Eduardas CinzasEduardas Cinzas       Šiemet Eduardui Cinzui (tikroji pavardė – Čiužas), talentingam ir savitam išeivijos rašytojui, būtų sukakę 85-eri. 1924 m. balandžio 14 d. Rietave gimusį rašytoją Antrojo Pasaulinio karo sumaištis nubloškė į Vokietiją, o 1947 m. jis išvyko į Belgiją, kur liko gyventi iki mirties (1996 m.). Čia jis dirbo anglių kasyklose, elektrotechnikos institute studijavo inžineriją. Įvykus nelaimei, kurios metu neteko kojų, E. Cinzas ėmėsi literatūrinio darbo. Jo lietuviškai rašomos knygos buvo leidžiamos Lietuvoje ir Amerikoje. E. Cinzas išgarsėjo romanų dilogija „ Raudonojo arklio vasara” (1975) ir „Mona (Trys liūdesio dienos)” (1981). Yra išleidęs romanus „Šventojo Petro šunynas” (1984), „Sutemose” (1996), novelių rinkinius „Brolio Mykolo gatvė” (1972) ir „Spąstai” (1981). Savo kūryboje rašytojas vaizdavo Belgijos miestų ir miestelių gyvenimą, atskleidė prancūziškai mąstančio ir kalbančio europiečio elgseną bei psichiką.

 

Tokia būtų glausta E. Cinzo biografija. Tačiau į ją neįeina daugelis dalykų, kurie, regis, irgi priklauso biografijai – kūrybos nuotaikos, ryšiai, mintys, idėjos, simpatijos, pagaliau pačių kūrinių gimimas. Bendraminčių, artimųjų ratas, sąsajos su Lietuva, lietuviškumo kaip vertybės išsaugojimas. Cinzas savo kūriniuose mažai kur minėdavo Lietuvą, lietuvius, tačiau nereikia pamiršti, kad savo knygas jis rašė lietuviškai – o kalbos išsaugojimas yra nepaprastai svarbus tautinio identiteto požymis. Taigi nenuostabu, kad ir šiandieninės Lietuvos žmonėms jis išlieka saviškiu.

 

O ypač – rietaviškiams, kurie su derama pagarba pagerbė savo garsaus kraštiečio gimimo metinių sukaktį. Renginiai, skirti E. Cinzo metinių sukakčiai, vyko Rietavo viešojoje bibliotekoje, Lauryno Ivinskio gimnazijoje. Balandžio 17 d. rietaviškiai kartu su E. Cinzo bičiuliais iš Vilniaus, Telšių ir kitų apylinkių aplankė rašytojo kapą Rietavo kapinėse. Vėliau Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje buvo atidaryta E. Cinzo gyvenimo ir kūrybos muziejinė ekspozicija. Vyko konferencija, buvo transliuojami vaizdo įrašai, muzikavo Rietavo meno mokyklos auklėtiniai. Buvo galima įsigyti naujai išleistus E. Cinzo romanus „Raudonojo arklio vasara” ir „Trys liūdesio dienos”. Rašytoją prisiminė ir Lietuvos televizija: buvo parodyta 1994 m. sukurta laida „Likimai. Susitikimas su rašytoju Eduardu Cinzu” (vedėja – Dalia Kutraitė), apie Cinzą kalbėta ir laidoje „Kultūra”.

 

Pasak rašytojo S. Kašausko, kuris rūpinasi Cinzo kūrybiniu palikimu ir įamžinimu Lietuvoje, „didelio talento lietuvių rašytojas visiems laikams sugrįžo Lietuvon”. Ne tik didelio talento, bet ir tragiško likimo. Užtenka paminėti vien tai, kad jaunesnysis Eduardo brolis Antanas – vienas iš Rainių skerdynių aukų. S. Kašauskas prisimena, kaip 1987 m. apsilankęs Lietuvoje, Telšiuose, Eduardas kraupiai pravirko, grįžęs nuo brolio kapo – nedaug trūko, kad 1940-aisiais jis būtų atgulęs šalia savo brolio. Mat abu Čiužiukai mokėsi Telšių Amatų mokykloje, kurios moksleiviai, atėjus sovietiniams okupantams, ėmė aktyviai ginkluotis ir įsitraukė į pogrindžio veiklą. Eduardas nebuvo įskųstas, išsisuko, o štai jaunesnįjį Antaną suėmė, ir vėliau jį ištiko tragiška Telšių kalėjimo politinių kalinių dalia.

