mazeikismazeikis     Persikeitimas kaip įsikitinimas reiškia radikalią vienos socialinės, kultūrinės, ekonominės ar politinės morfologijos pakeitimą kita, ne mažiau egzistenciškai reikšminga. Sąmoninga morfologinė transformacija, vykstanti šventimo, pilietinio karo ar revoliucijos metu, reiškia diskursyvių formacijų, socialinės ir politinės santvarkos kaitą. Kalbant apie kasdienybės gyvenimo daugialypumus tai yra įvairovės elementų metamorfozės. Sąmoningi įsikitinimai – tapsmas laisviems, baudžiavos jungo, rasės priespaudos, lyties susimenkinimo nusimestis ar atsivėrimas laisvai kūrybinei, tikėjimo, tautinio ar klasinio bendradarbiavimo raidai – yra esmingas tokio virsmo požymis.

 

     Kai kurios priemonės – poetinės, meditacinės, metafizinės, psichologinės, ekonominės – skatina atsitiesimą ir virsmą, tačiau ne mažiau svarbu kalbėti ir apie pirmuosius prabudimo, atgimties žingsnius. Vienu tokių laikytinas viešas protestas. Tai yra viešas pasipriešinimas tęsti to paties pasakojimą, ta pačią subjekto priespaudą, iliuzijų jungą, tariamybės kiautą. Prabudimas yra tariamas ar tikras „tiesos“ momentas – ir ne pareiškimais ir reikalavimais, o nihilizmu: gebėjimu atmesti sena ir bandyti atsiverti pasaulio energijoms ir ritmams, egzistencijai ir širdžiai.

    

     Šiuolaikinė subkultūrinė, socialinė ir politinė, kultūrinė ir kt. viešosios politikos ir įvairiausių gyvenimo sferų tikrovė yra kupina naujų komunikacinių galimybių, kurias kviečiama drąsiai priimti, išgirsti, suprasti, vartoti ir pagal siūlomas taisykles save manifestuoti. Tačiau problema, su kuria susiduria šiandieninis protestas, viešasis asmens prabudimas kismui, yra struktūrinė propaganda ir su ja susijusios menamai laisvos pilietinės reprezentacijos ir informacijos distribucijos. Ne pats poelgis, kuris yra reikšmingiausiais metamorfozei, o jo vaizdavimas, vertimas reginiu-preke, įpakavimas yra laikomi kur kas svarbesniais įvykiais. Reginių visuomenė pasisavina ir pakeičia asmens, grupės žmonių, bendruomenių, visuomenės metamorfozes. Dar daugiau, aplink prikuriama tūkstančiai pseudometamorfozių, atnašaujamų tariamam dievui – Manitu.

    

     Manitu religiją sugalvojo rašytojas Viktoras Pelevinas savo antiutopijoje S.N.U.F. (Пелевин 2012). Jis pagal populiarias žanro taisykles pavaizdavo ateities visuomenę suskilusią į ateities barbarybės (urkos, pažemintieji) ir virš žemės įsikūrusią itin išsivysčiusios žmonių bendruomenę – Bizantiumą. Remdamasis dabarties kompiuterinių ir medijų slengo – memų – kalbine raiška rašytojas vaizduoja pusiau hierarchinę, pusiau rasistinę Bizantiumo visuomenę, kuri itin rūpinasi bet kokių seksualinių mažumų teisėmis bei viešąja nuomone. Bizantiumas iš dalies primena Aldouso Huxley antiutopiją Puikus naujas pasaulis, kurioje nematoma vyriausybė nuolatos rūpinasi savo piliečių visokeriopa laime, tačiau aukoja jų kritinį mąstymą, apsisprendimo ir iniciatyvų laisvę. Pelevinas daugiau dėmesio skiria ne laimės chemioterapijai, o naujosios religijos, kuri kas metai reikalauja tūkstančių urkų kraujo, kūrimui atskleisti. Jis vaizduoja tokį medijų pasaulį, kuris būtinai kas metai sukuria po naują karą. Tai primena XXI amžių, kai kiekvieni metai atneša didesnį ar mažesnį naują karą prieš Lotynų Amerikos, posovietinės Europos, Afrikos, Azijos kraštuose, kur galingos išsivysčiusio pasaulio jėgos ne tik švenčia eilinę pergalę, bet ir indoktrinuoja abi puses šlovingam mūšiui.

    

     Tačiau ar šis žaidimas tikru „pažemintųjų“ urkų krauju yra nesibaigiantis ir ar vidinė dezinformacijos ir žudynių erozija neėsdina pačios pergales švenčiančios imperijos? Žinoma, turima omenyje tai, kad karuose žus daugiausia tik „urkos“, t. y. primityvai. Visa tai reikalinga vienam tikslui: aukoti aukoms ant reginių visuomenės vartotojų aukuro žiniasklaidos dievui Manitu, kuris ir kuria prasmės iliuziją.

