cinzascinzasEduardas Cinzas (g. 1924), žmogaus dvasinį pasaulį ir naujo krašto aplinką tyrinėdamas, savo prozoj derina epinį konkretumą su gilia įžvalga į žmogų.

Gyvendamas Belgijoj, jis spausdino novelių lietuviškoje periodikoje, Europoj ir JAV. Novelių rinkinys Spąstai buvo išleistas Lietuvoj 1981 m. Bet didžiausias Cinzo įnašas į lietuvių literatūrą – tai romanai, kuriuose rašytojo subtilios žodinės tapybos dėka jo gyvenamo krašto aplinka ir žmonės suspindi savitais bruožais. Daugiaplanė pasakojimo erdvė (visur pripildyta ryškių vaizdų, garsų, kvapų, judesių), jo romanų skaitytoją įtraukia į dinamišką, margą pasaulį, su gausybe autentiškų veikėjų.

Kur tik veiksmas bevyktų, ar kaimo užeigoj, kurioje „kvepėjo alum ir bulvių žagarėliais”, ar šventės dieną miestely, kur „poškėdavo oriniai šautuvėliai, spygavo sūpuoklėse alpstančios merginos, stūgavo muzika”, spalvingi veiksmažodžiai garsų pasikartojimai, sakinio ritmas sukuria neapčiuopiamą aplinkos elementą – atmosferą.

Pirmasis romanas Brolio Mykolo gatvė (1972) sudarytas iš keturių apsakymų. Juos čia riša kai kurie veikėjai ir veiksmo vieta – Belgijos didmiesčio rajonas, su brolio Mykolo statula. Tenai skurdžiai gyvena svetimšaliai darbininkai: graikai, turkai, arabai, lenkai, ukrainiečiai ir kiti.

Vieninteliai du lietuviai veikėjai – jau pasaulio piliečiai, nusikratę emigran­tinio komplekso. Tai Belgijoj prasimušęs rašytojas Jonas ir kunigas – darbininkas Paulius. Abu dirba fizinį darbą ne dėl uždarbio: vienas renka medžiagą knygai, antrasis apaštalauja. Tai centrinės romano figūros.

Cinzas čia vaizdžiai aprašo baisias kasyklų darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygas, aštriai iškelia Belgijos socialines problemas pokario metais, peikia valdžią už nesirūpinimą pagerinti darbininkų būklę. (,,Kodėl nestato darbininkams namukų prie įmonių?”)

Rašytojo Jono etinių vertybių skalėje aukščiausia vertybė – humaniškumas. O kunigas – darbininkas Paulius bando elgtis taip kaip Kristus: užstoti skriaudžiamuosius ir įgyvendinti,,mylėk savo artimą kaip pats save” kasdieninėj realybėj. (Jis išgelbsti merginą iš prostitucijos nagų.)

Šiame ir kituose romanuose, kaip rašė Algirdas T. Antanaitis, Cinzas rašo išprususiam skaitytojui, bando jį palenkti ne ,,saldžiarūgšte romantika, jam artimų nostalgijų užuominomis”, bet bando jį sudominti aktualiomis pro­blemomis, įdomiais charakteriais, kartais jį versdamas susimąstyti ar susirūpinti, netgi perkainoti savo vertybes”. (Algirdas Titus Antanaitis. Eduardas Cinzas ir jo Brolio Mykolo gatvė. – Akiračiai, 1972, Nr. 8).

 

Foto Nr75Foto Nr75

Eduardas Cinzas savo kūrybos vakare Ročestery, N.Y., JAV. Jurgio Jankaus nuotrauka


Romane Raudonojo arklio vasara (1975) veiksmas vyksta Belgijos kalnų bažnytkaimy. Pagrindinis veikėjas – Stanis, lietuvių kilmės jaunas, gabus chirurgas, kankinamas psichinio sutrikimo. Pasakojimas vyksta pirmu asmeniu, iš Stanio perspektyvos.

Pasakojimo eigoj skaitytojas sužino, kad Stanį kankinantys „raudonojo arklio” puolimai yra LSD haliucinacijų „atošvaistė” (atsikartojantis priepuolis).

