Accessibility Tools

Inga GailėInga Gailė       Inga Gailė (g. 1976, Rygoje) 1993 m. baigė Rygos Centrinę Humanitarinių mokslų mokyklą, studijavo literatūros teoriją, istoriją ir kriticizmą Latvijos kultūros akademijoje, šiuo metu toje pačioje akademijoje studijuoja dramų rašymą. Nuo 1997 m. jos kūryba reguliariai pasirodo Latvijos spaudoje.

 

1999 m. ji išleido poezijos riktinę „Laiks bija iemīlējies“ („Time Had Grown Enamored“) ir laimėjo Klavo Elsbergo apdovanojimą. 2004 m. išleista rinktinė „raudāt nedrīkst smieties“ („Verk Nesijuok“) buvo apdovanota Ojaro Vaciešo ir Anna Dagda Foundation Accolade premijomis bei įvertinta „už puikią poeziją ir nuostabias kompozicijas“.

 

 

Į literatūrą po kelių metų pertraukos grįžtanti latvė Inga Gailė save laiko poete, nors yra išbandžiusi dramą, vertimą. „Pasaulį ir savo kūrybą jaučiu kaip lyrikė“, – sako ji ir pabrėžia norinti gyventi iš kūrybos, nors šiuo metu „tai be galo sunku“. Latvijos neaplenkęs sunkmetis, I. Gailės nuomone, kūrėjus išlaisvino: „Pinigai neberūpi: tiesiog nebegalvoji, kad turi rašyti būtinai tai, kas „normalu“, nes tai yra perkama.“

 

Viešite Vilniuje beveik savaitę – koks jis Jūsų akimis?

 

Esu lankiusis Vilniuje keletą kartų – mėgstų šį miestą, ypač jo dangų. Man jis skiriasi nuo Latvijos dangaus. Tiesą pasakius, Vilniaus dangus man panašus į Venecijos. Jis mane įkvepia rašyti. Tiesa, įkvepia kiek mažiau nei čia sutinkami žmonės (šypsosi).

 

Dalyvaujate „Vilniaus literatūros akademijoje“. Esate viena iš Vilniuje reziduojančių rašytojų, paliksite miestui literatūrinį tekstą, kuriame turėtų būti juntami Vilniaus motyvai ir nuotaikos. Kaip sekasi rašyti?

 

Auginu 1,7 m. dukrelę, esu išsiskyrusi, tad pastaruosius dvejus metus esu įnikusi į motinystės rūpesčius. Man labai patinka galimybė laiką skirti vien kūrybai, nes nelengva suderinti darbą ir motinystę.

 

Rašau po truputį. Tai bus apsakymas – esame įrėminti spaudos ženklų skaičiaus. Manau, rašysiu apie meilę – ne žmonių, bet meilę miestui, apie jo dangų. Tai bus abstrakti vizija.

Nesu išlepinta rašytoja – man nebūtina patogi aplinka, kad galėčiau rašyti. Tiesiog imu rašiklį ar įjungiu kompiuterį ir rašau. Tiesą pasakius, nerašau parkuose ar autobusuose. Esu impusyvi, tačiau siekiu profesionalumo ir stengiuosi planuoti dieną, stengiuosi rašyti sistemingai – pratinuosi dirbti tiesiog prie stalo namuose. Į parką galiu nueiti įsikvėpti.

 

Tad ir šios savaitės Vilniuje, manau, bus nukreiptos į sistemingą darbą. Žinoma, labai romantiška kurti parkuose, autobusuose, kavinėse... Tačiau man dažnai nepavyksta susikoncentruoti. Jeigu tuo metu ateina mintis, aš ją „pagaunu“ ir grįžusi namo patikrinu.

 

Paminėjote, kad galite rašyti tiesiai į kompiuterį – tai, rodos, reta tarp rašytojų, kurie sako, kad kompiuteris yra lyg tarpininkas tarp jo ir kūrybos. Monitoriuje atsivėrusiame puslapyje nėra pripildytų pastabomis paraščių, pribraukymų, kurie leistų sugrįžti prie ankstesnės minties...

 

Nejaučiu, kad kompiuteris iš manęs ką nors atimtų. Nelabai apie tai mąstau. Nesu smulkmeniška. Nemanau, kad kiekvienas mano kūrinys ar parašytas žodis turi išlikti kitų žmonių atmintyje, turi būti saugomas muziejuje. Man svarbiausias yra galutinis tikslas – sukurti gerą kūrinį. Jeigu ir išbrauksiu kokius nors žodžius ar perrašysiu frazes – tai man yra būdas pasiekti galutinį tikslą: surasti tinkamą žodį ar frazę.

