Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. Tolyn nuo Maironio! (1982) (2)

vytautas_kubilius       Tęsinys. Skaityti pradžią

       Retorinės poetikos tradicija, giliai įsiėdusi į to meto poetinį mąstymą, iškart ir labai lengvai perkeldavo konk­retų jutimą j apibendrinančius kontūrus ir visuotines prasmes, numarindama tokiu būdu ištisus psichologinio vyksmo plotus aplink eilėraščio subjektą, norinti veikti ir jausti. Vis labiau stiprėjanti jausmingumą abstrakčios kategorijos stūmė į patetiką ar melodramatizmą („Žavėjantys jausmai jaunystės neramios— / Aidai ir meilės, ir malonės, / Kur dingote jau jūs, širdužės mylinčios, / Išblaškę dyvinas svajones?..” — Z. Gėlė). Eilėraštyje ne­likdavo psichologinio natūralumo. Emocinės ir vaizdinės plastikos stoka buvo didžiausia besiformuojančios lietu­viu lyrikos yda. kurią nulėmė savotiškas retorinių abs­trakcijų ir jausminio santykio konfliktas. Pvz.. ..Man ne­retai po metų, diena po dienos / Vis gimdo naujus troš­kimus. / Ir kraują užkūrę krūtinės jaunos / Belieka vien žaizdos, skausmas”—V. Mykolaitis-Putinas (Ateitis. 1913, Nr 3).

       Vientisa psichologinė situacija, kurią išplėtojo lietu­vių eilėraštyje Maironis, porevoliuciniu laikotarpiu pra­rado savo pagrindą — harmoningą ryšį tarp vidinio iš­gyvenimo ir visuomenės padėties. Ją teko iš naujo for­muoti, remiantis vienišos ir besiblaškančios sąmonės gyvenimu, kur kas paviršutiniškesniu ir epizodišku, be pastovių problematikos židinių. Todėl psichologinė situa­cija, vos užmegzta eilėraštyje, neretai subyrėdavo į ga­balus, kuriuos siejo aprašinėjimų ir samprotavimų įtarpai, o ne vientisa išgyvenimo įtampa.

       Vidinio įvykio eiga lietuvių eilėraštyje nesunkiai su­irdavo, kol autoanalizė tebesi rėmė pralekiančia nuotai­ka, o ne visu dvasinio gyvenimo plotu. Tuo metu psichinis pasaulis poetui dar neatrodė toks gilus, svarbus ir savarankiškas, kad jį reikėtų nuolat stebėti. Daugelis sąmonės apraiškų tik pasyviai reprodukuodavo tai, kas gulėjo tikrovės paviršiuje. Asmenybė dar neturėjo indi­vidualios problematikos ir atskiros vertybių sistemos. Nenuostabu, kad ne viename L. Giros, Z. Gėlės, K. Bin­kio eilėraštyje individualią ir nepastovią „aš” būseną pakeičia liaudies dainų bernelių ir mergelių tipažai, kurių akimis stebimas pasaulis, kurių balsu kalbama.

       Neišlaikydamas vientiso psichologinio vyksmo, lietu­vių eilėraštis vis dėlto egzistavo jau emocinėje atmosfe­roje, kuri atitinkamai koregavo vaizdų sandarą ir kalbos toną. Vidinė būsena, dar analitiškai neišskaidyta ir tiks­liai neapibrėžta, išspinduliavo nematomą emocinę ban­gą — eilėraštis stengdavosi ją pagauti ir išlaikyti. Iš pa­stovios loginės sistemos žodis palengva perjungiamas j kintančią emocijos srovę. Jis turi fiksuoti jutimo ener­giją, greitį ir spalvą, o ne loginį argumentą.

       Vienas K. Binkio eilėraštis prasideda tokiu ekspresy­viu šūksniu: „Kur tavo dainos? Kur sapnai?” Dar neži­nia, kas klausia. Dar neaišku, kam adresuotas šis intymus ir įsakmus kreipinys. Bet jau iš pirmų žodžių, ištartų tąsia ir nutruksiančia intonacija, pasigirsta nerimo ir susikrimtimo nuotaika, kuri duoda toną visam eilė­raščiui.

