„...užversta galva rinkosi laimės žvaigždę?“
Su Algirdu Verba susipažinau Vilniuje, „Neringos“ kavinėje. Prie stalelio paukštiškai krypuodamas priėjo Jono Mačiukevičiaus pažįstamas ir be ceremonijų paklausė: „Vyrai, pasiklausykit, ar geras rimas?“
„Girdit, upelis brazda?
Tai Brežnevas skutasi barzdą!“ – padeklamavo.
Jonas pasiūlė sėstis šalia mūsų. Algirdas, spausdamas dešinę, riktelėjo: ,,Daktare, gėriau ir gersiu!“ Po to nusišypsojo, ranka prisidengdamas burną.
Buvo gūdus sovietmetis – brežnevinio marazmo prarajoje visi kybojome tarsi girtas lėlių teatras. Vien Brežnevo personažas ko vertas – dirbtiniu žandikauliu iš aukščiausių tribūnų artikuliuojantis populiarųjį ,,sosiskisiskisiski“, kas turėjo reikšti socialistinį gyvenimą, socialistinius laimėjimus, socializmo pergalę, etc.
Pasak Algirdo, jis jau kelintas mėnuo pylė į dūdą, švęsdamas pirmąjį savo pripažinimą. Už eilėraščių rinkinį (,,Aprišu obelį“, 1980 m.) buvo gavęs komjaunimo premiją. Šmaikštus humoristas turėjo būti žmogus, įpiršęs partiniams bosams Algirdo kandidatūrą. Ne viena ir ne dvi ezopinės kalbos metaforos puikuojasi ,,komjaunuoliškoje“ poeto rinktinėje. Pavyzdžiui: ,,Veidai po šiaurvėjį. O ausys – / Po svetimus žodžius. / Ir brolių dvylika jos – sausių, / tik ar prišauksi juos – kurčius, / Kai vargas lyg ėriukas glausis?“ Arba: ,,Basa, su lino marškiniais – / Atodūsiais sunkiais, / Braškėte braškančiuos vagonuos – / Tarsi daržely – tarp aguonų...“ (p. 43). Šiandieniam jaunimui gal ir reikėtų aiškinti, ką lietuviams reiškė ,,šiaurvėjis“, ,,svetima kalba“, ,,braškantys vagonai...“ Mums – nereikėjo.
Knygoje, beje, rasime ir dar aiškesnių užuominų: ,,Gyvenimas – lyg radijo laidoj / Arba lyg didelėj bėdoj“ (p. 84). Ironiška? Taip, ypač tiems, kurie girdėjo anuomet populiaraus ,,Armėnų radijo“ anekdotus apie vis gerėjantį ir gerėjantį gyvenimą Sovietų Sąjungoje: pakanka savo šaldytuvą įjungti į laidinio radijo rozetę! (Sovietų laikais laidiniai radijo taškai būdavo įrengti kiekviename bute – kaip privalomoji informacijos priemonė.)
Anais laikais, klausydami radijo, privalėjome jaustis turtingiausiais pasaulyje žmonėmis ir tik parduotuvėse grumdavomės eilėse prie jaučių kanopų ar kiaulių pusgalvių, o Algirdas rašė: ,,O rekordo korta, nuo absurdo / Turto kūno poros jau apkurto. / Aikštėse skustos galvos kupra / Skelbs – protesto tvinstanti audra. // Virš galvų, per silpnadvasio ,,netikiu“ / Atbulom ropojantis lunatike, / Kai virš turgaus saulė prasiskleis, / Tai saldžiais apmėtys pagaliais. / Pranašas ranka akmenine / Sau į ausį aukso šaukštą bruka. / – Sotūs, sotūs! – rėkia jau minia / Ir kartoja mostą lyg padūkus“ (p. 84).
Rašyti, jog Algirdas buvo apolitiškas naivuolis, didelis vaikas, betrokštąs tik pasigerti, nedrįsčiau. Juk kol kas puikiausiai atsimename, kokio žmogystos ,,skustos galvos kupra“ ir kokio pranašo ,,ranka akmeninė“ rodė mums kelią į šviesųjį rojų.
Tada Algirdas tebebuvo tvirtas, žvalus, pasitikintis savimi ir nepaisant visų ,,bohemiškų“ išdaigų pelnėsi redakcijose sau duoną. Keletą kartų siūliau jam dėl vaikystėje persirgtos kaulų tuberkuliozės ir avarijoje patirtų kojos lūžių keiptis į medikus, kad būtų pripažintas invalidumas, bet jis vis atidėliojo, nedrįso, gėdijosi savo luošumo.