Mat, būdamas Amerikoj, Stanis vieną kartą buvo susigundęs pabandyti šio haliucinogeno ir tapo jo auka. Jį myli dvi moterys. Kalnų miestely, mero duktė Mona, kuri apie jo ligą nieko nežino, o Lieže – palikta mylimoji, chirurgė Danielė. Bet Stanis jokiam žingsniui nesiryžta, tik pas savo globėją, humanišką kaimo daktarą Roksą, laukia savo likimo išsisprendimo.

Įtampą romane palaiko paslaptingojo arklio šmėkla, kiekvieną minutę galimas jos puolimas. Sis haliucinacijos sutvėrimas taip meistriškai vaizduojamas, kad skaitytojas kartu su veikėju ima tikėti jo realybe.

Pasakojimo tonas šiltai kasdieniškas, intymus. Autorius rodo meilę paprastam žmogui. Bet miesčionišką gyvenimą Lieže jis karčiai pašiepia. O minutėm apskaičiuotą šaltą chirurginės klinikos pasaulį ir psichiatrinės klinikos aplinką jis vaizduoja su kafkiško košmaro precizija.

Eduardas Cinzas čia idealizuoja sveiką, išdidžią Gramolenų giminę, tą modernaus gyvenimo beveik nepaliestą kaimo elitą, panašų į buvusius Lietuvos ūkininkus. Bažnytkaimio žmonės irgi teigiami personažai. Vienintelis piktas žmogus yra Monos tėvas, kurio lentpjūvėje dirba svetimšaliai.

Cinzas šioj knygoj ypačiai taikliai išryškina subtilius žmogaus su žmogum santykiavimo momentus ir kelia pašlijusios žmogiškos komunikacijos, susvetimėjimo problemą. Pagrindinę veikėją jis apdovanoja ypatinga psichologine įžvalga. Iš judesio, veido išraiškos, pokalbio nuotrupos Stanis pagauna kitų žmonių minčių ir jausmų virptelėjimus (Alina Staknienė. Vienaragis tyko kalnų slėny. – Metmenys, 1977, Nr. 33). Stipriausias šiame romane Cinzo prozos elementas yra stilius, kuris čia ryškiai savito braižo. Iš visų stilistinių priemonių jis gausiausiai vartoja drąsius palyginimus ir taiklius epitetus, keliais stipriais bruožais nutapydamas žmogaus išorinę charakteristiką: „platus kaip spinta, kalnų plėšiko veidu” anestezistas. Jis taip pat efektingai naudoja metaforas.

Eduardo Cinzo kalba gyva, lanksti, dialogai sklandus, labai natūralūs. Pasakojime dažnai atsiranda antras planas, įgalinantis metaforinį skaitymą. Gyvenimas kalnų slėnyje gali simbolizuoti žmogaus egzistenciją apskritai. Ryškėja simbolinė-mitinė prasmė: modernus Adomas, ragavęs uždrausto vaisiaus, atiduotas likimo smūgiams. Raudonas arklys skandinavų mitologijoj yra mirties žirgas. Bet Persų mitologijoj arklys su raudona galva ir vienu ragu tapo karališkos galybės ir vyriškumo simboliu. Romane jis – represuotas jausmas, vidinė kova. Cinzo simboliniai įvaizdžiai daugiau užmena, negu galima tiesiai pasakyti, rezonuoja duagiaprasmiškumu.

Romane Morta (1981) randam tą pačią veiksmo vietą (kalnų bažnytkaimį) ir tuos pačius pagrindinius veikėjus, o veiksmas čia tęsiamas toliau po trejų metų, lyg ši knyga būtų to paties romano antroji dalis. Lietuvoj abu romanai ir buvo išleisti vienam tome, pavadinimu Raudonojo arklio vasara. Trys liūdesio dienos (1986).

Pasakojimas ir čia vyksta pirmuoju asmeniu, bet pasakotoja dabar yra Mona. Skaitytojas žvelgia į tikrovę iš jos vidinės perspektyvos. Pasikeičia ir pasako­jimo intonacija – iš objektyvaus pasakojimo čia pereinama į subjektyvų toną, dažnai su lyrine gaida.

