Giedra RadvilavičiūtėGiedra Radvilavičiūtė       Metams baigiantis, pažyra įvairios premijos, sužinome būrį laureatų, skaitome gausybę interviu su jais... Bet parūpo pakalbinti Kultūros žmogų, šiemet buvusį tarsi nuošaliai nuo viso rašytinio, sakytinio ir veiksminio šurmulio...

 

       Į ASTRIDOS PETRAITYTĖS klausimus atsako eseistė GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ.

 

       Ar, Giedra, mano įspūdis klaidingas, kad pernai buvote lyg ir nuošalėje?

 

       Reikėtų pirmiausia išsiaiškinti, kas dabar yra suvokiama kaip nuošalė. Neturėti blogo ir jame neaptarinėti asmeninio ir planetos gyvenimo? Jei manęs nėra facebooke, manęs nėra niekur? Neiliustruoti knygos viršelio savo nuotrauka? Nedaryti agresyvios reklamos?.. Pastebėjote, Vilniuje kurį laiką važinėjo troleibusai su faršu ant šonų, ir kaip tik tai mane atbaidė nuo ėjimo į reklamuojamą miuziklą. Reklama buvo itin paveiki ir itin prasto skonio, pamaniau, kad miuziklas gali būti toks pats. Vis dar nepriprantu mene prie šito – paveikaus šlykštumo – derinuko. Nedalyvauti diskusijose, atsakinėjant kvailiems oponentams? Retai pasirodyti scenoje? Knygų pristatymuose? Nesisukti projekte „Šokių dešimtukas“? Puikiai įsivaizduoju jame šokantį M. Ivaškevičių, o L. Jonušio – ne. Jei buvimas nuošalėje yra suvokiamas kaip nors panašiai, tada tikrai taip, aš joje buvau.

 

       Parengiau „Baltoms lankoms“ eseistikos knygą. Vėl pavyko kartu su Rūta Elijošaityte, idėjiškai padedant kitoms draugėms – Rūtai Kačkutei, Danutei Kalinauskaitei, Daliai Strimaitytei – suorganizuoti Jurbarko „Šiaurės vasaros“ literatūros festivalį. Parašiau tris esė. Buvau literatūrinėse kelionėse Austrijoje ir Plungėje, šie miestai žmogiškos, kūrybinės, ne turistinės patirties prasme man yra maždaug vienodi, koks snobas to gali ir nesuvokti. Literatūros struktūros daromos ne iš didmiesčių patirties, jas gamina smegenų vingiai, –­ mano kieme vienu metu gyvena bent keli Borgeso verti siužetai. Apie tai, kad I. Kantas per gyvenimą buvo nuvažiavęs iš Karaliaučiaus gal tik keliolika kilometrų, čia net banaloka užsiminti. Man literatūra tėra vienas iš keleto hobių, todėl tiek per metus padaryti yra normalu, gal net daug.

 

       Ar pati jaučiate tylaus ir garsaus buvimo skirtumus, sakykime – egzistencialiai?

 

