radauskas henrikasradauskas henrikasHenrikas Radauskas poeziją, ir apskritai meną, sutapatina su tuo kūrybiniu minties prasiveržimu, kuris tikrovę ne tik transformuoja, bet iš tikrųjų ją neigia, griauna, degindamas visa, kas tikrovėje nesiderina su poeto maištaujančia gelme. Tad poetas Radausko kūryboje įgauna aktyvumo, pasaulį palenkia savo valiai.

 

Fontano (1935) ir Strėlės danguje (1950) rinkiniuose Radauskas gal kiek daugiau akcentavo meno transformuojančią galią, ryškino poezijos–pasakos paralelę, atsivėrė fantazijos, sapno, magijos nuotaikoms ir teigė, kad poetas savo magišku žodžiu į pasaulį atneša dangiškos perspektyvos:

 

Pasikalbėjau su dievais

Ir vėl į žemę sugrįžau,

Ir vaikštau skersgatviais kreivais,

Ir vėl eilėraščius rašau.

 

„Sugrįžimas“

 

Tačiau net ir pirmaisiais kūrybos metais Radauską traukė ne tiek pati pasaka, kiek tie momentai, kai pasaka, pro realaus pasaulio medžiagą prasiveržusi, medžiagoje pražysta nuostabiais, bet nuodingais žiedais. Burtininkas, stebukladaris, o ne pasakų sekėjas, jis vaikščiojo kreivomis gatvėmis nieko nematydamas, nieko neieškodamas, nei žemės grožio, nei savo emocijos atgarsių, ir jam rūpėjo vaizduotės žaismais orkestruoti naujus nuotykius, pokštus, stebuklus.

 

Vaizduotės avantiūras Radauskas, vienas sąmoningiausių lietuvių poetų, lygino su žemę padegančiomis katastrofomis ir per keturiasdešimt kūrybos metų, kaskart gilindamas ir stiprindamas aktyvios, tikrovę griaunančios poezijos sampratą, tiksliais vaizdais atskleidė žmogaus minties ir regimosios tikrovės, o kartu ir meno ir gyvenimo, dramatiškus ryšius. Kūrybinės minties tekėjimą į išorę Radauskas išreiškia karšto vėjo vaizdu: vėjas švilpia per sieną ir apmušalus degina; gaisrų pašvaistėje eiles gimdo („Poetai“). Plonas kiparisas, pakartodamas poeto minties kryptį, dangų žiauriai rėžia ir žaizdas atveria („Karšta diena“). Panašiai iš faunų ir vienaragių staigių šuolių („Vienaragis“) ar iš nerimaujančių, su daiktais nesutinkančių tonų maišto pažįstame Radausko poetinės vaizduotės veržlumą, kuris, pasiekęs aukščiausio laipsnio, įgauna žudančios jėgos:

 

Įniršę nušoka nuo linijų tonai

Ir sienom – kaip žvėrys – nubėga po tris.

Nuplėšo pirštus chrizantemai geltonai

Ir skersvėju išmuša namo duris.

 

„Furioso“

 

Šis vaizduotės maištas poeto gelmėje atsiranda todėl, kad tikrovės daiktai žmogaus sąmonėje įšąla, sustingsta į banalius vaizdus ir savo kieta, suakmenėjusia medžiaga varžo poeto polėkį, lyg į kalėjimą uždaro jo mintį. Norėdamas ištrūkti iš daiktų kalėjimo, Radauskas taria kūrybinės įtampos sudinamintą žodį. Jis tikisi žodžio galia atsipalaiduoti tiek nuo tikrovės, tiek nuo savo sustingusių tikrovės vaizdų – žodis „mūro akmenį skrodė“ („Žodis“) – ir rašyti taip, kad kiekvienu ritmu, kiekviena vaizdo linija prieštarautų tokiam pasauliui, kokį mato pasyvi, tingi akis.

 

