Accessibility Tools


      Rolandas Rastauskas. Kitas pasaulis: esė. - Vilnius: Apostrofa, 2004.


      Pasirodžiusi jau daugiau kaip prieš metus eseisto, dramaturgo, poeto ir vertėjo knyga "Kitas pasaulis" sulaukė nemažo susidomėjimo ir įvairiausių atsiliepimų, vėlei stoti su ja akistaton būtina pirmiausia dėl to, kad šioji skaitytojui galėtų būti pristatyta labiau ne kaip esė, bet kaip kruopščiai ir meistriškai sudaryta epochos liudijimų rinktinė. Anot paties autoriaus, visą dešimtmetį šie tekstai buvo rašomi, kad "pasaldintų didžiausio šalies dienraščio skaitytojų pusryčių kavą" (p.11). Kalbant apie skaitytoją - tokio pobūdžio tekstai galėjo suvesti rimton akistaton tiek su išoriniu pasauliu, tiek su savimi. Galėjo tapti ir rimtu intelektualiniu išbandymu, kadangi čia minties perspektyva neribojama, tematika - taip pat. Tačiau knyga anaiptol nereikalauja tam tikro pasiruošimo ar nusiteikimo, kuris iš tiesų būtų kaip ir rekomenduotinas. Vis dėlto, vienu prisėdimu ją perskaičius, gaunama iš ties solidi informacijos įkrova, ir tuomet tikrai įmanoma pasiklysti intelektualinėse platybėse. Ne veltui knygos pristatymas šių metų Vilniaus knygų mugėje pavadintas "RoRa gidu po "Kitą pasaulį".


      Sunkoka būtų rasti tokį teminį vingį ar net seniai užmirštą faktą, kurio nebūtų palietęs autoriaus žvilgsnis. Rolando Rastausko tekstai ne tyliai egzistuoja, kantriai laukdami skaitytojo įvertinimo, o atvirkščiai - patys stoja akistaton su skaitytojo sąmone. Taigi "Kitas pasaulis" turbūt yra geriausias "desertas", galintis "pasaldinti" smalsiam skaitytojui kasdienybę ir tapti ne tik viena iš rekomenduotinų knygų grafomanui, bet, kaip šios knygos pristatyme Šarūno Nako užsiminta, - net patekti į mokyklų programas.


      Iš kelių, dažniausiai keturių penkių, segmentų sudaryti tekstai apima vieną pasirinktą teminį lauką, ir nesvarbu, kas tai bus - tuometinė aktualija, įsimintinas įvykis, reiškinys, procesas, asmuo ar tiesiog asmeninė refleksija. Teminiai užmojai išties platūs: nuo tekstų, skirtų ypatingoms asmenybėms (V. Orvydas, A. Mamontovas, Arina etc.), kelionių įspūdžių užrašų (Maskva, Londonas, Niujorkas, Minskas etc.) iki literatūros ir kultūros klasikų citavimo (J. Mekas, J. Miltinis, Cz. Miloszas, M. Kundera etc.) - visa tai tarpsta intelektualinių ir buitinių aktualijų fone ("Williams", "Titanikas", "Anapilis"). Nuolat keičiami ir požiūrio į tą patį teksto objektą taškai - stebina sugebėjimas keisti žvilgsnio perspektyvas, o neretai vietą ir laiką. Beje, toks žvilgsnis visuomet atpažįstamas kaip specifinė tekstų raiškos ir paties eseisto stilistinė detalė, tuo tarpu temų pasikartojimas tikrai nebūdingas. Beprasmiška, matyt, būtų grįžti prie tam tikrų temų, kurių apmąstymų finišuose liktų tik retoriniai klausimai.


      Šios esė neretai konstruojamos pasitelkiant įvairiausias asociacijas, kuriomis išplečiamas tiek pats temų laukas, tiek skaitytojo galimybė reflektuoti save autoriaus pasirinktame viename ar kitame įžvalgos posūkyje. Taigi ir junglumo galimybės yra neribotos - tarytum nebaigtos vieno didelio teksto dalys dažnai baigiamos atvirais klausimais, o ne mėginimais suformuluoti galutines išvadas ar peršokti į priekį ir neleisti skaitytojui pačiam apsispręsti. Mintis niekada neįrėminama. Tikslas ir pradinė egzistavimo forma juk ir buvo didžiausiame šalies dienraštyje publikuojami atskiri, dažnai kameriniai rašiniai. Ne veltui iki dabar liko sentimentai šiai intelektualinės ramybės oazei. Ne paslaptis, kad tam tikras skaitytojų ratas šeštadieninius "Lietuvos ryto" puslapius pradėdavo būtent nuo šios "privačios" erdvės. Tuo tarpu jų visuma prisidėjo prie tam tikro naujo, sakytume, reiškinio atsiradimo - RoRa mintijimų.


