esantieji jam neįdomūs ir nereikalingi.
Būkime atlaidūs. Žinojimas, kad viskas, kas galėjo būti sukurta, jau seniai sukurta, verčia menininką griebtis nekaltos saviapgaulės – tikėjimo, kad tai, ką jis kuria, yra neabejotinai autentiška, originalu ir prasminga. Galimas daiktas, kitaip nieko neišeitų...
II
Nagrinėdamas savo kartos poetų kūrybą straipsnyje „Lietuvių poezijos seržantai“, paskelbtame „Metmenų“ žurnale, Aidas Marčėnas pastebėjo: „(...) Valdas rašo gan drąsiai, nors pats žmogus kiek baikštokas, sakykime – atsargus (...)“. Ne iš karto sutikau su tokiu teiginiu, tačiau dabar galiu pasakyti, kad atkreipęs dėmesį į prieštarą tarp charakterio ir eilėraščių poetas neklydo.
Tuo galėjau įsitikinti ir rengdamas antrąją poezijos knygą „Misterija“, kuri netrukus turėtų pasirodyti knygynų lentynose. Jos formavimo ir tobulinimo laikotarpiu išgyvenau septynias prieštaringas baimes.
Pirmoji baimė: kas bus, jeigu galėdamas parašyti knygą to apskritai nepadarysiu? Ar mano egzistencija nepraras dalies galbūt svarbiausios vertės? Ką pasakysiu sau baigties akivaizdoje? Galėjau, bet nepadariau? Beprasmybės baimė.
Antroji baimė: kas bus, jeigu dėl laiko stokos nesuspėsiu parengti atnaujinto, sąlyginai galutinio knygos varianto ir išeis toks, kokį iš pradžių pateikiau leidyklai? Toks variantas manęs nebetenkino, tačiau terminas, kurį geranoriškai pratęsdavo išmintingas ir patyręs redaktorius, vis tiek nepadėjo iki galo išspręsti mano problemos. Tai – laiko baimė.
Trečioji baimė: kas bus, jeigu palinkus prie rankraščio staiga ištiks infarktas ar insultas, arba einantį per gatvę, susimąsčiusį partrenks automobilis? Kas tada domėsis mano tekstais ir kas juos baigs tvarkyti? Nuolat galvoje sukosi pažįstamų poetų, į kuriuos norėčiau kreiptis pomirtinės pagalbos, pavardės.
Mirties baimė drąsiausiesiems duoda skalsų derlių. Kažkas yra pasakęs: „Rašau, nes bijau numirti“.
Ketvirtoji baimė: kad ir kaip stengčiausi sutvarkyti knygą, nepavyks pasiekti tokios kokybės, kokios trokštu. Pagrindinė priežastis – to padaryti neleis mano gebėjimų ribos. Savo netobulumo, savo netalento baimė. „Mes negalime sau atleisti, kad esame netobuli“, – sako minėtasis D. M. Ruizas.
O štai penktoji baimė. Išeis knyga ir paaiškės, kad ji nebuvo verta tavo pastangų, daugelio metų darbo, bemiegių naktų, ištąsytų nervų. Pasirodys, kad tai – ne knyga, o iliuzija, neįvykusi misterija, nevykęs bandymas save suvaidinti, kad tavo eilėraščiai – parašyti kažkieno kito. Gal tai savo kūrinio ir atsakomybės baimė?
Baigiasi trumpa vasaros naktis, metas į tarnybą, kuri man – tarsi antrankiai ir grandinės ant kojų. Karšta, svilinanti saulė užklumpa prie kompiuterio. Viskas baigta – reikia praustis, skustis, rengtis, pusryčiauti. Tačiau sėdžiu nuogas prie buko vaizduoklio lyg prie niekaip neišnykstančio vaiduoklio – nusivylęs ir kenčiantis. Sėdžiu prie kelių žodžių, prie kelių sakinių ir neįstengiu visiškai nieko pakeisti.
Jaučiu, kaip visos išvardytos baimės šiurpiomis bangomis ritasi viena po kitos per mano sielą ir kūną, kol susilieja į totalinę baimę. Virsta siaubu, baimių baime, neturinčia jokios priežasties, nežinia iš kur kylančia. Ji žiauriai kontrastuoja su nuostabaus grožio liepos rytu, žydru dangumi, vešlia žaluma. Tai – esminė – nežinios baimė...
