Kristina Sabaliauskaitė. lrytas.lt nuotraukaKristina Sabaliauskaitė. lrytas.lt nuotrauka       Rugpjūčio 23-iąją švęsime Baltijos kelio 20-metį. Manęs kažkas paklausė – ar atsimenu, kur buvau anądien? Atsimenu aiškiai: vos per dešimtį metrų nuo plytelės Katedros aikštėje, kurioje šiandien spalvota mozaika įrašytas žodis „Stebuklas“. Buvau ten kartu su kitais Senamiesčio vaikiais – džinsuoti, ilgaplaukiai, klausėmės roko muzikos ir nelegaliai ja dalijomės. Vieni kitus pažinojome iš matymo ar pravardžių ir, žinoma, ėjome į visus mitingus, nes tiesiog norėjome ištrūkti iš to pionieriškokomjaunuoliško durnyno, vadinto Sovietų Sąjunga.

 

Kliuvo ir vaikui

 

       Tądien, 1989 metų rugpjūčio 23-iąją, dar nesuvokėme stebuklo, vėliau pavadinto Baltijos keliu, reikšmės. Anais laikais nebuvo nei SMS, nei elektroninio pašto, tačiau visi, bendraudami telefonu ar puse lūpų, pasiskirstydami kilometrais, susirinko į gyvą laisvės juostą. Bet stebuklas buvo jau vien tai, kad tądien galėjome tiesiog stovėti Katedros aikštėje ir laikytis už rankų.

 

       Tamsaus tunelio gale švietė mažytė viltis, nes vos prieš metus, 1988-ųjų rugsėjo 28 dieną, vadinamąjį Bananų trečiadienį, žmonės, susirinkę taikiai pasmerkti Molotovo–Ribbentropo pakto, sovietinių omonininkų buvo aptalžyti guminėmis lazdomis.

 

       Ten, šalia dabartinių Valdovų rūmų, jie buvo vaikomi ir daužomi tarsi medžiojami gyvuliai. O netoli dabartinės „Stebuklo“ plytelės tądien mačiau, kaip inteligentiškas apyjaunis vyras languotais marškiniais, ant pečių pasisodinęs gal kokių dešimties metų sūnų, buvo sumuštas bananais – per šonus, pečius, galvą. Kliuvo ir vaikui.

 

Ko nevalia pamiršti?

 

       Tą gražią rugpjūčio dieną prieš dvidešimtį metų stovėdami susikibę už rankų nežinojome, kad sukrečiančių vaizdų ir patirties bus daug ir įvairios.

 

       Dabar gal daug kam „D.Gerbutavičius“ tėra pavardė ant Karoliniškių gatvės lentelės. Mums, džinsuotiems Senamiestyje besitrinantiems vaikiams, jis buvo vienas iš mūsų. Kaip ir „metalistas“ Ignas Šimulionis iš Lazdynų. Tiesą sakant, aukomis galėjo tapti bet kuris paauglys, tada buvęs prie televizijos bokšto ar Seimo rūmų, nes sovietinės armijos budeliams buvo absoliučiai nusispjauti, į ką taikytis ir ką traiškyti.

 

       To nevalia pamiršti. Tai gyvoji atmintis, kurios neperrašys svetimi propagandistai ar užsienio istorijos institutai.

 

Cenzūruoja savi

 

       Todėl buvau šokiruota, kad artėjant Nepriklausomybės dvidešimtmečiui cenzūruoti gyvąją atmintį užsimano savi. Tautiečiai, nusprendę, kad dėl kažkokių priežasčių kažkam „nepatogi“ tiesa turi būti pašluota tarsi nemalonios šiukšlės po apsimestiniu „gerų norų“ kilimu.

 

       „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS) literatūros projekto paprašyta sukurti novelę ar esė apie Vilnių nudžiugau, nors iš esmės VEKS vykdomų projektų stiliumi ir nebuvau labai sužavėta. Bet pamaniau, kad tai puiki proga padovanoti dovaną mylimam gimtajam miestui. Parašant esė. Ne atvykėlio į Vilnių žvilgsniu, o autochtono, kurio gyvojoje atmintyje susipina kelių kartų atsiminimai ir žmogiškos istorijos. Taip, kaip ir turi byloti literatūros kūrinys, – autentiška atmintimi ir patirtimi, apnuogindamas ir apsinuogindamas, stodamas prieš skaitytoją tarsi gyvas kūnas ir nesibaimindamas parodyti savo raukšlių, sopulių, žaizdų, randų.