Yra Algis man pasakojęs ir tokią istoriją... Gerai ,,pavargęs“ po audringos nakties, paryčiais prisėdo A. Verba ant Lenino paminklo postamento Lenino aikštėje (dabar – Lukiškių) ir snūduriuodamas keikiasi... Tačiau anuomet ,,pranašo“ paminklą ir aikštę saugodavo net du milicininkai. Pamatę ,,pažeidėją“, jie tučtuojau atskubėjo artyn, griebė A. Verbą už parankių – ir jau temps į ,,varanoką“. Tuomet Algį nuo penkiolikos parų arešto išgelbėjo užantyje turėta knygelė ,,Aprišu obelį“, kurios 48 puslapyje minimas Leninas.
Deja, nei Poezijos pavasario laureato vardas (1993 m.), nei gražiausiai išleista poeto rinktinė ,,Pilkoji žvaigždė“ neišsuko jo iš priverstinės nakvynės išblaivinimo įstaigoje kiek vėliau. Mat užsirovė ant nepriklausomybės ,,angelų sargų“, nemokėjusių lietuviškai.
,,Laimė, manęs bent jau nemušė, o štai sykiu tenai pakliuvęs Tomas Arūnas Rudokas gerai gavo į skūrą...“ – guodėsi Algis.
Pirmąjį pažinties vakarą baigėme Algirdo nuomojamame kambarėlyje Karoliniškėse. Menu, kaip gražiai ir maloniai mus priėmė jo žmona Nijolė ir kaip įkyriai tuomet dar tik pradedantis poetas Vladas Braziūnas, iš didžiulio portfelio išsitraukęs pluoštą popierių, ilgai skaitė labai nuobodžius eilėraščius.
Mūsų šnekos liejosi iki pusiaunakčio, juk buvome iš vieno krašto, iš Žemaitijos. Algirdą nustebino, jog aš turiu jo pirmąją knygelę ,,Pakelės žalumos“ (1977 m.).
Rytą, užkirtę Nijolės keptos skanios kiaušinienės su kaimiškais lašinukais, išėjome į miestą. Mums bevalgant Algirdas dar spėjo perskaityti naujausią eilėraštį. Vienui vieną! Bet po to vis klausinėjo: ,,Kaip tau atrodo? Ar viskas gerai? Tik sakyk atvirai!“
,,Saturno“ parduotuvėje mudu nusipirkome alaus ir čia pat, netoli fontano, šnekučiuodamiesi smagiai gurkšnojome. Viešai geriančius alų arba rankiojančius tuščius butelius milicininkai anuomet žaibu sugaudydavo ir grūsdavo į ,,varanokus“, kad negadintų miesto ,,veido“. Bet mūsų kompanijai pasisekė: pro šalį nepralėkė jokie stribai. Sakau „kompanijai“, nes Algirdas rankos mostu prisišaukė kažin kokį tipelį gerokai „paglamžytu“ veidu.
,,Ar matai, kaip jam sunku? – klausė manęs. – Tai Martinaitis, dailininkas iš Kauno...“ Matyt, buvau išpūtęs akis iš nuostabos, kad žmogus gali taip godžiai užsiversti butelį. Algio ištiestą alaus butelį...
,,Ką, šitiek jau nugyvenai, o dar nežinai, kas yra ,,pachmielas?“ – stebėjosi.
Po pietų susitikome, kaip taręsi, prie ,,Žinijos“ lektoriumo, į kurį buvau atsiųstas iš Šakių. Man šovė į galvą pramuštgalviška mintis: galime prasimanyti pinigų! Juk kartu su manimi atvažiavęs politrukas iš paskaitų ,,nusimuilino“ anksčiau ir liko jo komandiruotpinigiai. O išmokėdavo juos čia pat, salėje, užtekdavo pasakyti pavardę ir pasirašyti kasos lape.
Tačiau Algirdas užsispyrė: na, jau ne, jis nebus joks Šakių politrukas. Atsistojo atokiau ir lūkuriavo manęs. Mintis, kad reikės kažką apgauti, vertė jį muistytis, šluostytis prakaitą ir valyti rasojančius akinių stiklus.
Pagaliau sulaukiau savo eilės. Pasirašiau, gavau pinigus. O kai kasininkė pasiteiravo, kur esąs mano „kolega“ iš Šakių, parodžiau į Algirdą.
Kasininkė tuojau rikteli: ,,Draugas, netrukdykite! Paskubėkite!“
Algirdas suglumęs. Prisliūkina ir tyliai klausia: ,,Kokia pavardė? Kokia pavardė?“
Vos sulaikau juoką. Negaliu žodžio ištarti. Kasininkė atskaičiuoja rublius. Algis vis dar negali patikėti:
,,Čia man? Ar tikrai man?“
,,Rašykitės greičiau. Mažiau gerti reikia“, – pyksta moteriškė.
