BENEDIKTO SLENKSCIAIBENEDIKTO SLENKSCIAI       Laura Sintija Černiauskaitė. BENEDIKTO SLENKSČIAI: romanas. – V.: Alma littera, 2008.

 

Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Benedikto slenksčiai“ sulaukė įvairių skaitytojų, ir tai svarbu pabrėžti, nes rašytas ypač daug mąstant apie auditoriją. Su susidomėjimu jį skaito kritikai ir rašytojai (svarstydami, kaip tas romanas „padarytas“). Aptarinėja laikantieji „Almos litteros“ knygas reprezentaciniais leidiniais. Man pakliuvo knyga, ant kurios „Vagos“ knygynas prilipino Almos Adamkienės fondo lipduką su šūkiu „Už sveikus mokinius“ (po „moksleiviško“ viršelio iliustracija – sportinio batelio fragmentu), tad neabejoju, kad romanas laikomas ir žanro adaptavimo paaugliams pavyzdžiu.

 
 

Kai romanas kuriamas atvirai programiškai, autorė tikriausiai labiau vertintų (ar bent lengviau pakęstų) jo, kaip platesnės nei literatūrinis kūrinys, „operacinės sistemos“ analizę. Pirmiausia tenka pripažinti, kad „Benedikto slenksčiai“ buvo pradėti plėtoti kaip vadinamasis augimo romanas, ir pagrindinis jo psichologinis tikslas – parodyti ankstyviausią pagrindinio veikėjo brandą – pasiektas. Galima aptarti ir tai, kaip šis romanas atstovauja lietuviškajam augimo romanui XXI a. pradžioje (palikus neanalizuojamas tikrai nevykusias romano vietas, kurias lemia skubotas rašymas, nesibodint labiausiai prieinamos romanų „butaforijos“ ir gal netgi tikintis, kad būtent tai padarys jį plačiai skaitomą). Tačiau net jei autorė galėjo parašyti gana didelę dalį teksto, neturėdama kitokio nei „lengvai paskaitomas“ romanas modelio vizijos, ji negalėjo „neįklimpti“ į rašymą tokio kūrinio, kuris neišvengiamai bus skaitomas ir nebe mažojo romano kontekste.

 

Romaną globaliame kontekste skaityti verčia net tai, kad Benučio (Beno) vardas yra mažybinė vardo Benediktas forma – tai ir popiežiaus vardas, reiškiantis palaimintąjį (lot. benedictus). Išskiriami slenksčiai, savaime suprantama, yra gyvenimo etapai, bet Europos kultūros ir krikščionybės kontekste tai yra ir išbandymai (neturėtų atrodyti netikėta lyginti šį romaną su žymiausiu lietuvišku augimo romanu – V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“). Savaime suprantama, kad romanas apie menininko brendimą „susisiekia“ ir su žinomiausiais didžiaisiais XX a. romanais apie neeilinio muziko iškilimą, tokiais kaip R. Roland’o „Žanas Kristofas“.

 

Ką romanui (ir rašytojai) iš tiesų reiškia lyginimas su didžiaisiais? Riziką, kad bus pažymėta, jog siekta didingesnių tikslų (tik ne itin įžvalgūs vertintojai išorinį artimumą „klasikai“ laiko savaiminio vertingumo ženklu), bet –­ padaryta išvada –­ to taip ir nepasiekta. Ką reiškia vaizduoti menininką (smuikininką), bręstantį mažame miestelyje, lankantį viso labo tik aukštesniąją meno mokyklą, kurioje didžiausiu profesiniu pasiekimu laikomas pasirodymas Maskvoje? Tai tikriausiai didina tikimybę parašyti „nepakankamos vertės“ romaną. L. S. Černiauskaitės pastangoms kurti „praskaidrinantį“ skaitytojo nuotaikas mažąjį romaną reikėtų pritarti, tačiau, jei lietuvių literatūros tradicija, romano žanro ypatumai nepasižymi lengvumu, romano rašymo ir vertinimo srities kriterijai greitai nepasikeis.

 

Romanas, kai virsta realybės objektu, darosi nebevaldomas paties autoriaus, iš kurio psichikos realybės išaugo, nes ima gyventi savo gyvenimą (jis dėl to ir žavi). Kiekvienas rašomas romanas anksčiau ar vėliau pradeda dvilypuotis: šalia autoriaus sąmoningai rašomo teksto atsiranda dar ir metatekstas, parašytas daug ko sąmoningai nesuvokiant (panašiai galima kalbėti apie romano perskaitymą, ypač kai jis perskaitomas „privilegijuotų“ skaitytojų –­­ kritikų).

 

Tad apie ką yra „Benedikto slenksčių“ metaromanas? Kokia pasąmonės energija galėtų maitinti romaną autorės, kurios atvaizdas ant knygos nugarėlės – su žaliuojančiu, gamtišku „sūkuriu“ fone (sūkurys – archetipinis vaizdinys, reškiantis nugrimzdimą arba negailestingą nuskandinimą į pasąmonę, būties gelmes). Tas sūkurys yra visa įtraukiantis, susiurbiantis, nusinešantis, o ne iškeliantis į saulėtą sąmonės paviršių. Romano spalva yra žalia, ji tampa atskiru įvaizdžiu: žalios Vegos akys, žalia Beno mamos suknelė, jo megztinis, taip nudažyta net mokykla.