    

     Reginių visuomenei kas metai reikia naujo kraujo, tikro, ne holivudinio, tokio, kurį rodytų ne per pasilinksminimo laidas ir ne per meninius filmus, o „tiesą“ pasakojančių žinių su garantija, kad pralietas kraujas yra tikras. Tikras kraujas žadina gailestį dėl vaikų, lyties, žvėrių mylėtojų segregacijos ir kuria reginių visuomenės pilietiškumo, didingumo, estetiškumo, moralumo iliuziją. Tuo tikslu primityvių visuomenių atskirtis nuo išsivysčiusio pasaulio turi būti užtikrinta, tęsiama neokolonializmo priemonėmis, o kiekvieną naują karą, ginant Vakarų visuomenės idealus, galima inicijuoti remiantis naujosiosmis medijomis.

    

     Svarbiausias ir urkas, ir žmones (iš esmės jie niekuo nesiskiria) jungiantis dalykas yra Manitu religija ir ją kuriančios žinių transliavimo sistemos. Tik Bizantiumo žmonės tas pačias ir tų pačių televizijos kompanijų naujienas mato mažiau o urkos – labiau cenzūruotas. Didelio skirtumo nėra, Dievas yra tas pats, o karai sukuriami dirbtinai. Urkos turi manyti, kad įžeista jų seksualinė, religinė, istorinė teisė ir garbingumas, o žmonės – kad urkos persekioja kultūrines, seksualines ir kitokias mažumas. Taigi, kaip ir Pelevino Bizantiumo, taip ir dabarties „išsivysčiusio pasaulio“ žmonės tikrovę skirsto į pramogines laidas, kurios yra laisvos ir neturi šventumo atspalvio, ir į tai, kas yra persmelkta Manitu.

    

     Manitu yra dieviškasis visatos spindesys, kurio tiksliausia manifestacija yra televizijos kamerų skleidžiama ir fiksuojama šviesa. Tikrovė atsiranda iš televizijos reportažų ir naujienų. Būtent jos kuria gyvenamojo pasaulio struktūrą, architektoniką ir laiko požiūriu yra ankstesnės nei įvykis – jos yra morfologinis dabarties pagrindas. Visata yra tai, kas nufilmuota, pavaizduota, sukalbėta; gyvenimas kyla iš kino juostos, iš skaitmeninių kodų serijos. O tam, kad būtų išvengta manipuliacijos šiuolaikinėmis medijomis, įvykių tikrumas, sekant Pelevinu ar Baudrillard’u, turi būti patvirtintas tikru skausmu ir krauju. Aukos, jos kraujo ir kamerų, žinių sąlytis yra laikomas šventu aktu, kuris sakralizuoja žinių laidas ir sukuria psiaudovertikalę, transcendencijos falsifikatą.

    

     Šiandien žinių reportažai yra svarbesni nei realusis popiežių ar kitų patriarchų gyvenimas. Modernusis pasaulis turi tik vieną ikoną: naujienas, žinias. Žiūrėti jas ir murmėti kartu su monitoriumi ir yra melstis Manitu. Protesto akcijos, pavyzdžiui, guminių moterų mylėtojų, yra svarbios tiek, kiek yra „švento“ sąlyčio tarp globalios transliacijos ir „nekalto pradėjimo“, t. y. gyvenimo. Ir jei net šis protestas yra tik imitacija, vaidinimas, tol, kol jame išlieka nors krislas tikrosios siekiamybės, geismo ir, svarbiausia, tikro kraujo, jis visada gali tapti švento reportažo ir Manitu sakralumo dalimi. Mūsų pasaulis virsta naująja actekų visuomene, kur Saulei, t. y. Manitu, t. y. žinių reportažų tinklui, yra kasdien atnašaujami barbarų kūnai.

    

     Pelevinas pastebi, kad visiškai falsifikuoti tikrovės nei reprezentacijos, nei ekranas negali, tačiau turi galimybę kameros-manifestacijos sąlytį paskelbti šventenybe ir taip sugriauti, falsifikuoti metamorfozės ir protesto egzistencinį savaimingumą. Ilgai – iki masinės vaizdų standartizacijos ir reprodukcijos – manifestacija buvo egzistencialiai reikšminga. Išeiti ir pareikšti savo nesutikimą būti tuo, kuo tave paverčia, daryti tai, kas kenkia bendruomenei, mąstyti taip, kaip liepia ekonominiai galingųjų lūkesčiai – tai buvo besikeičiančiųjų, laisvės metamorfozę patiriančiųjų teisė.