Algirdas keverzoja parašą…
Jis atsigavo tik ,,Neringoje“. Bet pagrasino: ,,Daktare, daugiau taip niekados nedaryk!“
Kai grįžau iš komandiruotės, į Šakius vis atlėkdavo Algirdo atvirlaiškiai. Dažniausiai – švenčių proga.
O vieną popietę skambina man į chirurginį skyrių Šakių partkomo darbuotoja ir klausia: ,,Ar pažįstate
,,Valstiečių laikraščio“ žurnalistą Algirdą Verbą?“ – ,,Taip!“ – ,,Na, ir prišokdino mus, prašydamas surasti jam poetą Aleksą…“
Tai buvo džiugus mudviejų susitikimas. Kartu aplankėme Prano Vaičaičio kapą Sintautų kapinėse, pavaikščiojome po Kudirkos Naumiestį. Algirdas stebėjosi ne tik per pokario žiaurumus išlikusiu paminklu Vincui Kudirkai, bet ir mokytojos Natalijos Manikienės įrengtu ir išpuoselėtu muziejumi. Pasiklausėme ,,Tautiškos giesmės“, kitų eilėraščių magnetofoninio įrašo, kuriuos, pasak mokytojos, ant kelių klūpodamas įskaitė aktorius Petras Venslovas. Vėliau, perėję garsiuoju tiltu per Šešupę, nulenkėme galvas prie mokytojos išpuoselėto Vinco Kudirkos kapo.
Kai 1983 m. persikėliau gyventi į Vilnių, tapome su Algirdu Verba neperskiriamais bičiuliais.
Keista ir įdomi buvo mudviejų bičiulystė. ,,Daktare, – sakydavo jis, – tu iš mano gyvenimo gali kelias disertacijas parašyti“.
Algis ilgai negalėjo suprasti, kaip gydytojas gali mesti gerai apmokamą skyriaus vedėjo darbą rajone ir ryžtis skurdui Vilniuje, kada viską tenka pradėti iš pradžių.
Jis nuolatos prisimindavo savąsias odisėjas Raseiniuose ir Kaune. Šalti būstai, nuolatinis badmiriavimas – tokia buvo dar nepripažinto poeto pradžia.
Vilniuje Algis kurį laiką irgi gyveno nekūrenamoje sodo pašiūrėje, kurioje užšaldavo vanduo ir apšarmodavo ūsai. Prausdavosi sniegu arba rankose tirpstančiu varvekliu. Reikia tik stebėtis, kad paskui jį į Vilnių atvažiavo žmona Nijolė, kad nepabūgo kartu vargelio vargti, rūpinosi savuoju girtuoklėliu iki paskutinės gyenimo minutės.
Aš ir dabar nepaliauju žavėtis Nijolės Verbienės tvirtybe. Vargu ar kuri kita moteris būtų ištvėrusi užsispyrusį, visiškai buitimi nesirūpinantį, bet kokius patogumus ir „šeimyninio lizdelio“ jaukumą niekinantį vyrą. O juk Algirdas iki paskutinės žemiškojo gyvenimo akimirkos buvo ištikimas pagrindiniams principams: laužyti tradicinį švelnumą, niekinti miesčionišką patogumą, nekęsti pataikūnų ir prisitaikėlių. „Aš esu mužikas iš Nemakščių! – mėgdavo sakyti. – Žiūrėk, kokios tvirtos mano letenos. Tu pabandyk, daktare, nulenkti mano ranką! Pabandyk!“
Algirdas buvo įvairialypė asmenybė. Viešumoje mėgdavo šokiruoti, gąsdinti savo įžūlumu, aštriu žodžiu, net ir keiksmu. Daugelis manydavo jį esant piktą, ironišką – tokį, kuriam nusispjaut į prieraišumą, švelnumą, gailestį. Deja, tai buvo tik kaukė, slepianti vienišą ir liūdną širdį. Ne kartą mačiau, kaip tiesia gana solidų pinigą senutei, parduotuvėje skaičiuojančiai variokus.
Žvėryno močiutės nenorėdavo imti pinigų, bet Algirdas jas įkalbėdavo. Jis nešiojosi širdyje didelę skolą. Skolą savo motinai, kurią pirmą kartą pabučiavo tik atsisveikindamas – jau gulinčią karste. ,,Sušiktas auklėjimas sanatorijoje, į kurią patekau dar vaikas, mane padarė atšiaurų tėvams, – sakydavo jis. – Jie juk darė iš mūsų korčiaginus... Tai baisus kompleksas“.
Esame su Algirdu daug vakarų, iki giliausių išnaktų, diskutavę apie politiką, sportą ir moteris. Tačiau pagrindinė šnekų tema vis dėlto buvo literatūra.
Ilgainiui suvokiau, kad Algis su kiekvienu, ypač su rašančiaisiais, kalbėdavosi skirtingai. Gana greitai perpratęs žmogaus natūrą, jis stengdavosi kuo daugiau apie kolegą sužinoti, išsiaiškinti vieno ar kito poelgio motyvus, suprasti, kodėl žmogus rašo būtent taip, o ne kitaip.