Prieštarauti ir kurti – tai dvi sąvokos, kurios Radausko poezijoje susilieja, nes prieštaraudamas Radauskas griauna daiktų statiškas pozas, suteikdamas jiems judesio. Iš tikrųjų jis save stato gyvybės centre, sau priskiria gyvybę duodančiojo rolę ir todėl visiškai logiškai, jungdamas modernaus poeto sąmoningumą su mitinės pasaulėjautos impulsu, taria: saulė „ugninga ir sena, – / Turiu rašyt, kad ji spindėtų“. Daiktų spindėjimo, judrumo, kartais net šypsnio Radauskas pasiekia ne spontanišku kūrybinės įtampos prasiveržimu, o griežtai kontroliuojama forma, staigiai šėlstančiais ritmais, meistriškai išvystytais garsų sąskambiais ir ypač sudėtinga vaizdų struktūra. Kartais statiškiems daiktams yra suteikiamos tekėjimo savybės: kandeliabrai tįsta, marmuras į erdvę liejasi, namai – vienas stipriausiai į žemę įaugusių simbolių – pradeda tekėti, o spalvos, kurios paprastai daiktus įrėmina erdvėje, poeto dinamiškai išgyventos, išmoksta dainuoti. Kartais, atvirkščiai, lietus, debesys, paukščiai sustingsta stiklo ar vario formose. Ypač įdomūs tie vaizdai, kur Radauskas ne įprastines savybes sukeičia, o derina visiškai priešingas ir tuo būdu daiktus įstato į priešingų savybių dinaminę įtampą. Vienos kurios formos neapspręsti, viena poza neįšaldyti, jie pasiduoda judesio dėsniui, teka, keičiasi erdvėje, ritasi, laužydami savo senąsias formas: mėlynėje du medžiai rieda. Kūrybinei įtampai padidėjus, judėjimas stiprinamas, ir daiktai, praradę pusiausvyrą, siūbuoja, sukasi, krinta, šoka girtą, tačiau visada poeto griežtai kontroliuojamą šokį. Radauskas, kaip ir prancūzų poetas Arthur Rimbaud, poezija siekia sudinaminti medžiagą ir savo kūrybinį impulsą realizuoja tikrovės formoms duodamas naujo judesio.

 

Radausko vidinė įtampa, tas jo dvasios gelmių su nieku nesiderinąs nerimas išlieka tyras, nei mistinio polėkio, nei socialinio maišto, nei metafizinės tiesos alkio nepaliestas impulsas. Todėl jis tikrovę pakeičia tik į meninį kūrinį, ir jei šituo magišku pakeitimu tikrovė poetui giliau atsiveria, eilėraštis tiesų neskelbia, atviru žodžiu neaiškina poeto įžvalgos ir veikia tik savo meniškąja esme. Konkretus, hermetiškas, užsisklendęs vaizdų plotmėje, jis žavi fantazijos žaismu, veikia plastinę vaizduotę, supurto skaitytojo žvilgsnį, kviesdamas išsivaduoti iš trafaretinio regėjimo ir į pasaulio daiktus pažvelgti kitaip. Kai kuriuose vėlesniuose Radausko eilėraščiuose vaizdų žaismas pasiekia kraštutinumą, skaitytojo sąmonėje sudarydamas kažkokios neutralios – tabula rasa – vizijos įspūdį. Žvelgiame į tuštumą tyru, jokios formos nepažįstančiu žvilgsniu. Tik poetinėj prozoj šalia kondensuotų vaizdų atsiranda keletas abstrakčių žodžių ir truputis atviresnio pasisakymo, lyg ankstesniais eilėraščiais atrasti dėsniai iššauktų sąvokinę kalbą, logiškų ryšių sintaksę. Tačiau daugiausia, kai Radausko kūrybinė mintis atkakliai muša ritmą, „ima šokdinti tris keturias gaidas“, įmigęs pasaulis, poeto pilku kamuoliu pavadintas, gimsta Bonnard'o paletėje, natiurmorto spalvomis, o ne amžinybe ar utopinėmis vizijomis, pražydęs.

 

Meniškai apipavidalintų vaizdų, t.y. eilėraščio medžiaginio principo, akcentavimas Radauskui teikia užsidariusio esteto veidą, ypač tarp lietuvių poetų, kurie paprastai ryškiau parodo kūrinio šaknis emocijoje ar kiek toliau eilėraštį pastumia atviro minties išsakymo pusėn. Hermetiškumo įspūdį stiprina ir tai, kad Radauskas stovi toli nuo gyvenamojo laiko. Karas, okupacija, tremtis – visa paskutiniųjų dešimtmečių istorija jo kūryboje tik retai ir tik vienu kitu žodžiu primenama. Tačiau, nežiūrint šito užsidarymo, Radauskas ryšių su realybe nėra nutraukęs. Jis giliai įsiklauso į laiko dvasią, savo vaizduose jai atsiveria, stipriai jaučia modernios, nupoetintos civilizacijos plieninį pulsą. Tai atpažįstame iš šiurpo gaidų, baimės virpėjimo, gyvybės sustingimo ar Radausko „Miesto“ gėlių, kurios, „suvarytos į cemento kvadratus“, žydi „laboratoriniame didmiesčio ore“. Gali būti, kad Radausko pažiūra į poeziją, kaskart ryškiau kėlusi meno ir tikrovės priešingumą, buvo poeto ir modernaus pasaulio nesutarimo paveikta.

 

1971

 

Radauskas : apie kūrybą ir save : recenzijos ir str. : H. Radauskas atsiminimuose ir kritikoje / sudarė G. Viliūnas ; red. V. Gasiliūnas. – Vilnius : Baltos lankos, 1994.