Bijai, bet vis tiek žengi į tą nežinią, į tankmę ir tamsą. Bijai aukščio, bet lipi į kalną, nors trūksta oro ir svaigsta galva. Nelabai moki plaukti, o plauki. Ir tai svarbu vien tau pačiam, nes kiti tave mato tokį, kokį nori matyti, arba tokį, koks galbūt ir esi – kreivą, šleivą, kuprotą...
Penkiolikos metų, prabėgusių po pirmosios knygos „Sauja pelenų“, kai galėjau parašyti dar kokias tris keturias knygas, tarsi nebūta. Atrodo, lyg ir negyventa. Bandau pasiguosti: kas nors juk surenka rudenį ant šakų likusius vaisius. Kam nors juk to reikia. Kitaip tariant, energija, kuri galėjo būti skirta kūrybai, atiteko kažkam kitam.
Mano kūrybą rijo meilė vienintelei moteriai, vėliau kaip rūdys ėdė neviltis, pyktis, kartėlis, depresija, sekino ambicijos, kaleidoskopiškai besikeičiančios darbavietės ir kova dėl duonos kąsnio. Mane mėtė ir vėtė chroniškos nesėkmės ir drabstė esaties putos, kurias maniau esant vertybe...
Labai bijojau nemeilės, niekšybės, išdavystės, bet ši trejybė vis tiek mane klastingai užklupo, prisidengusi neva tauriais jausmais lyg prašmatniais drabužiais pasipuošusi svetimautoja. Užklupo, matyt, todėl, kad nujaučiau, jog taip įvyks, ir dėl to būgštavau. Tačiau smūgis ir jį lydėję išgyvenimai, ačiū Dievui, nesugniuždė ir leido parašyti pluoštą galbūt ne pačių blogiausių eilėraščių.
Neapleidžia tikėjimas, kad visa tai, kas ilgai savinosi kūrybinę energiją, siurbė mano syvus, anksčiau ar vėliau pavirs tekstais, kad man bus grąžinta gyvenimui paskolinta skola. Nes turi būti grįžtamasis ryšys, ir netgi putos gali virsti keliais aukso grūdais...
O gyvenamoji vieta? Laikausi nuomonės, kad nėra svarbu, kokioje geografinėje platumoje, kokioje kultūrinėje, socialinėje ar psichologinėje aplinkoje kuri. Ar dėl to, kad persikelsi gyventi į kitą šalį, tavo kūryba taps brandesnė, universalesnė? Universalumas slypi ne tiek panoramoje, kiek detalėse.
Ar bent vienas menininkas apleido kūrybą dėl to, kad jaučiasi gyvenąs užkampyje ir išgyvena globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Ar kas nors atsisakė tapyti, rašyti knygas, kurti muziką dėl to, kad jo kūriniais nesidomima kitame pasaulio krašte? Tikram menininkui tai neturi reikšmės. Jam svarbiausia – kurti. Lietuvoje, Afrikoje, Mėnulyje. Kūryba – aistra, tenkinanti pati save bet kurioje vietoje ir visada turi didesnę vertę nei nekūryba.
Kūrėjui svarbi jo sielos patirtis. Kūrybos vieta, kelionės, aplankytų šalių gausa reikšminga tiek, kiek praturtina sielą, teikia naujų dvasinių įspūdžių. O „visiškas išsilaisvinimas iš konkrečios vietos ir užkampio traukos baigiasi svetimybių mėgdžiojimu“, – perspėja Cz. Miloszas knygoje „Pakelės šunytis“.
Esu įsitikinęs, kad egzistuoja tiktai viena – dvasios provincija, bet tai nedaug turi bendra su tikra kūryba.
Ir vis dėlto kuriančiojo samprotavimai apie kūrybos procesą gana rizikingi, jeigu nėra paremti jo darbo rezultatų, gyvenimo kelio ir paskutinio taško. Prieš dešimtmetį režisierius Vytautas Žalakevičius, jau žvelgdamas nebūčiai į akis, „Naujosios Romuvos“ puslapyje šių eilučių autoriui užrašė: „Niekas nesvarbu šitame pasaulyje – nei kalbėjimas, nei tylėjimas. Esmė kažkur dugne. Gale. Pabaigoje“.
Turėkime kantrybės palaukti, ir būtinai paaiškės, kas yra baimė ir drąsa ir kas yra visa kita...
Nemunas
2006 10 28