Nors deklaravo vienišumą, bičiulių nestigo. Net ir giliai įsisirgęs, jau nebekeldamas kojos iš namų, žinojo visas miesto, literatūros ir politikos naujienas. Ypač artimas A. Verbai žmogus buvo Leonidas Jacinevičius. Mėgo Romą Daugirdą, Ričardą Gavelį, Antaną A. Jonyną. Bičiulių ir pažįstamų prigimtiniais vardais nevadindavo, visiems sugalvodavo pravardes. L. Jacinevičių vadino Levu, V. Kukulą – Kukučiu, A. A. Jonyną – Antanėliu, A. Balbierių – Plikiu, o paslaugų žmogelį iš Žvėryno – Dzūku... Pas A. Verbą dar lankydavosi Latvis, Ašarėlė, Partizanė... Ankštame butelyje glaudėsi giminaičiai: Sliekas, Kotovskis. Aš Algirdui visuomet buvau „daktaras“.
Stebėdavausi: buityje ir kasdieniame bendravime su artimaisiais toks pagiežingas, toks piktas, dažnai savo šnekomis traumuodavęs sūnų, žiūrėk, jau pradeda pasakoti nuostabiausius dalykus apie artimuosius – žmoną, sūnų, marčią...
Jaunystėje Algirdo būta imlaus ir racionalaus žmogaus. Mokykloje pasižymėjo kaip puikus matematikas, gerai piešė. Už keletą pažįstamų bendraamžių, stojančių į aukštąsias mokyklas, net matematikos ir fizikos egzaminus išlaikė... „Ai, pakeisdavom nuotrauką – ir aš jau nebe Verba, o koks nors Jonaitis! Bet pakurstė mane velnias su ta poezija... Jinai man lyg koks prakeiksmas, daktare! Būčiau dabar matematikos profesorius“, – juokaudavo kartais.
Ironija, deja, slėpė saviplaką. Sunkios lyg Žemaitijos akmenys patirtos nuoskaudos. Poeto gyvenimas iš tiesų buvo prakeiksmas – jam pačiam, artimiesiems ir... mylimosioms. O prasidėjo viskas nuo pienburnio paistalynių, anot paties A. Verbos. Eilėraščiai, skirti pirmajai meilei – Šilutės vaikų kaulų ir sąnarių tuberkuliozės sanatorijoje sutiktai mergaitei...
Luošo žmogaus patirtis, lydėjusi Algirdą visą gyvenimą, labai jį žeidė. Kelerius metus išbuvęs prikaustytas prie lovos, vėliau pagijo, tačiau negalia liko. Ypač sunkiai Algirdas reaguodavo į aplinkinių gailestį. „Geriau jau, kai tiesiai šviesiai! Eini pakviesti merginos per šokius, o jinai nusisuka. Arba drebia: su klišais nešoku!“
Tačiau pirmosios meilės išdavystę, susiruošęs aplankyti Šiauliuose gyvenančią mergaitę iš sanatorijos laikų, Algis priėmė labai skaudžiai: „Jau buvau vidurinę baigęs... Pasiskolinau brolio kareivišką kepurę ir ryžausi. Bet kai susitikome, kai pamačiau... Jinai – tikra gražuolė, o aš – luošys, Kvazimodas! Va ir viskas, ir meilės nebėr, daktare, baba, tiutiū, kaip sakoma – išgaravo! Einu palei Šiaulių geležinkelio bėgius ir neapleidžia mintis – šokti po traukiniu“.
Po to, kai atsivežiau Algirdą į Veliuoną, į gimtąją Antkalnę, sakydavo: „Kaip aš tau pavydžiu tėviškės! Mano Arglaičiuose, tėvų namelio vietoje – tik žvyro karjero duobė“.
,,Ak, traktoriaus Troja, kieno / Šešėlis, nykus ir klastingas, / Išdeginęs sodą, įstrigo / It gerklose – karštas skiemuo?“ – eilutės iš rinkinio ,,Ugnies ūgis“.
„Koks ūgis jūsų ugnies?“
Geriantis žmogus, nesvarbu ar jis pateptasis, poetas, ar valkatėlė, visada ieško priežasties, pateisinančios girtuoklystę. Algirdas iš pradžių ketino alkoholiu „ištrinti“ jaunystėje įsikaltus ar mokytojų įkaltus stereotipus.
Po pirmosios publikacijos ,,Nemune“, pasak jo, pagaliau pasijutęs poetu, važiuodavo į kapines. Ten rašydamas „laužydavo savyje Antano Venclovos dvasią“.
