Renata Šerelytė. MĖLYNBARZDŽIO VAIKAI. – V.: Alma littera, 2008
Baisi pasaka apie Mėlynbarzdį, vaikystėje jos nemėgau. Kaip ir tos, iš „Anglų pasakų“, apie vampyrus, naktimis ateinančius galabyti gyvųjų, – ji buvo aiškiai netikusi manajam baltiškam lietuviškam mentalitetui. Jau geriau ta, kur ateina meška ir paeiliui, kas vakarą, suėda visus, nuo šuniuko iki diedo. Ta meška bent jau savesnė ir atsiklausia prieš kėsindamasi suvalgyti... O pasakos apie mėlynbarzdžius ir uždarus kambarius beigi jaunučių žmonų žudymą – vien už norą žinoti – tegali patikti, matyt, tik kokiems maniakams. Nejučia topteli nedrąsi mintis: kaip ir sistema. Ta sistema, kuriai atskleisti Renatai Šerelytei prireikė šito realistiškai kraupaus įvaizdžio. Nes negali kalbėti apie nežinomą (o jau atėjo tie, kurie tikrai nežino), neturėdamas analogo. Taigi – knyga, apie kurią pirmiau išgirdau nei paskaičiau. Ėmiau į rankas nepatikliai, ir, kas nutinka gan retai, su išankstinės nuomonės šešėliu.
„...upė kviečia, murmėdama požemių kalba, joje daug lietuviškų žodžių, ypač su dvibalsiu „uo“, kurio Čiornomaisko gyventojai negali ištarti: ruduo, vanduo, gelmuo...“ (p. 7). Skenduolės monologas, vienos iš trijų pasakotojų, pasimetusių grotesko, absurdo ir nužmoginimo erdvėje. Autorė iš karto panardina skaitytoją į paradoksalių palyginimų srautą: „Visos upės šniokščia senąja [lietuvių – E. V.] kalba, reikėtų užsiminti draugams, bet vargu ar jie klausysis, juk tai nesuderinama su partijos suvažiavimo nutarimais, kuriuose pabrėžiama valstybinės kalbos reikšmė, bet toje reikšmingoje kalboje nėra vandens dvibalsių, ji atpūsta iš bevandenių tyrų, kiekvieną sykį, ją prarydama, jaučiu smėlio skonį burnoj“ (ten pat). Pamažu susivokiu, kad turbūt viskas šioje knygoje bus aštru, skausminga ir su begale užkoduotos prasmės. Juo toliau – juo aiškiau, kad skaitau ne tą romaną, kuriuo lepinamasi prie rytmečio arbatos puodelio. Tad apsiginkluokime skvarbiu žvilgsniu ir nerkime, nors ir nemaloniai šalta, gūdu ir tik kartais – juokinga. Juokas irgi skausmingas. Kaip mintys ant knygos nugarėlės.
Romanas supintas iš trijų pasakojimo gijų: moters, motinos lietuvės, nesuprastos sovietinės okupacijos laikotarpio emancipantės (šiandien būtų bene aktyvi feministė), dukros ir brolio, kurio savimonė išblaškyta tarp Lietuvos ir Vidurio Rusijos platybių. Kaip vėliau sužinosime, ištikto maniakinės depresijos. Galima paminėti dar keletą herojų – pirmąjį vyrą, silpnavalį alkoholiką Anastazą, pilkųjų vidutinybių sluoksniui priskirtiną anytą, antrąjį vyrą – sadistinių polinkių partinį bendradarbį, paranoiką, mažų mergaičių prievartautoją, o sprendžiant iš subtilių užuominų – dar ir saugumietį Tolį (Anatolijų). Dar – Vidurio Rusijos partijos šulą Bibikovą su isterike žmona, rubuilę pasileidėlę Sonią ir ne rubuilę pasileidėlę Elytę, šviesiaplaukį debilą mažylį – lietuvės išnovytu mentalitetu ir ruso sūnų. Romane aptiksime ir proletariato etaloną – girtą batsiuvį Pašką, isteriškai piktas, visagales sovietinių parduotuvių matronas, visą minią gražučių pionierių, aibę kolūkiečių, moksleivių, partijos