       Antroji eilėraščio strofa pakartoja pirmąjį klausimą: „Kur sapnai?” Dabar aiškėja, kad visas eilėraštis audžia­mas iš melodingų pakartojimų, kurie formuoja tematinę kūrinio ašį, jo kylančią nuotaiką, sakinių ir strofų jun­gimo būdą.

       Paklausė miškas: „Kur sapnai?”

       Ir kalnas, patylėjęs.

       Paskui paklausė nedrąsiai.

       Paklausė miško vėjas.   (R I 71)

       Naujos žodžių grupės išsidėsto nuo vienos pasikarto­jančios atkarpos iki kitos kaip tarp ryškiai paženklintų psichologinių judesių, iškart paklūsta jų nuotaikos spal­vai („Ir kalnas patylėjęs”, „paklausė nedrąsiai”). Pakartojimai suteikia strofai lėto ir harmoningo siūbavimo, melodingo simetriškumo, kuris priklauso ir nuo vienodai išdėstytų pauzių eilutės viduryje bei pabaigoje, intona­cijos pakilimo strofos pradžioje ir jos nusileidimo gale. Pakartojimų siūlas, vejamas per visą eilėrašti, jau ne­leido ..strofoms užsidaryti savyje, o sudarė vientisą plė­totę, charakteringą romansinio tipo eilėraščiams” (B. Eichenbaumas) (25).

       Trečioji eilėraščio strofa vėl kartoja pirmutinį krei­pinį — klausimą, bet šį kartą jį ištaria ne gamta, o ligi tol tylėjęs antrasis lyrinio vyksmo dalyvis — „aš” („Kur mano dainos ir sapnai?”). Pirmosios dvi strofos tik laips­niavo tą patį klausimą, vis labiau tirštindamos nerimo nuotaiką, dabar ateina atomazga — atsakymas. Eilėraštis virsta uždara klausimo—atsakymo struktūra, kuri nu­trūksta melancholišku atodūsiu.

       „Kur mano dainos ir sapnai?

       Nebeminėkit jųjų —

       Jie vysta jau seniai seniai

       Tarp lapų vystančiųjų.”

       Nuo retorinės poetikos K. Binkis pasuko į dainingąjį stilių, kur nuotaiką įkūnijo jau ne vien vaizdas, bet ir ritminė melodija, simetriška daiktavardžių ir veiksma­žodžių pusiausvyra eilutėse, uždaras pakartojimų ratas. Kurdamas tokį intymaus ir melodingo eilėraščio tipą, K. Binkis mokėsi ne tik iš liaudies dainų, bet ir iš mo­derniosios lenkų lyrikos, aiškiai turėjo prieš akis K. Tetmajerio šedevrą „Kur esi”, bandydamas jį pasekti ar atkurti (26).

       Naujas eilėraščio konstravimo principas — atviras nuotaikos pulsavimas atskirame žodyje, nuotaikos tekė­jimas per visą kūrinį — keitė ir poetiškumo konvenciją. Daiktuose glūdi neatspėta ir nematoma esmė (galbūt gro­žis), kurią gali įžvelgti tik poeto akys (..Aš klausaus jų šnektos / taip gilios, įstabios, taip visų užmirštos” — Z. Gėlė). Žmogaus viduje šnibždasi tokie tylūs garsai, kuriuos gali išgirsti tik poeto ausys („tada aš vienas sė­džiu ir mąstau, / ir mintys tamson plaukia” — Z. Gėlė). Anksčiau šita poetinė pajauta tik peršviesdavo kasdie­ninius žmogaus rūpesčius ir juose ištirpdavo, dabar ji stengėsi suvokti ir įtvirtinti save kaip nepriklausomą ir aukščiausią lyrikos galią („Ir gyvenu vien širdimi poetos” — Z. Gėlė). K. Binkis rašė apie kylantį žolių dūmą, kurio niekas nemato (eil. „Žalumo banga”). Z. Gėlė rašė apie liūdesį — „Jaunoji širdužė / lyg apdraikyta rūku”. L. Gira rašė apie „jaunystės dyvinus sapnus”, ..kurių mes neįkėlėm / Į saulės sostus” (Rl  144).

       Tokiu subtiliu, gražiu ir išradingu metaforiniu raštu, išbarstytu įvairiose eilėraščio vietose, ir baigdavosi kol kas poetinės pajautos funkcija. Tik B. Sruoga, atsidūręs Maskvos simbolistų tarpe, įtikėjęs laisvo įkvėpimo ga­lybe, jau lipdė eilėraštį iš stichiškų tokios pajautos išsi­liejimų.

