Kęstutis Nastopka. Jausmo išmintis (Gražina Cieškaitė. Tylos žydėjimas, 1975)

       Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.

       G. Cieškaitės pirmojoje knygoje yra tai, ko laukiame iš poezijos – gyvenimo begalybės pojūtis ir troškimas jį įvardyti. Kūryba jai – širdies kalba, pasiaukojimas, atsivėrimas: „Nėra eilėraščio – meilės žvaigždė yra“.

       Tyloje subrandintas jausmas liejasi spalvingais regėjimais. Nenumaldomos gyvybės ritmas, nesiliaujančio žydėjimo vaizdai supina į didingą ornamentą „visus dangaus ir žemės daiktus“:

       G. Cieškaitė nebijo aukštų žodžių, nes neįspėtos gyvenimo paslaptys jai didingesnės už žodį. Ji kalba apie išvaduotą žemės kūną, išmintingą begalinį dangų, apie mėnesienos žiedus visatos papėdėj, apie visatos vėją, draikantį plaukus. Poetu vadinamas tik tas, kas „neboja pražilt nuo pasaulio, nuo ilgesio keisto“. Įkvėptam poetės žvilgsniui atsiveria „jautri ir balta“ visata, nežinanti mirties ir nakties „visuma žvaigždėta“.

       Ekstatiškas „Tylos žydėjimo“ jausmingumas gal kai kam atrodys monotoniškas. Romantinis patosas kartais dvelkteli deklaratyvumu. Tačiau daugeliu atvejų G. Cieškaitės patetika įtikina – poetė jaučia žodžio ir jausmo ribą.

       „Tylos žydėjimo“ žodis – mąstantis, save stebintis. Ne vieno eilėraščio tema – poezija. „Tuštumoj daiktus pažinti, / vardus jų šviesoj tolimoj pasakyti / savo žodžiu ir balsu, / skausmo kaina, / nerūpestingai“, – apibūdinama meno paskirtis eilėraštyje „Muzika“. Daiktai pažįstami grumtynėse su tamsa, atmetant apgaulingą regimybę ir parodant „visiems tą, kurs geidžia neregimas būti“. „Nerūpestingas“, tobulas grožis pasiekiamas skaudžiai ieškant tiesos. Tokia grožio samprata stipriai išreikšta eilėraštyje „Bodleras“:

       Poezija ir realybė G. Cieškaitės eilėse tikrina viena kitą. Poetė nepripažįsta vienareikšmės tikrovės, paklusnumo nubrėžtoms riboms. Išdidi jos alternatyva – „valanda išeities, ne žalojanti kūnus trauka“. Iliuzinė poezijos tikrovė G. Cieškaitei yra žmogaus kūrybiškumo ženklas („jis regėjo sapnus ir tikėjo aistra nuolatos“), nuoroda į dar nepažintą pasaulį („mėnesienos šviesoj atrakinti sapnų kambariai“). Tačiau taip pat ir apgaulingos, netikros būties sinonimas: „O meluojančio sapno absurdas! / ...pasaulio ženklai pramanyti – dėl mylinčio skurdūs“. Nepasitikėdama akimirkos įspūdžiu, geisdama „pasiekt jausmais tikėjimo, ne jausmo, krantą“, poetė siekia į asmenišką išpažintį įlieti pačios tikrovės balsą. Išgyvenimas gauna jėgos ir pasitikėjimo iš aplinkos daiktų. Poetas, nepretenduodamas į romantinę visagalybę perduoda kitiems tai, ką randa prieš save ir greta savęs – „O žydėjimo amžinas nuovargi, tu – / nekaltai prisikėlęs ant rankų manųjų“.

       Konfliktiškas žmogaus santykis su aplinka G. Cieškaitės poezijoje matyti iš gamtos vaizdų. Poetė geba išgirsti žydrą ir lengvą atbundančio pavasario melodiją, pajusti lietaus laše jūros begalybę, praskleisti „gyvybės palaimą skausmingą“. Tačiau guodžiantį gamtos jaukumą išsaugo tik vaikystės, žvelgiančios į pasaulį „pro žolę, pro užmirštą svirtį“, prisiminimai. Ten paukščiai šildo vaikiškas saujas, mergaitė pina vainiką debesiui, į plaukus įsivelia bitės ir žvaigždės. Juo toliau nuo glaudžiančios gimtinės, juo aiškiau suvokiamas žmogaus atskirumas. Į gamtą žvelgiama suprantant, kad joje ieškai ir surandi pats save – „Gamta ir vėlei – atvaizdas širdies“. Kontrastas santarvės akimirkai – nuolatiniai išsiskyrimai ir prasilenkimai: „Nes be galo toli viešpatauja ir švenčia gamta, / jos klajojančios linijos mano regėjimą kerta“, „Iš gamtos apdarų tau netinka šešėlis nė vienas“. Lyginant su nepavaldžia laikui kultūra, gamtoje pabrėžiama kaita, praeinamybė. Gyvybę supa mirtis. „Ir bijau praeities – ji atrodo tarytum gamta, / pagimdyta šviesos ir tausojanti savo karūną“, – sakoma „Orfėjaus monologe“. „Įsikūnijo sieloj pavidalu tavo gamta, / ir pasaulis netobulas širdgėlą nuodija“, – Euridikės žodžiai.

       Daugelis G. Cieškaitės eilėraščių yra lyriniai monologai su melodingais pakartojimais, gausiomis retorinėmis figūromis. Įspūdį stiprina išradingos ritminės variacijos, grakšti strofos architektonika, skambūs, kartais pabrėžtinai monotoniški rimai. Iš paviršiaus leidžiamasi į gelmę, kur spindi atvaizdas šviesus, šviečia gėlė permatomos ežero pilies į „dugną, tylų, prieštaringą“. Pro langą įsiveržia ir lieka ant stalo žaibas, jūra, ledyno vizija. Po miegančiojo galva – viso pasaulio paukščių plunksnos. :Stropiai gaudomi daiktų atspindžiai, atspalviai, šešėliai: „paukščiai išgieda norą pakilti – / pakilti / visa savo esybe, / net šešėlį pasiimant, / neužmirštant“. Daiktai tampa daugiaprasmiais pasikartojančio pasaulio ženklais:

       Prasmingai į dabartį įsiterpia pasaulinės kultūros – mitų, kitų poetų kūrybos tikrovė. Reikšmingi istorijos atgarsiai. Patetiškoje raudoje „Negrįžę kareiviai“ kalbama apie žuvusiųjų ir gyvųjų ryšį, apie aukos kainą, apie kelią iš mirties į pasaulį. Kiek deklaratyviau ta pati tema pasikartoja eilėraštyje „Kareivių grįžimo diena“. Bet istorija G. Cieškaitei – ne tik tema. „Nesugrįžusių kraujo žėrėjimas“ nutvieskia lyrinę kontempliaciją, veikia įvaizdžių atranką, intonacijos posūkius.

       G. Cieškaitės „Tylos žydėjimas“ išsiskiria tarp daugelio pirmųjų knygų poetišku pasaulio regėjimu, savita poetine kalba. Tik baugu, kad kalbėjimas apie poeziją nenustelbtų pačios poezijos. Norėtųsi, kad po gražaus debiuto, nepasiduodama bendrybėms, poetė ieškotų asmeniškesnio santykio su pasauliu ir savimi.

       1975

       Nastopka, Kęstutis. Išsprūstanti prasmė: Straipsnių rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1991.