vyresniosios_kartos_prozininkaivyresniosios_kartos_prozininkai       Stalininio socializmo įsitvirtinimas Rytų ir Vidurio Europos kraš­tuose privertė emigruoti nemažą skaičių lenkų, čekų, vokiečių, vengrų, bulgarų, serbų, slovėnų rašytojų. Pabaltijo rašytojų emigra­cija buvo masinė – tokio didžiulio intelektualinių jėgų nutekėjimo nepatyrė nė vienas kitas Europos regionas po Antrojo pasaulinio ka­ro. Dauguma estų rašytojų įsikūrė Švedijoje. Latvių intelektualai spietėsi Vokietijoje bei Skandinavijoje. Lietuvių kultūrinė emigra­cija išsibarstė per kelis kontinentus. Pagrindinės kultūrinės jėgos, Lietuvių rašytojų draugijos valdyba, lietuviškų knygų ir spaudos lei­dyba 1949-1951 m. susitelkė JAV, kur gyveno jau kelios emigrantų kartos, ėjo dienraščiai („Draugas”, „Naujienos”, „Vilnis”), savait­raščiai („Dirva”, „Amerika”, „Darbininkas”), mėnraščiai („Margu­tis”, „Vytis”), ir Čikaga tapo išeivijos kultūrinio-meninio gyvenimo sostine.

 

       Pirmaisiais pokario metais lietuvių rašytojai kartu su latvių ir estų kolegomis aktyviai dalyvavo protesto akcijose dėl Pabaltijyje vykdo­mo genocido, piketavo prie JTO, atvykus Molotovui ar Vyšinskiui, siuntė peticijas Vakarų Europos ir JAV politikams, reikalaudami įgy­vendinti Atlanto chartiją užgrobtuose kraštuose. J. Savickis, buvęs Lietuvos ambasadorius Skandinavijos šalyse, 1951 m. vyksta į Stok­holmą, Oslą, Kopenhagą aiškinti Lietuvos padėties karalių rūmuose, politikų kabinetuose, didžiųjų laikraščių redakcijose. J. Brazaitis (Ambrazevičius) vadovauja Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo ko­miteto užsienio reikalų tarnybai, įsikūrusiai Pfulingene (Vokietija). B. Raila įeina 1946-1948 m. į rezistencinio Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio vadovybę kaip užsienio delegatūros narys, redaguoja Lietuvos pogrindžio rezistencijos žinių biuletenį. 1951 m. A. Vaičiulaitis paskiriamas „Amerikos balso” lietuviškų laidų vado­vu – šešis kartus per dieną iš Niujorko skrieja j Lietuvą užsienio žinios, krašto įvykių analizė, poetų eilės, išeivijos kultūrinio gyve­nimo apžvalgos. 1952 m. J. Aistis stoja dirbti į Laisvosios Europos informacinę tarnybą – skaito sovietinės Lietuvos laikraščius, knygas, partijos vadovų pareiškimus ir ruošia analitines apžvalgas, kurios nau­dojamos propagandinei kovai prieš socializmo imperiją. Jis rašo kan­džius pamfletus apie „maskolbernius”, kuriems Stalinas išmokėjo po 5000 rb už Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungos sudėtį, apie „niekšiškai nuogą rusų kolonializmą”, šimteriopai pavojingesnį negu ją dangstanti komunizmo doktrina, ir apie neišvengiamą „koloso mo­lio kojomis” griuvimą ryt, poryt ar po dešimtmečio. I. Šeinius leido apie „raudonąjį tvaną” dokumentines ir beletristines knygas Švedi­joje, polemizuodamas su prosovietiška švedų vyriausybės laikysena (Sovietų Sąjungai atiduotas Lietuvos auksas, grąžinta dalis karo pa­bėgėlių). „Gal lengviausia būtų vaižgantišku tonu šūktelėti sau: ga­na tos politikos, – rašė J. Savickis 1951 m. vasarą. – Kam ji man? Aš ne politikas. Priešingai, aš turiu būti politikas, aš turiu ja rūpintis. Negalima juk tokiomis valandomis, kaip dabar, atsisakyti dirbti.”