       Intymaus, nuotaikingo ir poetiško kalbėjimo banga, išsiliejusi lietuviškame eilėraštyje, ieškojo ir atskiros žanrinės formos. Emocingojo žodžio šiluma išsisklaidy­davo didelėse patetiškos odės, agitacinio himno, istori­nės baladės, panoraminio peizažo platumose. L. Gira vie­no eilėraščio paantraštėje pažymi — „Iš seno romanso”. J. Mikuckis žodį „romansas” deda į eilėraščio antraštę. K. Binkis nemini šio žodžio, bet, pavadinęs eilėraštį „Imitacija”, turi galvoje romanso imitaciją. Romansas prigijo lietuvių lyrikoje kaip būdinga jausmingos, melancholiškos ir svajingos saviraiškos forma.

       Prasidėjusi lietuviu eilėraščio lyrizacija atliepė kla­sikinio romanso jausmingiems kreipiniams, lengvai psi­chologinei intrigai ir nelabai ryškiam išoriniam sceno­vaizdžiui. Sensualinių įspūdžių seka, kuria buvo grin­džiamas porevoliucinio laikotarpio eilėraštis, neturėjo nei gilesnės dvasinės problematikos, nei dramatiško konflik­to, kad galėtų sudaryti autoanalitinės lyrikos branduolį. O fabulinio pasakojimo ir išorinio aprašinėjimo elemen­tai, išlikę iš ankstyvesnės gadynės, šitą virpantį jutimiš­kumą lengvai paversdavo romanso situacijomis.

       Būdingas lietuviško romanso laikas — vakaras. Būdin­ga dekoracija — krintantys rudens lapai. Būdinga nuo­taika — melancholiškas ilgesys. Būdinga kalbėsena — gai­lūs ir graudūs kreipiniai.

       Ar tau lapų tujų gaili.

       Kur taip blaškosi ant vėjo?

       Ar dienų, kurios su meile,

       Lyg tas vėjas greit praėjo?

       Pasakyk, ko tau taip gaili...

       K. Binkis. „Nepailstamai”

       Romanso vyksme visada du dalyviai — „aš” ir „tu”. Jie myli, kenčia, išsiskiria, vėl trokšta susijungti. Ro­mansas pasakoja tik jųdviejų meilės istoriją, tik psicho­loginę koliziją, be jokių pašalinių įtarpų. Todėl šis žan­ras labiausiai atitiko intymumo normą, kuri brendo lie­tuvių lyrikoje. Vieną romansą J. Mikuckis, carinės karo mokyklos kursantas, dedikuoja žmonai („Sunkaus gyve­nimo drauguže, / Neklausk — už ką tave myliu!”). K. Bin­kis „Imitacijoje” kalbasi su mylimąja, kreipdamasis į ją švelniais priekaišto ir ilgesio žodžiais („Su manim nedrą­si ir tyli, / Tu juokiesi linksmai su kitais”). L. Gira „Ele­gijoje” kalbasi su moterimi, kuri abejinga poeto meilei („Širdis tik mano kenčia veltui”).

       Romanso tonas — atvirai jausmingas. Vienas jo vei­kėjų, paprastai „aš”, čia skundžiasi, aprauda savo padėtį, šaukiasi kapų  („Ir mano kapą  ramų — mieli / Draugai man rožėmis nuklos”...— L. Gira), kad tik sugraudintų, išmelsti) gailesčio ar malonės iš užsirūstinusio ar abejin­go „tu”. Jausminis afektas paprastai iškeliamas i eilutes paviršių, rėkte išrėkiamas kreipinių ir sušukimų virtinė­mis,  nes  ji  paslėpti ar sukonkretinti neleido perdaug abstraktus įvaizdžių fondas, paveldėtas iš retorinės ar saloninės poezijos („Plaukiau mažam laively vienas”, „Ir siuto bangos okeano”; „Nors nematei šviesiosios lainės. / Tu meilės n'atmetei pirmos”— J. Mikuckis). Nesulaužy­dama sustingusių įvaizdžių,   jausminio   afekto   energija vis dėlto keitė poetinio žodžio padėtį ir jo judėjimą. Romanse žodis tarsi neištariamas, o garsiai išdainuoja­mas. Sakiniai gula ne į greitakalbį rečitatyvą, o rikiuo­jasi pagal jausmingą ir melancholišką melodiją. Muzi­kinis pradas ryškus visoje romanso konstrukcijoje: pa­kartojimų grandinė, besidriekianti nuo viršaus iki apa­čios; refrenai; žiedinė kompozicija, pradedanti ir bai­gianti kūrinį tuo pačiu psichologiniu akordu. J. Mikuckio „Užeiki” — vienas  charakteringiausių ir gražiausių to meto romansų.