 

Šis romanas persmelktas jaunatviško, bet jau brandaus moteriškumo, kurį skleidžia pasakotoja. Tarp eilučių galima įskaityti, kad ir autorė imasi rašymo kaip džiaugsmingos, įtampos nekeliančios užduoties. Nors ji ima klostyti neįprastą siužetą – mama apgaule primeta vos pirmą klasę baigusį sūnų, jo paties žodžiais tariant, kaip šunį tėvui (iki galo taip ir nepaaiškės, ar jis iš tiesų tėvas), – potekstėje dar nesiskleidžia jokios grėsmingos nuotaikos. Priešingai, gamtos detalės, neatitinkančios projektuojamų pagrindinio veikėjo vidinių būsenų, patvirtina, kad romano pradžios emocija – tai pačios autorės pasitenkinimas dėl paties rašymo: „Ant kalno karštas vėjas taršė beržus, o šie lyg juokdamiesi žvangėjo smulkiais sausais lapeliais. Prie akmens buvo tuščia. Benučiui suspurdėjo po širdimi ir trūko vakarykštis mazgas“ (p. 10). To džiaugsmingumo, nors įgijusio neapibrėžto liūdesio dėl žmogaus egzistencijos, bus iki pat pabaigos: „...leidžiant Beno tėvo karstą į duobę, neramius debesis staiga perplėšė saulė, ir duobė suspindo kaip milžiniška auksinė taurė“ (p. 209).

 

Minėtas rašymo malonumas jokiu būdu nesietinas tik su pačiu rašymu, kaip produkavimu ar supratimu, kad produktas – literatūrinės rinkos vertybė: jis gali reikšti ir iki galo neįsisąmonintą rašytojos savianalizę, net individo savasties susidorojimo su nebepriimtinu savuoju ego būdą. Analitinės psichologijos kontekste būtų galima klausti: ką, sakysime, reiškia pačiai autorei paversti Beno mamą tikru monstru, galiausiai parodyti ją, kaip žmoniškumo žymių netekusį padarą, kurio „akyse liulėjo drebučiai, bespalvė rainelė neišdžiūstančių girtų ašarų želatinoje“ (p. 50)? Tai ji kalta, kad nutrūko viena įprasto žmonėms gyvenimo grandis, vaikas prarado, kaip jis įvardys, vaikystės centrą, tas jo pačių psichikos gelmių centras tapo „perkeistas, išprievartautas“.

 

Psichoanalitinis literatūros vertinimo būdas, kurį bus mėginama pritaikyti, yra tarpdisciplininis, o literatūros kritikai įprastų metodų kontekste jis aiškiai ribotas todėl, kad dėmesio centre gali atsidurti nebūtinai tai, kas kūrinyje meniškiausia arba reikšminga realybės perkūrimo prasme. Tačiau kartais atrodančios paradoksalios įžvalgos praplečia literatūrinio kūrinio kontekstą, atveria jo bendrąją humanistinę vertę.

 

Psichoanalitinis romano skaitymas

 

Psichologine prasme romano pradžia ten, kur jis jau įpusėtas, siužetas net pradedamas kreipti pabaigos link. Studentų spektaklyje pagal A. Čechovą atsiranda neaiškus personažas, neegzistuojantis pjesėje, –­ kad turėtų ką vaidinti Vega. Tai –­ neprotinga tarnaitė. Iš tiesų – psichologiniame lygmenyje – ji vaidina labai reikšmingą šešėlio, kuris išsako tai, kas slypi pasąmonėje, vaidmenį. Tarnaitė turi šūktelėti: „O Motin Dievo, ji nebe taip viską daro!“ (p. 154). Galima būtų spėti, kad šešėlinis personažas suformuluoja tikrąjį knygos rašymo motyvą: tai formavimasis pasąmonėje tokių vaizdinių, koks būtų moters, ką nors pradėjusios „daryti nebe taip“, likimas, jos sūnaus likimas, –­ ar kitas žmogus ir apskritai visas pasaulis galėtų būti atsvara vaikui, dėl nepaaiškinamų priežasčių praradusiam motinos globą? Atsakymas, slypintis romano potekstėje, būtų toks: motinystės instinkto dėl neaiškių priežasčių netekusi moteris visiškai degraduotų, o pasaulis, gamta ir sociumas, –­ pagal L. S. Černiauskaitę – turi motiniškų ugdančių galių. Tai, ko nesuteikė pirmapradė globėja, suteiktų svetimas. Vaikas, apleistas savo „kurvos matkos“ (anot Beną įsisūnijusio vyro), yra pažeistas tik motinos išdavystės, tad, pasauliui suteikus tai, ko labiausiai trūksta, žmogus vis dėlto tampa visybiškas. Tarsi paradoksaliai jis pats tampa „moteriškesnis“: suaktyvėja kompensuojamasis jo animos (sielos) archetipas; jis anksti išsiugdo pusiausvyrą, stengiasi elgtis kaip silpnesniųjų globėjas. Iš dalies, galima sakyti, virsta savo paties motina.