 

       Didžiulis lietuvių rašytojų būrys, išblokštas iš savo žemės (1944 m. pasitraukė 78 rašytojai, keletas dar anksčiau), jautėsi įpareigotas „dė­tis kovon dėl tautos laisvės” (J. Aistis), kalbėti „okupuoto krašto var­du” (J. Brazaitis), „permąstyti likiminę skriaudą, ištikusią Lietuvą” (V. Alantas), „likti gyva, atplėšta, bet niekur neprigyjanti lietuvių tau­tos dalis” (B. Brazdžionis). Egzodo rašytojai skelbėsi esą vieninteliai lietuviškos meninės kūrybos tęsėjai – tėvynėje gyvąjį žodį užspaudė okupantai, todėl nacionalinės literatūros plėtotė tegalima tik atsi­dūrus už pavergtos tėvynės sienų. Lietuviško meninio žodžio kūryba suvokiama kaip motinos tėvynės balsas, šaukiantis krūvon išblaš­kytus vaikus, kaip „marinamos tautos”, stovinčios „ant bedugnės krašto”, gyvybingumo ženklas, liudijantis jos pastangas išlikti žiau­riose istorijos pervartose. „Kiekvieno lietuvio pareiga sudaryti sąlygas tautinei kultūrai. Protėvių aukos dėl lietuviškos knygos yra testamen­tinis įpareigojimas”, – skelbė 1946 m. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvini­mo komitetas. Tad pirmajame pokario dešimtmetyje knygų leidyba buvo dominuojanti išeivijos kultūrinės raiškos forma, kelis kartus pra­nokstanti tiek leidinių skaičiumi, tiek kokybe visa tai, kas buvo išleis­ta sovietinėje Lietuvoje (pvz, 1952 m. išeivijoje išspausdinti devyni romanai, o Lietuvoje tik vienas).

 

       Lietuvių rašytojai, atsidūrę svetimuose kraštuose kaip laikini tremtiniai, nusiteikę „Velykas švęsti jau Lietuvoje”, 1947 m. įsitiki­no, kad „neturim pagrindo tikėti greitu grįžimu” (J. Brazaitis). Pa­lengva geso viltis, kad apskritai kada nors teks sugrįžti į tėvynę – net į pavergtą (A. Maceina). Geležinė uždanga atskyrė rašytoją-tremtinį nuo jo kūrybos versmių – krašto gyvenimo ir nuo gimtosios kalbos, kuria jis rašė. Naujoje aplinkoje – buvusiose vokiečių kareivinėse (jos ilgi koridoriai nostalgiškai pavadinti Laisvės alėja, Vytauto prospektu) ar Amerikos didmiesčiuose, kur „viskas gazolinu dvokia, net saldai­niai”, -jis jautėsi nepritapęs, nereikalingas. „Šaknų čia neįleisiu, ne­pritapsiu”, – rašė V. Krėvė. „Būti poetu ir likti be savo žemės yra gal daugiau negu fizinė mirtis, ypač tokiam, kaip aš”, – skundėsi J. Aistis.

 

       Lietuvių kultūrinis elitas, nublokštas į svetimas šalis, kur duo­ną reikėjo užsidirbti praktinėmis profesijomis, leidosi į anglių ir aukso kasyklas, samdėsi miško kirtėjais ir kapinių duobkasiais, tro­leibusų konduktoriais ir telegrafistais, dirbo skerdyklose ir valgyk­lose, plieno ir baldų fabrikuose, spaustuvėse ir vaistų sandėliuose. „Taip ir žus geriausios mūsų jėgos: vienos duoną kepdamos, kitos paminklų akmenis tašydamos, trečios lėkštes plaudamos”, – rašė 1950 m. A. Vaičiulaitis. Augę ir brendę Vakarų Europos humanita­rinės kultūros atmosferoje, lietuvių rašytojai atsidūrė „primityvių ir mažakultūrių darbininkų aplinkoje”, turėjo gyventi ir kurti „uti­litarinėje bei techninėje Šiaurės Amerikos civilizacijoje” (J. Krali-kauskas), kuri reikalavo muštis į materialines gėrybes ir niekino ide­alistinį pasišventimą nerealiems tikslams. „Perkeltas į kitą dirvą ir kitą klimatą, jis (poetas) galbūt prigyja ir auga, žaliuoja ir žydi, bet paprastai vaisiaus jau neneša”, – karčiai rašė J. Aistis.

