Bronys RailaBronys Raila       Š. m. kovo 10 d. sukako šimtas metų, kai gimė žymus žurnalistas, publicistas, rašytojas Bronys Raila. Drįsčiau teigti, kad tai buvo vienas produktyviausių plunksnos brolių išeivijoje. Kandus ir šmaikštus, jis visad „drėbdavo teisybę“ – amerikiečiai pasakytų: „the good, the bad, the ugly...“ Toli gražu ne visi jį mėgo, o juolab suprato...

 

Savo gyvenimo kelyje nuo jaunumės sutikdavau daug įdomių asmenybių, kai kurios tapdavo mano kelrodėmis žvaigždėmis. Vieną jų – Bronį Railą – garbingos sukakties proga norėčiau dabar ir prisiminti.

 

Pirmoji pažintis: dvi birbynės – vienas tonas?

 

1983 m. išleidau septynerius metus ruoštą 400 puslapių žinyną lietuvių ir anglų kalbomis „Ten, ekrane sužibus: Amerikos lietuvių kinematografija 1909 – 1979 m“. Kiek laiko, sveikatos ir energijos tam paklojau! Autentišką medžiagą rinkau kur galėjau: nuo Čikagos ir Madisono – iki Holivudo ir Vilniaus. Viskas, ką įtraukiau į „Ten, ekrane sužibus“, buvo dokumentuota – „ne iš piršto laužta“.

 

Žinynas sulaukė gerų atsiliepimų išeivijoje ir net tuometinėje okupuotoje Lietuvoje. Tik kažkodėl mano knyga užkliuvo inžinieriui Romui Kasparui, kuris ironiškai „nagrinėjo“ ją „Pasaulio lietuvio“ 1985 m. vasario mėn. numeryje. Ponui Kasparui užkliuvo mano knygoje aprašyta aktorės Unės Babickaitės biografija – mat ji gerokai skyrėsi nuo Bronio Railos pateikto šios moters portreto jo knygoje „Kitokios Lietuvos ilgesys“ (turėčiau pažymėti, kad mano knyga buvo enciklopedinio pobūdžio – be pretenzijų į analizę ar beletristiką).

 

Netrukus sureagavo ir pats Raila. Štai kaip jis „Pasaulio lietuvio“ 1985 m. balandžio mėnesio numeryje atsiliepė į Kasparo repliką: „Dar nespėjau perskaityti įdomios Raimundo Lapo knygos apie Amerikos lietuvių kinematografijos raidą, bet iš PL straipsnio matyti, kad jo „Ten, ekrane sužibus“ pateikti duomenys apie Unės Babickaitės meninės veiklos raidą savo aptarimu gerokai skirtingi nuo mano radijo paskaitos minčių ir teigimų, kaip jie buvo įdėti „Kitokios Lietuvos ilgesio“ knygoje.

 

Tik ar jie „susikryžiuoja“, kitaip sakant, ar vieni kitiem prieštarauja? Mano rodos, ne. Greičiau jie vienas kitą savaip papildo ir pavaizduoja, kaip tą patį dalyką galima vertinti ir nušviesti iš skirtingų plotmių.

 

Aišku, tema buvo nelabai svarbi, dargi smulkmeniška, bet itin būdinga mūsų kultūros raidai, mažybės ir didybės kompleksui, tikėjimui „užsieniais“, tikrovės ir iliuzijų sumaišymam. Dažnai taip būna.

 

Aš tikiu, iš dalies ir žinau, kad R. Lapo knygoje sudėti Unės Babickaitės, kaip filmų ir teatro aktorės, biografiniai duomenys surašyti gana teisingai. Taip buvo apie ją rašyta, vaizduota, fotografuota, jos pačios pasakota. Bet tie „duomenys“ daugiausia buvo reklama, draugiška ar komercinė propaganda, dabartiškai sakant – „publicity“, atliekama už dyką, o dažniausiai už atlyginimą įvairių aktorių agentų, „publicistų“. Aš jau 35 metus gyvenu prie pat Hollywoodo, mėgstu pasekti jo ekranų sužibėjimus ir gana intymiai esu susipažinęs, kaip veikia toji reklamos ir garsinimosi mašinerija. Ką Lapas pateikė apie Unę, tai tas pats lietuviškos kinematografijos aprašymo metodas mūsų skaitytojam pasimėgauti...“