 

Vienas iš autorės sąmoningai susiformuotų romano kūrimo tikslų – parodyti, kaip tas išorinis pasaulis (didžiąja dalimi –­ provincijos žmonių ir jų santykių pasaulėlis) gali veikti skatinamai, bent jau ne destruktyviai. Šmėsteli „vaikystės draustinio“ įvaizdis, o skubiai nepravertus priešlapio –­ ir nuoroda į B. Radzevičiaus kontekstą: „Savo vaiką vedu. (...) Rodau jam medžius, gėles, drugelius. Tegu juos myli. Tegu turi savy mažą šventovę. Tegu renčiasi jaukią buveinę (...)“.

 

Galima spėti, kad „Priešaušrio vieškeliai“, vienas įspūdingiausių XX a. pabaigos lietuvių romanų psichologinės gelmės prasme, padaręs poveikį daugeliui autorių, pasukusių romano psichologizavimo linkme, pasiūlė svarbią „Benedikto slenksčių“ istorijos plėtojimo aplinkybę: tai bus pasakojimas apie tėvą ir sūnų, vaiko, gimusio ir iš pradžių augusio mieste, paskui išvežto į kaimą, istorija („Priešaušrio vieškeliuose“ Juozas Daukintis su tėvais į Užpelkius grįžta, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui). Galbūt iš B. Radzevičiaus nejučia perimami ir šie vaizdiniai – ir jaukiųjų močiutės namų, ir miesto, kaip vakarykščių kaimiečių gyvenamo priemiesčio, iš kurio į horizontą nutolstantys keliai veda į gimtinę. Kaip ir B. Radzevičiaus romane, esminis dalykas yra tai, kad našlaitį augina mažytė kaimo bendruomenė (pašalinis žmogus paragina, kad netikėtai atsiradusį vaiką reikia pradėti leisti į kaimo mokyklą.

 

Romano pagrindiniu veikėju pasirenkamas vyras, jo istorija pasakojama, ryškinant specifinį aspektą – jaunuolio, kurio animus skleidžiasi kaip menininko, brendimą. Tai – psichologinės raidos imitavimas. S. Freudo psichoanalizė dar XX a. pradžioje pagrindė dvilypę individo psichikos struktūrą – buvo išskirtas ir moteriškasis, ir vyriškasis pradas (anima ir animus). Atliekant „Benedikto slenksčių“ analizę, bus kreipiamas dėmesys į animus, įkūnijamą pagrindinių vyriškųjų romano figūrų, bei jo anima atitikmenį, ir jų raišką.

 

Įdomumo dėlei Beno brendimą siekiama komplikuoti, vaizduojant, kaip jo pasąmonėje kaupiasi neapykanta motinai: sapne jis jos ieško, kad paleistų strėlę, kurią draudžiama paleisti į bet ką gyva. Šis pasąmoninis konfliktas yra esminis jo, kaip būsimo atlikėjo, menininko formavimuisi – smuiko garsas materializuos tai, kas niekaip kitaip neišsakoma, atvers vidinę savastį: jis tarsi nutraukia suragėjusią odą (tai simbolis personos, kuri priimtina pasauliui, bet yra dirbtinis pavidalas), išstumia nuogą ir beginklį į srovę tarp dvie­jų akmenų.

 

Net jei romanas rašytas optimistiškai įrodinėjant, kad menininkas gali sukurti save iš to, kas duota (net jei duota nedaug), psichologiniu požiūriu svarbu įžvelgti stoką jaunuolio gyvenime. Jis –­ toks individas, kurio gyvenimas sudėliotas iš fragmentų: motinos mergautinės pavardės, suaugusio žmogaus drabužių, pritaikytų vaikui, nekaltų klastočių („praleidžia“ antrąją mokyklos klasę), tragiškų netikėtumų (miršta bendraamžis, su kuriuo konkurse varžėsi dėl pirmos vietos), tragikomiškų nutikimų (prikultas vietinių chuliganėlių, priglobiamas seksualios kiosko prekeivės), geranoriškų aplinkinių pastangų (dėstytoja išprašo, kad draugas paskolintų geriausią kaklaraištį). Esama tiek daug to, kas užgniaužta, neatskleista, neišsivystę... Sergantis Benas suvyniojamas į vilnonę skarą taip, kad negali net rankų pajudinti. Tokia pat suspausta ir užgniaužta jo savastis, „išeinant į žmones“.

 

L. S. Černiauskaitės romanas šiek tiek belaikis. „Anuos“, sovietmečio, laikus leidžia atpažinti detalės – vaikas, pardavinėdamas tuščius limonado butelius, gali „užsidirbti“ pinigų mėnulio akmenėliui. Apie menininkų konkursą Maskvoje sakoma, kad nesvarbu laimėti, visą tolesnį gyvenimą nulems pats pabuvimas ten. Sovietmetis nepiešiamas kaip pragaras, L. S. Černiauskaitė neeksploatuoja netolimos praeities nuvertinimo galimybės. Svarbu, kad tas metas ilgainiui nevirstų pirmykščiu pasauliu, tikru rojumi, nepradėtų atrodyti kaip harmonijos laikas. Esminis sovietmečio tikrovės bruožas buvo minėtasis žmogaus savasties, sielos užgniaužimas, ir apie anuos laikus L. S. Černiauskaitė, net specialiai to nesiekdama, pasako daug tiesos.