 

       Taip atsirado esė „Broma“.

 

Prašė supaprastinti tekstą

 

       Manęs paprašė tekstą sutrumpinti pašalinant jo dalį, pasakojančią apie Sausio 13-osios įvykius. Po pirminių susižavėjusių komplimentų ir patikinimų, kad projektas šio esė tikrai nori, gavau vertimų vadovės laišką. „Žinau, kad tai neįprasta, bet labai norėčiau paprašyti Jūsų patrumpinti ir supaprastinti savo tekstą apie Vilnių“, – buvo rašoma, pridedant kaip priekaištą, jog tekstas yra labai sudėtingas – tarsi rašytojas privalėtų rašyti darželinukams.

 

       Tačiau paaiškėjo, kad tikroji priežastis vis dėlto – ne sudėtingumas. O toliau buvo sakoma: „Antra, tekstas apie Vilnių visų pirma skirtas užsieniečiams. Jie, tikėtina, apskritai nieko nežinos apie lietuvių istoriją. Vien toks posakis kaip „Sausio įvykiai“ gal net ir kai kuriems lietuvių paaugliams nieko nebereiškia, o užsieniečiams tikrai bus nežinomas faktas“.

 

       Dar buvo prašoma išbraukti rusiškus žodžius ir keiksmažodžius – lyg būtų kalbama ne apie literatūros kūrinį, o apie nuglaistytą reklaminį pranešimą ir tarsi visa Europa jau senų seniausiai nebūtų prisiklausiusi rusiškų keiksmų. Sutikau, kad tokie reikalavimai iš tiesų neįprasti. Patikinau, kad bene dešimtmetį gyvendama tarp „užsieniečių“ nemanau, jog juos reikia laikyti nieko nesuprantančiais idiotais. Pridėjau, kad „jei apie Lietuvą europietis ką ir žino, tai tiktai būtent tą faktą, jog ji – Baltijos valstybė, pirmoji ištrūkusi iš Sovietų Sąjungos ir pradėjusi jos griūtį.

 

       O jei Lietuvos švietimo sistema skatina istorinę amneziją, o vidurinės mokyklos ugdo debilus, kuriems lemtingi tėvynės istorijos įvykiai nieko nereiškia, tai, atleiskite, tai ne mano problema ir ne priežastis pašalinti Sausio įvykius iš teksto“.

 

Užkliuvo turinys

 

       Bet tikėdama, kad visuomet įmanomi saliamoniški kompromisai, pasiūliau kelias išeitis. Pavyzdžiui, pristatant autorių ar anotuojant tekstą skirti kelis sakinius esė aprašomiems istoriniams įvykiams. Be to, paprašiau pranešti, kiek eilučių turi sutrumpėti tekstas, ir pasisiūliau tai atlikti pati.

 

       Deja, paaiškėjo, kad problema buvo ne eilučių skaičius, o jose slypintis „nepatogus“ turinys, pasakojantis apie Sausio įvykius. Projektui turbūt reikėjo ne gyva, asmenine atmintimi alsuojančios esė, o pagal bjauriausias sovietines tradicijas išcenzūruotos oficiozinėsfasadinės rašliavos.

 

       Abipusiu sutarimu nusprendėme nebendradarbiauti. Bet parašiau, kad vertinu tai kaip cenzūrą su politine potekste. Šiam teiginiui niekas nepaprieštaravo. Tokią cenzūrą ypač bjauru patirti Baltijos kelio dvidešimtmečio minėjimo išvakarėse.