       „Buvimas nuošalėje“ dabar kartais dėl man nesuvokiamų priežasčių tampa „kaltinamuoju“ – vadinamas provincialumu, davatkiško kuklumo (man visai svetimo) atmaina, tik lietuviams būdingu bruožu, nemokėjimu elgtis pagal modernaus pasaulio taisykles ir dar kitokiomis nesąmonėmis. Paprastai tokius epitetus girdžiu ar skaitau iš tų, kuriems rinkodaros dėsniai yra kaip mano močiutei buvo Dievo prisakymai, iš tų, kuriems intelektas, kažkaip susitaręs, susitelkė Niujorke. Na, bent jau Londone. Imsiu nebepaklusti savo nuostatoms tada, kai nebepirks mano knygos. Iš desperacijos. Juokauju, žinoma... Niekada negyvenau iš rašymo ir nežadu gyventi. Negalėčiau daug parašyti net apynormalio teksto. Arba rašyti nuolatos. Ir nemoku, ir būtų nuobodu. Sąžiningai pasakysiu – viešumoje būti tiesiog tingiu. Be to, laiko nėra. Nespėju kasdien susitikti su žmonėmis, kuriuos myliu, ir su vyrais, ir su moterimis, ir su gyvulėliais visokiais. Rašytojo laimėjimai, pralaimėjimai, atradimai ir praradimai yra tik tekstai. Juose jis yra absoliučiai nuogas (nors ir kaip norėtų prisidengti fantazija – viduramžiais ar renesansais, svetimo gyvenimo įvykiais, kita lytimi etc.) O viskas, kas aplink – premijos, nominacijos, laureatystės – dažniausiai yra atsitiktinumai, „suorganizuoti atsitiktinumai“, žodžiu, dekupažas. Nors būna, kad sutampa ir su esme, tie atvejai yra gana reti, labai malonūs, visada džiūgauju dėl adekvačių kieno nors laimėjimų. Žmonės yra skirtingi. Pažiūromis, gyvenimo ritmu, interesais, temperamentu. Vieni klesti, kaip jūs sakote, nuošalėje, o kiti joje vysta, tai yra normalu. Normalu yra galimybė rinktis. Vienai moteriai yra išsipildymas keli krykštaujantys vaikai ir butas su virtuvės kvapais, kitai – kompiuteris, trečiai – kelionės, ketvirtai –­ romanas po romano be vaikų iki mirties. Ir tai yra žavinga. Ko gero, žmonėse labiausiai mėgstu skirtumus, būtent jie skleidžia pasaulį, o ne pasakojimai, kaip teigė U. Eco.

 

       Nuošaly, bet vis dėlto ne „už“... Tai, regis, pati dėkingiausia pozicija egzistencinėms įžvalgoms – gal pasidalytumėt svarbiausiomis? Kas išryškėjo 2009-aisiais mūsų kultūros (literatūros) lauke? Kokia menininko stovyla iškyla Jums prieš akis –­ taip, turiu galvoje pjaunančių mokesčių ir kitų ekonominių baisumų kontekstą? Gal ir empiriniais pastebėjimais pasidalytumėt (šventa kūrybos ir bado ugnimi degančios akys?)?

 

       Nei man kūryba, nei iš bado kada akys degė. Neduok Dieve abiejų atvejų. Poetas, kuris ką tik sukūręs eilėraštį, vidurnaktį skambina draugui, kad jį telefonu perskaitytų, kaip žmogus man kelia vien siaubą. Mokesčiais specialiai nesidomėjau, tik tiek, kiek orų prognoze per žinias. Nesu Rašytojų sąjungos narė, nes niekas iki šiol argumentuotai neįrodė, kodėl turėčiau joje būti. Nesiekiau turėti menininko statuso, nežinau, ar man tas statusas teiktų kokių privilegijų, jei taip, tai reikės pasidomėti, senstu, gali įvykti įvairių kataklizmų. Gal nesidomiu tais dalykais todėl, kad nesijaučiu menininkė, ir be reikalo kai kas mano, kad taip sakydama maivausi. Galų gale nesvarbu, ką žmogus sako, svarbu, ką jis daro, žodžiais mes visi daugmaž manipuliuojame. Po kiekvieno gabalo nuoširdžiai manau, kad daugiau nieko neparašysiu, nesvarbu, kad patirtis liudija ką kitą. Bet girdėdama protestus – menininkų ir apskritai meno žmonių – pirmiausia manau, kad menininko „stovylos“ labai skirtingos. Tarkim, scenoje „žvagulinasi“ I. Starošaitė, L. Gutauskas rašo naują knygą. Tekstilininkė per metus gali nuausti vieną kilimą, simfoniniame orkestre griežia smuikininkas, o vertėjas vers 300 puslapių itin sudėtingą kokio klasiko tekstą. O kur dar kitų profesijų žmonės, gyvenantys pagal sutartis. Būtent tokiame kontekste vertinu mokesčių ir honorarų sistemą. Kaip tai padaryti, atskiriant statusus, menininkų profesijas, kūrinių kokybę, – nežinau. Tai yra sudėtinga, nes visi menininkai linkę manyti, kad jie yra geri. Kas nors vis tiek pralaimės, nebūtinai tie, kurie to verti. Antra. Manau, kad rašytojams ir aktoriams yra labai naudinga dirbti, bent iš dalies, kitus darbus. Naudinga būtent profesine prasme. 1995-aisiais viename Čikagos teatre mane pribloškė žinia, kad geras aktorius, vaidinantis spektaklyje, kurį žiūrėjau, dirba dar ir padavėju. Tada dar skendėjau sovietiniuose stereotipuose –­­ kad menininkas, kai nekuria, tai turi ir gali būti scenų pranašas. Rašytojai kalbėdavo apie viską – gimtosios kalbos vertybes, ekonomiką, taiką, meilę, žemės ūkį, apskritai užsiiminėjo „paskutinio žodžio“ sklaida. Tai yra valdžios sankcionuojamas didybės manijos patenkinimas. Neva išmanančio daugiau nei kiti Misija. Atsimenu iš vaikystės susitikimo su J. Baltušiu vieną jo frazę apie seksą, tiksliau apie socialistinę santvarką: „Pas mus seksas geresnis, nes iš jo vaikai gimsta.“

