Petras Tarulis. ŽIRGELIAI PADEBESIAIS. Apysakos. „Sudavijos“ leid. 1948 m. 148 psl. Viršelis A. Šepečio.
Po ilgos pertraukos vėl mūsų literatūroje pasirodžiusio P. Tarulio naujame rinkiny randame keturis pasakojimus, kuriuos autorius pavadino apysakomis. Bet iš tikro tai nevisai tikslus jų aptarimas. Pirmasis pasakojimas „Žirgeliai padebesiais“, kurio vardu ir visas rinkinys pavadintas, nėra ne tik apysaka, bet nė novelė. Tai tik eilė savo tarpe visai maža ryšio teturinčių atsiminimų pobūdžio epizodų: „Mažajame burtininke“ pasakojama apie autoriaus vaikystės draugą kaimyno piemenį Gabriuką, „Sidabriniame laikrody“ — kaip Gabriuką buvo įtarę laikrodį pavogus (atskirai paėmus, tai būtų nedidelė novelė), „Paveiksle po stiklu“ autoriaus nuotaikos, kai jam reikėjo vykti į miestą mokytis, ir „Motušės pyragas“ — autoriaus kelionės „karetka“ įspūdžiai.
Lengvai galima matyti, kad čia nėra nei siužetinio motyvo, nei fabulos, nei intrygos, nei pagaliau veiksmo, kurie šiuos paskirus epizodus jungtų į vienumą. Tai tik gana įdomiai parašytų autoriaus tikrų ar atsiminimų fragmentas, į grynosios beletristikos kūrinį nelabai ir panašus. Su beletristika juos daugiau sieja tik vaizdūs gamtos aprašymai, gyvas įvykių pasakojimas bei ryškios asmenų išorės ir būdo apybraižos, ko šiame P. Tarulio pasakojime gana gausu.
Kitus tris pasakojimus tektų pavadinti novelėmis. (Apysakomis galima būtų pavadinti nebent tik norint svetimą terminą pakeisti savu). Juose randame tik novelei, o ne apysakai, būdingą bruožą — vieno nuotykio pasakojimą.
„Kunigo Mamerto pamoksle“ vaizduojamas gyvenimas tolimam Lietuvos užkampyje 1903 m. Tame užkampyje klebonauja kunigas Mamertas. Jo gyvenimas čia yra labai paprastas, vienodas, per metų metus be žymesnių skirtumų bei įvykių, kaip ir visas šio užkampio gyvenimas. Bet staiga iš įprastinės vagos jį išmuša nemalonus įvykis — jo samdinys bernas išprievartauja mergaitę ir po to pasikaria. Įvykio paveiktas, kunigas Mamertas bemaž visą naktį žingsniuoja sunkių minčių užgultas po kambarį, rytojaus dieną pasako ir žmonėms ir jam pačiam neįprastą pamokslą ir po to, sėdąs į karietą, išvažiuoja, išrodo, nebegrįžtamai.
Likusieji du pasakojimai — iš nepriklausomybės laikų tarnautojų ir valdininkų gyvenimo. „Simas Kurkulgis ir kiti“ pasakojime mes matome, kaip Kurkulgis, smulkus ir užuitas banko tarnautojas, stengiasi užmigti, kad nereikėtų galvoti apie tai, kas atsitiko. O atsitiko nemalonus dalykas — banko baliuje jis išsišoko, pasišovęs sakyti kalbą, ir net apspjovė direktoriui batą. Išvarytą už tai iš baliaus jo bendradarbis Stasiulis jį dar nutempė į restoraną, kuriame, išrodo, jis kaip gyvas dar nebuvo buvęs ir kur prie jo kabinėjosi to paties Stasiulio užsiundytos girtos mergos.
Šituose rėmuose autorius gana plačiai pavaizduoja ne tik Kurkulgį su Stasiuliu, bet ir kitus jų bendradarbius bei viršininkus.
„Įvykiai verandoje“ vaizduoja provincijos valdininko Antano Tutulo tuščią ir nuobodų gyvenimą, kuriam paįvairinti jis susikviečia pažįstamų ir suruošia pobūvį. Bet tie svečiai pridaro tik nemalonumų ir išsiskirsto. O Tutulas, pasilikęs vėl tik su jam nusibodusia savo šeima, nebežino, ką daryti su mariom atliekamo laiko. Šių Tarulio pasakojimų stilius — kaip kitas galėtų tikėtis — niekuo „Keturių Vėjų“ neprimena. Autorius čia pasakoja gana paprastai, be ypatingų įmantrumų ir perdaug nestilizuodamas.