       Žvaigždė, kuri jaunystėj mano

       Spindėjai man graži, jauna.

       Užeik virš juodo okeano.

       Užeik svajojimų pilna...

       Užeik, ir pamatysi, miela.

       Kaip prislėgė vargai mane.

       Kaip persimainė mano siela.

       Ir aš visai ne tas, oi ne!

       Užeik, nejau — gi tu nemyli?

       Beprotiškai tave myliu!

       Mes pastatysim šičia pilį

       Vien iš svajojimų gilių...

       Užeik! Tu gęsti tamsumoje.

       Skubiai slepies už debesų...

       O man ranka kieno tai moja —

       Galbūt viltis?.. Sunku, tamsu...

       Lietuvių eilėraščio lyrizacija. prasidėjusi tada, kai intelektualinį mąstymą buvo apėmusi krizė, simptomingai iškėlė romansą kaip būdingiausią šio meto žanrinę formą. Susentimentalinta ir subanalinta antraeilių poetų, ji vis dėlto ilgam įėjo į literatūrinę apyvartą, pasiekė S. Nėries, o vėliau ir P. Širvio kūrybą. Pradžioj K. Binkis ir J. Mikuckis rašė pagal sentimentalaus romanso tipą. nusistovėjusi XIX a. rusų ir lenkų lyrikoje. Vėliau B. Sruoga ir S. Nėris (rink. ..Pėdos smėly” (1931) „Val­kata”. „Pabučiavimas”) kūrė ir žiaurųjį romansą”, kurį rusų lyrikoje iš čigonų folkloro buvo perėmę ir ištobulinę A. Blokas ir A. Achmatova.

       4

       L. Giros. Z. Gėlės, K. Binkio kūryba tik atsargiai kreipė intymumo link griežtas ir rūsčias Maironio kūry­bos linijas, neliesdama jos pamatų. O Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse atsirado jau sąmoningų pastangų atmesti ir visai išardyti poetinio žodžio masyvą, kuris dėl gau­sybės epigonų ir stiprios literatūrinės inercijos buvo pra­mintas maironizmu.

       1913 m., švenčiant Maironio jubiliejų, ant žymiausio lietuvių poeto galvos netikėtai pasipylė priekaištų ir kal­tinimų kruša. „Dirbtinumas, perdėta afektacija, truputis pompastikos tai yra defektai, kuriais persisunkusi visa Maironio poezija.— rašė K. Jurgelionis.— Aš nežinau nei vienų jo eilučių, kurias skaitydamas galėčiau pajusti, kad poetas jas rašė „iš jausmo pilnumo”, giliai, ką rašo atjautęs. Vis man beskaitant įsivaizdina tarytum koks deklamatorius, su įtempimu pakiliai leidžiąs iš burnos jausmingus žodžius be jausmo”.. P „Vėl tas pats dirbti­numas, netikrumas, šaltumas. Jausmų nė nebuvę,— skel­bė B. Sruoga.— Tai proto produktas, bet ne įkvėpimo, ne fantazijos, ne jausmų. Sausas tėvynės meilės „propanavimas” vietomis stačiai pamokslu virsta”. Paskaitęs naujos Maironio poemos „Mūsų vargai” pradžią, K. Pui­da tais pačiais metais rašė: „<...> Reikia atvirai pasakyti, jog jau užčiuoptinai jaučiamas didžiausio mūsų ly­riko saulėleidis”  (29).

       Šitaip buvo suformuluotas svarbiausias naujojo lie­tuvių lyrikos etapo šūkis „Tolyn nuo Maironio!”