 

Anuo laiku buvo „mažųjų“ žmonių, kurių neužpūtė pažeme nesiautėję istorijos vėjai. Jei ką tenkino išgyvenimas beveik skurde (didžiausias Beno tėvo padaromas daiktas yra spintelė, už tiek jam ir atlyginama), negalintis nepaveikti ir mentaliteto, tas išgyveno. Toks „mažasis“ žmogus yra Beną įsisūnijęs vyras. Jis beveik neturi poreikių, nesiekia įsigyti net būtinų baldų ir taip gyvendamas atrodo laimingas: „Kai vakarais, užsimetęs koją ant kojos ir juokingai užrietęs saulėje juodai įdegusį nykštį, įsitaisydavo kieme ant trinkelės, Benutis patyliukais susirangydavo šalia. Jis mėgindavo nužvelgti vakaro saulės nutviekstas kalvas tėvo žvilgsniu“ (p. 19).

 

Tačiau šis sovietmečio kola brenjonas negali tikėtis vien susižavėjimo. Toks tėvas palieka sūnų su jo išgyvenimais. Jis nevaržo Beno, bet tik todėl, kad nedaug veikia apskritai, trūksta ir sprendimų. Toks tėvas – tai nutylėjimai, nusukamos akys, apskritai nuslėpta sava asmenybė. Yra viena jo vaizdiniui labai svarbi scena – kai atėjūno reikalaujama melagingai liudyti teisme ir sūnus jaučiasi absoliučiai pralaimėjęs, tėvas vis dėlto pasako vyriškus žodžius: gal nereikėjo taip greitai pasiduoti. Žinoma, tai „dirbtinis“ siužeto vingis – išsigalvoti mero sūnų, provincijos muzikiniuose konkursuose mėginantį laimėti laureato vardą. Na taip, anais, sovietiniais laikais, gal tai būtų buvęs „šansas“. Bet anais laikais nebuvo merų ir jų sūnų...

 

Tačiau svarbiau, kad atsiranda kontrastinga figūra – sūnų visiškai „pridengiantis“ tėvas. Nenuostabu, kad tėvo figūra tampa nereikšminga, – „nuosaikusis“ tėvas Beno vidiniame pasaulyje greitai dingsta (siužetiniame plane – miršta), atėjus paauglystei, sieloje išnyksta ir motinos išdavystės žymė (nuo motinos būtų nutolęs bet kuris paauglys). Motina prisimenama ir analizuojama daugiau kaip apskritai įkūnijanti moteriškumą. Vis dėlto Benas turės dar daug patirti, kad už jį nebekalbėtų smuikas (kaip kalbėjo Vaižganto sukurto pirmojo lietuviškojo smuikininko primityvus smuikelis), kad jis net pasakytų, jog muzika – dar ne viskas.

 

Neįtikėtina, bet Benas neturi nei smuiko, nei dvasios mokytojų: kaip ir kito lietuvių augimo romano veikėją, Liudą Vasarį, jį supa tik pedagogai ir institucijos administratoriai. Didžiausios Vasario krizės seminarijoje akimirką, įtakingas asmuo atsitiktinai pastebėjęs prie moralės teologijos vadovo palinkusio jaunuolio sumaištį, pridengtą uolaus klieriko personos kauke, kaip tik palaiko tai ankstyva branda ir ženklu, kad šis jau gali būti rengiamas subdiakonatui. Lygiai taip pat Beno Trijonio mokyklos direktorė Fergizienė, prieš kūčias radusi ištuštėjusioje mokykloje grojantį moks­leivį, pamano, kad tai – jo atsidavimo muzikai ženklas, ir išgyvena savo pačios ego infliaciją (atitrūkimą nuo realybės): išleisim sostinėn į akademiją, aš padarysiu tai dėl tavęs...

 

Romano pabaigos vizijoje – brangių žmonių galerijoje – nesėdi nė vienas mokytojas.

