Accessibility Tools


       Įžanginis žodis Liet. Rašytojų Draugijos suruoštame Tomo Venclovos literatūros vakare Kultūros Židinyje New York 1977 kovo 10.

       Praeityje, dar prieš naująją išeivių menininkų bangą, kai kurie iš mūsų tvirtindavo, jog esančios dvi lietuvių literatūros — krašte ir išeivijoje, viena sutepta, kita švari. (Su tuo savaip sutikdavo ir oficialieji kritikai Lietuvoje, nustumdami išeivijos literatūrą į smulkaus šrifto išnašą). Kiti tačiau sakydavo, kad lietuvių literatūra yra viena. Dabar žodžiai tapo kūnais. Aušrą Mariją Jurašienę, Icchoką Merą, Tomą Venclovą dabar nuo tėvynės skiria tūkstančiai mylių, bet jie tebėra tuose pačiuose lietuvių literatūros namuose, kaip ir Jonas Jurašas tebėra po lietuvių teatro ir Vladislovas Žilius po lietuvių dailės stogu. Šis vakaras, kaip ir kiti Tomo Venclovos vakarai, užantspauduoja šią mūsų literatūros, meno vienybę.

       Tomas Venclova teišleido vienintelę poezijos knygą, "Kalbos ženklą", lemtingaisiais 1972 metais. Tačiau jo įnašas į lietuvių literatūrą jau ir platus, ir gilus. Jisai poetas. Jisai vertėjas. Jisai literatūros tyrėjai kritikas.

       Kaip Algirdas Greimas savo tautosakos studijose, Tomas Venclova įdomiai ir vaisingai panaudojo semiotikos — išplėstos kalbotyros teorijos — ir struktūralistinės semantikos metodus. Atmenu, kokį didelį įspūdį man padarė prieš keletą metų "Poezijos pavasaryje" skaitytas jo straipsnis apie "Erdvę ir laiką Kristijono Donelaičio 'Metuose' ". Kaip įžvalgiai jis nagrinėjo "Metų" topografiją, "viršaus/apačios" erdvių semantinę opoziciją. Kiek daug jis atskleidė, nurodydamas archaišką, mitologinį Donelaičio epinės poemos pobūdį. Kaip naujai suskambėjo "Metai", Venclovai nurodžius kai kurių jų ištraukų "kinematografinį" požiūrį.

       Kai kurie struktūralistinio metodo naudotojai literatūroje reiškia kraštutinių pretenzijų, teigia sukūrę griežtąjį mokslą, kuris išaiškinąs kūrinio visumą. Tomas Venclova turi patrauklų saiko jausmą, žino savo metodo ribas ir, jį taikliai pritaikydamas, parodo jo naudingumą.

       Kaip vertėjas, Tomas Venclova prilygsta darbštiesiems ir nagingiesiems Donelaičio būrams. Jo verstųjų poetų sąraše randame T. S. Eliot, George Aiken, Cavafy ir daugelį kitų. Jisai pirmasis supažindino lietuvių skaitytojus su bene įtakingiausio moderniojo romano, James Joyce'o "Ulysses", epizodais. Jisai išvertė avangardinės prancūzų dramos klasikinį veikalą, Alfred Jarry "Karalių Ubą" ir, prieš pat išvykdamas iš Lietuvos, Šekspyro pasakiškąją "Audrą". Venclovos vertimai yra tikslūs ir, drauge, lakūs, individualūs. Jo T. S. Elioto "Nevaisingosios žemės" versiją Metmenyse yra nuodugniai analizavusi Delija Valiukėnaitė, kuri konkrečiai pademonstravo jos kokybę.

       Mūsų jauna literatūra šiame šimtmetyje turėjo įsiurbti įvairius literatūrinės raidos tarpsnius, skubiai suvirškinti sąjūdžius ir sroves, kuriuos kitos literatūros galėjo įsisavinti lėčiau ir patogiau. Toje ypatingoje raidoje aukšto lygio vertimai turi ypatingos svarbos. (Todėl, pavyzdžiui, 19-ame šimtmetyje čekai ir vengrai didžiavosi gerais Šekspyro vertimais, kaip tautiniais laimėjimais. Tokie vertimai tampa tautinės literatūros dalimi, išplečia jos ribas pakelia jos standartus ir įkvepia naujus atsiekimus.

       Vertimų reikšmė dar didesnė pastarųjų trijų dešimtmečių sąlygomis. Tokie vertimai, kaip Venclovos, padėjo izoliuojamai lietuvių raštijai išlaikyti organišką ryšį su pasauline literatūra. Jų pagalba ji galėjo geriau gintis prieš tuos, kurie ją norėjo, ir tebenori, paversti vienos ideologinės sektos ženklynu, vienos ideologijos iliustracija.

       Tomo Venclovos rinkinio pavadinimas, "Kalbos ženklas", sieja jo poeziją su semantika ir semiotika. Ar Venclova mokslininkas neriboja Venclovos poeto? Esu girdėjęs pasisakymų, jog jo poezija esanti perdaug intelektualinė, stokojanti jausmo ir muzikos. Gal būtų tiksliau pasakyti, kad jo poezija kai kuriems mūsų, įpratusiems prie tradiciškai lyrinės ar deklaratyvinės poetinės išraiškos, pirmu žvilgsniu atrodo šiek tiek neįprasta. Ji paprasta ir kartu labai sudėtinga; tarsi permatoma, ir drauge neperžvelgiama. Jis modernus poetas, nes pagrindinė jo poezijos tema yra pati kalba, pati poezija. Skaityti Venclovos eilėraštį — tai leistis į kelionę be smulkaus žemėlapio. Jis neduoda rakto į eilėraščio reikšmę (tokio vienintelio rakto ir nėra). Jo poezijos gamtovaizdis susideda iš sugestyvių, kondensuotų įvaizdžių, iš gausybės asociacijų. Taip, jis minties poetas, bet tai nereiškia, kad jis sausas — jis mintį išjaučia juslėmis ir paverčia ją žodine muzika, kurios sunku neišgirsti. Ieškant jo poetinės giminystės, peršasi Henriko Radausko, Algimanto Mackaus ir Alfonso Nykos-Niliūno vardai. Jis taip pat lyginamas su Česlovu Milašiumi, pas kurį, į Berkeley universitetą, veda jo kelias . . .

       Algirdas Landsbergis
       Aidai, 1977