Kurt Vonnegut SVEIKI ATVYKĘ Į BEŽDŽIONYNĄKurt Vonnegut SVEIKI ATVYKĘ Į BEŽDŽIONYNĄ       Kurt Vonnegut. SVEIKI ATVYKĘ Į BEŽDŽIONYNĄ: apsakymai. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. K.: Kitos knygos, 2009.

 

Pats K. Vonnegutas šias dvidešimt penkias noveles pavadino „privačios verslininkystės vaisiumi“, mat daugelis jų buvo sukurtos „parduoti“ „Playboy“ ir kitiems leidiniams. Skambėtų visiškai rimtai ir netgi oriai, jei šiuos žodžius būtų ištaręs koks nors iš savo amato pragyvenantis rašytojas. Bet tik ne K. Vonnegutas – ramybės drumstėjas, švelnus cinikas, juodojo humoro meistras ir savotiškas literatūros gangsteris, kurio pasaulio vizijos vienus skaitytojus stulbina, kitus – piktina. Ką reiškia parduoti erotiniam žurnalui apsakymą apie žmoniją, kuri turi gerti gimstamumą kontroliuojančias piliules, sekso malonumą padarančias beskonį, arba naudotis Malonios savižudybės centro paslaugomis?.. Sekso nuvertinimą ar apologiją?.. Žurnalo skaitytojai turbūt pasirinks pastarąjį variantą. Tačiau K. Vonnegutas – kur kas sudėtingesnis autorius, nei gali pasirodyti. Ir skaitytojai, kurie jo kūryboje temato malonų „draivą“, labai apsirinka, nes K. Vonnegutas – vienas iš nedaugelio rašytojų, palyginti paprastomis literatūrinėmis priemonėmis sukuriančių potekstę, kurios suvokimas ne visada garantuoja linksmą nuotaiką.

  

Taigi ir novelė „Sveiki atvykę į beždžionyną“, kurios pavadinimas duotas knygai, pasakoja ne vien smagią istoriją apie Poetą Bilį, Malonios savižudybės centro vedėjoms siuntinėjantį nešvankius eilėraštukus ir grobiantį tas vedėjas, kad defloruotų. Kodėl tokią funkciją atlieka būtent poetas?.. Kaip poezija susijusi su seksu?.. Kodėl Nensei (pagrobtai vedėjai) tokios baisios atrodo E. Browning eilutės („Kaip aš jus myliu, to neapskaičiuoti. / Į gylį myliu ir į aukštį, plotį...“)?.. Galbūt poezija išlaisvina pirmykštį geismą, glaudžiai susijusį su kūrinijos pradžia, kai gyvybė buvo svarbesnė už mirtį?.. Juk šiuolaikinė visuomenė, pati to nepastebėdama, duoklę jau seniai atiduoda mirčiai, mirties kultūrai, įtraukdama į šią sferą ir seksą. Taigi ne veltui ir K. Vonneguto novelėje Nensė, kaip oficialiosios ideologijos atstovė, mano, kad „eilinis žmogus seksualų grožį gali išvysti tik moteryje, kuri jį nužudys. Seksas lygu mirčiai.“ Ar tai neprimena realaus šiuolaikinio pasaulio, ir nebūtinai – kriminalinių jo užkulisių?.. Seksas šioje novelėje įkūnija maištą ir brutalaus gyvybingumo triumfą, taip pat nesudrausminamus žmogaus instinktus – bet ar potekstė nebyloja, kad tai irgi savotiška „mirties“ riba?.. (Pagrobtoms ir defloruotoms vedėjoms išdalijami buteliukai su kontraceptikais, ant kurių užrašyta „Sveiki atvykę į beždžionyną“, – užuomina dviprasmiška, būdinga K. Vonnegutui, su amžinuoju klausimu – ar žmogus skiriasi nuo gyvulio, kur yra toji riba, kokie yra skirties ženklai?..) Tai, kad autorius šioje novelėje nevartoja žodžio „meilė“, matyt, liudytų šiuolaikiniame pasaulyje gerokai išsitrynusius skirties ženklus tarp geismo kaip instinkto ir geismo kaip aukštesniosios, kūrybinės jėgos...