      Išreikšdamas savo pozicijas, autorius siekia ne tik tiesioginio kontakto su skaitytoju, bet ir tam tikro objektyvumo. Tačiau čia niekuomet nedingsta asmeniškumas. Nors pats minties raiškos stilius tiesiog signalizuoja asmenišką patirtį, įvardžio "aš" čia labai subtiliai išvengta. Jei situacija to reikalauja, labiau linkstama kalbėti antruoju arba trečiuoju asmeniu ("Mes visi iš esmės buvome mažabučių karta, ir net nomenklatūros atžalos kaip nuo maro bėgo nuo Lenino raštų ir Didžiosios tarybinės enciklopedijos, išrikiuotų tėvų lentynose, į mūsų varganas, Aušros Vartų verbomis išpuoštas virtuvėles", p.32). Ganėtinai sudėtingas uždavinys, dienoraštinio tipo mintijimais savotiškai atstovaujant masių pozicijai, reflektuoti save; juk sąvokoje "mes" tilptų ne tik dešimtmečio, bet ir visos epochos balsai. Pats autorius įvadiniame "Autoriaus žodyje" šį momentą pavadina solisto ir choro atsiskyrimu - procesu, kurio tarsi ir nebuvo galima išvengti. Tokioje situacijoje besirandančios refleksijos lemia labai taikliai ir autentiškai išreikštą mintį ir yra ne kas kita kaip idėjų paaukojimas - "ne tarsi privalomam atsakymui, ne lygties sprendimui, bet organiškam užgemančios minties ritmui" (p.11). Matyt, būtent natūrali minties eiga, pats saviraiškos momento svarbumas ir mėgavimasis subtiliai valdomais minčių srautais ir buvo pirminis rašymo tikslas.


      Atsirandantis dar neįpusėjus skaityti esė ryšys su skaitytoju yra tikra vertybė. Autorius neabejotinai vertina ir pasitiki adresato sugebėjimu išgirsti. Nuoširdumas tikrai patraukia. Skaitytojas sumaniai pastūmėjamas pats iš savo sąmonės užkaborių ištraukti giliai paslėptas mintis. Problematika sureikšminama kvestionuojant, dažnai klausimai susipina su atsakymais, vyksta gyva vidinė diskusija, atvirai ir parodomai vaizduojama minties eiga: "Kokią kainą turi sumokėti tarp istorijos girnų prasprūdęs grūdelis, kad galėtų išlikti savimi? Atsižadėjimo gyventi pagal valstybės ir visuomenės sankcionuotas taisykles, neišsikinkant iš moralinio imperatyvo jungo? Nors ir klampu, bet šilta. Programiškai atsisakydamas subręsti? Šilčiau. Išlikdamas amžinu vaiku? Šilta" (p.166). Taigi autorius mieliau renkasi sudėtingesnį kelią, specialiai pabrėždamas ir taip jau opias problemas, užuot plaukęs tiesiog pasroviui ir apsiribojęs įprastiniais teiginiais bei temų vingiais. Be to, nebijoma visiškai atsiverti ir pateikti intelektualiais pastebėjimais ir erudicija paremtos nuomonės. Tačiau neapsiribojama vien tik vertinimais ir pripažįstama galimybė klysti. Visą šį informacijos krūvį "papuošia" visuomet reikiamoje vietoje ir reikiamu momentu padėti akcentai. Pirmiausia įspūdingi naujadarai, kaip antai jogailamorkūnizmas (p.120), Paprastoji pelėdikė (p.230), tyčeriukas (p.503). Lyg sakinio perliukas suskamba reikiamu laiku pavartotas pardon (p.401). Šmaikšti stilistinė vingrybė yra autoriaus norėtos ar besiprašančios parašyti frazės įtraukimas tekstan ("Kiek Lietuvoje yra Europos centrų (vos neparašiau - vidurių)?", p.324). Ir jokių prisidengimų literatūriniais šablonais.


      Alfonsas Andriuškevičius knygos viršelyje taikliai apibūdina esė - "smart and stylish". Štai kokia yra Rolando Rastausko esė, savo "toreadoriškais minties judesiais" erzinanti "patriotinį, teisuoliškąjį bulių". Kartu išlaikoma pusiausvyra tarp subtilios poetinės frazės ir demaskuojančios, konfrontuojančios minčių atakos. Pusiausvyra tarp stojiško, taupumu žavinčio žodžio ir per visą pastraipą nusidriekiančio, kartais draminiam siužetui prilygstančio minčių srauto. Štai pora citatų:

"Tai ką gi ruošiesi veikti Niujorke, žmogau?" - paklausė L. Stewart juoda ironija atmieštu pavargėlio balsu. Atrodė, tarsi negru pavirtęs pats kerdžius Baltušis kamantinėtų nepatyrusį samdininką. (...) "Pažiūrėsiu porą vaidinimų, išgersiu su aktoriais ir grįšiu" - atsakiau kiek per žvaliu balsu. "Kokius žinai Amerikos aktorius, žmogau?" - sklaidydamas mano naujai pakaustytą pasą, sugargaliavo JAV rojaus raktininkas (p.288).


      Akyse ji stovėjo su šlapiu, nuo jūros druskos apsunkusiu dviejų dalių drobiniu maudomuku, ką tik išlipusi iš sesės Baltijos, ką tik ištrūkusi iš vieno motušės gamtos glėbio, kad netrukus atsidurtų kitame (p. 404).