 

       Jei rašytojas Lietuvoje gali pragyventi iš savo rašymo, jis gyvena arba ant skurdo ribos, arba, eidamas į kompromisus, rašo žemiau savo talento lygio, arba išnaudoja jį mylinčius artimuosius. Kitokių atvejų neteko matyti. Jei reikėtų pateikti pavyzdį rašytojų, kurie šalia pragyvenimui skirtos kūrybos paraleliai sugebėjo parašyti reikšmingos literatūros, pateikčiau du: iš vyresnės kartos – Vytautas Petras Bložė, o iš vidurinės – Alvydas Šlepikas (turiu omenyje jo knygą „Lietaus dievas“). Ilgainiui stiliai susimaišo, autentiškumas reikalauja laisvės ir laiko, paprastai nugali patogumai ir pragmatizmas. Pinigai nugali beveik visada.

 

       Kokybinio skirtumo tarp rašytojo ir vaikus auginančios seselės nematau jokio. Santariškių ligoninėje seselė, kuri budi nuo 8 val. iki 8 val., gauna pirštinių perrišimams? Vieną. (Ne porą pirštinių, bet vieną iš poros.) Vilniaus universiteto lektorius, neapsigynęs disertacijos, turintis 600 valandų per metus, į rankas gauna 1300 litų, ir paskaitos yra tik maža dalis jo darbo, didelė –­ planai ir ataskaitos, taip pat ir anglų kalba. Nemanau, kad menininkai gyvena blogiau nei kiti. Už galimybę laisvu ritmu dirbti mėgstamą darbą reikia mokėti tam tikrą kainą. Tai yra komfortas, nepaisant vidinės įtampos, dvasinių sąnaudų, depresijos ir panašių dalykų, kuriuos patiria labai įvairius darbus dirbantys žmonės. Kalbu apie dėsningumus, nes apie genijus – kalba kita. Paprastai genijai dėl mokesčių per TV ir aikštėse nešūkauja. Jie daro visiškai tą patį ir skursdami, ir gyvendami pritekliuje. Anaiptol nesakau, kad skurdas nežemina orumo. Skaudu matyti Lietuvos kaimus, pavyzdžiui, be dantų, be vaistų, be kompiuterių, vietinių vadukų valdžioje, be balso ir be perspektyvos. Tai yra skurdžios valstybės labai didelės gyventojų dalies problema. Beje, žmogaus orumo praradimą gali rodyti ir prabanga, suvalgytos salotos už 400 eurų.

