Varpai 2009Varpai 2009       Kai sienos griūva, susitinka žmonės. Ne šiaip pasibučiuoti ir pašokinėti iš džiaugsmo, bet sukurti ką nors naujo ir gero. Arba atkurti tai, kas buvo gera.

 

       Šį rudenį Europoje aidėjo džiaugsmo salvės dvidešimties metų griuvėsiams – 1989 metais griuvo Berlyno siena. Kartu su ja pakilo ir nematomoj erdvėj išnyko geležinės uždangos, atsivėrė ranka pasiekiami kūrybos toliai. Kaip elgėsi žmonės? Tarptautinis žodis euforija tiksliausiai apibūdina tą būseną.

 

       Išsilaisvinę mes visuomet stipriau jaučiame dvasios buvimą ir kūrybos džiaugsmą. Jis praneša vidaus reikalų, t. y. sielos naujienas. Prieš dvidešimt metų daug kas sužinojo, jog jau gali kurti taip, kaip suvokia pasaulį, ir kad už tai neteks lankytis su pailgintu vizitu kokiame nors Mordovijos lageryje.

 

       Natūralu, kad pajutę laisvės gaivą kūrėjai įgavo kitokį kvėpavimą, leidusį atgaivinti prieš okupaciją buvusius leidinius. Šiauliuose gyvenantis rašytojas, žurnalistas Leonas Peleckis-Kaktavičius 1989 metais pasirašė pirmą atkurto literatūros almanacho „Varpai“ numerį. Almanachas, leidžiamas nuo 1943-iųjų Šiauliuose, tais metais atbudo po ilgos pertraukos ir dabar, 2009-aisiais, kartu su Berlyno sienos griuvimu šventė du dešimtmečius. Tiek pat redaktoriavimo metų pažymėjo ir atkurto leidinio vyriausiasis redaktorius.

 

Dvidešimt naujų metų

 

       Jie greit pasibaigs, 2009-ieji. Vakarai ilgi, atšalo. Šildanti plevenančių žvakių liepsna languose ir dirbtinės eglių šviesos gundo pamiršti skubą ir likusius metų darbus, atsiversti „Varpus“ ir bėgioti akimis po tekstus.

 

       Kodėl „Varpus“? Ogi labai paprasta suprasti: jie nelinkę graudinti ar dūsauti, neskelbia pavojaus nei aliarmo, o dabar adventas, susikaupimo ir apmąstymų laikas. „Varpai“ skamba klasiškai ir darniai įkaitusiame nuo metų pabaigos įvairių garsų chore. Kadaise sumanyti Algirdo Juliaus Greimo, redaguoti prozininko Kazio Jankausko, atgijo su vienintele sąlyga: kad tik netaptų provinciniu leidiniu. Paryžiuje gyvenęs A. J. Greimas ir buvęs redaktorius K. Jankauskas šį darbą patikėjo naujajam redaktoriui, šis ištesėjo duotą žodį: almanachas tapo solidžiu leidiniu, skelbiančiu giliamintį lietuvišką vaizdą ir žodį, kuris nepyksta ir nesikeikia.

 

       Sokrato akim žvelgiantis rašytojas Jonas Mikelinskas eseistinę apysaką „Klėtelė prie kapelių, arba Dinozauras ausyje“ pradeda savo sentencija: „Jeigu nori, kad gyvenimas tau neapkarstų/Ir neprarastų prasmės,/ Ieškok Dievo net tada, kai nebesitiki Jį surasti./J.M. Kartu su rašytoju galima Jo ieškoti, vienam tai būtų gilesnis, o kai kam – pirmas atradimas.

 

       Poetas Kornelijus Platelis Šešiuose eilėraščiuose apgyvendina nematomą Esantįjį. Po eilėraščiu „Nišos“ užrašyti skaičiai 2008 02. Vasaris prieš beveik dvejus metus, katedra su Kazimierų septynetu ir vaizdas, kuriame ieškoma ir atrandama. Matau šį vaizdą – iš vidaus, apačios (požemių) ir šalies (aikštės). Su visomis nišomis katedrą. Poeto žodžiai leidžia į ją pažvelgti ir iš viršaus. „Šie žodžiai dar blaškosi/ nerasdami, kur nutūpti, paskui/subyra į dulkes/“. Tokios dulkės – amžinos, be jų nepastatysi nė vienos šventovės. Amžinybės būvis. Nusakyti, kas tai yra, kai nutyla ir išnyksta garsai, keliais žodžiais gali poetas, o proza gyvenantis – tik sustoja ir sekundę virpteli iš nuostabos.

 

       Redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius kiekvienam numerio autoriui paliko tinkamiausią jo mintims ir polėkiui vietą. Debiutuojančiam, žymiam, tam, kuris jau toli dausose, ar vaikšto šiandien su plunksna po žemę, nes jau senų seniausiai rašome rašikliais ir kompiuteriais. Rubrikose „Esė“, „Mūzos“, Literatūrinis palikimas“, „Varpų“ svetainė“, „Dialogai“, „Laiko pamokos“ ir kitose sudėti tekstai, atveriantys asmenybes.

 

       Yra čia, kaip buvo ir kituose atkurto almanacho numeriuose, „Senųjų Varpų skambesys“ – juo pradedamas šis almanachas, su poeto Vinco Mykolaičio-Putino eilėmis, išspausdintomis „Varpuose“ 1944 metais. Tolesniuose puslapiuose – su Vydūno „Didžiąja žmonijos valanda“ iš 1944-ųjų.

