Aldus Huxley SUVOKIMO DURYS. DANGUS IR PRAGARASAldus Huxley SUVOKIMO DURYS. DANGUS IR PRAGARAS       Aldous Huxley. SUVOKIMO DURYS. DANGUS IR PRAGARAS: esė. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. – K.: Kitos knygos, 2008.

 

Nepaprastai įdomu tai, kad šios Aldouso Huxley, garsaus anglų romanisto, poeto, kritiko ir filosofo, esė parašytos, anotacijos žodžiais tariant, „ties antgamtiškumo riba“. O jeigu paprasčiau – nurijus 0,4 meskalino, haliucinogeno, kurį nuo senų laikų vartojo Meksikos ir Amerikos pietvakarių indėnai. Na, indėnai indėnais – nepaisant visų tolerantiškų ir konjunktūriškų amžiaus mandagybių, jie tebelaikomi „laukiniais“, kuriems garbinamąjį objektą (pavyzdžiui, kaktusą) ne nuodėmė ir suvalgyti. Bet kam to prireikė filosofui ir poetui – sunku pasakyti. Gal siekiant atverti suvokimo duris, kad, pasak Williamo Blake’o, „žmogus kiekvieną daiktą išvystų tokį, koks jis yra, – amžiną ir begalinį“. Tačiau yra ir paprastesnis uždavinys – profesionalus filosofas išbandė meskaliną, „tikėdamasis naujų įžvalgų, sprendžiant senąsias, neišspręstas psichikos vietos gamtoje bei smegenų ir sąmonės santykio mįsles“.

 

Štai čia galbūt ir išsiskirtų „profesionali“ filosofija ir poezija, nes poezijai nereikia nei naujų įžvalgų, nei išspręstų problemų, nei atsakytų klausimų. Poezija „žino“ tai, ką filosofija galbūt tik nujaučia. Ir smegenų bei sąmonės santykis jai nėra toks jau baisiai svarbus, ką ir kalbėti apie psichikos vietą gamtoje. Pierre’as Teilhard’as de Chardinas teigė, kad ir vabalas mąsto, tik jo sąmonė mums – tolima ir nepažini visata. Neįžvelgiama ir nematuojama materialiojo pasaulio dėsniais. O kadangi iš dalies net žmogaus psichiką galima apibūdinti kaip materialią (ji laikosi ir remiasi šio pasaulio logika, ir tai natūralu), argi galima teigti, kad narkotinė medžiaga yra ją nušviečiantis, o ne iškreipiantis veiksnys?.. Huxley, su „bandomojo triušio“ entuziazmu išgėręs keturias dešimtąsias gramo meskalino, iš pradžių suvokia (būtent – suvokia, o ne pamato) keistai „nušvitusius“ daiktus: kėdes, rožes, o jo paties kelnių klostės sukelia jam didžiausią euforiją. Ką tik kalbėjęs apie žmogaus vienišumą, tai, kad žmonės – salos, kurios nesusieina, kad vienatvė – žmogaus gyvenimo duotybė, autorius ima kalbėti apie Didžiąją sąmonę, vienį, visuotinumą. Ir kaip baisu, kad šitas Vienis, šita sąmonė, turinti padėti mums „išgyventi konkrečiai šitoje planetoje“, nepatenka į mūsų smegenis, mat ją blokuoja redukuojanti „smegenų ir nervų sistemos sklendė“. O meskalinas yra kaip tik toks narkotikas, „kuris gali sumažinti smegenų turinio sklendės efektyvumą“.

 

Visa tai, nesiginčysiu, baisiai įdomu. Tik išbandyti meskalino terapijos visgi nesinori. Mat esama dalykų, kurie mistiški ir amžini savaime – be narkotiko pagalbos. O tai, kad narkotikas sukelia išnykusio laiko įspūdį, sakyčiau, savotiška apgaulė. Kaip pavadinti būseną, kai švyti ir kvėpuoja rožės, lapai, kėdės, kai prieš akis mirga įmantriausi ornamentai ir nėra laiko?.. Budimu iš narkozės po apendikso šalinimo operacijos?.. Suvokimo durų atvėrimu?.. Rojumi?.. Pragaru?.. Man atrodo, kad tai būtent toji būsena, kai iš žmogaus atimamas suvokimas, kas yra vienatvė, Vienis, individualumas. Kai svarbesnis – daikto „kvėpavimas“. Gal čia ir nieko blogo. Nebėra varginančių įsipareigojimų, bėdų... gal nebėra ir paties žmogaus. O kam jis čia reikalingas?.. Juk bambuko kėdė daug įspūdingesnė. Štai prabils ir „atskleis visų daiktų prigimtį“. Tik, tiesą pasakius, kam tai žinoti?.. Ar ne išmintingiau – nežinoti?..

 

Žodžiu, meskalinas man šiose esė pasirodė besąs kaip dar vienas vaisius nuo Pažinimo medžio. O kadangi šio vaisiaus paragavusiojo niekas neišvarys iš rojaus ir nenutrems į nesvetingą žemę, taigi ir ragauti, regis, niekas nedraudžia. Netgi – skatina. Anava Huxley meskalino davė psichiatras, mokslininkas, tiriantis haliucinogenų taikymą šizofrenijai gydyti – ir nors anotacija teigia, kad ponas daktaras būgštavo, jog pagarsės kaip žmogus, „išvedęs iš proto Huxley“, tas jo būgštavimas atrodo netikras. Kuriam galui duoti sveikam žmogui šizofrenikams kuriamus vaistus?.. O kadangi šizofrenija tebėra neišgydomų ligų sąraše, tai ir tokių tyrimų tikslingumas atrodo besąs abejotinas.

 

Užtat tikslingi autoriaus žodžiai apie „Dirbtinius Rojus“, be kurių žmonija vargu ar kada pajėgs verstis. Jie, anot Huxley, yra „kaip durys sienoje“, „natūralūs sąmonės modifikatoriai“. Pasaulis perdėm sudėtingas, kartais – neištveriamas, kad būtų galima gyventi „nemodifikuotam“. Bet ar tokį gyvenimą galima laikyti vienintele galimybe?..

 
Šiaurės Atėnai
2009-05-08