Nežabota gėrimo karuselė įsisuko kiek vėliau, kai be alkoholio jau netverdavo nė dienos, kai nebeliko laiko moralinėms pagirioms, o reikėjo skubėti kuo greičiau gesinti kūne ir sieloje atsivėrusią sacharą...
Daugelis pamena, kad Algirdui ant lūpų nuolatos virpėdavo dvieilis ar ketureilis. Toks praktiškas buvo jo įprotis – nepamiršti rimo, sąskambio, eilėraštį slepiančios minties. Įvairias minčių nuotrupas jis nešiodavosi ilgokai. Užrašydavo viską tik tuomet, kai išsiblaivydavo.
Rašydamas ,,Ugnies ūgį“ (1985 m.) negėrė, anot jo paties: „Nebūk šuns pypas, atsiprašant. Šimtas gramų ,,Žarijoje“ ar du alaus bokalai ,,Tauro rage“ – tai jau gėrimas?“
Algiui klaikiai reikėdavo perskaityti kam nors, ką neseniai, vos prieš valandą parašydavo. Klausytoju galėjo tapti tiek kolega, tiek aludėje greta sėdintis žmogelis. Man tekdavo naujų eilėraščių klausytis kasdien. Paskambindavo į ligoninę (medicinos seserys jau iš balso pažinojo Verbą!) ir neleisdavo padėti ragelio. Dar maldaudavo, kad grįždamas po budėjimo namo būtinai užeičiau. Tada dar kartą viską perskaitydavo ir prašydavo „įvertinimo“. Pasiutusiai jautriai reaguodavo į kiekvieną mano diletantišką pastabą.
Būdavo ir dar kitaip: jau atsisveikinom, aš važiuoju namo, bet lipdamas laiptais į trečiąjį aukštą išgirstu nerimstantį telefoną... Kas daugiau bus? Algirdas!
,,Kol tu važiavai, klausyk, ką parašiau“, – džiūgauja.
Prie „Ugnies ūgio“ sėdėjo vos trejetą savaičių. Visus, norinčiuosius su juo išgerti, vydavo lauk. Pats būdamas blaivas, baisiai nemėgo įmetusių...
Galėčiau paliudyti, kaip iš Algio namų Žvėryne buvo išprašyti Juozas Marcinkevičius, Ramūnas Kasparavičius, Jurgis Kunčinas, Juozas Erlickas... Kartą ir man kliuvo: užsukau ,,linksmas“, tai A. Verba ne tik nesutiko paragauti mano atsineštų lauktuvių, bet ir duris parodė. Palydėjo – iki savo namo laukujų! – ir ilgai žiūrėjo pavymui, ar nesumanysiu grįžti, o kitą dieną pasakojo, jog aš jo kilimėlį sujaukęs ir apskritai buvęs „baisiai nekultūringas“.
Kokius rašytojus Algirdas nuolatos skaitinėdavo?
Osipą Mandelštamą, Mariną Cvetajavą, Aną Achmatovą. Kai kurias knygas pats turėjo, kitas skolindavosi iš manęs. Dažnai vartydavo Antano ir Jono Juškų surinktų liaudies dainų tomus. Giliai stalčiuje slėpė sesers jam padovanotą, dar prieškariu leistą Bibliją. Niekam jos nerodydavo, kad nepavogtų. Buvau šią knygą pasiskolinęs – savaitei, bet privalėjau sutartu laiku grąžinti. (Leidinys mane labai domino dėl ilgų ir gilių arkivyskpo Skvirecko paaiškinimų.)
Algirdas nuodugniai skaitydavo ir lietuvių šiuolaikinę poeziją, o apie daugelį autorių turėjo tvirtą nuomonę. Ne visada drįsdavo savuosius vertinimus išsakyti viešai. Giliai širdyje nešiojosi nuoskaudą dėl Marcelijaus Martinaičio pastabos... Pasak Algirdo, Marcelijus išvadinęs jį grafomanu – tai galbūt ir buvo vėlyvo A. Verbos debiuto priežastis. Akmens užantyje jis vis dėlto nelaikė, tačiau atsimindavo šį „liūdną faktą“ gana dažnai.
Ar tikėjo Algirdas Dievą?
Sesuo, gyvenanti Viduklėje, padovanojo jam didoką kryžių, kuris visą laiką kabojo šalia poeto lovos. Savo akimis mačiau ir ausimis girdėjau, kaip atsisukdavo į sesers dovaną susikeikęs: ,,Viešpatie, ne tau taikau! Atsiprašau!“
Tuo metu jis dar bandydavo prasimanyti vieną kitą rublį bendradarbiaudamas ,,Valstiečių laikraštyje“. Jį gerbė ir rėmė vyriausiasis redaktorius Jonas Švoba, pavaduotojas Antanas Naujokaitis. Pastarasis ir vėliau, Algirdui jau visiškai pasiligojus, aplankydavo poetą namuose.