 

Rašytojo gyvenime buvo visko. Gyveno angliakasių barakuose, skurdo – anot jo paties, niekas nerėmė, teko gyventi pusbadžiu, verstis iš invalidumo pašalpos, už kurią galėjo nusipirkti du pakelius cigarečių per dieną. Vėliau mokėsi, tačiau buvo nepagarbus su profesoriais ir amžinai ginčijosi – už tai jį išmetė iš instituto. Dirbo atsitiktinius darbus. Vėl mokėsi – prancūzų kalbos, sociologijos, psichologijos. Buvo profesionalus lošėjas kortomis – kaip pats prisipažįsta, tai bene geriausias amatas; kai lošė, gyveno turtingiausiai. Vėl įstojo į elektrotechnikos institutą ir jį baigė. O kai „Europos lietuvis” Londone išspausdino kelias noveles ir paragino rimčiau atsidėti kūrybai, galima sakyti, tada ir prasidėjo E. Cinzo kūrybinis kelias.

 

Taigi nenuostabu, kad toks sudėtingas gyvenimas suformavo savotiškas rašytojo pažiūras, kurias galima iš dalies įvardyti kaip socialistines. Veikiausiai dėl šių pažiūrų sovietinė valdžia taip palankiai į jį žiūrėjo, kad leido lankytis Lietuvoje ir net išleido keletą jo knygų. Tiesa, žadėtąjį romaną „Raudonojo arklio vasara” Cinzas visgi atidavė Čikagos leidyklai – šį faktą aptikau įžanginiame V. Kazakevičiaus straipsnyje, išspausdintame sovietinėje Lietuvoje išleistame Cinzo novelių rinkinyje „Spąstai”. (Šiame straipsnyje minima, kad Cinzas savo kūrinius spausdino ir „Draugo” laikraštyje). Tačiau nevertėtų lipdyti rašytojui „socialisto” etiketės ir primesti jam siauras ideologines pažiūras – juk jis, pavyzdžiui, rašė apie darbininkų kunigą Paulių, atliekantį savo dvasines pareigas fabrikuose ir kasyklose („Brolio Mykolo gatvė”). Apie ligonius, narkomanus, pamišėlius, nelengvą medikų buitį. Ir bene visi žmogiški jausmai Cinzui nesvetimi, neišskiriant ir erotikos, kurios daugelis rašytojų bijo, nes natūraliai ir gražiai ją išreikšti – labai sunkus uždavinys.

 

(Truputį juokinga, kai perskaitai, kaip viena leidykla išsigando E. Cinzo „Trijų liūdesio dienų” rankraščio kaip perdėm erotiško ir atsisakė leisti.)

 

Ir kai „Raudonojo arklio vasaros” veikėjas Stasys Dogenis sako, kad „nėra sielos, Mona. Yra tik biologinėje rūgštyje sumerkti neuronai”, ar mes galime veikėją už tai pasmerkti?.. O autorių?.. Ar abejonė kartais nebūna žmogiškesnė už nepalaužiamą įsitikinimą?.. Ar ateistas kartais nėra atspirtis tikinčiajam, nes taip patikrinamas pastarojo tikėjimas?.. Ar socialinė neteisybė, apie kurią skaitome Cinzo kūryboje, nesišaukia aukštesniosios, metafizinės tiesos?.. Pagaliau – ar racionalus pragmatiškumas negali susidurti su protu nepaaiškinamais dalykais?.. Galbūt E. Cinzas savo kūryboje tiesiogiai apie tai ir nekalba. Tačiau visuomet egzistuoja potekstė. Ir tikru literatūros kūriniu gali vadintis tie kūriniai, kurie tą potekstę sukuria. O E. Cinzo knygos tokios ir yra. Žinoma, jose taip pat pasitaiko sentimentalumo, schematiškumo, didaktikos, ne visada meniškai informatyvus dialogas, tačiau tai ne skaitytojo, o literatūros kritiko rūpestis.