 
Anima romane
 

Romanas iš tiesų prasideda, atsiradus įdomiausiam personažui – Vegai. Jie susipažįsta. Už lytinio „apsižiūrėjimo“ scenas autorei bus dėkingi septintokai, jei mokyklų bibliotekos nupirks romaną kaip paaugliams tinkamiausią lektūrą. XX a. pabaigoje seksas yra virtęs viena iš aplinkybių, leidžiančių herojams vienam su kitu susipažinti arba ne. Laimei, intymumą persmelkia ir psichologinis ryšys, dėl kurio ir įmanoma tęsti šią analizę. Autorės pasirinkimu Vega yra vaidinančioji –­­ provincijos meno mokyklos aktorinio kurso studentė. Romane jos vaidmuo – minėtasis animos. Iš visų moteriškų Beną supančių personažų šis vaidmuo „atitenka“ būtent jai. K. G. Jungo teigimu, kiekvienas vyras savyje turi amžinąjį moters vaizdinį, – ne tos ar kitos konkrečiai, bet neapibrėžtą moteriškumo vaizdinį. Jis absoliučiai nesąmoningas – tai įspaudas, archetipas, aprėpiantis visą protėvių patirtį, susidūrus su tuo, kas yra moteris: visų įspūdžių, kada nors padarytų moters, sankaupa1. Romane Vegos vaidmuo yra kompensuojamasis –­ išmušti Beną iš tokio gyvenimo, kuris neperauga provincijos lygmens, vėžių. Kaip tikrą auksinio patriarchato prizą autorė veikėjui suteikia „iš tėvo paveldėtus“ bruožus: bendravimo lengvumą, pagaulumą, mokėjimą būti su žmonėmis, instinktyvų geraširdiškumą, net tikėjimą žmogaus prigimties kilnumu. Bet tokia Beno savastis gali būti užliūliuota ramaus klonio dvasių, ir, tik susijungęs su savo maištinga anima, jis gali įgyti tos brandos, kurią sietume su menininko paveikslu (tai plėtotų šio teksto, kaip augimo romano, modelį).

 

Benas Vegą palygins su žuvimi vėgėle. K. G. Jungo analitinės psichologijos kontekste žuvies simbolis siejamas su giliu pasąmonės lygmeniu, psichologiniu augimu, Kristumi, – pastaroji reikšmė ją paverčia savasties simboliu. Pirmojo pasirodymo scenoje metu Vega krinta į akis, kaip netinkanti provincijos fonui, ji atrodo taip, tarsi būtų vienos iš grėsmę keliančių jaunimo subkultūrų dalyvė: sėdi ant šuns būdos ir „mėgina numirti“. (Piešiamas kaip „šviesios prigimties“, Benas pagalvoja, kad visokių norų yra turėjęs, bet tik ne šitokį.) Vega išreiškia Beno meilės troškimą, kuris liko jo pasąmonėje (ir lėmė instinktyvų jo ryšį be meilės su Sveta). Ji pasisako meilės meldusi visų dievų ir demonų. Ta „pamišėlė“ pasitraukia iš viso ko pilno studentiško pasaulėlio, užvaldyta dar tik pačios įsikalbėto meilės jausmo.

 

Benas visų mėgstamas – net nežinia dėl ko, bet jo anima Vega atrodo tikra nevykėlė, pretenzingai siekianti sureikšminti save kitų akyse. Įžūliai rauda negavusi pagrindinio vaidmens pjesėje, pavydi Ninos Zarečnajos ir visai nedega noru pati sureikšminti jai pasiūlyto pseudopersonažo – minėtos tarnaitės-šešėlio – vaidmens (pantomimos judesiais praturtinti ar kitaip prikaustyti žiūrovų dėmesio...). Analitinės psichologijos kontekste šis konfliktiškas bendrumas darosi esminis. Kadangi Vega nestokoja emocinio intensyvumo – įnoringa, demonstruojanti nesuvokiamus įgeidžius (neišeiti niekur be keistų auskarų – mėlynųjų drambliukų) ir besimėgaujanti jais, aitrinanti save pačios išsigalvotomis nuoskaudomis – ji priverčia Beną į ją įsižiūrėti: „Ji buvo smalsi ir godi visokių paslapčių, visokių rafinuotų psichologinių įžvalgų. Mėgo ieškoti žmonių keistumų ir trūkumų, o aptikusi ilgai, liguistai įsijautusi apie juos kalbėdavo (jos psichologinės įžvalgos – dingstis jos užgniaužtai puikybei pasireikšti)“ (p. 153).

 

Vega, kaip kokia viduramžių dama, leidusi, kad iš slaptų susitikimų bokšto šokantis mylimasis rizikuotų nusisukti sprandą dėl jos garbės, pasiekia dominavimo ribą. Pradedami peržiūrėti ne tik jų santykiai (ir intymieji) – kitaip pradedama matyti ta išoriškai apsnūdusi ir saugi provincija. Vegą pirmąją apima kaltės ir baimės būti nubausta panika, primenanti mums – jei jau primirštas –­ sovietinės visuomenės represyvumą seksualumo atžvilgiu bei tos visuomenės, kontroliavusios partnerių ryšius, neleidusios reikštis „nesutramdytam“ seksualumui, didžiausią priešiškumą moters seksualumui. Ta visuomenė, žinoma, nereflektavo, kad iš dviejų labiau baudžiama yra moteris.

