radauskas henrikasradauskas henrikas        Henrikas Radauskas yra Aisčio priešingybė, nes jis poeziją, ir apskritai meną, sutapatina su tuo kūrybiniu minties prasiveržimu, kuris tikrovę ne tik transformuoja, bet iš tikrųjų ją neigia, griauna, degindamas visa, kas tikrovėje nesiderina su poeto maištaujančia gelme. Tuo būdu poetas, Aisčio lyrikoje daugiau pasyvus, pasaulį pakenčiąs, Radausko kūryboje įgauna aktyvumo, pasaulį palenkia savo valiai ir tas Aisčio širdį taip giliai sužei­dusias vilyčias šauna į tikrovę joje savo minčiai įlieti.

 

         „Fontano“ (1935) ir „Strėlė danguje“ (1955) rinkiniuo­se Radauskas gal kiek daugiau akcentavo meno trans­formuojančią galią, ryškino poezijos–pasakos paralelę, atsivėrė fantazijos, sapno, magikos nuotaikoms ir teigė, kad poetas savo magišku žodžiu į pasaulį atneša dangiš­kos perspektyvos: „Pasikalbėjau su dievais / ir vėl į že­mę sugrįžau, / ir vaikštau skersgatviais kreivais, / ir vėl eilėraščius rašau“ („Sugrįžimas“). Tačiau net ir pirmai­siais kūrybos metais Radauską traukė ne pati pasaka, kiek tie momentai, kada pasaka, pro realaus pasaulio medžiagą prasiveržusi, medžiagoje pražysta nuostabiais, bet nuodingais žiedais. Burtininkas, stebukladaris, o ne pasakų sekėjas, jis vaikščiojo kreivomis gatvėmis, „nie­ko nepamatęs“, nieko neieškodamas, nei žemės grožio, nei savo emocijos atgarsių, ir jam rūpėjo vaizduotės žaismais orkestruoti naujus nuotykius, pokštus, stebuk­lus.

 

        Vaizduotės avantiūras Radauskas, vienas sąmonin­giausių lietuvių poetų, lygino su žemę padegančiomis ka­tastrofomis ir per keturiasdešimt kūrybos metų, kaskart gilindamas ir stiprindamas aktyvios, tikrovę griaunan­čios poezijos sampratą, tiksliais vaizdais atskleidė žmogaus minties ir regimosios tikrovės, o tuo pačiu ir me­no, ir gyvenimo, dramatiškus ryšius. Kūrybinės minties tekėjimą į išorę Radauskas išreiškia karšto vėjo vaizdu: vėjas švilpia per sieną ir apmušalus degina; gaisrų paš­vaistėje eiles gimdo („Poetai“). Plonas kiparisas, pakar­todamas poeto minties kryptį, dangų žiauriai rėžia ir žaizdas atveria („Karšta diena“). Panašiai staigiuose fau­nų ir vienaragių šuoliuose („Vienaragis“) ar nerimaujan­čių, su daiktais nesutinkančių tonų maište atpažįstame Radausko poetinės vaizduotės veržlumą, kuris, pasiekęs aukščiausią laipsnį, įgauna žudančios jėgos: „Įniršę nu­šoka nuo linijų tonai / ir sienom – kaip žvėrys – nubė­ga po tris. / Nuplėšo pirštus chrizantemai geltonai / ir skersvėju išmuša namo duris“ („Furioso“). Šis vaizduotės maištas poeto gelmėje atsiranda todėl, kad tikrovės daik­tai žmogaus sąmonėje įšąla, sustingsta į banalius vaiz­dus ir savo kieta, suakmenėjusia medžiaga varžo poeto polėkį, lyg į kalėjimą uždaro jo mintį. Iš daiktų kalėjimo ištrūkti Radauskas taria kūrybinės įtampos sudinamintą žodį. Jis tikisi žodžio galia atsipalaiduoti tiek nuo tikro­vės, tiek nuo savo sustingusių tikrovės vaizdų – žodis „mūro akmenį skrodė“ („Žodis“) ir rašyti taip, kad kiek­vienu ritmu, kiekviena vaizdo linija prieštarautų tam pa­sauliui, kokį mato pasyvi, tingi akis.

 