       Kūrybinė opozicija nusistovėjusiai „maironizmo” poetikai, pasiryžimas ištrūkti iš jos įtakos, įnirtingas sa­varankiškos stilistikos ugdymas išrikiavo daugelį „Vai­vorykštės” ir „Pirmojo baro” eilėraščiu į antiklasikos kryptį. Viena iš ankstyvųjų šios krypties kregždžių — A. Lasto eilėraščių ciklai, pasirodę šių pirmųjų lietuviškų literatūrinių žurnalų puslapiuose.

       A. Lastas, maištingais studentavimo metais Maskvoje susižavėjęs naujoviška rusų lyrika (A. Bloku ir K. Balmontu), įžūliai puolė ardyti labai aiškią, tikslią ir veržlią vidinio įvykio eigą — maironiškos poetikos branduolį, kuris išliko sveikas po L. Giros, K. Binkio ir J. Janonio reformų. Daugelyje jo eilėraščių nei vidinė, nei išorinė situacija nebeturi apčiuopiamų kontūrų, tvirtos judėji­mo krypties ir galutinio sprendimo. Čia tarsi nieko ne­įvyksta. Nėra jokios užuomazgos ir atomazgos. Lyrinis vyksmas neslenka į priekį, o tik sukasi tame pačiame jutimų ir pagavų verpete, kuris neturi nei evoliucijos, nei tikslo. Poetas daug kur nutolsta nuo tų problemų, kurios rūpėjo jam. tam tikrose istorinėse sąlygose gyve­nančiai asmenybei (už dalyvavimą studentų streike ir demonstracijose A. Lastas buvo ištremtas iš Maskvos), ir nepasakoja nuoseklių istorijų. Eilėraštis dažnai tėra klausimas pačiam sau — ką aš šiuo metu matau, jaučiu, galvoju, — kur aiškaus atsakymo gali ir nebūti. Autorius atidžia] seka šios akimirkos jutimus, juos lengvai fiksuo­ja, bet nesuglaudžia jų į tvirtą judesį, siekiantį vieno tikslo. I strofą sugula neišdiferencijuota psichologinė medžiaga, sueina įvairių plotmių ženklai, kurie atsiša­koja į šonus nuo centrinės ašies ir darosi tarsi nepri­klausomi nuo bendros prasmės. Štai vieno eilėraščio, iš­spausdinto „Pirmajame bare” (1915), pradžia, kur jau pirmoje strofoje pilna „nežinomųjų”.

       Aidas pakilo — sniegas nukrito.

       Ir prasivėrė jau kito.

       Balto pasaulio grožė galinga.

       Kur šilumos tiktai stinga...

       „Aidas pakilo — sniegas nukrito“

       Eilėraštį gali skaityti iki pabaigos, bet šitos strofos „nežinomieji” — iš kur atsirado aidas? kam dėl jo ėmė kristi sniegas? kam reikalinga šiluma grožio pasauliui? — nepaaiškės. Tarp atskirų vaizdo elementu nėra aiškaus priežasties ir pasekmės ryšio. Jie staiga išnyra į šviesą, trumpai pastovi kas sau ir vėl užgęsta. Bendroji šaknis, iš kurios dygsta šitos vaizdų asociacijos, yra giliai pa­slėpta, nematoma ir tik vos nujaučiama. Vientisas logi­kos siūlas tarsi sukarpytas ir išmėtytas gabalais po atski­rus vaizdus ir strofas. Toks nerišlus, nelogiškas poetinis pasakojimas, panardinęs skaitytoją miglotame fantastinių sąvokų, antropomorfizuotų gamtos detalių, neaiškių me­ditacijų žaisme, buvo ne meistriškumo yda, o sąmonin­gai pasirinkta meninė norma, nes poetas kaip ir daugelis to meto modernistų buvo įsitikinęs, kad lyrikos kūrinio meniškumas ir įtaiga nepriklauso nuo minties aiškumo ar neaiškumo (30).

       Rašydamas aptemusių idealų, nusiminimo ir depresi­jos metu, A. Lastas ne visada drįso ką nors autoritetingai teigti (31). Abejojimas kategoriškais sprendimais, būdingas šitam svyravimo laikui, išstūmė iš jo poetinės kalbos ne tik oratoriaus gestą, kietą silogizmą ir imperatyvinę in­tonaciją, bet susilpnino ir apibendrinamojo suvokimo galią. Vietoj panoramos — detalė, vietoj pasaulio visu­mos— fragmentas, vietoj aiškaus žinojimo — miglotas netikrumas. Maironio eilėraštis (o vėliau J. Janonio) sie­kia pažinimo pilnumo ir sintezės, o A. Lasto eilėraštis skelbia tokio pažinimo, tokios sintezės negalimumą ir nerealumą.