 

Vega nedaug gali pakeisti universaliu mastu, bet ji net Beną priverčia į savo paties gyvenimą pažvelgti kitaip. Vėdrynų pirkioje jai atsiveria visas mylimo žmogaus buvusio gyvenimo skurdas. Tačiau atrodo, kad tik tuomet jį įsisąmonina ir Benas. Jo vyriškumas – animus –­ siekia išlaikyti status quo, mėgindamas ir toliau aklai dominuoti: Vegai tereikia deramai viską paaiškinti, ir ji pasikeis. Autorės prisimintos senamadiškos nuostatos (tiksliau, jos negali neatgimti dėl perdėto lietuvių literatūros romantiškumo), kad vyras yra „už rankos vedantysis“ mylimąją, nušluojamos pradedančio „reikštis“ Vegos įkūnijamo maištingojo moteriškumo archetipo. Prieš tai, kol Benas galiausiai vis dėlto nusiveda Vegą „į gyvenimo tolius“, jis griežtai liepia jai liautis vaidinti nelaimingą ir imti „veikti“ (tai kalba konfliktus spręsti veiksmu linkęs animus). Anima, žinoma, šaukte šaukia – bet ką veikti?

 

Labai prasmingas klausimas, siejamas su jaunų žmonių pastangomis įsiterpti į tokią visuomenę, kokia ji buvo sovietmečiu – į sustingusių personų pasaulį (direktorė pažada pasikalbėti su Benu, kai jis bus suaugęs, t. y. tinkamas bendrauti be jos pastangų). Bekompromisis animos reiškimasis tampa lemtingas Beno likimui po to, kai jo „prigimtiniais“ vadinami namai atimami, nuniokojant patį savasties branduolį. Pakeistoje (jis mąsto –­ išprievartautoje) buvusių namų virtuvėje – tarsi jį būtų išstūmęs kitas kūdikis, o sutiktoji motina-nemotina tik idiotiškai krizena (psichologiniu lygmeniu tai reiškia visišką emocinį atsiribojimą).

 

Tie Beno atsiminimai slypi labai giliai, bet skaitytojui, kuris plėtoja savo asociacijas, tik Vegos ašaros nuplauna tą sumaitoto moteriškumo dėmę... Panašiai anų laikų beviltiškumas buvo intuityviai išgyventas Beno močiutės, kuri juokaudavo retai ir su vos juntamu nusivylimu, lyg netikėdama, kad pasaulyje galėtų egzistuoti išties juokingų, nuo vargo ir pareigų išlaisvinančių dalykų (kaip čia neprisiminsi S. Daugirdaitės įvardijimo, skirto sovietmečio moterims – „rūpesčių moterys“2?

 

Kam reikalingas tas Vegos-animos opozicinis buvimas romane? – Benas stokoja galios augti kaip asmenybė, nes niekas neatveria tų jo psichikos gelmių, iš kurių ir tegali išsiveržti vidinė jėga. Jis išduoda brutaliai ir beprasmiškai nužudytą tokį pat talentingą vaikiną kaip jis pats, beje, ne todėl, kad kyla grėsmė jam pačiam, bet pagrasinus sudeginti trapiu jo apsauginiu luobu tebeišliekančią tėvo pirkią Vėdrynų kaime. Tačiau kaltės jausmas ir noras patirti atgailą, kad niekaip negalėjo tapti herojumi, ateina tik tada, kai Vegai pavyksta sukelti tiek sumaišties, jog suaktyvėja pradėję per anksti stingti Beno psichikos procesai (įsikalbėta pusiausvyra irgi pavojinga, susijusi su tuo, kad kažkas užgniaužta).

 

Animus susijungus su tokia anima, kuri parodo pavyzdį, kaip beprotiška priešintis bet kokiam manipuliavimui tavimi (ir seksualumo aspektu), banalia tampa tiesa, kad smuiko balsas yra vidaus balsas. Pats Benas pasako direktorei, puoselėjančiai jo ego kaip nuo bet ko kito atsiribojančio atlikėjo, kad gyvenimas nėra vien tik muzika. Jo pasakymas reiškia atgautą asmenybės visybiškumą, kai jo gyvenime viso ko jau daugiau nei galėtų kompensuoti muzika.

 

Beną supo neatsiskleidę žmonės: Damulytė, jauna pedagogė, kurios neišsipildę siekimai liko už meno mokyklos teikiamų galimybių. Paradoksalu, bet ji tegalėjo tų neišsipildymų tik padauginti. Besimezgantis abipusio patrauklumo ryšys nutrūksta daugiausia dėl to, kad mokytoja nereflektuoja savo bundančių jausmų. Prieš tokį L. S. Černiauskaitės „tarybinių“ žmonių psichologinį neišraiškingumą ir sukyla Vega. Grįžtant prie teatrinio Vegos vaidmens – lietuviškajai Čechovo teatrinei interpretacijai iš tiesų būdingesnis antraeiliais sceniniais efektais praturtintas sceninis buvimas nei psichologinis raiškumas, bet Vegai tai neatstoja pagrindinių Čechovo veikėjų moterų vaidmenų visybiškumo.