 

       Literatūros lauke, kaip ir „Vakarų fronte“, – nieko nauja. Knygų daug – gerų mažai. Na, taip buvo ir anksčiau, tačiau jų dabar išleidžiama daug daugiau, todėl tai labiau krinta į akis. Keičiasi santykis. Juk dėl to, kad knygų dėl įvairių priežasčių galima išleisti daugiau, talentų daugiau negimsta. Visada juokiuosi, kai atsiranda leidyklose debiutų serijos. Ne debiutai, bet jų serijos. Tai primena anekdotą apie naujuosius rusus, gal girdėjote... Ateina naujasis rusas į Luvrą ir paklausia, kiek kainuoja Mona Liza. Budėtojai sako: tai yra šedevras, neįkainojamas. Na, kad jums būtų ramiau, sakykime, milijardas dolerių. Rusas sako: „Gerai, suvyniokit dvi.“ Tai, kad dažnai debiutuojama romanais, liudija nuleistą leidėjų kartelę. Tos knygos krinta dažniausiai į nebūtį po vienos ar dviejų užsakytų recenzijų, bet vadybos krumpliaračiai sukasi, jauno žmogaus akys, kaip jūs minėjote, kūrybos ugnimi kurį laiką padega (artimųjų ratuose).

 

       Knygų penketuke balsavau už K. Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Ta knyga vientisa, be trukdžių vyniojamas siužetas, geras stilius. Puikus popso renesansas. Vadinasi, ji sau neprieštarauja „sistemos viduje“. Jei reikėtų vertinti banalybes, autentiką, klišes, nemotyvuotus charakterius, baroką kaip organiką ir pan., tai jau būtų visai kita kalba, bet popsui tokie reikalavimai nekeliami.

 

       Pastaraisiais metais pasikeitė tai, kad galima lengvai išleisti blogą knygą ir pristatyti ją kaip normalią. Su lygiai tokia pačia leidėjų „aistra“, reklamos „faršu“ ir toje pačioje leidykloje, kuri leidžia aukščiausios prabos arba geras knygas (išimtis –­ „Apostrofa“, galbūt „Kitos knygos“). Ir dabar koks nors kvailys būtinai paklaus –­ o kas nustatė, kokia knyga yra bloga, o kokia gera? Thomas Mannas. Kafka ir Proustas. Borgesas ir Marguezas, Coetzee, Mandelštamas, Cvetajeva and Co. Pacituojant vieną „laisvą“, be vidinių suvaržymų nukalusį tekstą į „Lietuvos rytą“ asmenį – kokybę nustato ir kelios „akademinės padugnės“, paprastai pagimdytos ne rinkodaros. Suprantu, kad antonimiškos apibrėžtys – geras, blogas – tapo nemadingos, kad jungtukus – bet, nes, tačiau reikia keisti ir, bei, dalelyte galbūt. Turėti skonį ar principus yra nemadinga, o kartais įtartina ir politiškai nekorektiška. Net lytis yra kintanti tapatybė. O jei manai kitaip – esi homofobas. Už patriarchalines pažiūras tave gali net įskųsti, net jei išsakai jas juokais ir privačiame pokalbyje. Kaip sakė V. Nabokovas, nemėgstu kabliataškio, nes tas skyrybos ženklas yra transvestitas. „Nehomofobai“ ir šitame sąmojuje turbūt atrastų peno aptardami nemėgstamus dėmenis.

 

       Nudžiuginsit savo gerbėjus nauja eseistikos knyga... O nesinori imti ir prikelti nušautąjį siužetą?

 

       Jūsų klausimuose neturėtų būti prieš­taravimo. Mano esė siužetas nebuvo nušautas, jis buvo nušautas ir palaidotas su derama pagarba. Tokia būtų tiksli citata. Nors teksto trauką galima sukurti įvairiais būdais, tačiau siužetas, pasakojimas yra vienas iš svarbiausių. Tą citatą buvau paleidusi kaip atsvarą romanams, kuriuose aprašomos kokios banalios istorijos, principu – dainuoju, ką matau. Nuvažiavo jauna mergina, tarkim, į JAV ar Airiją, pabuvo pusę metų, parašė vakarais dienoraštį sakiniais, susidedančiais iš veiksnio ir tarinio, – ir romanas. Deja, netobulėju ir nesikeičiu. Knyga bus nuobodžiai panaši į pirmąją, į „Suplanuotas akimirkas“. Truputį pasikeitė temos – paties rašymo proceso link. Vadinsis „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Kai sugalvojau pavadinimą (pagal vieną periodikoje nespausdintą esė), tai supratau, kad užsieniečiams socialine prasme jis yra nesuvokiamas. Bet paprastai mano esė skaito žmonės, su kuriais manęs sienos neskiria.