Jo žodynas gana turtingas, nenudėvėtas, gana rūpestingai parinktas, bet pačioj žodžio vartosenoj kokio žymesnio naujumo nepastebime. Kad autorius savo vartojamam žodžiui suteiktų kokių naujų reikšmių, vaizdinių ar emocinių niuansų, individualiai jį pavartotų kokia taurėjančia, menkėjančia ar metafizine prasme, beveik nerandame. Randame, tiesa, neįprastai pavartotų žodžių, bet juose jokios žodyno individualizacijos nerandame — tai daugiausia tik netiksliai ar net visai klaidingai pavartoti žodžiai. Pav., abejotina, ar sukels autoriaus norimą vaizdą, kai jis rašo gervės gurguliuoja arba šernas ūkauja. Taip pat nežinia, kaip suprasti tokius posakius: ... gūdžiai siaubdamas ... šaukia Gabrys (5); bėdas ... kunigas Mamertas retkarčiais priverstas tausoti (35);... sparnais išrašo jis (karvelis) išmislingą... braižą (81), ir pan.
Gadina įspūdį ir visa eilė be reikalo vartojamų žodyno svetimybių — išmislingas, išmislas, parėdymas, neboja, anūkė, vailokiukai, žiurstas, šposas, aršus, blūdyti, rubežiai, špokas ... Ir dar autorius kai kuriuos tų nevartotinų žodžių ypatingai įsikandęs. Jam ir prietaisai išmisli ngi, ir voratinkliai išmislingi, bankas... buvo tik keistas jo gyvenimo išmislas ir t.t. Tos pačios vertės ir šitokios sintaksinės konstrukcijos: ... šaukia Gabrys neįprastame pagavime (5); Gabrys trupučiuką užsikerta savo kalboje (7); batus atsinešė (= parsinešė) dar iš Kaukazo (9); atsivežė (= parsivežė) pačią iš Kauno (33); piktai prišaukė (= pašaukė) vieną savo sūnų (135); sūnūs ... kaip pas tėvą ... nesušukuojamais verpetais (85);... pamėgdžiodamas kuriai nors sutiktai jo gyvenime įžymybei (138)...
Tarulio sakinys gana paprastas, jokiais įmantrumais nepasižymi, bet sklandus, nuoseklus, aiškus, gana gyvas, dėl ko ir pasakojimas lengvai skaitomas ir patrauklus.
Daug neužsimodamas, autorius nesiima žymiau stilizuoti ir savo vaizduojamąją tikrovę. Jis skaitytojo dėmesį patraukia ne tuo, kad jai teiktų kokių neįprastinių bruožų ar spalvų, bet pastabumu ir sugebėjimu iškelti kartais ir smulkius, bet būdingus jos bruožus. Tad jo vaizdavimo būdas yra nuosaikiai realistinis — „fotografuoti“ jis nesistengia, bet nesistengia ir savaip tikrovę „perdirbti“. Tik kartais autorius pasiduoda pagundai pasakyti tokį įmantrumą: „Kiekviena elektros lemputė, kur tik ji buvo, žibėjo kaip balerina estradoje po vykusio šokio, kai publika ploja“ (89); „gi žiūri (Kurkulgis) žiemos rytas, šėmas veršiukas, lėtai kiša savo apšepusį snukį ir šiurkščiu savo liežuviu pamažu išlaižo visus šešėlius iš kampų ir tarpukampių“ (106)... Nekalbant, kiek tokie įmantrūs vaizdai iš viso yra vykę, reikia pastebėti, jog šiuose pasakojimuose jie yra ne savo vietoje, nes visiškai nesiderina su visu šių pasakojimų stiliumi.
Silpnoji šių P. Tarulio pasakojimų pusė — kompoziciniai trūkumai. Didžiausias jų — gausybė medžiagos, iš kurios autorius nepajėgia atskirti, kas pasakojimui priklauso, o kas yra tik nereikalingas, balastas, nors šiaip tai gal ir įdomūs dalykai. Norėdamas visą tą medžiagą įterpti į pasakojimą, jis priverstas duoti aiškesnio ryšio su vaizduojamu dalyku neturinčias smulkmenas, krypti į šalį, vis niekaip negalėdamas prieiti prie paties pasakojimo branduolio — jo siužeto, intrygos ir fabulos. Taip („Kunigo Mamerto pamoksle“) autorius, pasakodamas apie vaizduojamam dalykui neturinčius reikšmės senį totorių (prie kurio nežinia ko kelis kartus vis grįžta), kaimyninio klebono pas kunigą Mamertą atsilankymą ir kitas panašias digresijas, tik trečią dalį viso pasakojimo parašęs, prie paties dalyko teprieina. O „Įvykiuose verandoje“ beveik pusę viso pasakojimo taip parašo, kol iš tikro apie tuos įvykius pradeda pasakoti.
Taip įsileidęs į antraeilės svarbos ar net pasakojimui iš viso neturinčią reikšmės medžiagą, autorius kartais susipainioja ir bemaž pameta iš akių pagrindinį dalyką. Pvz., „Kunigo Mamerto pamoksle“ svarbiausias dalykas — kas vyksta kunigo Mamerto sieloje, kai jis sužino nelemtą įvyki ir pasijunta kaltas, kad savo samdiniu niekada nepasidomėjo kaip žmogumi, nes tų minčių pasėka buvo ir tas neįprastas pamokslas ir jo staigus išvykimas iš vietos, kur jis tiek metų pragyveno. Bet autorius pasitenkina bemaž tik pasakęs, jog kunigas Mamertas beveik ištisą naktį žingsniavo po kambarį, o kokios mintys tuomet buvo jo galvoje, ką jis svarstė ir kokių išvadų priėjo, mes mažiau sužinome negu ką jis galvojo, žiūrėdamas į savo laigantį eržiliuką. Ką jis savo tame neįprastame pamoksle pasakė ir kodėl iš tos vietos išvažiavo — taip pat beveik nieko nesužinome, nors autorius ir pats, matyti, jautė, kad tasai pamokslas yra vienas svarbiausių momentų, kaip rodo pasakojimo antraštė.