 

Prirašyta tiek knygų, iš jų – tiek poezijos... Man svarbu surasti save, išreikšti save taip nuoširdžiai, kaip įmanoma ir taip gerai, kiek sugebu. Aš galiu trinti savo kūrybą, tačiau dažniausiai kiekvieną naują variantą išsaugau atskiruose dokumentuose – kad matyčiau galvojimo tėkmę.

 

Vyresnės kartos latvių poetai (pavyzdžiui, Knutas Skujeniekas, Juris Kronbergas) neretai geruoju mini Lietuvą ir draugystę su lietuvių rašytojais. Kaip su jaunesne karta? Ar pastebite ką?

 

Pati, tiesą pasakius, nepalaikau jokių santykių, tačiau žinau pavienių atvejų, kada jauni latvių rašytojai tikrai bendrauja. Pati galbūt susipažinsiu su kuo nors iš Lietuvos ir pratęsiu draugystę po šios akademijos.

 

Tiesa, mano kūryba buvo versta į lietuvių kalbą, esu lankiusis festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“. Pati versti lietuvių autorių į latvių kalbą dar nedrįsau – sunku versti poeziją. Žinoma, visuomet sunku, nepriklausomai nuo kalbos.

 

Užsiminėte apie vertimą – pati esate vertusi iš rusų kalbos, taip pat Jūs pristatoma kaip poetė, eseistė, studijuojate dramos rašymą. Kūrybinės veiklos spektras iš tiesų platus, o kuri dalis arčiausiai širdies?

 

Esu išleidusi keletą poezijos knygų ir teberašau eilėraščius. Esu parašiusi apsakymų ciklą vienam Latvijos gyvenimo būdo žurnalui, tačiau savęs esė rašytoja nevadinčiau. Studijavau dramos rašymą – teliko parašyti baigiamąjį darbą, nes studijas nutraukė motinystė.

 

Esu parašiusi pjesę spektakliui dviejų kitų pjesių pagrindu. Dabar rašau libretą. Esu išvertusi Rygos rusakalbių jaunų poetų grupės „Orbita“ kūrybos. Šiuo metu grįžtu į literatūrą. Save laikau poete – pasaulį ir savo kūrybą jaučiu kaip lyrikė. Ir noriu gyventi iš kūrybos.

 

Turėtų būti nelengva?

 

Tai be galo sunku. Ypač sunku būtų išgyventi vien iš poezijos. Todėl nusprendžiau studijuoti dramos rašymą. Esu dirbusi televizijoje... Ir esu visiškai tikra, kad gyvenime norėčiau atsidėti kūrybai ir rašyti. Darysiu viską, kad galėčiau rašyti. Dauguma jaunų poetų Latvijoje dirba įvairiose reklamos agentūrose tekstų kūrėjais. Ir man teko ši dalia kurį laiką. Iš pradžių buvo įdomu, bet ilgainiui tai tapo rutina.

 
O kas tada?
 

Galima prisijungti prie įvairių projektų, galima kreiptis į Kultūros ministeriją ir prašyti finansavimo išleisti knygą ar galima prašyti stipendijos kūrybai. Poezija retai atneša pelną, todėl dažnai kreipiamasi pagalbos, kad kas išleistų.

 

Pjesės yra pelningiau, nes žmonės dažniau eina į teatrą nei skaito poeziją.

 

Šiuo metu situacija tapo dar sudėtingesnė. Kultūros ministerija turi mažiau pinigų ir net negali jų skirti tiek, kiek anksčiau. Labai daug mano kolegų netenka darbo, kai kuriems mažėja atlyginimas, kai kurie mažiau dienų dirba, tačiau mažiau ir uždirba.

 

Kaip tai konkrečiai veikia kūrėjus?

 

Iš vienos pusės kūrėjai šiuo metu gali pasakyti: „Pagaliau galiu daryti, ką noriu: man nereikia rašyti pjesės spektakliui „Trys paršeliai“ (nes jos vis tiek nenupirks – nėra pinigų), aš galiu įgyvendinti beprotišką idėją, kurią apleidau, nes galvojau apie „Tris paršelius“.