Kartais Algirdas ,,reketuodavo“ vyresniuosius rašytojus: ,,Tamsta klasike, prašyčiau poetui...“
Ne sykį savotiškai žavėdamasis prisiminė, kad jaunas būdamas Saulius Šaltenis, protestuodamas prieš valdžios proteguojamą sovietinių eiliakalių grafomaniją, vieno ,,klasiko“ knygeles dykai dalijo Vilniaus tualete. Gal tų prisiminimų paskatintas, jau sunkokai bepavaikščiodamas, paskambino ministrui S. Šalteniui ir paprašė „paramos“. Kad kuo greičiau pasiektų skolintoją, sėdo į taksi. Bet S. Šaltenis supyko, kad A. Verba girtas, ir atsisakė ,,skolinti“. Taksistas, laukiantis prie ministerijos, griežtai laužia: mokėk! O Algirdo kišenėse vėjai švilpia...
„Kaip alpėjau aš vakaru gražiuoju, ir rausvos dulkės mito manimi...“
Netikiu, kad alkoholis gali būti kūrybos variklis, nors kai kas ir bando tai įrodinėti. Poezijos maistas ir variklis yra meilė, aistra, susižavėjimas, neapykanta, skausmas, tuštuma, išdavystė...
Teatleidžia man Algirdo Verbos našlė, bet privalau šiek tiek kilstelėti užuolaidą, dengiančią ir „slėpinių duris“. Paskutiniaisiais metais, beje, Nijolė galutinai susitaikė su savo poeto „nuotykiais“, kurie dažniausiai tebuvo vien gražūs žaidimai, fantazijos, įsikalbėjimai. Fantazuodamas – o dar jei pasirinktoji „mūza“ bent truputėlį padėdavo! – Algirdas jausdavosi pakylėtas. Netyčia tapau jo „nuodėmklausiu“ ir „sąmokslininku“.
Kartą mudu su Jonu Strielkūnu ir keliomis moteriškėmis – vieną jų pavadinkime Regina Coeli (knygos ,,Orkestro duobė“ skyriaus pavadinimas)! – nusibeldėme į Žvėryną pas Algirdą. Prie kuklių vaišių stalo įkaitusi Regina C. apsikabino Algirdo kelius, apgaubė juos čigoniška savo skara ir pradėjo dainuoti romansus. Algirdui tai – didelis nuotykis.
„Nuotykio įkarštyje“ susitinku jį, traukiantį Lenino (dabar – Gedimino) prospektu, ir kviečiu užeiti į ,,Suokalbį“. Neina. Stebiuosi neatsistebiu, aiškinu, jog aš vaišinu... Ne – ir viskas! Kad Algirdas atsisakytų šimto gramų! Neįtikėtina... Bet matau: lyg kažkoks nesavas. Klausiu, kas atsitiko. „Ai, batai spaudžia, nutrynė kojos mažąjį pirštelį... Važiuosiu namo“, – meluoja.
Po valandos sutinku jį su Regina C. bevaikštinėjantį paneriais. Jautrioji poeto širdis neatlaikė, susileido ne juokais – net keletą savaičių buvau praradęs bičiulį.
Reginos C. būta tvirtos moteriškės, jei gebėjo Algirdą ant rankų pernešti per Nerį į Vingio parką... Ek, vyručiai! Ar bent vieną iš mūsų kada nors moteriškės ant rankų nešiojo? Va dėl ko pasipylė eilėraščiai. Ne paikas seilėjimasis, o „verbiški“ posmai – aštrūs, kontrastingi, šiurpinantys poniutes ar gražuolius pusiaužydrius intelektualus: „Tenai šviesus juoduojantis šedevras, / Kuriam – tu manyje, aš tavyje, / O kaimo bobos pildavo ten dervą, / Jei sesė virsdavo paleistuve“. Arba: ,,Štai plaukia tavo spindinti galva, / Kol palengva, kol amžinai ištirpsta, / Kokia esi graži tu negyva, / Ir kaip gražiai pamėlę lūpos sirpsta“ (,,Orkestro duobė“).
Meilė buvo antrasis Algirdo prakeikimas.
Jaunystėje apvylė merginą, nes sutartu laiku nespėjo į metrikacijos skyrių... Ta mergina, nors ir įskaudinta, nepaliovė mylėjusi – vėliau, kai Algirdas jau sunkokai sirgo, atvažiuodavo iš Vokietijos aplankyti poeto ir, pasak Verbos, kartu paverkti dėl nelaimingų gyvenimų.