Dėl šitokio pagrindinių ir antraeilių pasakojimo dalykų santykio nebelieka deramos dalių proporcijos, antraeiliai dalykai išsikiša į priekį, o pagrindiniai nustumiami į šalį, ir dėl to kartais susidaro įspūdis, jog pasakojama tik „apie šį, apie tą“.
Žymiai geriau P. Taruliui sekasi vaizduoti įvykių foną, ypač gamtos vaizdus, charakterizuoti veikėjus ir kurti paskirus epizodus. Šiais atžvilgiais ne vienu atveju jis yra be priekaišto.
Žinoma, tuo nenorime pasakyti, kad, pvz., jo vaizduojami žmonės iš tikro tokie ir buvo, kaip juos Tarulis vaizduoja. Ar „Simo Kurkulgio“ banko tarnautojai ir „Įvykių verandoje“ valdininkai yra tikras paveikslas buvusių mūsų valdininkų ir tarnautojų, galima visaip manyti. Bet grynai literatūriniu atžvilgiu toms jo charakteristikoms daug prikišti nėra pagrindo: kaip tuos žmonės autorius matė ir suprato — pavaizdavo visai vykusiai. Tik kartais autorius sugadina dalyką savo personažui primesdamas savo paties dispoziciją ir vaizduojamąją tikrovę. Pvz., vaizduodamas besiruošiančio vykti į miestą mokytis berniuko nuotaiką, rašo:
„Įbedu akis ir viską užmirštu. Štai debesys — tie svečiai, visame savo puošnume, balti — balti saulės spinduliuose pasinėrę, atėjo į dangaus paskliautę, nusileido maloningai prie pačių rugienų, prie alksniukų ir neramių sausų viksvų.
Ir plaukia dangum debesys, vis plaukia. Tu nematai, nepastebi. Tau rodos, jie vietoje kabo. Bet tu žinai, kad jie plaukia ir vis keičiasi. Grįžterėk į tą patį debesį po pusvalandžio. Jo jau nebėra. Arba, jei jis buvo kaip katinas atsitūpęs ir jei net tos stačios ausys ryškėjo, ir jei net katino ūsus tu galėjai baigti įsivaizduoti, tai dabar dar gerai, jei jis tau primins kokio senioko žilą barzdelę.
O dirvonėlyje, tylumoje, štai atsigula karvutė. Atsidūsta ji iš visų savo didžiulių vėdarų ir, orą savo drėgnomis šnervėmis patraukusi, pradeda lėtai gromuloti. Jau malonus jai dabar snaudulys, jos akys netyčia prisimerkia. Žaliamargė lenktaragė, ilgauodegė karvutė be veislės, be kilmės, anūkė anų karvių, kurios kažkada braidė laukuose niekieno neprižiūrimos ir ne varinėjamos. Tylu. Joks garsas nejaudina dirvonėlio. Tik gal sušnarės gretimame gojelyje drebulės viršūnė. O jei čia pat prie žemės sujuda alksniuko šakelė, tai greičiausia čia kaltas kiškelis-neišmanėlis, kurs, vanago iš guolio pabaidytas, pats dabar nebežino ką bedaryti nei kokį reikaliuką pirm visa ko atlikti.
Dirvonai niekieno nearti. Dirvonuos niekieno nesėtos ir neaugintos liesos smilgos, uogienojai, samanos ir tie neišvengiami šen ir ten pabarstyti zuikio poterėliai“. (19 psl.)
Tegul tai autorius ir pasakoja savo tikrus ar tariamus vaikystės dienų pergyvenimus, bet aišku, kad visa tai šitaip jam tik dabar, suaugusiam inteligentui, išrodo. Anuomet, kai jis paprastas kaimo vaikas dar buvo, taip žiūrėti į gamtą ir ją pergyventi nė iš tolo nesugebėjo. Kad kaimo vaikas su sentimentais net apie „zuikio poterėlius“ ar karvės genealogiją galvotų, autorius nieko neįtikins. Šitoks primetimas personažui paties autoriaus dispozicijos tik patį personažą padaro netikrą ir neįtikimą.
Čia suminėti naujojo P. Tarulio rinkinio ypatumai rodo, kad autorius, turėdamas gabumų, ne visuomet yra pakankamai apdairus ir rūpestingas. Ypač, paskirais dalykais dar daugiau rūpindamasis, per maža kreipia dėmesio į kūrinio visumą. Dėl to ir tie kūriniai, įvairiais atžvilgiais turėdami net girtinų ypatumų, kaip visuma ne visuomet daro tokį teigiamą įspūdį.
Aidai, 1949 m.