 

Įdomu, kad rašytoja moteris savo veikėjui leidžia šalia turėti ir tokią moterį kaip Sveta, kuri reiškia vien nuasmenintą seksualumą ir kūniškumą. Ar tai reiškia, kad šiuolaikiniai autoriai nebesitiki sėkmės, imdamiesi kurti vien „kokybinę“ vyro ir moters istoriją, daugiau pasikliauja „kiekybine“ vyro ir visų jo moterų istorija? Žinoma, galima būtų išplėšti ir atidėti į šalį „erotinio romano“ (pornografinio?) puslapių pluoštą (pornografinis – tekstas, kurio vaizdai atlieka tik juslinio stimulo skaitytojo atžvilgiu funkciją – kaip mylėjimasis, užkandus jautienos), nors bus skaitytojų, kurie tik tą dalį ir teperskaitys. Pastebėtina, kad L. S. Černiauskaitė sugeba sukurti ir tiesiog užburiančių erotizuotų vaizdų: klebonas, nuo lieptelio barstantis gulbėms šeštadienio vestuvių trupinius: „muona baltasai hariemėli, muona mažikės vargšikės“ (p. 39). Tokį vaizdą būtų galima paversti haiku, neišmetant nė vieno žodžio.

 

Kalbėjimas animus vardu

 

Kritika išskirtiniu šio romano bruožu pripažino tapatinimąsi su vyru. Bet iš tiesų romano apskritai istorija – vyrų, pakalbančių abiejų lyčių atstovų, kai reikia – ir moterų – balsu, menas. Moterų kultūros savimonė Lietuvoje susiformavo XX a. pabaigoje, ir tai, kad moters prisidengimas vyro kauke jau suvokiamas kaip eksperimentas moterų, kalbančių „savo“ balsu, kultūros kontekste, nustebina, ypač todėl, kad yra moterų autorių, kurioms įprasta atrodo imituoti vyrišką mentalitetą (L. Anilionytės „O kas po to?“).

 

Benas aiškiai yra moters sukurtas vyro paveikslas. Jo vyriškojo animus įtaigumą turėtų padidinti mokymasis šaudyti lanku, kuris sužadina būsimojo vyro agresyvumą, bet tai tikslingai nukreipiama, kad pasitarnautų romanui būtiniems kiek tamsesniems atspalviams sukurti. Vėliau jis graušis, kad smogė žmogui į veidą, nors tai tebuvo atsakomoji reakcija į tai, kad pats buvo pažemintas. Bet čia jau superherojaus kūrimo klišė – parodyti smūgio jėgą, o paskui sureikšminti apgailestavimą dėl to, kas įvyko... Galima spėti, kad autorei vyriškojo animus kūrimas buvo didelė pagunda, leidžianti sustiprinti savo pačios animus (K. G. Jungas išskyrė animus archetipą kaip kiekvienos moters psichikos struktūrinę dalį ir anima – kaip kiekvieno vyro), nes L. S. Černiauskaitės pasaulio suvokimas itin moteriškas, motiniškas: „Vėl apsuptas kalvų, kurių švelnios moteriškos formos anksčiau keldavo jam virpulį – lyg būtų apsuptas kietai užmigusių žemės deivių ir užtvertas nuo viso pasaulio jų pilnomis, miego saldumo surakintomis šlaunimis, klubikaulių keteromis su vėjyje virpančia kvapnia žole, ilgesingomis lietaus ištroškusiomis pilvų daubelėmis, grakščiai nugludintais nugarų masyvais, –­ Benas atsigniaužė, sulėtėjo ir tarytum atbuko“ (p. 110).

 

Ar gali žydinčio moteriškumo laikotarpį išgyvenanti moteris perteikti jaunuolio, kuriam reikia vyriškais būdais prasiveržti į visybišką gyvenimą, išgyvenimus? Pasakotoja, kuri – jaučiama – yra moteriškos lyties, neplanuotai persmelkia ir pagrindinio herojaus pasaulėvoką, pvz., jam tampa lengviau susivokti Vegos išgyvenimuose nei jai pačiai (apsidžiaugia, kad Vega pagaliau prabyla, jog dėl įslaptintų jų santykių jaučiasi „nešvari“).

 

Knyga tikrai nėra skaudi šiandieninio jaunimo gyvenimo fone, ir ne tik knyga neturi to rizikingo skvarbumo – lietuvių kultūra yra „mažoji“, „saugioji“: nesusiduriame su megapolių jaunimo pasaulėžiūros kraštutinumais, patiriama ir pačių eskaluojama įtampa (esu literatūros tyrinėtojai S. Daugirdaitei parodžiusi Rygoje grafiti rusų kalba „Man tik aukščiausias laipsnis yra norma“ klausdama, ar ji įsivaizduoja, kad paauglys norėtų pranešti pasauliui tokią „žinią“ Lietuvoje. Manau, kad ne.)

 

Į pabaigą romane susikaupia ir vyriškumo, kurį geriausiai išreiškia tėvo nepalaužiama nuostata, kad jis pats pasirinks, kaip mirti (nors mirtis Vėdrynuose vis dėlto iš jo atimama, ją ir sugadina ligoninės švarios marlės kvapas). Tėvas išeina, neatlikęs labai svarbios misijos, kaip ji suprantama Europos kultūroje, – sąmoningai neįrėžęs tėviškosios – istorinės –­ linijos. Jis pats tylėjimu stengėsi įtikinti, kad turi tik „paprastą, lėtai dirbamais ūkio darbais iki kraštų užpildytą dabartį“. Visus rimtus klausimus – Benas tai ilgainiui suvokė – jis užduodavo tarp kita ko. Sovietinė superego valdoma visuomenė suformavo savojo reikšmingumo išstūmimo į pasąmonę normą. Įdomu, kad autorė, iš tiesų jau įsitraukusi į romano rašymą, susidomi šio veikėjo praeitimi ir net „įdeda“ į romaną mįslingą šimto metų senumo nuotrauką. Benas priverčiamas nustebti, kad jis nieko apie tėvą taip ir nesužinojo. Jo animus jau yra įgijęs veržlaus noro dalyvauti visuose gyvenimo vyksmuose.