 

*  *  *

 

       Lrytas.lt siūlo paskaityti K.Sabaliauskaitės esė „Broma. Gedimino prospektas. Vilnius“

 

*  *  *

 

       Broma čia atsirado daugiau nei prieš šimtą metų, ant 1900-ųjų slenksčio, su stiklo kupolu, ir žmonės kalbėjo, kad Vilniaus miesto architektas Korojedovas jį nusižiūrėjo net nuo pačios Opéra Garnier Paryžiuje. Miestiečiai aikčiojo ir žavėjosi, nes antras vanduo nuo Paryžiaus kisieliaus – tai jums ne juokas, o viso šito grožio savininkas Izaokas Smaženevičius šypsojosi sau labai patenkintas, tikrai perspjovęs savo konkurentą, gretimą „Jurgio“ viešbutį su milžinišku baliustradiniu balkonu, nes nors jo „Bristolis“ buvo ir mažesnis, bet užtat tiesiai virš bromos turėjo tikrą įstiklintą žiemos sodą – su liustrom, plunksninėm palmėm, su raudonom kinrožėm ir rausvais rododendrais.

 

       Ir čia jau jokie „hotelžoržai“ su šitokiu grožiu negalėjo lygintis, ir „Bristolis“ buvo geriau elektrifikuotas, ir turėjo centrinį garo šildymą, žodžiu, „Belle Epoque“ visame savo grožyje.

 

       Tik štai niekas nežino, kodėl šisai grožis su visom kinrožėm ėmė po ketverių metų ir sudegė, žmonės kalbėjo, kad viskas dėl girto naktinio sargo papiroso, ir Smaženevičiui teko vėl tiek atsegti, kad nuo tų išlaidų net bakenbardai pražilo.

 

       Bet dabar „Bristolio“ bromą jis papuošė ne prasčiau – stikliniu fasado koriu, su trimis arkomis, Korinto orderio kolonomis ir dviem antikinėm deivėm, kurios čia iš tiesų nelabai tiko, mat viena puikavosi pjautuvu, kita – žvejo tinklu, ir lygiai tokios pačios buvo dar ant kelių Vilniaus pastatų, na bet nieko čia nepadarysi, nes jei dar būtų tekę užsakinėti ir originalias statulas...

 

       Bet vis tiek „Bristolis“ atsigavo ir turėjo net savo Miesto klubą virš bromos, baisiai populiarų, nes patiekdavo ten tikrą kavą, rusišką „čiajų“ ir Ceilono arbatą, krupniką ir tikrą „Perier Jouet“ šampaną.

 

       Ten nuolatos trindavosi Stanislovas Bohuš-Siestžencievičius su savo bloknotu, nes visos gražiausios vilnietės ten susirinkdavo kavos, arbatos, o kartais ir šampano, ir jis škicuodavo jų skrybėles, lornetus, vėduokles, siaurus sijonus ir emancipuotai kišenėse laikomas pirštinėtas rankas.

 

       Ir todėl nieko nuostabaus, kad kai vietinis vaikelis vunderkindas, aštuonmetis Jaška Heifetzas Vilniuje davė koncertą, tai ne kur kitur, o būtent virš tos bromos, Vilniaus Miesto klube, ir būtent tądien jį lemtingai pastebėjo viešintis muzikos profesorius Leopoldas Aueris, mažąjį žyduką išsivežęs su savim į Peterburgą, o iš ten – į pačią Ameriką, kur tasai pagal visas amerikietiškos svajonės taisykles tapo pasaulinio garso žvaigžde.

 

       Po maždaug septyniasdešimties metų toje bromoje, o teisingiau – name, kieme su dviem didžiulėm liepom už bromos, atsirado maža mergaitė.

 

       Ji nebuvo labai laimingas vaikas, nors turėjo, atrodo, viską – labai normalią, visai inteligentišką, ją mylinčią, ne pijokų šeimą, gyveno dideliame yrančiame ir griūvančiame bute su krosnimi, lipdinių karnizais ir keturių metrų aukščio sienomis, kuriame šiukštu negalima buvo trankyti durų, nes nuo lubų galėjo atskilti tinko gabalas ir užkristi tiesiai ant galvos, o naktį einant ilgu koridoriumi siusiuko į tualetą senos grindys girgždėdavo ir aimanuodavo ne prasčiau už Jašos Heifetzo smuiką, bet tiesiog didžiąją laiko dalį toji mergaitė jautėsi labai blogai, tarsi daiktas, priklydęs iš visiškai kito laiko.