       Pasaulis — be galo. pasaulis — be krašto.

       Nemoku skaityti aš amžino rašto.

       vien mažmožių prasmę įspėju.

       ir tai pasitaręs su vėju.

       „Amžini slėpiniai“

       Kai poetas nebeteigia vienos generalinės tiesos, ku­riai galėtų palenkti visus „mažmožius”, kai daugelis tie­sų jam atrodo lygiavertės ir autonomiškos, o pažinimo vertė gana reliatyvi,  jis nebegali susidaryti apriorinės lyrinio vyksmo schemos ir numatyti jo baigmės. Eilė­raštis gimsta ir plėtojasi be išankstinio visumos suma­nymo. Jo konstrukcija darosi fragmentiška, neišbaigta, kaprizingai trapi, nes jau nebėra tvirtų apriorinio žino­jimo atramų ir monolitiško dvasinio judesio. Tuo atžvil­giu   būdinga  net  eilėraščio  antraštė — „Improvizacija”. Fragmentiška konstrukcija netrukus tapo kone visos pomaironinės lyrikos dėsniu, ypač virtuoziškai išrutuliotu S. Nėries lyrikoje.

       Išardęs vientisą išgyvenimo istoriją, kuria rėmėsi maironiškas eilėraštis, A. Lastas stengėsi kiekvieną jos atkarpą taip suintensyvinti, kad ji virstų kone užbaigtu kadru. Menkiausią psichologinę situaciją autorius tuoj pat perkelia j metaforas, kurios ją suartina su kitos ap­linkos ir kitų matavimų kategorijomis, perkelia į visuo­tines reikšmes, o kartu savotiškai užšifruoja. Jam rūpi ne tiek eilėraščio emocinis tikrumas, kiek žėrintys opti­niai reginiai, pilni netikėtų matymo rakursų, staigių su­vokimo šuolių, paradoksalių sujungimų, nes. kaip atrodė A. Lastui (32), tik sulaužius įprastą suvokimo logiką, gali atsiverti poetiškoji pasaulio esmė, tik atsisakius tie­sioginės informacijos, gali susidaryti savarankiškos poe­tinės kalbos lytis.

       Daugumas A. Lasto lyrikos metaforų dygsta iš gam­tos reiškinių gretinimų, ieškant tarp jų panašumo. Tokios buvo ir Maironio poetinės mokyklos metaforos. Tik „Pir­mojo baro” poetas gretina daug atokiau viena nuo kitos stovinčias apraiškas. Štai šerkšno vaizdas: „Stebuklingos adatėlės / iš kreivų šakaičių kėlės— / tai šalna kvėpa­vo”. Štai debesų vaizdas: „Balsvi debesėliai — bijūnai pa­purę / šešėliais belopina žemę”. Štai mėnesienos vaizdas: „Už pušyno spindi gryno, / sidabrinio oro plotai”. Kitos A. Lasto metaforos gimsta, suartinus gamtos ir žmogiš­kos būties aspektus. Tai būna netikėta, nes iš fizinės tik­rovės staiga šokama į psichinę ir metafizinę plotmę. Pvz.: „O dausos mėlynę — Visatos kepurę — iškėlusios, kažinką lemia”; „Atėję iš glėbio nakties” PR 51 (šį įvaiz­dį netrukus perėmė B. Sruoga): „Ištiestos šakos žvaigždžių link braškėti / lemiančiais žodžiais pradėjo” (PR 45). Daiktiškumo sudvasinimas, sudarąs, anot vokiečių lite­ratūrologo H. Pongso, poetinės metaforos   pagrindą (33), A. Lasto eilėraštyje įgauna ir visiškai voliuntaristinį at­spalvį, pamėgtą prancūzų simbolistų, taip pat pirmųjų Rusijos „dekadentų” — V. Briusovo ir K. Balmonto. Pvz., „Bet sutemos paleido plaukus”; „Tik šaltas, liūdnas ra­mumėlis / jau bando pūst vamzdžius”. Šitokios „alogiškos metaforos” buvo pirmoji atrama B. Sruogos vaizdų emo­ciniam asociatyvumui: „Akys nykios. Akys nykios / Kaip trimitai”.