 

Atrodytų neįtikėtina, kad grįžęs prie gimtųjų namų, sustojęs po langu, vaikas galėtų neatidaryti durų, nepasiteirauti apie mamą. Nors sukuriamas priežastinis ryšys – atsiranda senučiukė, deus ex machina, kuri „suveikia“ taip, kad darosi suprantama, jog vaikas gali pabėgti iš vietos, kur buvo netikėtai užkluptas, bet tik kaip su universalesniais dalykais susijusį simbolinį vyksmą galima suvokti tai, kad vaikas nemėgina grįžti pas motiną. Tik tapęs brandesne, visybiška asmenybe individas gali pažvelgti į savo motiną ir tėvą kaip į kitus individus – jaunuolis nustebs, kodėl taip ir nesužinojo daugiau net apie motiną, kokia buvo...

 

Lietuviškai kultūrai stinga šnekėjimo kaip idėjų reiškimo kultūros, ir L. S. Černiauskaitei pavyksta į tai atkreipti dėmesį. Beno senelis buvo nušautas, išlindęs paklausyti varnėno, – lietuviškoje kolektyvinėje pasąmonėje tabu „pernelyg neiškišti galvos“ yra sustiprėjęs iki komplekso. Taip vėl priartėjama prie nebylios gamtos ir prigimties. Paukščių žvilgsnyje „nieko žmogiško – tik gamtos tikslingumas. Kaimynų nesistengiama suprasti, užtenka pažinti. Benas neprasitaria apie ankstyvą „buvimo su moterim“ patirtį net bendraamžiams, susiturėti jam liepia vidinis balsas. Atrodytų neįtikėtina, bet įsigilinus akivaizdu –­ daugiau galimybių atsiverti kalbėdamas turėjo Putino Liudas Vasaris. Net jis ištrūksta iš seminarijos sienų ir randa retų progų atvirai pasikalbėti su Liucija apie tolesnes jų bendravimo galimybes (tiksliau – artimesnio ryšio negalimumą).

 

Romanas sudomina pastangomis įvardyti, sukurti vaizdus specifiniams menininko išgyvenimams perteikti, bet toks rašymas turėtų būti itin preciziškas. Sudėtingų būsenų vaizdavimas kelia didžiausią meninės nesėkmės grėsmę dėl pretenzijų ir pastangų neatitikimo („išgyveno save be ribų, bet suimtą kažkokios visuotinės, galingos, erdvios jėgos“, p. 75). Skubiai parašyta knygos pabaiga – sapnas, kuriame Benas intuityviai turėtų pajusti ryšių su visais svarbiausiais gyvenimo asmenimis esmę, romaną gerokai sugadina. Tekste šmėsteli S. Freudo vardas, bet į jo sapnų rekonstravimo ir analizės principus, kuriant menininko paveikslą bei jų literatūrai teikiamas galimybes, būtų verta labiau įsigilinti.

 

Rašytojas turi sugebėti vizualizuoti. Pastebėtina, kad ši autorė taiko kino meno principus, žiūrovas tarsi įvedamas į virtualųjį pasaulį, nes yra daug nuorodų, kurios padaro veikėjus „regimus“, paverčia jų bendravimą scenomis. Gal autorė galėtų rašyti, pvz., filmų scenarijus, bet kartu ir leidybine bei rinkodaros prasme neįpareigojančius tekstus „pačiai sau“, t. y. literatūrai, kurioje vaizdas tegali egzistuoti tik kaip literatūrinė fikcija par excellence, – tokia iš tiesų ir yra literatūros materija. Ką turėtų iš tiesų reikšti tai, kad Vega „grįždavo pas Beną, truputį kaltai plevėsuodama savo spalvingais sijonais“ (p. 215)? Bet romane tai šį tą reiškia.

 

Ši autorė nesunkiai išnaudotų geresnio romano parašymo galimybę, transformuodama autentiškus moters išgyvenimus. O toks kaip šis romanas įdomus, skaitant jį kaip animus ir animos vienijimosi istoriją, tai reikštų pirmapradį –­ meilės – romaną.

 


1 Jung C. G. THE DEVELOPMENT OF PERSONALITY. – New York: Pantheon, 1954, p. 197.
2 Daugirdaitė, S. RŪPESČIŲ MOTERYS, MOTERŲ RŪPESČIAI: MOTERIŠKUMO REPREZENTACIJA NAUJAUSIOJE LIETUVIŲ MOTERŲ PROZOJE. – Vilnius: LLTI, 2000.

 

Literatūra ir menas

2009-04-24