Raudonojo arklio vasaraRaudonojo arklio vasara      Eduardas Cinzas. Raudonojo arklio vasara: romanas. V.: Alma littera, 2008.

 

Ar kuris nors lietuvių rašytojo romanas yra vertas literatūrinės Nobelio premijos? Taip, yra, ir tikrai ne vienas. Tuo įsitikinau dar gilioje paauglystėje perskaitęs Eduardo Cinzo romaną „Raudonojo arklio vasara“. Šiandien – naujas šios knygos leidimas turėtų patikti tiems, kam atsibodo įvairaus plauko vertiniai, o siela ištroškusi geros lietuviškos literatūros.

 

Rietave gimęs, tačiau karo nublokštas į Belgiją Eduardas Cinzas (1924-1996) išeivijoje praleido beveik penkis dešimtmečius. Kūrybinis jo kelias taip pat pakankamai įspūdingas: keturi romanai ir du apsakymų rinkiniai, išsiveržę iš lietuviško provincialumo gniaužtų ir papuošę tautinę literatūrą Vakarų Europos problematika. Tai, apie ką sovietmečio Lietuvoje niekas nė neišdrįsto kalbėti, sugulė po talentingo rašytojo plunksna.

 

Daugelio manymu, geriausias E. Cinzo kūrinys romanas „Raudonojo arklio vasara“ pasakoja apie lietuvių kilmės chirurgą Stasį Dogenį, bandantį pasislėpti nuo pasaulio keršto. Šis kerštas pasirodo raudonojo vienragio arklio pavidalu ir gali išlįsti iš bet kur – sienos, lango, durų, artimiausio kampo... Viso to priežastis – nedetalizuojami eksperimentai su LSD. Iš šių pasikartojančių priepuolių, pavienių chirurginių operacijų, o taip pat – meilės miestelio mero dukteriai Monai ir susideda pagrindinio herojaus gyvenimas.

 

„Susiradęs kelionmaišyje užrašų knygutę, užrašiau: „Ir šiandien Raudonasis arklys nepuolė. Nejaugi jis pametė mano pėdsakus? Praėjusią naktį supratau, kad reikia grįžti į žmones: pradėjau galvoti apie savižudybę“ (p. 26).

 

LSD (lizergo rūgšties dietilamidas) – tai stiprus pusiau sintetinis haliucinogenas, kurį 1938-aisiais iš susintetino šveicarų mokslininkas Albertas Hofmanas. XX a. viduryje išpopuliarėjęs šis narkotikas buvo mėgiamas hipių ir kitų netradiciškai mąstančių asmenų. Tiktai dvasinius patyrimus, kuriuos 1983-aisiais patvirtino moksliniai tyrimai, papildė išvados, kad didesnė pusė bent kartą gyvenime vartojusių LSD teigė, kad šis narkotikas iš esmės pakeitė jų gyvenimą. Be atskiro detalizavimo.

 

Rašydamas „Raudonojo arklio vasarą“ E. Cinzas padirbėjo iš peties: rašytojas lankė narkomanų reabilitacijos klinikose besigydančius pacientus, studijavo jų mąstymą ir psichologiją. Kiekvienas Raudonojo arklio pasirodymas pripildo baimės ne tik romaną, bet skaitytojo sąmonę. Tokia nuolatinė įtampa paverčia knygą kone patraukliu trileriu, kuomet įsitempęs stebi epizodą, kurio metu Stasys operuoja susižalojusį žmogų, nors ir nėra garantuotas, ar operacijos metu nepasibels Raudonasis arklys.

 

Kritikai teigia, kad vaizduodamas mažų Belgijos miestelių gyvenimą, E. Cinzas atskleidžia prancūziškai mąstančio ir kalbančio europiečio elgseną bei psichiką. Idėjiniu programiškumu rašytojo tikrai neapkaltinsi: nagrinėjami moraliniai klausimai ne tik gilūs, bet ir stiprūs žvelgiant į juos pro vertybių prizmę. Deja, kai kurių tautinių ambicijų išvengti nepavyko – Stasys niekaip negali pasirinkti iš dviejų moterų: Monos ir buvusios mokslų draugės Danielės. Nuo vienos slepia savo haliucinuojančią dabartį, nuo kitos – pirmąją. Toks yra paslapties trikampis.

 

Atskiro paminėjimo vertas kaimelio daktaro Rokso personažas. Net ir žinodamas apie nuolat pasikartojančius Stasio priepuolius, jis priima jaunuolį gyventi į savo namus. Maža to – nuolat kalbasi su juo apie chroniškas haliucinacijas, santykius su aplinka ir žmonėmis. Kartais susidaro įspūdis, kad būtent daktaro Rokso personažas ir yra E. Cinzo prototipas – šaltakraujis, kupinas gyvenimiškos patirties ir išminties, geranoriškas. Nepaliaujamas tikėjimas geruoju žmogaus pradu ir jo dvasios stiprybe tampa esminiu „Raudonojo arklio vasaros“ varikliuku.

 

Pats knygos stilius nesudėtingas, lengva sekti siužetą, pasakotojo tonas – intymus ir jaukus. Jeigu pasakojime nesimaišytų haliucinogeninis arklys, tai kartais ir pamiršti apie skaudžiausią šios knygos elementą. Atrodytų, kad viso labo tai tiesiog dar viena vasara, praleista pas gerus draugus kaime. Vasara po Raudonojo arklio kanopomis.

 
alfa.lt
2009 01 20