 

       Egzodo_literatura_fotoEgzodo_literatura_foto

       Žurnalo „Aidai“ redakcija – A. Nyka-Niliūnas, L. Andriekus, J. Girnius, A. Vaičiulaitis

 

       Svetimoje aplinkoje lietuviškas meninis žodis styro vienišas, at­simušęs į „abejuojumo šmėklą” (F. Kirša) ir tarsi neišgirstas. „<...> Kartais atrodo, jog tęsti grožinės literatūros kūrybą yra tas pats, ką ir šaukti dykumoje, kur į tavo balsą neatsiliepia joks aidas”, – rašė P. Andriušis. Toks šaukimas, atsidūrus „ant plaukiojančios ledo ly­ties”, suima buvusio gyvenimo atsiminimus, benamio žmogaus liki­mą, dabarties neviltį ir desperatišką ištikimybę gimtajam žodžiui, atlaikiusiam šimtmečių teriones. Lietuviška meninio žodžio kūryba rašytojams tremtiniams liko vienintelė dvasinio gyvenimo alternaty­va, kurios nebuvo į ką iškeisti (tik vienas A.J. Greimas ėmė rašyti prancūziškai, tik vienas A. Landsbergis rašė angliškai). Grįžę po dar­bų iš aukso kasyklos Kanadoje ar akmens skaldyklos Argentinoje, jie sėsdavosi prie romano, eilėraščio, straipsnio, kad vėl sugrįžtų j Lietuvą, iš kurios taip ir nepajėgė galutinai pasitraukti. Dideliu už­sispyrimu kūrė knygą po knygos tartum paminklinius akmenis Lie­tuvai, jau išbrauktai iš pasaulio žemėlapio.

 

       „Poetas kaip daina – gimsta tautoj ir gyvena tautoj”, – rašė S. Sant-varas. Pavergtos tautos rašytojas negali išeiti iš savo tautos – jis „yra tautos sielos ieškotojas ir jos dvasinio veido ryškintojas” (V. Alantas). Lietuvių meninis žodis turi vesti mus j Lietuvą „kaip ugnies stul­pas”, pasak B. Brazdžionio. „Aš rašau dėl to, kad tikiu lietuvių ir Lie­tuvos gyvybe bei nemirtingumu”, – sakė F. Kirša.

 

       Vyresniosios kartos rašytojas – Lietuvos nepriklausomybės gimi­mo ir žlugimo liudytojas – jautėsi pašauktas būti „tautos dvasios apaštalas”, formuoti pranašo žodžiu išsivadavimo viltį ir skelbti di­rektyvas – ką veikti. J. Aistis, sukrėstas valstybės netekties, stojosi į „genties priešų” teisėjo, pavergtųjų drąsintojo, laisvės skelbėjo tri­būną, prabildamas neįprastu jam aukštu tonu (rink. „Nemuno ilge­sys”, 1947; „Sesuo buitis”, 1951). B. Brazdžionio eilėraščių knygose „Svetimi kalnai” (1945), Vidudienio sodai” (1961) atgimsta roman­tiniai įvaizdžiai kaip amžino tautos buvimo ženklai – „senos pilys prie Nemuno seno krantų”, „žilų vaidilų kanklės”, „Punios Margi­ris”, „kapai senoliai”, taip pat imperatyvinė nuosaka, programuojan­ti žmogaus elgseną: „Senolių kraują – / vardą – laisvės žiburį širdy, / Kaip amžiną paminklą visą šią kelionę, / Kaip didelį turtą nešk širdy”. F. Kirša satyrinės poemos „Pelenai” tęsinyje rašo apie pra-virkusius Vilniaus rūmus, kai „Laisva Tėvynės žemė slydo iš po kojų”. Iš dramatiškų odžių apie didžiųjų kunigaikščių žygius, baudžiauninkų sukilimus ir tremtinių ešelonus A. Rūkas lipdo frag­mentišką poemą „Mano tautos istorija” (1961).

 

       Daugelis lietuvių rašytojų, debiutavusių tarpukaryje, taip ir neiš­ėjo iš samanotos lietuviško kaimo gryčios, kuri nuo „Aušros” laikų tapo visų vertybių centru mūsų kultūrai. Lietuviško kaimo pasaulis, sustingęs prieškariniame laike, tapo žmogiškų vertybių viršūne, jau negrįžtamai prarasta, o agrarinė sankloda buvo sureikšminta kaip tautos egzistavimo pagrindas.