 

       Galbūt dėl to buvo kalti daiktai jos namuose – ilgos pirštinės ir skrybėlių smeigtukai, senoviniai baldai ir senos knygos, rausvomis rožėmis išpaišyta juoda citra – dezertyravusio vokiečių daktarėlio, su kuriuo jos mamos teta turėjo romaną – palikimas, pasidabruotos senovinės pudrinės ir raižyti kvepalų flakonai, nespėti iškeisti į lašinių paltį karo metu.

 

       Mergaitė jautėsi priklausanti visai kitiems laikams – aniems, iš kurių atkeliavo tie jos močiutės ir senelių daiktai, tiems laikams, kai virš bromos įsikūrusioje „Rūtos“ draugijoje kabėjo paties Čiurlionio tapyta scenos uždanga ir kai vyrai buvo džentelmenai, o moterys – damos.

 

       Dabar gi tam nelaimingam erdvėje ir laike pasiklydusiam vaikui, kurį net namuose vadino senoviškai, fanaberiškai, tolstojiškai Kiti, nors jos vardas iš tikrųjų buvo visai ne toks, pasaulis už bromos tebuvo visiškai svetimas, vientisas, blankus ir pilkas nusivylimas.

 

       Blogiausia, kai tasai pasaulis imdavo slinkti pro bromą į kiemą, į laiptinę, skverbtis artyn, žingsnis po šūdino žingsnio artyn – tikrąja to žodžio prasme, mat kartais – ką ten kartais, labai dažnai, tiesą sakant, – atidarius buto duris tekdavo saugotis, kad neįliptum į šūdą, ir peržengti išsišakojusias myžalų deltas ant senovinių plytelių mozaika dengtų laiptinės grindų.

 

       Na, o kiemas ir broma labai dažnai būdavo apšikti, apmyžti ir aptriesti, o keliskart metuose ir išvis virsdavo vienu dideliu viešu tualetu, ypač per socialistinius darbo žmonių paradus, kai tie žygiuodavo buvusiu Jurgio, buvusiu Adomo Mickevičiaus, buvusiu Gedimino, buvusiu Stalino, o dabartiniu Lenino prospektu, mojuodami raudonais transparantais, po kiekvieno sušikto, tai yra – sušukto, šūkio bliaudami „Uraaaa!“ ir nepraleisdami progos išsituštinti apšiurusioje bromoje, kuri dabar stovėjo išdaužytais stiklo blokelių koriais, bet vis dar graži ir vis dar menanti aną, gražiąją epochą, tik jau dabar nebe Izaoko Smaženevičiaus, nebe po jo sekusio sentikio Leonido Pimonovo, o visų, tai yra – niekieno, tai yra – tarybinės liaudies, kurios atstovai su pasimėgavimu savo išmatomis ir šlapimu žymėjo socializmo pergalės teritoriją bromoje.

 

       Kiti, pasitaikius progai, mėtydavo pirmojo sniego gniūžtes (jei tai būdavo Spalio revoliucijos paradas) arba plytgalius (Gegužės 1-osios) proga į kiekvieną, bromoje ar kieme sustojusį atsisagstyti klyno.

 

       Už tai gaudavo barti nuo senelių, kurie sakydavo, kad jei taip elgsis, tai niekuo nesiskirs nuo Liudos. Liuda buvo tokia raudonveidė mergaitė iš to paties kiemo, kuriai teko nelaimė gimti vietinių alchašų šeimoje ir kurios karjerą patikimai dokumentavo gretimo kiemo vaikigalių palikti rusiški įrašai ant bromos, kiemo ir laiptinės sienų: „Liuda – dūra“, „Liuda kurit“, „Liuda sosiot“, „Liuda – bliad“.

 

       Liudą vėliau išmes iš mokyklos, ji pirmoji įstos į „proftechą“, pirmoji iš viso kiemo susidės cheminį ir pirmoji prasigers, o vėliau taps tikra bomže, amžinai sudaužyta kaip obuolys ir amžinai įdegusia, tik ne nuo saulės, o iš vidaus, nuo išgerto odekolono ir progresuojančios kepenų cirozės.