Jis mokėjo verkti. Gal matė Algį verkiantį ir Regina Coeli, po vieno pobūvio išėjusi su kitu? Tuomet, pamenu, jis kaip vaikas raudojo: „Kodėl ji mane paliko? Kodėl?“ Kiek nurimęs prisiminė ženklus, kurie, anot jo, ir prišaukę nelaimę. Pasakojo apie pastipusią žiurkę, rastą sofoje, ant kurios ilsėjosi du kūnai, apie virvės kilpą, besisupančią virš įsimylėjėlių Vingio parke...
Algirdo nebedžiugino nei Poezijos pavasario laureato diplomas, nei laureato ąžuolo vainikas. Amžinoji viltis – ne vien kvailių, bet ir įsimylėjėlių motina. Juo labiau kai įsimyli toks naivuolis tyraširdis poetas.
Ak, moterys, negailestingosios ir tvirtosios! Jums šlovė – mums prakeiksmas.
Norėdamas paguosti ir pralinksminti Algirdą, kartą sugalvojau, kaip dabar suprantu, kvailą pokštą. Tada jis klaikiai gėrė, beveik neišsiblaivydavo, o žmona Nijolė neįsileisdavo į butą jokių lankytojų. Bet mane įsileido – pasinaudojau gydytojo privilegija. Atsivežiau ir ,,Suokalbyje“ prišnekintą jauną poetę. Radome Algį nugrimzdusį į pagirių sapnus. Sakau merginai: lėtai nusileisk ant Algirdo ir pabučiuok į lūpas. A. Verba nubudo ir nesuprasdamas kas vyksta suriko: ,,Viešpatie!“ Suskubo ieškoti akinių, o niekur neranda – mums juokai...
„Daktare, daktare... O aš maniau, kad angelas iš dangaus nusileido“, – tiek teištarė liūdnai sutrikęs.
Vos ne vos įkalbėjau važiuoti su manimi, nes buvo visiškai išsekęs. Pasiguldžiau į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę. Kad ir kaip keista, neieškojo alkoholio. Net jei kuris lankytojas ir pasiūlydavo, atsisakydavo.
Ligoninėje Algirdas tapo medicinos seserų numylėtiniu. Jos jam virdavo kavą, vaišindavo skanumynais ir sakydavo, jog nuoširdesnio ir mandagesnio ligonio nėra mačiusios. Tada nufotografavau jį su sesute Vilma, o Liudvikas Jakimavičius atspausdino tą nuotrauką ,,7 meno dienose“ kartu su naujausiais Algirdo eilėraščiais...
Bet vos tiktai grįžo namo, kitą dieną jau skambina man: ,,Daktare, šūdas ta tavo medicina, vis vien gerti negaliu!“
Pagulėjęs ligoninėje Algirdas pasitempdavo, būdavo žvalesnis, mėgdavo išeiti į Vilnių. Ir ne bet kaip apsirengęs, o būtinai su kostiumu, baltais marškiniais ir kaklaraiščiu. Brolio dovanotą kostiumą taupė Poezijos pavasarių išvykoms. Tiesa, Poezijos pavasario laureato ąžuolų vainiką gavo dar vilkėdamas Eduardo Selelionio kostiumu, kurį atidavė velionio našlė. „Kostiumas geras, nors ir vidutinių gabumų poeto“, – šmaikštavo laureatas.
Tačiau netrukus jis vėl puolė save akivaizdžiai naikinti. Nuolatos kartodavo: ,,Šlykščiai save eikvoju, bet kitaip negaliu. Man reikia užsidegti, įsiusti, tik tada rašosi“.
Iš tiesų jis gaudydavo detales žvelgdamas pro langą Žvėryne, Vytauto gatvėje. Jam buvo būtini laiko ženklai. Galbūt skaitęs vieną kitą Arthuro Rimbaud eilėraštį, savo pasaulėjauta darėsi kažkuo panašus į jį. Pavyzdžiui, šiferio stogas, kuris matėsi pro langą, jam priminė pabėgėlių šonkaulius. Senutė balkone, džiaustanti skalbinius, buvo poetinė žiežirba, įskelianti eilėraščio ugnį.
„Gal kūną smėlis man švelniau apsems...“
Paskutiniaisiais metais poetas prarado norą spausdinti kūrybą. Tekdavo ilgokai Algirdą įkalbinėti, kad duotų eilėraščių savaitraščiams, „Poezijos pavasariui“. Suradau galimybę finansuoti ir išleisti jo eilėraščių rinkinį „Orkestro duobė“ (1996 m.).
Gerokai atšipus poetinei klausai ir susilpnėjus šauniam įtūžiui, jis pradėjo įkyriai šnekėti apie savižudybę. Iš pradžių tai atrodė tarsi šmaikšti poeto poza, skirta laikraščiams, o gal ir valdžiai pagąsdinti, kad duotų stipendiją. Bet iš tikrųjų žmogų kaustė baimė – pasiligoti ir ilgam atgulti ant patalo. Vis kartodavo: bijau vėžio, pakaruoklio mirtis neestetiška, tablečių neapkenčiu, duokit pistoletą!