 

       Almanacho kūrėjams istorija, net labai tolima Lietuvos praeitis šįkart svarbiausia. Joje galima ieškoti ir turbūt surasti atsakymus į nūdieną. Tad paskutiniame „Varpų“ numeryje daugiau istorijos negu šiandienos. Viktorija Daujotytė kalba apie Lietuvos moterų sąmoningumo šimtmetį esė „Ką įžvelgiame tūkstantmetės Lietuvos moterų likimuose“. Rašytojas Jonas Užurka veda romano eilutėmis kunigaikštį Netimerą, šventąjį Brunoną – publikuojama ištrauka iš istorinio romano „1009-ieji. Nuo Netimero iki Rimgaudo“. Pats redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius kasdieniškai atvirai kalbina Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorę rašytoją Aldoną Ruseckaitę ir Aušrą Mariją Sluckaitę-Jurašienę. Vacys Bagdonavičius aiškinasi „Ar pavyks išgirsti Vydūno balsą“. Ir šis jo darbas nusipelno aukščiausio įvertinimo – 2009-ųjų „Varpų“ premijos.

 

       Istorija su intymumo ženklu pasilieka laiškuose – galima ją prižadinti ir pasikalbėti. Išgirsti ataidinčią laiškų eilutėse, rašytose Aušrai Marijai Sluckaitei-Jurašienei. Priarėti prie gyvenusių asmenybių – a. a. Vinco Mykolaičio-Putino, rašiusio laiškus 1962 m., 1965 m., Kazio Borutos, Juozo Grušo, Jurgos Ivanauskaitės, kitų. Romantiškas išraitytas šriftas suteikia kitokią vertę, negu taimsu įspaustos raidės – tai praeitis ir žmonės, kuriuos gali sutikti nebent sapnuose, kūriniuose ir laiškuose.

 

       Vinco Mykolaičio-Putino liūdnokomis eilėmis, skambėjusiomis 1944 metų „Varpuose“, pradėtas leidinys baigiamas, kaip įprasta almanachams, kultūros kronika. Beje, neapsiribojama lietuviška kūryba – skelbiami Kazimiero Barėno iš anglų kalbos versti keturi rašytojų Liam O’Hlaherty, Frank O’Connor, Erskine Caldewell, Villiam Saroyan apsakymai.

 

Nuosekliai didėjantis svoris

 

       Atkūrus Nepriklausomybę išleisti 22 almanacho „Varpais“ numeriai, paskelbti 36 „Varpų“ premijos laureatai. 2009 m. „Varpų“ literatūrinės premijos laureatas V. Bagdonavičius apdovanotas dar pavasarį, dėkojęs už Vydūno aktualumo suvokimo įvertinimą, pagerbti prizininkai – poetas Gasparas Aleksa, prozininkas Jonas Užurka ir literatūros kritikas Alfredas Guščius.

 

       Nuo pat pirmo atkurto numerio redagavęs „Varpus“ Leonas Peleckis-Kaktavičius užsiaugino dar vešlesnę barzdą, subūrė šimtus kūrėjų ir nesiskundė laiko sunkumais. Gal tai darė tylomis? Nespėliosiu. Tik, štai, akivaizdus pastebėjimas – lengva daryti ką nors, pagautam straipsnio pradžioje minėtos euforijos. Tačiau kai ji išnyksta, darbai lieka, prasideda sunki kasdieninė jų rutina. Nedaug kas ją ištveria.

 

       Revoliucijas daryti visuomet atsiras kam, naudotis jų vaisiais – tuo labiau. Tačiau nurimus pabūklams ir išnešus bačkas iš aikštės atsidavusiai dirbti, pasilikus toje pačioje eilinio pozicijoje, reikia didesnės drąsos. Ilgai ir nuosekliai pavyksta vienetams.

 

       Leonui pavyko. Pagyrų čia aš jam nerašysiu, jos dažnai skamba lyg nekrologai. Apie tai, kas gal ne taip, irgi būtų banalu kalbėti – ir taip kasdien kritikuojama ir pribadoma kreivų kritikos strėlių net ir į nepatogias vietas nepelnytai. Geriausia bus paspausti virtualiai ranką barzdotam kolegai – už laiką, pašvęstą ne boulingui, tenisui ar kapučinui, o sėdėjimui prie rankraščių, nuo kurio užauga kupra, didėja svoris. Yra žmonių, kurių tai negąsdina. Nes, pasirodo, didėja ir kitas – kūrėjo svoris.

 

       Ir todėl verta vakarais tūnoti susikūprinus prie stalo – redaguojant, rašant ar skaitant, verta žaisti kūrybinėmis mintimis. Iš viso šio ritualo susidėlioja gyvenimo vitražas, kuriame supasi pasaulio šviesa ir visi mes, net to nežinodami.

 

Post scriptum

 

       Kuris karalius remia Leono „Varpus“, kuriuos jis redaguoja kartu su noveliste žmona Silvija? Tas pats, kaip ir kitus, skambančius ar tik kybančius pavėjui. Šiauliuose leidžiami „Varpai iškelti aukštai. Klausytis jų gali visi žemės gyventojai, net ir nežinantys, jog ieškoti ir surasti patikimus rėmėjus literatūriniam leidiniui yra nelengvas darbas.

 

       Metams baigiantis priminsiu – jau rengiami 25-ieji. „Varpai“ įžengia į savo trečią dešimtmetį, turėdami, kaip nė vienas kitas leidinys, pastovų ir atsidavusį jiems redaktorių. Vienas žmogus visuomet yra svarbiausias. Kai jis dirba kasdien ir nuolat, nemaišydamas Dievo dovanų su kiaušiniene, t. y. kūrybos su pelno siekimu.

 

       Tokia kūrėjo ir leidinių paprasta paslaptis. Kaip sakė vienas mąstytojas –daugiausia mes sužinome iš knygų, kurios niekada neatsiperka leidėjams.

 

       Gali būti, kad ir iš almanachų.

 

       2009-12-21

       Bernardinai.lt