 

       Kiti ir Liudos keliai susikirs tik vieną kartą, ir gana draugiškai, – kiemo kampe pasislėpus parūkyti, per Sausio įvykius, apmąstant baimę dėl būties ir visatos beprasmybės, ką Liuda, traukdama nutręštą cigaretę „Kosmos“, apibendrins vienu sakiniu: „Mmmdaaa, kakaja chujnia vsio eto...“

 

       Po kelerių metų bromą pradėjo remontuoti – apskritai tais metais mieste vyko kažkoks remontų ir statybų vajus, ir keliais volelio potėpiais buvo uždažytas visas Liudos „curriculum vitae“ ant bromos sienos, ir beje, visai simboliškai, nes, nors ir būdama nepilnametė, ji kaip tik maždaug tuo metu užnėštėjo ir ištekėjo.

 

       Nuėmus pastolius nuo bromos fasado, kiemo gyventojai pastebėjo, kad kažkas ne taip, bet nesuprato kas, tik Kiti mama suplojo rankomis: „Jėzau Marija, taigi nebėra skulptūrų“.

 

       Iš tikrųjų abi deivės su pjautuvu ir žvejo tinklu, kurių Kiti vieną buvo identifikavusi kaip Cererą, o kitos neatsekė, tad mintyse ją vadino Herera, buvo dingusios nuo bromos fasado be pėdsakų – tarsi jų nė niekada nebūtų buvę.

 

       Būtent tą Kiti mamai, gimusiai ir užaugusiai bromos kieme, ir stengėsi įrodyti statybos tresto darbų vykdytojas – kad tų skulptūrų ten niekada nė nebuvo ir ji kažką painioja.

 

       Bet Kiti mama pakėlė skandalą ir pareiškė, kad eis iki aukščiausios instancijos, ir tada Cerera su Herera stebuklingai atsirado darbų vykdytojo kolektyviniame sode, kur, matyt, buvo nuklydusios pakvėpuoti grynu oru ir po kelių mėnesių, naujai išbalintos, vis dėlto grįžo į savo vietą ant bromos fasado, kuris stebuklingai greitai vėl pradėjo aižėti ir luptis, mat grobti – ne tik deives ir statybines medžiagas, bet apskritai viską – nebuvo jokia nuodėmė, o tik elementari brandaus socializmo dvasia.

 

       Nuo penkiolikos Kiti kartais slapčia parūkydavo toje bromoje, ir tai buvo jos maištas prieš čionykštę pasaulio tvarką, bet turbūt kalti ir genai, nes Kiti močiutė irgi rūkė nuo šešiolikos, tiesa, ne „Kosmosą“, o plonas cigaretes su blizgančiu raudonu popierėliu ant filtro, kad neišteptų jo lūpdažiais.

 

       Močiutė turėjo puikų pasiteisinimą, nes tada buvo karas, bet ir Kiti dabar turėjo pasiteisinimą, nes priešais bromą, kitoje gatvės pusėje, stovėjo rusiškas „bėtėeras“, bromoje puikavosi aerozoliu išpurkštas užrašas RED ARMY GO HOME, o mieste buvo įvesta komendanto valanda, kurios Kiti nė nemanė laikytis, todėl kai kartą vėlai vakare grįžo iš piketo prie parlamento, vienas rusų kareivių iššoko iš šarvuotos tanketės ir likusiems garsiai juokiantis, pavijęs Kiti, jai gerai užvažiavo per nugarą guminiu bananu.

 

       Taip ji dar niekada nebuvo bėgusi – į gretimą laiptinę, tada juoduoju išėjimu į kiemą, per tvorą, per kitą susisiekiantį kiemą ir per virtuvinį įėjimą namo.

 

       Mėlyną dešrą ant nugaros ji nešiojo dar ilgai, bet kur kas trumpiau nei mirusių kūnų vaizdus atmintyje.

 

       Daugelis jų buvo atsmauktais marškiniais ar palaidinėmis, ir šonuose matėsi pamėlusios kulkų skylės, o ant vienos žuvusios merginos negyvos šlaunies tarsi amžinybės tatuiruotė buvo įsispaudęs tanko padangų raštas, ir mirusio nuogumo groteskiška tiesa kalbėjo garsiau nei visa rusiška propaganda, televizija ir radijas, kurie tikino, kad niekšai lietuviai patys pririnko morge lavonų ir primėtė jų po taikiais rusų tankais.

