eduardas cinzaseduardas cinzasEduardo Cinzo naujasis romanas „Švento Petro šunynas” (Chicaga, Ateities literatūros fondas, 1984; viršelis D. Stončiūtės-Kuolienės, 234 p.) – puikus. Lengvai jis atlieka svarbiausią romano uždavinį – papasakoti įdomią istoriją. Nesijaučia jokio fabulos formavimo, jokios veikėjų manipuliacijos, viskas vystosi logiškai. Nuo pradžios iki galo išlaikoma įtampa, kuri remiasi išorinių įvykių poveikiu Tom Rimkaus-Knopo sielai. Nors jis nuolat stebi ir klausosi, Tomas nėra pasyvus; net sunkiausiose padėtyse jis pajėgia teisingai elgtis. Ir veikti, ir nuo veiksmo susilaikyti Tomas sprendžia, atrodo, pagal du principus: neteisti kitų ir likti sau ištikimas.

Tomas yra veikalo ašis, kaip dera pagrindiniam veikėjui. Jo dalyvavimas, jo sąmonė – romanas rašytas pirmu asmeniu – nusprendžia fabulą. Bet jis yra ir kas kita: visų veikėjų mastas. Jo sąžiningumas ir žmoniškumas – romano pagrindas.

Nutaręs nebebūti kunigu, Tomas neapkarsta. Jis sprendė palaipsniui, apgalvotai, duodamas Bažnyčiai laiko atsiliepti. Jis ištikimas draugams. Uždėjęs ranką ant paraližuoto „iškunigio” Leono kaktos, jis kartu su juo sukalba „Tėve mūsų”. Jis saugo kitus nuo nereikalingų sunkumų. Unai ne viską tuoj pat pasako, nes „kiekvienai dienai sava skausmo dalis“ (p. 153). Iš nevilties ir pasimetimo bando silpnuosius kelti, jų klausydamas, su jais pabūdamas, nesvarbu, kas jie būtų. Kitų neteisia, prisimindamas Naujojo Testamento nurodymą: „kas mūsų tarpe be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia akmenį“ (p. 20 ir dalinai 89). Tomas supranta, kad kiekvienam reikia vietos savo aplinkoje ir erdvės širdyje. Tikėtis ko geresnio žmogui, ypač nuskriaustam, kenčiančiam, būtina:

 

„Didžiulis vyras, pečiai vos pro duris prasistumia, o širdis vaiko. Apgriuvusio namelio jis neturėjo, ir daržą ir karvutę nešiojasi galvoje. Kaip ir mes visi savo svajones” (p. 227).

 

Šis romanas yra sunkaus gyvenimo atpasakojimas. Sunki Belgijos politinė, ekonominė ir tautinė padėtis; aštrūs Bažnyčios konfliktai; neišspręstos varguomenės bėdos. Turintiems sąžinę dar komplikuočiau, kaip matoma iš Tomo, Leono ir kitų pavyzdžių. Net lengvi sprendimai pasidaro rimti: mylėti Lindą ar Uną, pavyzdžiui, būtų Tomui gera ir malonu, bet jis to dar negali pasirinkti. Jam daug kas svarbu, ir už kitką nemažiau svarbi vienatvė.

Tuo esminė padėtis ir yra ta vienatvė. Kur jis bebūtų, su kuo bekalbėtų, jo visada laukia vienuma – ne apleistų žmonių vienišumas, bet mėgstamo žmogaus tam tikra izoliacija. Mielai su kitais dalindamasis, negailėdamas nei laiko, nei pinigų, jis tačiau kaskart lieka vienas. Kad kunigystė su vienatve rišasi, aišku. Lindai tai irgi ne paslaptis: „Žinau, kad negalima mylėti kunigo, kad jis vienatvei skirtas...” (p. 173). Kad jis vienas tik dėl to, kad buvo kunigas, abejotina: kiti vedė, susirišo. Tomas to nepadaręs. Jis bando savo praeitį išspręsti, ir, to neužbaigęs, nestato ateities su kitu, kad ir giliai mylimu asmeniu.

Visi veikėjai – o jų daug ir įvairių, (įskaitant Andželikos „Šunyno” gyventojus), tikri, sudėtingi. Aplinka vaizdi. Kalba gera, pokalbiai natūralūs. Humoro nestinga. Virš visko tačiau neužmiršimas – pagrindinis veikėjo charakteris.

Knyga prasideda ir baigiasi paraleliniais vaizdais ir tuo pačiu stiliumi. Pradžioje Tomas žiūri iš taksi centrinės žemyn:

 

Šešta valanda ryto.

Už lango plyšinėjo, draikėsi

pavasario nakties rūkas.

 

Kiemelyje paliktas atsarginis taksi

plaukė per pilkas bangas.

Kaip juodas, niekur savo uosto

nerandantis vaiduoklių laivas.

 

Jis vienas, lyg atstus, bet žvilgsniu, mintimi ir darbu (p. 5) surištas su aplinka. Pabaigoje jis vėl vienas:

 

Nuėjau Šventojo Petro gatve.

Sustojau prie apleistos bažnyčios,

kurią Leonas bandė prikelti gyvenimui.

Naktis gaubė Briuselį.

Ir mane.

Prisėdau bažnytėlės prieangyje.

Atrėmiau pečius į užkaltas duris.

Pro mirusią bažnytėlę kažkur skubėjo

žmonės...

 

(p. 234)


Čia Leonas atvežamas karste pakeliui į kapines: „...Leonas prašė, kad padėtume karstą prie Šventojo Petro gatvės bažnytėlės užkaltų durų, pasimelstume tylomis ir – į kapines” (p. 232). Tai vieno laivo uostas. Leonas baigė savo Kalvariją (p. 228), o Tomui jos dar galas liko. Ir gal juos išskirianti, paženklinanti, kankinanti kibirkštis yra ne uždaros durys, bet panašumas į Kalvariją pirma pasiekusįjį.

Turtingas knygos žodynas, tikslūs palyginimai, tinkamos poetinės priemonės. Gaila, kad yra korektūros klaidų ir keletas rašybos bei skyrybos nenuoseklumų. Šedevrai reti; šiam būtų reikėję leidėjų pilno dėmesio.

 

Aidai, 1985 m., Nr. 4 (liepa-rugpjūtis)


Cinzas virselisCinzas virselis