O kartą leptelėjo: „Gal tu, daktare, išrašytum man kalio cianido?“
Savižudybei pasirinko alkoholį. Guosdavosi: kai gerai prisigeriu, vis tikiu ryte neatsibusiąs.
Deja, deja... Tvirta žemaičio prigimtis priešinosi poeto valiai. Gyveno vienu vieninteliu rūpesčiu: kaip nusipirkti degtinės, kaip sukaupti jos atsargų nakčiai?
Padėdavo paprastas žmogutis, darbininkas. Dzūkas iš Žvėryno. Jis aprūpindavo A. Verbą ir gėrimu, ir užkanda.
Įsiminė bene viena paskutiniųjų Algirdo savarankiškų kelionių į Nemakščius...
Vis nedavė man ramybės: palydėk į autobusų stotį, padėk nusipirkti bilietą, važiuosiu pas žmonos seserį Renę. (Beje, ši moteris labai gailėjo Algirdo ir dažną vasarą paglobodavo.) Tačiau kiekvieną sykį, kai tik ateidavau – žinoma, iš anksto susitaręs, jog šiandien jis jau „tikrai tikrai pasiruošęs važiuoti!“ – rasdavau girtą...
Kažkas kitas palydėjo Algirdą iki stoties. Bet kelionėje jis užmigo ir atsibudo Klaipėdoje, be cento kišenėje. Išgelbėjo ramentai. Šiaip ne taip pavyko kito autobuso vairuotoją įtikinti, kad be pinigų pavėžėtų iki Raseinių...
Jau buvo vidurnaktis, tamsu, aplinkui – nė gyvos dvasios, kai jis vos ne vos išrepečkojo iš autobuso ant greitkelio. Iki brolio namų – galas kelio. Bandė stabdyti pro šalį lekiančius automobilius, niekas nesustojo. Šalta, kojas gelia...
,,Žinai, ką padariau, daktare? Atsiguliau vidury gatvės, išskėčiau rankas su ramentais, – pasakojo Algirdas. – Užmuš? Tegul užmuša... Vis viena turės sustoti!“
Sustojo kažkokie skustagalviai. Algirdas aiškino jiems esąs poetas, kartojo savo pavardę, tačiau nė vienas tokio rašytojo nežinojo, bet iki brolio nuvežė.
Kankynė baigėsi? Galima ilsėtis jaukiame kambary? Bet Algirdui – klaiki nemiga, širdis vartosi, burnoje – sachara. Aptinka brolio bufetėlyje mažutyčių suvenyrinių gėrimų buteliukų, pradeda ragauti... Išragauja visus, pajunta didžiausią gėdą ir švintant pabėga iš brolio – ramentais pasiramstydamas klibinkščiuoja pas seserį, gyvenančią Viduklėje. ,,Daktare, kas mane tokį gali mylėti? Aš jiems gėdą darau“, – guodžiasi jau Vilniuje.
„Nepasiduoda“ net visai jau atgulęs į lovą, randa būdų, kaip prasimanyti buteliuką. Prirūko, tarkime, kambarį, kad jau nieko nebematyti, ir skambina į gaisrinę: gelbėkit, degu! Atvažiuoja gaisrininkai, pro langą įlenda su gesintuvais. O Algirdas avinėlio balsu meldžia: ,,Vyrai, aš jus kviečiau, kad buteliuką man atvežtumėt“.
Kaip jis tuomet išsisuko nuo baudos, nežinau. Gal vėl ,,sužaidė“ rašytojo vardu?
Manau, jog vasarą, kai Algirdas gyrėsi parašęs tris poezijos knygas, jį buvo ištikęs insultas, kurio niekas nediognozavo ir negydė. Jis tada gėrė ir rašė, rašė ir gėrė. Iš tų raštų beveik nieko „neišėjo“ – gana banaloki eiliavimai. Tuomet ėmė pūsti žurnalistams muilo burbulus. Girdi, jis visas knygas parašęs girtas būdamas... Vėliau „išėjo iš transo“ ir puikiausiai suvokdamas, jog tai – ne poezija, pradėjo rankraščius naikinti.
Artėjo akivaizdus poeto finišas. Paskutinį kartą matėmės, kai prieš kelionę į Raseinius pas gerąją Renę nuvežiau jam neįgaliųjų vežimėlį.
Atsisveikindamas pasakė: ,,Žinai, daktare, turiu vieną svajonę! Norėčiau sėsti į prabangų automobilį, šalia pasisodinti kokią nors Lietuvos gražuolę, užsirūkyti brangiausią cigaretę, kratyti pelenus pro langelį ir ilgai ilgai važiuoti Žemaičių plentu“.
Veliuona
Nemunas
2006 21 01-07