 

       Tada, rūkant, būtent tada, net Liuda pasakė: „Mmmdaaa, kakaja chujnia vsio eto...“

 

       Bet, laimei, viskas baigėsi daugiau ar mažiau laimingai, tankai išsinešdino iš Vilniaus ir dabar toliau išlaisvina, palaiko taiką ir bananais daužo paaugles mergaites kažkur kitur, bet nebe Lietuvoje, prospektas tapo atvadintas Gedimino, bet Kiti dar kurį laiką tekdavo smagiai parbėgti į bromą, mat dabar mieste pradėjo siautėti posovietinė mafija, kuri smaginosi gatvėse traukdama jaunas merginas į automobilius ir veždama jas neaiškia kryptimi.

 

       Visa tai su baugiais reikšmingais nutylėjimais pasakojo kaimynė, pani Miroslava, dirbusi valytoja netoliese esančiame restorane, kur savo džentelmenų klubą buvo įkūręs mafijos boso sūnelis, tuo tarpu kai jo tėvas, tarsi tikras don Corleone priiminėjo interesantus apartamentuose buvusiame „Žoržo“ viešbutyje.

 

       Todėl kai vieną ankstų rytą į duris paskambino policija, Kiti pernelyg sureikšmintai pagalvojo, kad pas ją, už kokias išdaigas, bet pasirodė, kad tik paklausti, ar namo gyventojai nieko nematė ir negirdėjo, mat kaip tik tą naktį neaiškiomis aplinkybėmis kažkoks vyriškis iškrito iš viešbučio ketvirto aukšto, tiesiai į bromos kiemą, suskeldėjusį asfaltą nutaškydamas krauju ir smegenimis ir palikdamas visus spėlioti, ar tai – jo savanoris išėjimas iš šio pasaulio, ar tik išėjimas iš audiencijos.

 

       Betgi kraują bromos kiemas matydavo dažnai, tik dėl banalios priežasties, mat vienoje bromos pusėje buvo įsikūręs Centrinis gastronomas, kurio mėsininkai išsinešdavo į kiemą ritinį vyniojamojo popieriaus ir medinę trinką, ant kurios kapodavo mėsgalius stilingasis mėsininkas Stasiukas, ekstravagantiškas gėjus su žandenomis, ilgais plaukais, kliošiniais džinsais ir klumpėmis su „kablukais“.

 

       Kiti dažnai saldžiai apie jį fantazuodavo: kaip iki pusės nuogas, tik džinsais ir aukštakulnėmis klumpėmis pasipuošęs Stasiukas užsimoja savo kirviu virš trinkos, prie kurios tarsi Marija Antuanetė parklupdyta Kiti terorizavusi fizikos mokytoja...

 

       Bet iš tiesų Stasiukas vėliau suvaidino ne budelio, o priešingai – gyvasties gelbėtojo vaidmenį, mat Rusijai paskelbus ekonominę blokadą ūmai visko pradėjo trūkti, o mėsos jei ir būdavo, tai ji būdavo neįperkama, ir ne kas kitas, o Stasiukas Kiti šeimai labai pigiai atrinkęs pavarydavo iš po prekystalio tokių kaulų, ant kurių dar būdavo likę šiek tiek mėsos arba „patrochų“ – tai yra atliekų, į kurių kategoriją kažkokiu stebuklingu būdu patekdavo didžiulės žąsų kepenėlės, tad galima sakyti, jog Kiti šeima visą blokados sunkmetį praleido arba badmiriaudama, arba misdama beveik vien „fois gras“.

 

       Tik Kiti jau tada buvo pakankamai suaugusi, kad net didžiausius gyvenimo paradoksus priimtų kaip savaime suprantamą dalyką. Kad ir tai, kad kartu su Nepriklausomybe atsirado buvęs bromos savininkas Pimonovas ir visi kurį laiką paniškai bijojo, kad jis atsiims savo nekilnojamąjį turtą ir visi pagal laukinio kapitalizmo dėsnius atsidurs gatvėje.