Veiksmo laikas ribojasi herojės trijų dienų apsilankymu pas tėvą, su kuriuo ji buvo nutraukusi ryšius, taip kaip ir su Staniu. Romano įtampą sudaro tų trijų veikėjų savitarpio santykių krizė, kuri čia išsisprendžia. Monos asociacijų šuoliai susieja dabarties laiką su vaikyste, ana Raudonojo arklio vasara ir su trejų metų darbu veteranų poilsio namuose, kur jos draugės rūko ,,žolę”, atvirai kalba apie seksą.

Cinzas čia liečia išeivijos literatūroj ,,neliestinas” temas: freudinius kompleksus ir lesbianizmą. Remdamasis psichoanalitine žmogaus samprata, jis parodo, jog sąmonė atspindi tik viršutinį psichikos sluoksnį, o kaltės jutimas, jausmai – nesąmoningi. Monos autoanalizėj ir dialoguose išryškėja jos psichinės traumos, neišspręstas Elektros kompleksas, kuris trukdo jos meilės ir laimės siekimui.

Siame kūrinyje, kaip ir kituose romanuose, dvasinio pasaulio meniniam tyrinėjimui Cinzas naudoja simbolizacijos principą, mito daugiaprasmiškumą. Jei Stanio psichinė būklė susieta su „vienaragiu”, tai Monos dvasinis pasaulis rišasi su kiek sąlygišku, bet ir konkrečiu veikėju Satyru, kuris yra miško sargas, iš Raudonojo arklio vasaros. Mona šį ,,hamsunišką” personažą vadina „Miškiniu”. Jo namelį supa „rudeninių liūčių išprausto miško kvapas”, „šilta tyla”.

Senojoj graikų mitologijoj Satyras buvo miškų dvasia, Pano prototipas. Bet ši mitologinė būtybė helenistiniais laikais išsigimė – pavirto į nuolat girtą ožiažmogj. Monos Satyras irgi pavirto j niūrų, visada girtą, „miškų velnią”, lentpjūvės sargą.

Dabar jis vaikšto su užtaisytu šautuvu, pasakodamas „kaip miršta briedis”. Nuo šio Miškinio rankos žūva Monos tėvas ir jo nauja žmona Zanina, kurią Satyras slaptai mylėjo. O jo neapykantos sukeltoj „ugnies jūroj” sudega Monos vaikystės „pasakų pilis”. Ji pati pergyvena nervinį priepuolį. Tai galutinis atsisveikinimas su vaikyste, bet ir suartėjimas su Staniu. Išliekančią vertybių sistemą susikurti Monai padėjo buvęs mokyklos kapelionas („gerasis pasakų senelis”) ir senolis Gramolenas, kuris žino, kaip reikia gyventi ir mirti.

Nors dramatiška romano pabaiga gana netikėta, ji buvo išpranašauta jau ankstesniuose epizoduose, ypač liepsnos motyvo struktūriniuose pasikarto­jimuose: liepsnų atšvaistės glosto nušauto tėvo veidą taip, kaip anksčiau židinio liepsnos atšvaistė „glostė mieguistą Satyro galvą”. O Monos pilį užplūsta liepsnos taip, kaip ankščiau jos kambarėlį pro vitražą „užplūdo margaspalvių liepsnelių srautas”.

Daktaro Rokso biustas ir Satyro galva (Monos skulptūros) virsta gerų ir destruktyvių psichinių jėgų alegorijom. Simboliški ir „grėsmingai pakrypęs stalas” sargo namely ir „Kristaus veidas virš lovos apraizgytas voratinkliais”.

Eduardas Cinzas taip pat mėgsta naudoti magiškus skaičius – tris ir sep­tynis bei įvairias jų kombinacijas. Veiksmas romane prasideda po trejų metų tarpo, trunka tris dienas. Monai sueina 21 metai – vėl triskart septyni.

Vinco Krėvės vardo literatūros premija buvo paskirta Eduardui Cinzui už šį romaną todėl, kaip nurodė Henrikas Nagys, kad „autorius įžvalgiai atskleidė jauno žmogaus psichologiją bei mūsų amžiaus problemas ir dvasinius konfliktus, kurie būdingi šiandieniniam jaunimui” (Draugo kultūr. priedas, 1982.XI.27).

