Donaldas Kajokas. Karvedys pavargo nugalėti. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
Donaldas Kajokas, kaip ir daugelis vyresniosios kartos poetų, degradavo galutinai. Naujausia jo knyga „Karvedys pavargo nugalėti“ tęsia paliegėlišką dar prieš tai nežinion išėjusios knygos „Mirti reikia rudenį“ ekshibicionizmą. Ką gi poetas, norėtųsi pasiteirauti, pavargo nugalėti? Ir ką gi jis apskritai nugalėjo? Nebent save. Nes visi požymiai rodo, kad jis pats jau nugalėtas. Vargšelis.
Bet žmogus tol nenugalėtas, kol jo kas nors nenugalės. Rašantis vis blogiau, vis labiau snaudžiantis, šleptelėjęs ant laurų poetas ima nematyti nei savęs, nei kitų. Gal iš tikrųjų pavargo?
Kas gi atsitiko? Bėda turbūt ne Kajokas. Esmė turbūt ta, kad gyvendamas fekalinės kultūros mieste, kur Nemunas taip nešvankiai bučiuoja Nerį, poetas tapo energetinio sąmokslo auka. Visokie Kauno puspoečiai, pradedant ruseckaite ir baigiant rudžiansku, be saiko jodydami jo stilistiką, sukelia kažkokį vakuumą ir bejėgystę. Visokie vampyrai išsiurbia kūrybinę energiją pasyviai stebint ir nieko nedarant, nesisaugojant. Vadinasi, poetas nekaltas – kalta aplinka. Gelbėkit, padėkit. Talentas žūsta!
Viename bulvariniame skaitale radau trumpą skelbimą:
Neatpažįstamai sustiprinu vyrišką orgazmą
(potenciją). Poveikis greitas. Galima išsiųsti
paštu. Vilnius, tel. 8 ~ 684 30 938.
Rekomenduoju! Duokdie geros kraujo apytakos ir spermos!
Keista, nes Kaune gyvena daugiau lietuvių nei tame suzombėjusiame Vilniuje, o stilingų rašytojų kaip nėr, taip nėr. Atrodytų, ir provincija atiduoda geriausią savo kraują, ir vyksta aibės renginių – kur jūs, originalūs poetai?!
O dabar vieni rašo kaip patackas, kiti – kaip kajokas. Viskas. Per penkiolika nepriklausomybės metų neatsirado nė vieno sveikata ir originalumu trykštančio poeto. Tarp jų, kaip ir tarp kitų menžmonių, egzistuoja ta mirtį nešanti nuostata, neva pusę gyvenimo dirbi, kad įgautum vardą, kitą pusę – vardas dirba už tave. Nieko labiau klaidinančio. Vardas – žudo! Jis užliūliuoja, o maitvanagiai tuo metu plėšo pasyvią tavo dvasią.
Dabartinėje suklestėjusioje, dotacijų prifarširuotoje poetinio establišmento leidykloje auginamos tiesiog pasyvios daržovės, nesugebančios sukurti nieko naujo. Naujieji stagnatoriai. Tokia yra visa NKIMPL serija.
Iš tokių poetų kaip Kajokas reikia reikalauti stiprios kūrybos, mat jis senų seniausiai įrodė, kad sugeba. Poetas daugiau ar mažiau yra smėlio laikrodis. Smėlis byra ir byra žemyn. Byra iki galo ir galop sustoja. Svarbu laiku apversti laikrodį, kad viskas vėl prasidėtų iš naujo. Nežinau, kas turi vykdyti šį procesą, nes patys poetai to, atrodo, nesugeba. Anksčiau tai versdavo daryti cenzūra – vis keistis ir kaitalioti kaukes. O dabar neliko draudimų, neliko socialinio vaidmens, neliko rinkos – poetui beveik nėra ką veikti, nebent kovoti su kalba. Ši kova sunki, bet kitos išeities beveik nėra. Bent jau dėl to paties VARDO! Taigi.
2005 12 24