      Toks stilistinis įvairialypumas yra visai nepriklausomas nuo tematikos ir reikalingas "ne savitikslei teksto ornamentikai. Svarbiausia: be estetinio efekto, jos lemia kalbos ir minties ekonomiją - lakų, aforistišką stilių", - teigia Elena Baliutytė straipsnyje (internetiniame puslapyje www.booksfromlithuania.lt) "Daugiabalsis lietuvių esė pasaulis". Be to, ir pats autorius teigia, jog "toji retorika ir patosas yra ne tiek autoriaus sentimentalumo, kiek jo kartos, ypač tos negausios, genetiškai urbanistinės jos dalies prakeikimas" (p.11). Tuo tarpu "prakeikimu" vadinamas sąmoningas siekis priminti tų laikų, tos kartos piktžaizdes, iškasti kuo giliau paslėptą, nemalonią "relikviją". Apskritai kartos sąvoka galėtų būti atskiras aptarimo objektas, ir tai būtų išties sudėtingas uždavinys nepriklausančiam šiai kategorijai subjektui. Visai kas kita - nagrinėjimas istorizmo požiūriu, ypač nuolatinis grįžimas prie tų laikų - visuotinumo triumfo, absurdiško vaidinimo, kaitaliojant kaukes. Kraupoki to laikmečio padariniai yra įsmigę daugelio eruditų sąmonėn ir iškyla dažniau kaip košmariški sapnai nei sentimentalūs prisiminimai: "Kokių švarių laikų būta: nei prostitucijos, nei porno, nei hašo. (...) Neįtikėtina laisvalaikio kultūra. Menas gyventi be pinigų. Kava už kapeikas. Konjakas už rublį. Rankytėmis susikibę uniformuoti penketukininkai" (p.355). Taigi tekste fiksuojamas pats gyvenimas ir kasdienybė. Jaučiame tokios kasdienybės nedėkingumą kūrėjo atžvilgiu ir gresiančią šizofrenišką būseną. Tuo tarpu absurdiška pasirodo ir kūrėjo savanoriško pasirinkimo tylėti situacija bei nuolatinis buvimas tik paraštėse. Ir pagaliau cenzūra, kuri "paradoksaliai padėjo grynojo meno adeptams - "metaforistams", "minimalistams", "parabolistams", visiems, kam skubiai reikėjo sukurti savą (net baisu ištarti - meno) kalbą" (p.445). Rolandas Rastauskas linksta į smulkmenišką pokyčių sąmonėje analizavimą, kartu atkreipdamas dėmesį į kūrėjo situaciją - tuomet ir dabar. Imamasi ir didaktinio žodžio, kad jaunieji, turėdami visas galimybes, nenuklystų kūrybiniais šunkeliais.


      Bandydamas identifikuoti autorių tokiose teminėse variacijose, įsidėmi kosmopolito kategorijos aprašą (p.338), kur galima būtų atpažinti patį autorių - nuolat ieškantį, nenustygstantį pasaulio pilietį, bandantį prisipratinti gigantiškus didmiesčius kartu su jų skvereliais, paminklais, šiukšlių konteineriais ir vietine fauna bei flora. Kartu šiame kontekste tarpstančios ir esančios kažkur šalia moterys būtų kita teminė linija, į kurią norėtųsi atkreipti dėmesį. Ir tikrai nesvarbu, ar tai bus geišą primenanti gatvės mergelė, ar visą savo rasės patirtį sukaupusi juodaodė, ar paslaptingoji E. Jos visuomet subtiliai apdainuojamos, o apibūdinimams negailima akrobatiškai suręstų komplimentų: "Ji buvo nepasikeitusi - ta pati juodaplaukė šlakuota kazachės ir žydo iš Rostovo prie Dono dukra įkypom akim ir vos išsišovusiais žandikauliais, garantuojančiais jos kaukolei gerą vietą ateities archeologinėje nomenklatūroje" (p.403). Toks meistriškas žongliravimas - ne tik žaidimas prasmėmis; tai labiau autoriaus sąmoningas pasirinkimas rašyt būtent taip, kai tiesmukas posakis nėra parankus ir net nevertingas.


      R. Rastauskas pabrėžia dirbąs su akustika, o ne su prasme: "Visada sakiau, kad rašau taip, tarsi stengčiausi nusikratyti žodžių ir verbalizuojamų būsenų bei potyrių niežais" (p.11). Tas abstraktus taip yra ypatingas procesas - kartu skrupulingai aprašomas vaizdas, išgirstas blefas ar užuosta beprasmybė, fiksuojamos bei dokumentuojamos ir juslės. Tačiau prustiškas žvilgsnis įgalina skaitytojui nedaugiažodžiaujant pateikti meistriškai nugludintus idėjų įsikūnijimus. Taigi turime ypatingą filosofiją specifiniu paties autoriaus sumanytu pavadinimu - RoRa. Rafinuotas, geros kokybės ir taiklus savo žvilgsniu į pasaulį RoRa. Išties kitoks.

      Literatūra ir menas
      2006 01 20