       A. Lastas daug kur vengė kalbėti eilėraštyje paprastai ir aiškiai, kaip reikalavo A. Jakštas ir kaip buvo įprasta klasikinėje lyrikoje. „Tad, sakyčiau, ne žodžių poezija. Tokia poezija mums nepaprasta: kur žodžius kalba, mes pratę realių aiškių dalykų laukti, o čia nieko aiškaus, nieko realu nėra” (34).— rašė pažangių įsitikinimų pedago­gas J. Murka apie A. Lasto poetiką. Kiekviena frazė — tai reikšmių perkėlimai, nelaukti palyginimai ir asocia­cijos. Poetas nebegali nuosekliai atpasakoti įvykio ir parodyti daikto tokio, koks jis yra. Visas eilėraštis — vienos metaforų lygtys.

       Žalios pievos, gėlinėliai.

       ar priimsite mane

       savo kvepiančion bažnyčion

       in papurusias klaupkas?

       Dar nors kartą, kad apsvaigus

       nuo kvėpavimo gėlių,.

       Kai saulutė spaudžia sultis

       aukso pirštais iš žiedų!

       Logiškasis aiškumas, tikslumas ir nuoseklumas, įvesti Maironio kaip poetinės kalbos normos, sudisciplinavo gana palaidą ir primityvią lietuvių eiliuotojo žodžio sti­chiją, bet kartu suvaržė metaforinio mąstymo laisvę, ku­ri sudaro literatūros esmę, anot R. Veleko ir A. Voreno (35). Tad jaunoji poetų karta, pasišovusi laužyti logizuotą Maironio poetinės mokyklos sakinį, pirmiausia rūpinosi atnaujinti skurdžius ir nudėvėtus metaforos fondus, rasti naujas gretinimų plotmes (A. Lasto eilėraščiuose jos dar nėra įvairios. nes visiškai neliečiamas kultūrinių asociacijų klodas), įteisinti šuolius nuo vaizdo į vaizdą, išgauti iš žodžio neįprastas reikšmes netikėtais konteksto posū­kiais.

       Iš kito galo šoko griauti logiškąją maironiško eilė­raščio konstrukciją poetas K. Jurgelionis, buvęs 1905 m. revoliucijos rėmėjas socialdemokratas, pasodintas į Vil­kaviškio kalėjimą ir draugų iš ten išvaduotas, vienas la­biausiai apsišvietusių to meto lietuvių literatų (jis studi­javo lyginamąją kalbotyrą ir sanskritą Krokuvoje, o tei­sės mokslus baigė Čikagos universitete). Užsienyje nu­tolęs nuo revoliucinės tematikos kūrinių, K. Jurgelionis 1913 m. „Vaivorykštėje” paskelbė neįprastų eilėraščių ciklą. A. Lastui žodis buvo visų pirma metafora, o K. Jur­gelioniui žodis — apnuogintas emocijos impulsas, kuris taipogi nepakenčia aprioriškumo, dogmatikos ir nuosek­laus pasakojimo (jokių atsiminimų su užuominomis iš 1905 m. revoliucinės veiklos). A. Lastas atsargiai lipdė poetinį šifrą, netikėtai suartindamas toliausius daiktus, kuriuose ieškojo savo išdrikusios būsenos atšvaitų ir pa­slapties, o K. Jurgelionis tiesiai bloškia emocinius impul­sus, pasitikėdamas tik jų energija. „Vienažinskio dainos susitvėrusios tiktai jausmo pilnybės valandose” (36). Šis kū­rybos principas — poetinio žodžio esmė, kaip atrodė ši­tam prasilavinusiam kritikui, ir ją būtina grąžinti į da­bartinę lyriką, kuri tik skursta „savo nuobodžias dienas vis daugiau nustodama prasmės”.

       K. Jurgelionio eilėraštyje kiekviena eilutė — atskiras mostas, užbaigta vidinio įvykio atkarpa. Ji tvirtai įrėžiama ir griežtai nukertama. Tada prasideda kita eilutė, ir ji taip pat guldoma kaip atskiras vienetas. Tarp tų ei­lučių — tylos pauzė, kuri atskiria ir išryškina kiekvieną prasminį vienetą. Šitą tylos plotą mintis privalo peršokti staigiu šuoliu. Visa strofa tampa ištisiniu šuoliavimu — nebelieka ramios slinkties ir nuoseklumo, įprasto klasikiniame eilėraštyje, įsivyrauja dinaminiai sprūdžiai, bū­dingi naujųjų laikų poetikai.