 

Bravo, bis, maestro Brony – mūsų mintys daugmaž sutapo. Gal prieš 25 metus nenorėjau taip aštriai kritikuoti Babickaitės sukurtos (ar susikurtos) „auros“ ir rankos mostelėjimu pradurti tą muilo burbulą, kuriuo labiausiai tikėjo pati Unė. Tai ne pirmas atvejis, kai sulaukiau kritikos dėl mano nupieštų įžymybių portretų. Neseniai sulaukiau priekaištų, kodėl „Draugo“ kultūriniame priede iškėliau nežinomas Kipro Petrausko numatytų gastrolių 1939 m. į JAV detales... Bet netrukus mūsų dienraščio puslapiuose pasirodė ir teigiamų atsiliepimų tam mano straipsniui apie neįvykusias Petrausko gastroles, o vienas aktyvusis mūsų kultūrinio priedo skaitytojas straipsnį išgyrė ir perskaitęs tą vieną neigiamą ir pagaliau nereikšmingą komentarą įvertino jog tai „There’s no such thing as bad publicity...“

 

Bet būtent per inžinieriaus Kasparo „bad publicity“ dar 1983 m. užsimezgė pirmieji draugystės ryšiai su Broniu Raila! Įdomu, ką jis – Bronys, jei būtų gyvas, šiandien pasakytų apie mano parašytą Kiprašo neįvykusių gastrolių Amerikoje straipsnį?

 
Antras veiksmas – artimesnis
 

Autografų rinkimu (arba „autografomanija“) itin smarkiai susirgau 1990-taisiais. Ką tik buvau grįžęs iš Lietuvos ir atsivežęs pluoštą prieškarinių Kaune leistų knygų. Jų ieškojau sąmoningai – su viltimi, kad autoriai jas pasirašytų, o gal net ir dedikuotų. Viena tokių knygų buvo „Barbaras rėkia“, išleista 1930 m. Kaune, o jos autorius – tuomet dar labai jaunas, tik pradėjęs karjeros laiptais kopti 21 metų Bronys Raila. Žinojau, kad Raila gyvena Kalifornijoje, tad, susiradęs jo adresą, išsiunčiau jam su savo prašymu jo 47 puslapių „jaunystės nuodėmę“ (kaip pasakytų muzikologas Vytautas Venckus). Nedaug praėjo laiko, ir knygutė sugrįžo į mano pašto dėžutę, pasipuošusi įrašu tituliniame puslapyje: „Raimundui Mariui Lapui – Su dėkingumu už bibliografinį dėmesį ir su nustebimu, kaip ši knygelė iš Lietuvos galėjo atsidurti Amerikoje Jūsų bibliotekai – Nustebęs autorius, lygiai po 60 metų, Bronys Raila. Los Angeles, 1990. IV. Žr. paaiškinimą ant priklijuoto lapuko...“

 
Manau to „lapuko“ tekstą vertėtų čia pakartoti:
 
„1990.IV.4, Los Angeles.
Malonus kolega Lapai, –

esu tikrai nustebęs, kaip ši mano jaunų dienų poezijos (labai silpnos!) knygelė atsidūrė Amerikoje.

Ant viršelio pasirašęs jos savininkas J. Kirlys (parašas tikras, pažįstu jo rankraštį –) buvo mano lietuvių kalbos mokytojas – Labai geras pedagogas! – Rozalimo vidurinėje mokykloje 1921–1923 metais. Jis buvo žinomas ir stambus liet. spaudos ir knygų kolekcionierius Lietuvoje prieš daugelį metų (panašiai kaip B. Kviklys Čikagoje). Jis mirė kaip pensininkas Mariampolėje prieš keletą metų, sulaukęs apie 90 metų amžiaus. Aš su juo dar truputį susirašinėjau prieš dešimtmetį. Jis irgi domėjosi mano užsieny išleistom knygom ir prašė jų atsiųsti.