 

O kadangi ir kritikas yra skaitytojas, ir jis neretai pasiduoda teksto traukai. Kadangi „Raudonojo arklio vasarą” skaičiau paauglystėje (1986 m. sovietinis leidimas), prisimenu, kokį keistą ir hipnotizuojantį įspūdį paliko man šis romanas. Nepaprastai įspūdinga Raudonojo arklio vizija tarsi gimusi iš realybės košmaro. Prietemoje man atrodydavo, kad matau iš aukštų padaržės kiečių išnyrančią arklio šmėklą. Vaikystėje ji man priminė mitinį kentaurą, vėliau – E. A. Poe pavaizduotą vaiduoklišką arklį, sielos reinkarnaciją iš jo novelės „Mecengeršteinas”.

 

Trumpiau tarus, įspūdį darė pati vizija – gyvūnas, panašus į liepsną, gaisrą, vaiduoklį, o ne vizijos priežastingumas, kuris dabar netgi savotiškai nuvilia. Romano herojus, jaunas medikas Stanis (Stasys Dogenis), studijų metais Amerikoje paragauja LSD – taip jis ir „susipažįsta” su Raudonuoju arkliu. Antra vertus, beprotybė neretai turi labai banalią priežastį – romantikos čia maža. Taigi nevertėtų autoriaus kaltinti, kad nepavaizdavo beprotybės kaip romantiškos abstrakcijos. (Kitas romano veikėjas, irgi jaunas medikas, abejingai pasakoja, kaip vaikystėje tėvas uždarydavo jį su seserimi rūsyje; sesuo ten sušalo ir mirė, o jis, kad nenumirtų, pasidarė giljotiną ir kapodavo sugautoms žiurkėms galvas. Tai, kad tėvas paskui išprotėjo, sūnus laiko visai natūraliu dalyku – kas gali išlikti sveikas po tokių dalykų?.. Taigi nėra čia nei romantikos, nei banalybės).

 

Skaitydama šį romaną po daugiau kaip dvidešimties metų, su šiokiu tokiu nusivylimu suvokiau, kad Raudonasis arklys kaip pasąmonės siaubo įsikūnijimas nebėra toks įtaigus, užtat atradau spalvingų siužeto posūkių, kurie intriguoja ir patraukia dėmesį. Įtikina ir meilės trikampis: Stanį myli gydytoja Danielė, jo kolegė, taip pat – mergaitė Mona, mero duktė. Ką myli Stanis – nelabai aišku, atrodo, kad abi. Tai irgi įtikina. Nes abi moterys – žavios, stiprios, ryžtingos, nors kartais, mano asmenine nuomone, pernelyg dramatizuoja situaciją. Tačiau kadangi Raudonojo arklio šmėkla – agresyvūs ligos priepuoliai – nesuvaldoma nei vaistais, nei vidinėmis herojaus pastangomis, Stanis priverstas užgniaužti meilės jausmus.

 

Cinzas, rašydamas šį romaną, konsultavosi su gydytojais, o „Trijų liūdesio dienų” nebaigė, kol pats neapsilankė pas psichiatrą. Tai liudytų knygos gyvenimiškumą, jos autentiką. Antra vertus, ir dramatizmą, kuris slypi romano potekstėje – juk neretas iš mūsų turime savo Raudonąjį arklį, kuris išnyra iš pasąmonės gelmių. Ir nebūtinai tai – psichinis sutrikimas, dvasios negalia. Tai gali būti, kitų akimis žiūrint, ir visai paprasta fobija, „juokinga” baimė – sunku surasti žmogų, kuris nieko nebijotų... Taigi „Raudonojo arklio vasara” – labai šiuolaikiška knyga. Kurioje su liga į dvikovą stoja trapi meilės viltis. Atrastume joje ir tikėjimo, nors racionalios knygos idėjos tarsi prieštarautų šitam, anot autoriaus, „miglotam” dalykui; juk be tikėjimo ir viltis, ir meilė – nepilni indai.

 

Perskaitykime skelbiamą E. Cinzo „Raudonojo arklio vasaros” ištrauką ir pamatysime, kaip trapiai susieti gyvieji ir mirusieji, realūs žmonės ir vaiduokliai, kokios iškalbingos teksto detalės – išdžiūvusi upelio vaga, apleista maldykla, auštantis rytas, raudona Monos suknelė ir Raudonojo arklio išnirimas iš tamsaus eglių tankumyno. Meilė ir viltis kaip gyvybės šaltiniai priešinasi beprotybei ir tamsai. O kas nugali, teks spręsti pačiam skaitytojui.

 

„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

2009-05-02