        Prieštarauti ir kurti – tai dvi sąvokos, kurios Radaus­ko poezijoje susilieja, nes prieštaraudamas Radauskas griauna daiktų statiškas pozas ir tuo būdu suteikia jiems judesio. Iš tikrųjų jis save stato gyvybės centre, sau pris­kiria gyvybę duodančiojo rolę ir todėl visiškai logiškai, jungdamas modernaus poeto sąmoningumą su mitinės pa­saulėjautos impulsu, taria: saulė „ugninga ir sena, turiu rašyt, kad ji spindėtų“. Daiktų spindėjimo, judrumo, kar­tais net šypsnio Radauskas išgauna ne spontanišku kū­rybinės įtampos prasiveržimu, bet griežtai kontroliuoja­ma forma, staigiai šėlstančiais ritmais, meistriškais garsų sąskambiais ir ypatingai sudėtinga vaizdų struktūra. Kar­tais statiškiems daiktams yra suteikiamos tekėjimo sa­vybės: kandeliabrai tįsta, marmuras į erdvę liejasi, na­mai, vienas stipriausiai į žemę įaugusių simbolių, pra­deda tekėti, o spalvos, kurios paprastai daiktus įrėmina erdvėje, poeto dinamiškai išgyventos, išmoksta dainuo­ti. Kartais, atvirkščiai, lietus, debesys, paukščiai sustingsta stiklo ar vario formomis. Ypatingai įdomus tie vaiz­dai, kur Radauskas ne įprastines savybes sukeičia, bet derina visiškai priešingas ir tuo būdu daiktus įstato prie­šingų savybių dinaminėje įtampoje. Vienos kurios for­mos neapspręsti, vienoje pozoje neįšaldyti, jie pasiduo­da judesio dėsniui, teka, keičiasi erdvėje, ritasi, laužydami savo senąsias formas: mėlynėje du medžiai rieda. Kū­rybinei įtampai padidėjus, judėjimas stiprinamas, ir daik­tai, praradę pusiausvyrą, siūbuoja, sukasi, krinta, šoka girtą, tačiau visada poeto griežtai kontroliuojamą šokį. Radauskas, kaip ir prancūzų poetas Artiūras Rembo (Rimbaud), poezija siekia sudinaminti medžiagą ir savo kūry­binį impulsą realizuoja, tikrovės formoms duodamas nau­ją judesį.

 

        Radausko vidinė įtampa, tas jo dvasios gelmių su nie­ku nesiderinąs nerimas išlieka tyras, nei mistinio polė­kio, nei socialinio maišto, nei metafizinės tiesos alkio ne­paliestas impulsas. Todėl jis tikrovę pakeičia tik į me­ninį kūrinį, ir jei šitame magiškame pakeitime tikrovė poetui giliau atsiveria, eilėraštis tiesų neskelbia, atviru žodžiu neaiškina poeto įžvalgos ir veikia tik savo me­niškąja esme. Konkretus, hermetiškas, užsisklendęs   v a i z d ų   plotmėje, jis žavi fantazijos žaismu, veikia plastinę vaizduotę, supurto skaitytojo žvilgsnį, kviesda­mas išsivaduoti iš trafaretinio regėjimo ir į pasaulio daiktus pažvelgti kitaip. Kai kurie vėlesnieji Radausko eilėraščiai vaizdų žaismą priveda iki kraštutinumo, skai­tytojo sąmonėje sudarydami kažkokios neutralios – tabula rasa – vizijos įspūdį. Žvelgiame į tuštumą tyru, jo­kios formos nepažįstančiu žvilgsniu. Tik poetinėj prozoj šalia kondensuotų vaizdų atsiranda keletas abstrakčių žodžių ir truputis atviresnio pasisakymo, lyg ankstyves­niais eilėraščiais atrasti dėsniai iššauktų sąvokinę kalbą, logiškų ryšių sintaksę. Tačiau daugiausia, kada Radaus­ko kūrybinė mintis atkakliai muša ritmą, „ima šokdinti tris keturias gaidas“, įmigęs pasaulis, poeto pilku kamuo­liu pavadintas, gimsta Bonaro (Bonnard) paletėje, natiur­morto spalvomis, o ne amžinybe ar utopinėmis vizijomis pražydęs.

 

        Akcentas meniškai apipavidalintiem vaizdam, t. y. ei­lėraščio medžiaginiam principui, Radauskui teikia užsi­dariusio esteto veidą, ypač tarp lietuvių poetų, kurie paprastai ryškiau parodo kūrinio šaknis emocijoje ar kiek toliau eilėraštį pastumia atviro minties išsakymo pusėn. Hermetišką įspūdį stiprina ir tai, kad Radauskas stovi toli nuo gyvenamojo laiko. Karas, okupacija, trem­tis – visa paskutiniųjų trisdešimties metų istorija jo kū­ryboje tik retai ir tik vienu kitu žodžiu primenama. Ta­čiau, nežiūrint šito užsidarymo, Radauskas ryšių su rea­lybe nėra nutraukęs. Jis giliai įsiklauso į laiko dvasią, savo vaizduote jai atsiveria, stipriai jaučia modernios, nupoetintos civilizacijos plieninį pulsą. Tai atpažįstame šiurpo gaidose, baimės virpėjime, gyvybės sustingime ar Radausko „Miesto“ gėlėse, kurios „suvarytos į cemento kvadratus“ žydi „laboratoriniame didmiesčio ore“. Gali būti, kad Radausko pažiūra į poeziją, kaskart ryškiau iškėlusi meno ir tikrovės priešingumą, buvo poeto ir mo­dernaus pasaulio nesutarimo paveikta.

 

        Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.