 

Kadangi Amerikoje visiškai rimtai traktuojamas ir nežemiškos gyvybės kultas (žinoma, labiausiai kinematografijoje ir masinėje kultūroje, betgi šių sričių šiuolaikinis žmogus beveik neskiria nuo tikrovės), K. Vonnegutas ir šiuo atveju turi ką pasakyti. Žinoma, ne be lengvo sarkazmo gaidelės. K. Vonneguto romanas „Skerdykla Nr. 5“, neprilygstamas savo humoru ir savitais mokslinės fantastikos elementais, vienas geriausių jo kūrinių, pasakoja apie keistą Bilio Piligrimo gyvenimą: dėl neįprastos laiko tėkmės Bilis gali bet kada grįžti į praeitį ar nusikelti į ateitį. Ir, žinoma, šią nepaprastą laiko ypatybę jam atskleidė ne kas kitas, o ateiviai (žali žmogučiai iš Tralfamadoro planetos). Žinoma, šiek tiek apmaudu, kad visada atsiranda protingesnis, bet ką padarysi, jei žmonių pasaulis – tik didelis beždžionynas, įpratęs prisitaikyti, o ne atrasti. K. Vonneguto novelės, kurias iš dalies galima pavadinti fantastinėmis („Be kūno“, „Pranešimas apie Barnhauso efektą“, „Eufo klausimu“, „Epikakas“), primena kitų rašytojų, dažniausiai fantastų, kūrinius. Pavyzdžiui, „Epikakas“ man labai priminė prancūzų rašytojo Boriso Viano novelę „Klasikai pavojingi“ („Prancūzų novelės“, 1984, vertė L. Rapšytė), kurioje kompiuteris, tiesa, ne rašo, bet skaito eiles ir net įsimyli moterį, jei taip galima pavadinti jo reakciją prisiskaičius erotinės poezijos. Aparatas, skleidžiantis laimės bangas, žmogus, turintis nepaprastų galių (savo „psichodinamine“ energija galintis nuginkluoti ištisas armijas), žmonės, kuriems kūnas tapo našta, taigi jie metė kūnus ir tapo „grynuoju protu“ – visa tai nėra nei itin nauja, nei originalu (nebent tais metais, kai kūriniai buvo parašyti – 1950–1953). Sakytume, kad visas šias temas kur kas plačiau ir turtingiau išplėtojo mokslinės fantastikos autoriai. Tačiau K. Vonnegutas viename iš savo kūrinių mokslinę fantastiką pavadina prasčiausia literatūros rūšimi, o nelaimėlį Kilgorą Trautą, „Čempionų pusryčių“ personažą, šios literatūros kūrėją, traktuoja kaip idėjų nešiotoją, nemokantį jų išreikšti popieriuje („O, kad jis mokėtų dar ir rašyti!“ – taip apie Trautą atsiliepia vienas gerbėjų). Taigi galima teigti, kad ir K. Vonnegutui svarbiausia – ne pati idėja, o tos idėjos perteikimas. Ir kadangi rašytojas linkęs ir į beprotiškiausią idėją pažvelgti tragikomiškai, ne tik linksmai, bet ir su savotišku liūdesiu, nenuostabu, kad jo novelės neatitinka mokslinės fantastikos šablonų. Kad ir novelė „Be kūno“ – žmogus, kuris atsikratė kūno kaip greitai susidėvinčio ir nepatogaus daikto, visgi negali likti jam abejingas: užtat ir laiko kūnų saugyklas kaip savotiškas parduotuves, kad užsigeidęs galėtų „pasiimti“ dvimetrinio feldmaršalo kūną su ordinais ir antsiuvais ir oriai žygiuoti parade.

 

O yra ir tokių jautrių ir paprastų novelių, kad tiesiog nustembi – atrodo, cinikas ir pašaipūnas K. Vonnegutas tokių negalėjo parašyti („Benamis“, „Neklaužada“, „Ilgas pasivaikščiojimas iki amžinai“). Bet parašė. Ir visiškai nesvarbu, ar jos buvo parduotos kokiam moterų žurnalui, ar ne.

 
Šiaurės Atėnai
2009-03-06