 

       A. Vaičiulaičio novelėse („Kur bakūžė samanota”, 1947) suval­kietis ūkininkas rūko pypkę, kurią jam amžinatilsį tėvas paliko; so­dietė dėvi sijoną, „stangriais padurkais atsiremiantį į žemę”; ber­nai šokdina mergas „kaip viesulai, griausmingai užkulnim į grindis trenkdami”; duktė valandas prasėdi beržyne prie tėvo kapo tyliai besišnekėdama. P. Andriušio aukštaitiškuose pasakojimuose „Anoj pusėj ežero” (1947) beržai, žuvys, laumžirgiai tebėra piemenuko broliai ir seserys, kaip ir V. Krėvės „Šiaudinėj pastogėj”. P. Tarulio novelių knygoje „Žirgeliai padebesiais” (1948) putoja ąsočiuose alus, ūturiuoja ūsuoti gaspadoriai, o moterėlės verpia ir verpia žie­mos vakarais. N. Mazalaitės novelėse („Gintariniai vartai”, 1952) aprašomos žemaitiškos koplytėlės, mažas bažnytkaimis tarp dide­lių miškų ir duona, kepama ant klevo lapų. J. Savickio romane „Šventoji Lietuva” (1952) nostalgiškai piešiama patriarchalinė kai­mo sankloda, darbštaus ūkininko tvirtybė, šventadienių giedra, pro­tarpiais stebima iš ironiškos distancijos. Iš kaimo buities realijų ir tautosakos įvaizdžių audžiamas gražbylingas L. Dovydėno apysakos „Per Klausučių ūlytėlę” (1952) pasakojimas – ginčai su pinčiuku, kelionė į atlaidus, vestuvių dainos ir šokiai. Alės Rūtos romane „Trumpa diena” (1955) skamba tarmiškai nuspalvinti Rytų Aukštai­tijos ūkininkų dialogai, o šiokiadieninė buitis – pabaigtuvių papro­čiai, gegužinės – kupina žmogiško gerumo ir poetiškumo. Poetiškai išjausta kaimo gamta tampa vos ne pagrindiniu A. Baranausko no­velių knygos „Kalvos ir lankos” (1959) veikėju.

 

       Iš stebuklingų paliktos tėviškės regėjimų lietuvių literatūrinė savimonė nenoromis gręžėsi į karo nusiaubtą, išsigandusį Vakarų pasaulį, į realią, neretai dramatišką, pabėgėlių-išeivių patirtį sveti­moje šalyje. L. Dovydėnas savo beletristikos knygose („Mes ieškom pavasario”, 1948; „Žmonės ant vieškelio”, 1949) reportažiškai apra­šo pasitraukimo kelią, pabėgėlių sytovyklas, prievarta į SSRS de­portuojamus rusus, skelbdamas herojų lūpomis antibolševikines deklaracijas. J. Jankus tragiško autentiškumo knygoje „Naktis ant morų” (1948) taip nusako pokarinės Europos situaciją: „Man pasiro­dė, kad užėjo naktis, o visas pasaulis guli ant morų ir kietai miega.

 

       Gi duobkasiai ateina. Iš rytų. Ir duobė jau iškasta. Tik jie ateis, pa­ims morus ir miegantį pasaulį nuleis į duobę”. M. Bavarskas roma­ne „Pilkieji namai” (1947) pavaizdavo pilką DP stovyklų gyvenimą be jokių ateities perspektyvų. V. Ramonas stiprios emocinės įtaigos romane „Kryžiai” (1947) svarsto Lietuvos bolševizacijos priežastis 1940 m., apkaltindamas laisvamanybę ir liberalizmą („arba su bol­ševizmu, arba su Dievu, kito kelio nėra”). J. Griniaus dramoje „Žiur­kių kamera” (1954) susikerta katalikybės ir komunizmo idėjos KGB tardymo kameroje – lietuvis komunistas tardo ir pasmerkia lietuvius patriotus, išgelbėjusius jį nuo mirties, o rusai komunistai jį patį su-doroja kaip nepatikimą. Lietuviškas mentalitetas, dorovė, papročiai, gėrio ir grožio idealai atstumia ne tik sovietinę santvarką (J. Gliaudos romanas „Ora pro nobis”, 1953), bet negali prisitaikyti ir prie amerikietiškos civilizacijos standartų. N. Mazalaitės romane „Ne-gestis” (1955) lietuvė, karo pabėgėlė, ištekėjusi už amerikiečio, lie­ka svetima turtingo vyro namuose. Socialinė ir psichologinė išeivio adaptacija prie naujų sąlygų, užgožta pirmajame dešimtmetyje pa­likto krašto nostalgijos, taps dominuojančia problema šeštojo dešimt­mečio prozoje (J. Jankaus, K. Barėno, A. Barono, J. Gliaudos, Ales Rūtos romanai).