Jonas Kirlys buvo puikiai išlavintas pedagogas – lituanistas, patriotas. Aš Rozalime imdavau knygų iš jo gausios asmeninės bibliotekos pasiskaityti. Jis mane taip paruošė lietuvių kalbai, kad vėliau Panevėžio gimnazijoje niekada negaudavau iš liet. kalbos ir literatūros mažesnį pažymį kaip penketą...

Knygos viršelyje jo parašas autentiškas – taigi jis buvo pirkęs tą knygelę, turėjo savo bibliotekoje.

Bet kaip ji galėjo atsidurti Amerikoje? Man labai nuostabu, keista ir kartu šiltai malonu...

Bronys Raila“
 

Brony, Jums rašau irgi geriausią pažymį – ne tik už kolegišką autografą, bet ir galimybę susipažinti su Jūsų mokytoju...

 
Trečias kartas nemeluoja...
 

Savo gyvenime Bronys Raila tris kartus kalbėjo į radijo mikrofoną (dviem atvejais – per telefono ragelį). Pirmąsyk tai buvo dar prieš karą. 1932–1937 ir 1939–1940 m. valstybiniame radiofone Kaune Raila buvo spaudos apžvalgų redaktorius ir pranešėjas. Pokario metais gyvendamas Kalifornijoje, jis vėl sugrįžo prie pamilto komentatoriaus darbo ir 1975–1989 m. įsijungė į „Laisvės“ (vėliau pervadintos „Laisvąja Europa“) radijo lietuviškos tarnybos bendradarbių gretas. Visa tai, ką kalbėjo Raila eteryje, buvo atspausdinta atskirose keturiose knygose: „Vaivos rykštė“ 1980 m., „Kitokios Lietuvos ilgesys“ 1983 m. (pakartotinas leidimas Vilniuje 1993 m.), „Tave mylėti galima iš tolo“ 1986 m. ir „Kryžkelės“ 1989 m. Tai neįkainojami komentarai, kurie aktualūs ir šiandien.

 

Prisipažinsiu, tuomet Railos knygų nebuvau skaitęs. Bet jo pranešimus per „Laisvosios Europos“ radiją girdėdavau. Jie man labai patikdavo. Ir kai 1991 m. Čikagoje kartu su žmona Ramune pradėjom kasdieninę žinių laidą „Rytmečio ekspresas“, į savo bendradarbius – tarp daugelio kitų – pasikvietėme ir Bronį Railą. Prisimenu, nebuvau tikras, kad jį, tuomet jau pensinio amžiaus žmogų, prisiviliosim. Tai buvo, berods, 1992 m. Ir iš tikrųjų, iš pradžių jis purtėsi, atsisakinėjo, bet pagaliau sutiko – su sąlyga, kad mokėsim jam honorarą. Paaiškinau mūsų spaudos veteranui, jog joks „Rytmečio ekspreso“ bendradarbis – įskaitant mus pačius – negauna jokio materialinio atlyginimo: dirbame iš idealizmo ir patriotizmo. Bet pasiūliau, kad jo radijo pranešimų tekstai būtų spausdinami Lietuvoje. Susitarėme su Romualdu Ozolu, tuometiniu „Atgimimo“ savaitraščio vyr. redaktoriumi (beje, ir mūsų radijo laidų seniausias bendradarbis), kad faksuosime jiems Railos tekstus, ir jie bus spausdinami „Atgimime“ kaip komentarai.

 

Toks bendravimas truko porą metų. O kai kadaise „Drauge“ buvo paskelbtas mūsų „Rytmečio ekspreso“ radijo laidų rėmimo vajus, mūsų nustebimui Bronio žmona Daneta mums atsiuntė net šimtinę.

 

Nors ir mes, ir jis dirbome iš idealizmo... Kaip sakoma – „vardan tos...“

 
„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“
2009-04-04