 

       Turbūt ir šiemet prisiekusiųjų būrelis trauks Jurbarkan, į „Šiaurės vasaros“ festivalį, renginį tarsi „daiktą savyje“ – nors niekam neuždraustą įžengti, bet, matyt, likusį pašvestųjų sambūriu... Ar tame –­ (irgi) nuošalume, buvime sau ir artimui, vienadienėj šventėj, susiejančioj amžiams, –­ jo žavesys? Kame?

 

       Šiemet „Šiaurės vasaros“ festivalis –­­ ne vienadienė šventė, bet trijų dienų, o anksčiau net keturių – neįvyks dėl keleto priežasčių, svarbiausioji yra ta, kad remontuojamas Jurbarko krašto muziejus. Be to, krizė. Nenorime to renginio daryti blogesnio, nei jis būdavo. Kaip sako viena mano draugė, niekada per vakarėlius pirtyje, kurioje yra baseinas, nenusirengianti: „Draugų atmintyje vis dėlto norėčiau likti su drabužiais.“ Tegul renginys lieka atmintyje geriausiu savo lygiu. Nežinau, iš kur kilo mitas apie „Šiaurės vasarą“ kaip apie „daiktą savyje“ – pranešimų idėjos iš jo sklinda gana plačiai net ir specialiuose literatūros leidiniuose, nekalbu jau apie periodinius. Specialiai tuo domėjausi. Gal tokia nuomonė susidarė dėl to, kad renginyje dalyvauja grupė tų pačių žmonių. Bet į daugelį renginių –­ PDR’ą, Panevėžio literatūrinę žiemą, Poezijos pavasarį ir kt. –­ susirenka metų metus, be naujų, visada tų pačių žmonių, tų renginių „fanų“, ir daug daugiau. Tai padeda renginyje susitelkti, žinoti tam tikrą tvarką, palaikyti jo sklandumą. Kas tie pašvęstieji –­ nesupratau... Gal Vytautas Ališauskas, kartą ten dalyvavęs, nes jis dabar yra ambasadorius prie Šventojo Sosto. Visi dalyviai kviečiami pagal sumanytą koncepciją, kuri nepriklauso nuo kieno nors simpatijų ar antipatijų. Jurbarko renginyje dalyvavo įvairūs žmonės, kuriuos idėjiškai ar „stilistiškai“ man būtų labai sunku susieti. Pakanka paminėti keletą: V. Ališauskas, L. Donskis, M. Martinaitis, M. Ivaškevičius, D. Čepauskaitė, a.a. J. Ivanauskaitė, R. Rastauskas, J. Melnikas. A. Žagrakalytė. Norėčiau pakviesti, be minėtųjų, ir kitų talentingų žmonių. Šiemet iš Danijos buvo atvažiavęs H. K. Andersenas. Vladimiro Nabokovo norėčiau. Prieš keletą dienų, kai sėdėjau prie kompiuterio ir elektroniniu paštu bandžiau naktį sutaikyti du kitame žemyne susipykusius žmones, pas mane, slysčiodamas tamsoje ant po vandeniu pasislėpusio ledo, atėjo visai aklas Kalėdų Senelis. Paskambino į duris ir, kai jas atidariau, ištiesė nepaprastą dovaną paprastame polietileno maišelyje – knygą „Laura ir jos originalas“. Rusiškai taip išverstas pavadinimas. Laikau ją rankoje, telpa ant delno. Įsivaizdavau storesnę. Dabar jau norėčiau baigti plepėti ir tą knygą atsiversti, kitaip tariant, iš nuošalės dėti šuolį į centrą. Į patį centrą. O vėliau tai eisiu megzti. Ir nebandykit prie šito interviu spausdinti mano nuotraukos. Geriau iliustruokite jį kokia visų geidžiama trapia substancija, sniegu.

 

       Literatūra ir menas

       2009-01-01