       Kai mergelės grėbė šieną,

       Aš stovėjau pajūryj.

       Puiki jūra, puikios mergos, —

       Neramu širdyj.

       „Jūra ir mergos”

       Sąmoningai išbandęs įvairias eiliavimo formas (rašė ir trioletą) ir sąmoningai ieškojęs meninio įspūdžio pa­čia eilutės tonika („Glūdi liūdi jausmas plynioj, plynių plynioj užkeiktoj”). K. Jurgelionis geriausiai jautėsi tra­diciniame ketureilyje. Tik jo ketureilio eilutės trumpes­nės, negu buvo įprasta lietuvių poetikoje. Tai gaivališkas šūksnis ir lakoniškas pasakymas: „Kilo jūros baltos ban­gos, / Tėškė šviesiu sidabru”. Tokie laisvi ir natūralūs kalbos judesiai išsidėsto strofoje pagal tam tikrą trajek­toriją, kurią lemia intonacinis lūžis, skaidantis strofą į dvi puses. Pirmosios eilutės lėtai kyla aukštyn, kol pa­siekia intonacijos viršūnę, tada ilga pauzė, ir kitos dvi eilutės ima leistis žemyn vis greičiau ir greičiau, kol pabaiga, sudaryta iš perpus mažesnio pėdų skaičiaus, už­daro visą strofą aštriu kirčiu. Tokia strofa jau yra iš­gaubta ir įtempta kaip lankas, kurį sudaro dvi aukštyn ir žemyn judančios intonacinės paralelės.

       Pūtė vėjas pietvakaris.

       Ūžė jūra vis smarkiau.

       Vėjo sučiuptas grėbėjas

       Ing save šaukiau.

       K. Jurgelionis iškėlė „organiškos formos” sampratą: kiekvienas vidinis išgyvenimas susiranda tik jam būdin­gą, vienkartinę, niekad nesikartojančią formą. Lyrikoje negali būti jokių pastovių konstravimo taisyklių, nes tai prieštarautų vidinio pasaulio kintamumui, kurį turi iš­reikšti lyrika. Perėjimus iš eilutės į eilutę tvarko ne ra­cionalistinė lyrika, o emociniai šūksniai ir asociacijos; strofa — vientisas intonacinis periodas.

       Pakeliu akis ir klausiu klausiu,

       Susirūpinęs aš klausiu — nežinau ko.

       Ir atsakymą kas kartas man atgieda

       Vėjo muzika gaili iš tyro lauko.

       Lyrinis vyksmas K. Jurgelioniu eilėraštyje nebeturi aplinkos rėmų — kur ir kada vyksta. Poetinis vaizdas nieko neatspindi, neaprašinėja, nekomentuoja, o tik iš­reiškia. Vaizdas konstruojamas iš emocinių sušukimų, jie be jokios laiko distancijos atveria tebevykstantį psicho­loginį procesą, kurio baigmė nežinoma:

       Ilgas rankų paspaudimas.

       Pirmos meiles pajautimas!..

       Ir sapnų, sapnų naktis.

       „Atmintis”

       K. Binkis ir Z. Gėlė pasakoja savo vidines būsenas daugiau gamtos vaizdais, nustumdami psichologinę isto­riją labiau į potekstę. K. Jurgelionis palieka eilėraštyje tik gryną jausmo įspūdį. Iškeltas į eilėraščio centrą, jaus­mo įspūdis jam buvo svarbiausia žmogiškos būties forma, aukščiausia gėrio ir grožio viršūnė, kuri nematuoja­ma pašaliniais kriterijais. Tai banga, kuri pagauna visą būtybę, apsvaigina, pakelia virš kasdienybės. Tai vie­nintelis žmogaus išsivadavimas, todėl jausmines situaci­jas jo eilėraštyje lydi jūra ir vėjas — laisvės paralelės. Niekam nepaklūstanti jausmo stichija, išpinta jūros ir vėjų simbolinėmis reikšmėmis, netrukus tapo išeities po­zicija visai B. Sruogos lyrikai.

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. V.: Vaga, 1982.

       Skaityti toliau