    

     Renesanso Florencijoje ekstaziniai vienuolio Savanarolos kvietimai sudeginti savo prisirišimus bei puikybę ir atmesti su šėtonu susidėjusių popiežių melagystes buvo ir vienuolio pasiaukojimo, ir piliečių pasiryžimo reikalas, gelmiškai egzistencinis politinis, be jokio reprezentacijų ir Manitu įsikišimo atspalvio. Savanarolos manifestacija sutapo su jo sielos skrydžiu: mirtinai pavojingu ir be galo laisvinančiu. Šmeižtas, kuriuo jis buvo „apdovanotas“ to meto Romoje, nors ir buvo reprezentacija, tačiau neturėjo šventumo iliuzijos – tebuvo institucinės subjekcijos tęsinys, viešpataujančios tvarkos rezultatas. Todėl Savanarola galėjo ir pats persikeisti – iš tylaus ir paklusnaus vienuolio virsti ekstazišku pranašu, ir kitiems atverti gąsdinančius sielų metamorfozės vartus.

    

     Priešingai, šiandien Manitu perteikta Banedikto XVI atsistatydinimo istorija nebeturi protesto galios ir nebežadina sielų nei religiniam, nei pilietiniam išsilaisvinimui. Gyvąsias metamorfozes surijo Manitu kultas. Šiandien leidžiami ir suvokiami daugiausiai žiniasklaidos ir, visų pirma, žinių tarnybų hegemoniją atitinkantys virsmai. Kitaip tariant, žinių įgalinta subjekcijų keitimo tvarka pašalino metamorfozę iš regimybės lauko manant, kad jei to nėra žinių naujienose ir jei tai nėra pažymėta aukų kraujo, to dalyko veikiausiai iš viso nėra.

    

     Vis dėlto Pelevino antiutopija SNUFF aprėpia vaizdo gamybą ir vartojimą, apeidama platinimo, cirkuliacijos problemą. Taigi vaizdo energija netenka savo gamybinių išteklių, reprodukcijos galios ir išties atrodo tarsi savarankiškas dievas Manitu. Prekinis fetišizmas, taip pat ir naujienų fetišizmas, kyla ne iš produkto vertės nesuvokimo (žinių kaina yra puikiausiai suvokiama visuomenės), o iš to, kad prekių-žinių cirkuliacijos, taip pat ir distribucijos momentas lieka nesuvoktas. Reginių fetišizmas, žinių sudievinimas priklauso nuo vaizdo reprodukcijos – platinimo – vartojimo ciklų. Apie tai kalba Jacques’as Rancière’as, pastebėdamas, kad šiandien kultūrinės industrijos kartu su žiniasklaida paskirsto patį empirinį pasaulį – juslumo distribucijos metu (Rancière 2004). Jis pastebėjo, kad didžiosios industrijos vis daugiau valdo, operuoja ne informacija ir produktais, o emocionalumu, geismais, poreikiais, jausmų pliūpsniais. Ekonomika skatina jausmų, emocijų gamybą ir distribuciją ir tik todėl akumuliuojamas populiarumas.

    

     Panašiai kalbama ir Pelevino Manitu religijoje: šventovės sudėtinė dalis yra žinios – vaizdai privalo būti vainikuojami tikro kraujo, ašarų ir išsigelbėjimo šūksnių prieš kameras. Būtent patrauklumas, simpatija ir antipatija yra paskirstymo objektas, (traukos) galia, kurią daugina kultūros industrijos ir paskirsto rinkos. Iš komercinio juslumo paskirstymo kyla populiarumo distribucija: dėmesio akumuliavimas, koncentravimas, paskirstymas ir eikvojimas. Populiarumo distribucija rinkoje yra skaičiuojamas ir matuojamas ekonominis dydis, kuriuo šiandien remiasi kūrybinių industrijų atstovai, ekonomistai (Aigrain P., Aigrain S. 2012). O šį skaičiuojamumą užtikrina ir daugiamatė vaizdo standartizacija.