 

Pinigai neberūpi: tiesiog gali nebegalvoti, kad turi rašyti būtinai tai, kas „normalu“, nes tai yra perkama. Kūrėjai, manau, galvoja apie tai, ko reikia žmonėms iš vertybių perspektyvos: galvoja ne apie tai, kas perkama. Ir vis tiek bet kokiomis gyvenimo sąlygomis kūrėjas, manau, turi likti tiek nuoširdus, kiek įstengia. Pavyzdžiui, šiuo metu kartu su kolega kuriame TV serialą [scenarijų – lrt.lt]. Stengiamės perteikti idėjas, kurios mums įdomios.

 

Žinoma, galbūt JAV ar kitų šalių serialų adaptacija labiau apsimokėtų, tačiau matome savo kelią ir juo einame. Gal ir esame kiek naivūs, bet bus matyti...

 

Ar jaučiate, kaip keičiasi Latvijos kultūrinis gyvenimas? Ar pasigendate jame ko nors?

 

Apie jį nedaug galiu kalbėti. Tačiau, pavyzdžiui, rudenį vykstančios poezijos dienos mūsų šalyje yra labai populiarios. Pastebiu, kad keičiasi renginius lankanti auditorija – padaugėjo studentų, vyresnio amžiaus žmonių. Poezijos gerbėjų ratas nėra didelis. Į spektaklius, manau, žmonės eina labai noriai ir teatrai nesiskundžia. Muzikos festivalių, tiesa, sumažėjo.

 

Leidėjai skundžiasi, kad didėjantis pridėtinės vertės mokestis knygų leidybos srityje pakilo nuo 5 iki 21 proc. – knygos labai pabrango, tai labai jaučiama. Manau, dėl to populiarės bibliotekos.

 

Tačiau galbūt reikėtų surasti naujų formų – juk galima poezijos skaitymus rengti ne tik rudenį, bet ir kitu laiku, įvairiose vietose. Manau, taip ir nutiks, nes tai bus alternatyva išgyventi. Kai sakau „išgyventi“, nekalbu apie finansinę šio reikalo pusę, bet suprasti, pavyzdžiui, poezijos reikšmę. Susibūrę žmonės jaus, kad nėra vieni. 

 

O ar aktyvus jaunimas Latvijos kultūrinėje spaudoje? Ar jaunimas reaguoja į kultūros įvykius, ar nevengia diskusijų?

 

Esu atkreipusi dėmesį į du jaunus kritikus – Karlį Verdinšą (poezijos kritikas) ir Rimandą Ceplį (romanų ir kt. literatūros žanrų kritikas). Bet kokiu atveju jauni žmonės, rašantys apie literatūrą, teatrą, mano galva, yra entuziastai.

 

Latvijoje leidžiama keletas kultūros savaitraščių ir mėnesinis žurnalas. Man jie atrodo labai senamadiški – juose galima rasti naujų kūrinių, naujų recenzijų ir minčių apie kultūros gyvenimą, tačiau kažkaip viskas juose atrodo labai pasenę.

 

Tiesiog žurnalas dažniausiai spausdina kūrybą, o laikraščiuose pateikiamas, rodos, vienas požiūris. Juose nėra polemikos, trūksta skirtingų požiūrių. Jeigu pasirodo recenzija, skelbianti, kad viena ar kita knyga yra labai blogai parašyta, tai nuskamba kaip verdiktas. Net jeigu koks 100 žmonių galvoja visiškai priešingai, jie neišsako savo nuomonės.

 

Žinoma, nemažai pasakoma internetinėje erdvėje – daug ko gali paskaityti skaitytojų komentaruose. Grupė jaunuolių kuruoja interneto tinklalapį satori.lv – čia galima rasti daug ir įvairių dalykų, dažnai visai nepopuliarių, pritraukiančių nedidelę auditoriją. Jų pildomas portalas dažnai yra alternatyva leidžiamiems laikraščiams. Taip pat nemažai rašoma interneto dienoraščių, kuriuose pasisakoma apie viską: literatūrą, teatrą, garbę, moterų krūtines ir t. t.

 

Pastarosiomis savaitėmis naršydama internete aptikau jaunų poetų manifestą – tai mane labai nustebino, nes pastaruosius 20 metų nebuvo pasirodę jokių manifestų. Tai manifestas apie liūdną, nusivylusią kartą, kuri nebeturi stiprybės išsilaikyti, nebegali išgyventi tikrovės. Ten rašoma, kad jie rašė laiškus vyriausybei, tačiau negavo jokio atsako. Man patinka idėja, kad jie netyli, bet tvirtai pareiškia, ko jiems reikia. Ir tokie dalykai parodo, kad pinigai nėra viskas – žmonės ieško kažko kito ir mėgina surasti savo kelią norams išsakyti

 
lrt.lt
2009-05-24