 

       Karštai skelbdama tikėjimą tautos laisve („Ir aš tikiu Lietuva. Ji išsilaikys”. – J. Aistis) ir poetizuodama didvyrišką tautos pasiprieši­nimą sovietinei okupacijai, egzodo literatūra jau negalėjo nubrėžti jo­kio realaus istorinės būtinybės kelio, vedančio į tą laisvę. Atgimsta mažos tautos bejėgiškumo savijauta nevaldomos griūties akivaizdoje, atsiranda ironiškai skeptiškas požiūris į istorijos tėkmę, perdėm chao­tišką, kruviną ir nepataisomą (J. Savickio „Žemė dega”, 1956). Ar be­verta stovėti herojų pozomis, kurios nieko nekeičia suskilusio pasau­lio santvarkoje? „Kažkodėl mes visi norime pasidaryti Maironiais ir Kudirkomis. Bet mes užmiršome, kad nei žmonės, nei laikai nesikar­toja...” – rašė A. Nyka-Niliūnas 1946 m. Gali kiek nori šauktis kuni­gaikščių Lietuvos, ji neprisikels. Romantinės giesmės apie „milžinų kapus”, apie „šventą ir amžiną ugnį” nesugrąžins laisvės. Šitomis giesmėmis prieškarinė poetų karta, užsidėjusi oficialaus patriotiškumo kaukes, ir baigia savo literatūrinį kelią, anot A. Landsbergio. Egzodo poetai kuria katastrofos apimtame pasaulyje, ir visai reali ti­kimybė tapti jiems paskutiniaisiais savo tautos poetais, pasak H. Nagio.

 

       Jaunesnioji rašytojų karta, debiutavusi spaudoje hitlerinės oku­pacijos metais, užsibrėžė atstatyti literatūros, kaip meno, nepriklau­somybę ir normalią vertybių gradaciją (žurn. „Literatūros lankai”, 1952). „Pavergtą kraštą apleidusių pabėgėlių sauja apsisprendė elg­tis kaip tauta, turinti savo kultūrą ir vidinę laisvę kitų tautų tarpe, o ne kaip mobilizuoti kareiviai, tėvynės laisvės vardan savąją uždarę į ateities kraičio skrynią”, – rašė R. Šilbajoris. „Žemės” antologijo­je ir žurnale „Literatūros lankai” susitelkusi rašytojų karta drąsiau atsidavė Vakarų filosofijos (egzistencializmo) ir modernizmo povei­kiams, vis silpniau jausdama tarpukario literatūros tradicijų trauką. Ji troško atviromis akimis pažvelgti į pasaulį, kuriame atsidūrė, kad suvoktų savo būties tragišką vienišumą (A. Škėmos „Nuodėguliai ir kibirkštys”, 1947). Ji išsižadėjo prometėjiško programiškumo, stu­miančio literatūrą į patosą (J. Kėkšto „Rudens dugnu”, 1946). Ji šai­pėsi iš sakralinių mitų, reikalaujančių aukos (A. Landsbergio roma­nas „Kelionė”, 1954). Paliktosios žemės skausmas ir šios kartos kūryboje lieka „atvira žaizda”, pasak J. Girniaus, tik ji suvokiama ir įprasminama likiminių žmogaus problemų šviesoje (antologija „Žemė”, 1951). Šita egzodo literatūra nebeturi išganymą skelbian­čios ideologijos – ji daugiau abejoja negu teigia (A. Griciaus lyrikos knyga „Žemė ir žmogus”, 1947; A. Barono romanas „Mėnesiena”, 1957; K. Ostrausko drama „Kanarėlė”, 1958).

 

       Prarastos tėvynės lyriniai regėjimai, skaudūs jos istorijos ir kul­tūros prisiminimai, jos netektis tragišku absurdu įeina į pokarinę Europos literatūrą kaip būdingiausias perskelto pasaulio atspindys (J. Bobrovskio, G. Grasso, Cz. Miloszo kūriniai). Lietuviškas žodis, uždarytas gimtojo kaimo atsiminimuose, ilgainiui atsivėrė indust­rinės civilizacijos realijoms, didmiesčio ritmams, priešingybių dras­komo žmogaus savimonei, modernioms žanrų ir formų transforma­cijoms, masinės kultūros ir svetimos kalbos poveikiams. Tokia yra pagrindinė egzodo literatūros raidos linija.

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.

 

       Kubilius_virselisKubilius_virselis