    

     Kraujo aukų kultą žinių gaminimo procese, užgimstančią naują Manitu religiją kiek pristabdo, pakeičia socialinė žiniasklaida ir socialiniai tinklai. Čia kumunikacinių ir kapitalo sistemų kuriamą, transliuojamą, tačiau vis dėlto tikrą skausmą, pakeičia gyvas dalyvavimas ir ceremonijos. Vietoje aukos, šimtų tūkstančių ir milijonų lankytojų laikinimai (iš angl. like) vienas kitam ir draugystės pavertimas vienmačiu miražu. Žinias, kurias generuoja minėti socialiniai tinklai, vadinsiu Manitu išpažintimis. Pasaulinė žiniasklaida, kūrybinės industrijos, suaugusios į milžinišką labirintą pakeičia kraujo atnašavimą ir karus nesibaigiančių išpažinčių lavina. Viešas prisipažinimas, sielos apnuoginimas yra naujas Manitu religijos raidos žingsnis. Ne tik barbarų kraujas bei ir savosios „bažnyčios bendruomenės“ atsivėrimai yra priimami kaip tiesos, „prašvitimo“ momentai. Žmonės meldžiasi ne tik suišorintų naujienų stabams, šiems per(si)keitimų ruporams, bet ir patys, bet kurį sielos virpesį atveria viešajam Manitu. Asmenys, išmoningai pasiskelbę socialiniuose tinkluose, jiems paslaugas teikiančių programinių mašinų-platformų dėka: Facebook, Google+, Twitter, Nexopia, VKontakte, Draugiem.lv, Nasza-Klasa, The Sphere, StudiVZ ir kt. įgyja pirmąją Manitu komuniją, tampa organizuota celiulioidinės ar skaitmeninės religijos dalimi. Būtent jie meldžia Youtube mašinos naujų vaizdų, būtent ant panašių altorių sukrauna bet kokius sielos virsmus, manydami, kad tik pasaulinės Manitu šviesos aplinka gali pripažinti, atmesti, pateisinti ar uždrausti pasikeitimą.

    

     Vis dėlto Manitu, pavergęs valstybę-Leviataną ir fabrikus-Molochą, paliko vietos pavergtosioms revoliucijoms ir baudžiavinėms metamorfozėms. Tai revoliucijos, kurių metų nuverčiami tikri diktatoriai, negailestingi autoritariniai režimai, korumpuotos socialinės ekonominės santvarkos, bet nuverčiami tik todėl, kad nuvertimas kartu yra kraujo atnašavimas, ir didžiosios išpažintys pasaulinei žiniasklaidai – tikrajam Manitu. Būtent ji sukuria spalvotąsias revoliucijas ir arabų pavasarius – ir ne tam, kad Vidurio Azijos, Rytų Europos, Šiaurės Afrikos tautos išsilaisvintų ir sukurtų ką nors nauja ir ypatinga, o kad būtų patenkintas didžiosios ir socialinės žiniasklaidos godumas, Vakarų vartotojų poreikis matyti savo humanistinės armijos ir teisės pergales skausmo kankinamose šalyse. Šiandieninis sielos išsilaisvinimas, persikeitimas turi įveikti ne vieną, o du barjerus: institucinės galios, kuri siekia užtikrinti režimų tęstinumą, ir žiniasklaidos iliuzijos, kuri, padėdama revoliucijai, ją pavergia savo komerciniams, vartotojiškiems tikslams.

    

     Skaitmeninių, internetinių technologijų, dauginimo ir platinimo mašinų tobulėjimo procesas ir save komunikacijos požiūriu tenkinančios bendruomenės keitė pranešimų įtaką, skatino naujų situacijų, įvykių kūrimą, veikė jaudinančių vaizdų paskirstymo srautus. Tačiau dėl to tik didėjo priklausomybė nuo reprodukcijos ir platinimo mašinų savininkų, pagaliau ir nuo rinką valdančių korporacijų – t. y. nuo to panteistinis Manitu tik stiprėjo. Ne patys koncertai-manifestacijos, ne laisvinančios demonstracijos ar transformuojantys sielas performansai, o platinimo mašinos – Google, Yahoo, Youtube, Facebook ir kt., sukibusios su tinklaraščiais, privačių laiškų ir žaidimų erdvėmis, televizijomis, skaitmeniškai ir itin greitai matuoja, diktuoja, legitimuoja ir keičia populiarumą. Žinoma, jos taip pat priklauso akciniam kapitalui, savininkų grupėms, tačiau smarkiai pasikeitė diktato ir sutarčių sąlygos – jos tapo Manitu išpažintojų gyvenimo reikalu. Sukurtos daug liberalesnės sąlygos vaizdams skleisti ir konkuruoti dėl įtakos yra ne tiek liberalios ekonomikos ir su ja susijusios politinės ekonomikos tęsinys, o naujo medijinio panteizmo formavimasis. Save dauginanti malonumo vergovė užkariavo ir ašaras, ir išsilaisvinimą, ir tautų revoliucijas.

    

     Gintautas Mažeikis. Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės. K.: Kitos knygos, 2013.

 

     Pelevin SNUFF virselisPelevin SNUFF virselis