 

       Tačiau kapitalistas Pimonovas tik atvažiavo, pavaikščiojo, pažiūrėjo, ir būdamas pats du kartus apiplėštas Sovietų, užuot išvaręs visus į gatvę, nubraukė sentimentalią ašarą, atsisakė pretenzijų į buvusį „Bristolį“ ir padovanojo miesto ligoninei labai brangios aparatūros.

 

       Tikrovė, o ne paradoksas atrodė ir tai, kad kai Kiti gavo pirmąjį savo gyvenime darbą – sekretorės, gavo ir pirmąjį mėnesinį atlyginimą, už kurį galėjo nusipirkti lygiai penkis pakelius naujai atsiradusių „Marlboro“ cigarečių.

 

       Vėliau ji įstojo studijuoti, ir renovuotas, madingų architektų išgražintas Centrinis gastronomas su įėjimu iš bromos buvo gausiai lankomas jos draugų, mat visas gyvenimas virto vienu nepaliaujamu vakarėliu, kurį tik šiek tiek trukdė darbas, paskaitos ir referatų rašymas, bet vėliau ji studijas baigė, o gastronomas – bankrutavo.

 

       Ir dabar draugai sustodavo bromoje tik ilgiems atsisveikinimų bučiniams, kurių vienas tapo labai lemtingu, bet tai jau kita istorija, nors, tiesą sakant, susijusi su tuo, kad po daugelio metų, siaubingai lyjant lietui, Kiti stovėjo bromoje su lagaminu ir laukė taksi, turinčio ją nuvežti į oro uostą – tolyn nuo bromos ir nuo Vilniaus, į salą ir į miestą, kuriame beveik visi namai yra be jokių bromų.

 

       Ten ji metė rūkyti ir suprato, kad dėl jos visuomet buvo tvarka, o štai su sušiktu socializmu – ne. Bet taip pat suprato, kad gali išimti žmogų iš bromos, bet bromos iš žmogaus – ne.

 

       Todėl ji nuolatos grįžta ir grįžta į bromą, stebėdama jos pokyčius, – pavyzdžiui, tai, kad joje smarkiai sumažėjo fekalijų ir šlapimo, bet užtat padaugėjo vienkartinių švirkštų, o Kiti mama kartą rado išmestą pavogtą moterišką rankinuką, iš kurio piktadarys pasisavino grynuosius, bet visa kita liko; ironiškai – ir nežinomos damos neatremiamų kerų arsenalas, tai yra – ampulė, pilna klofelino.

 

       Apskritai Kiti priėjo išvadą, kad toji ypatinga broma yra vieta, kur visuomet galima magiškai pajusti laiko dvasios ir Vilniaus esencijos dvelksmą.

 

       Antai vienoje bromos pusėje dabar yra „Lithuanian Wild“ naktinis klubas, o kitoje, visai kaip senais gerais laikais, – teatras, taigi iš vienos pusės ryte dvelkia vėmalais, o iš kitos, vakare, – kvepalais.

 

       Be to, dabar bromą uždrausta vadinti broma – nes taip nusprendė lietuvių kalbininkai, kurių dauguma kilę iš kaimų, kur nėra jokių bromų, o tik – medinės tarpuvartės ir todėl broma tapo didžiąja lietuvių kalbos klaida.

 

       Bet Kiti jau išmoko dėl to nebesijaudinti, nes suprato vieną paprastą tiesą – puspročiai ateina ir išeina, o buvusi „Bristolio“ broma kol kas sau stovi kaip stovėjusi, priglobusi Mažąjį teatrą, kurio geriausi spektakliai, tiesą sakant, blanksta prieš didįjį gyvenimo teatrą bromoje, kurią kartais nepaaiškinami atminties skersvėjai ima ir truputį atveria „ing viečnastį“... (Aliuzija į lietuvių kalbos raštijos ir teologijos paminklą, Mykolo Olszewskio pamokslų rinkinį „Broma atverta ing wiecznasti, par atminima paskutiniun dayktu...“, 1753 m.).

 

       lrytas.lt

       2009-08-22