 

Foto Nr76Foto Nr76

Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Povilas Gaučys, Eduardas Cinzas ir Anatolijus Kairys lietuvių rašyto­jų suvažiavime Clevelande, OH, JAV, 1982 m. gegužės 22 d. Vlado Bacevičiaus nuotrauka.


Šventojo Petro šunynas (1984) daug kuo siejasi su pirmuoju Cinzo romanu – Brolio Mykolo gatvė. Ir čia veiksmo vieta – skurdus didmiesčio kvartalas, kuriame gyvena svetimšaliai darbininkai. Pirmajame romane savo vardo gatvę globojo brolio Mykolo statula, simbolizuojanti broliškumą. Šiame romane šventasis Petras globoja savo vardo gatvėje esantį seną namą, kurį kvartalo gyventojai praminė Šventojo Petro šunynu. Šunyčiai čia „dvikojai”, įvairių tautybių žemo luomo žmonės, bedarbiai, girtuokliai.

Cinzas ir vėl kelia aktualias gyvenamojo krašto socialines problemas, kurių svarbiausioji dabar yra nedarbas, ypač svetimšalių darbininkų tarpe. Bet pagrin­dinis veikėjas čia jau ne apaštalaujantis kunigas-darbininkas, o buvęs kunigas-darbininkas, „iškunigis” Tomas. Pasikeitimas reikšmingas. „Paulius iškeistas į Tomą – netikėlį”. (Vytautas A. Jonynas. Iškunigis Ragauskas gyvas... ir gyvena Briuselyje. – Draugo kultūr. priedas, 1984.XI.24).

Jis yra lietuvių kilmės, iš kunigų išstojęs prieš dvejus metus dėl moters meilės, kuri baigėsi tragiškai. Mylimoji žuvo automobilio nelaimėj, dėl kurios Tomas jaučiasi atsakingas, nes svyravo ir abejojo, ar ją palikti, ar ne, kai negavo prašyto ir laukto bažnyčios leidimo tuoktis. Dabar jis nepajėgia kurti naujos ateities.

Cinzas čia kontroversiškai iškelia kunigų celibato klausimą, ryšium su pašaukimų stoka ir iškunigystės problema, ši tema neliesta išeivijos literatūroje.

Nors ir metęs kunigystę, Tomas vis tiek stengiasi pačiu savo gyvenimu (kaip Paulius pirmajamae romane) įgyvendinti kasdienybėje Kristaus ,,mylėk savo artimą kaip pats save”. Jis padeda skurdžiams, ligoniams, alkoholikams. ,,Iš nevilties ir pasimetimo bando silpnuosius kelti, jų klausydamas, su jais pabūdamas” (Marija Stankus-Saulaitė. Cinzo turtingas pasaulis: Šventojo Petro šunynas. – Aidai, 1985, Nr. 4).

Romane pirmuoju asmeniu kalba pagrindinis veikėjas, bet pasakojimas neparemtas jo vidiniu monologu. Tomo charakteris atsiskleidžia ne autoanalize, o veiksmais ir šmaikščiais pokalbiais. Čia itin gausiu dialogu. Veikėjų Vytautas A. Jonynas suskaitė net trisdešimt šešis įvairiausių tautybių (Draugo kultūr. priedas, 1984.XI.24). Jų portretai nupiešti tik keliais brūkšniais. Bet kartais pasakotojas duoda ir lakoniškas jų biografijas. Taip kaip kokiam traukinių perone, čia žmonių tarpusavio susitikimai dažniausiai atsitiktiniai.

Geležinkelio stotis ir yra romano centrinė metafora, o kartais – pati veiksmo

Novelių rinkinyje Laimės ieškotojai (1962) randam ir lietuvių veikėjų. Čia netrūksta nostalgiškos tėvynės praradimo nuotaikos, kurią autorė perduoda, anot Rimvydo Šilbajorio, iš savo praplėsto horizonto tik kaip vieną sudėtinę dalį „dvidešimtojo amžiaus žmogaus tragikomedijos” (Rimvydas Šilbajoris. – Lietuvių literatūra svetur”, p. 292). Ilgesniame apsakyme „Vengriška madona” yra gyvai nupieštas vengrės pabėgėlės portretas ir įdomi intriga.

 

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.