ideologų, pedagogų, davatkėlių, maniakų, žudikų, ateistų, pirmininkų, jų sūnų, pirmininkienių, įvairiausių veidmainių ir prisitaikėlių ir kt. spalvingų žmonelių. Net vieną kleboną, nušviestą, beje, iš autentiškai ideologinių tarybinės pilietės pozicijų – romane jis tėra „veidmainis obskurantas“. Žodžiu, spalvingą sovietinės sistemos užkulisių pasaulį. Kuriame maniakų buvo – bet ne TV žiniose. Alkoholikų buvo – bet dažniausiai tūnančių narkologiniuose dispanseriuose, o ir į tuos prievarta suvežtų. Nusikaltimų buvo – bet visi dažniausiai bjaurių „užsienio kapitalistų ir imperialistų“ pasaulyje, o tuometiniame sovietiniame viskas buvo (neva) šviesu, skaidru, moralu... kaip šiandieninėse svajose tų, kas vis dar (o sancta simplicitas!) atsidūsta, esą tada gyventi buvę geriau... Be to, tviskėjo neišpasakyta materialinė etc. gerovė. Nereikėjo net galvoti, nes tą darė visagalė partija, nereikėjo kirptis ilgų plaukų – sugaudavo ir nukirpdavo dėdės milicininkai, už domėjimąsi Rytais kišdavo į beprotnamį, o Vakarais – į KGB rūsį. Už menką nieką pasiūlydavo kelialapį į Černobylį, o už didelį kyšį – į nusmurgusią sanatoriją. Nebuvo net sekso, kaip teisingai pastebi R. Šerelytės herojė. Virš šitos marionečių mozaikos autorė užkelia tuometinį Dievo Apvaizdos pakaitalą – „Bėgu namo per lapkričio gruodą, vis atsisukdamas pažiūrėti, ar virš kultūrnamio dega raudona žvaigždė. Virš salės, virš girtų kolūkiečių, nuorūkų grindų plyšiuose ir kambariuko, kuriame pabaisos kankina mano mamą. Ašaros bėga kartu su snargliais, negaliu sustabdyti nei vienų, nei kitų, pradedu balsu bliauti, ir, kai atsisuku į žvaigždę, matau, kaip ji rūsčiai spindi, nežadėdama man nieko gero, nes esu mažas, silpnas, bijau kankinimų ir slaptų kambariukų, užtat vargu ar atsispirsiu žudantiems jos spinduliams. (...) Netgi ta ilga kelionė traukiniu (...) nereiškė, kad pabėgau nuo žvaigždės, ji švietė virš mūsų visą laiką“ (p. 17).
Raudona žvaigždė vietoj Dievo apvaizdos, partija vietoj šeimos, melas vietoj tiesos, baimė vietoj pagarbos, falsifikuota istorija vietoj tikros, autoritarinis režimas vietoj demokratijos (kurią neretai pakeikiame, a?) ir ideologija visame kame – iškreiptas ir beprasmybės kupinas sovietinės okupacijos laikotarpio pasaulis. A, dar, anot vieno išmintingo žmogaus, iš visur išneštas kryžius ir į jo vietą pastatytas butelis degtinės. Ar gali tokiomis sąlygomis išaugti sveika, nesužalota morališkai, psichologiškai, tautiškai ir pilietiškai visavertė asmenybė? Be abejo, ne. Tad ir siužeto vingiuose maža vertybių, atvirkščiai. Žmonės, praradę žmogiškumą, humanizmą, ir ne veltui taip dažnai lyginami su gyvuliais. Tėvas prasigeria. Motiną suvilioja sadistas saugumietis (tarp kita ko, kodėl čia nejučiomis prisimeni, kaip 1940 m. silpnavališkai, be šūvio atiduota valstybinė Lietuvos nepriklausomybė ir kaip keliolika judų važiavo Stalino saulės ir griežtos vado rankos parvežti?...). Ji iškeliauja jam įkandin su pora mažamečių vaikų. Dar vienas – puskvailis, būsimas vaikų namų augintinis, gimsta Vidurio Rusijoje. Jėgų mesti sadistą vyrą nėra. Priešintis, net kai prievartaujama mažametė dukra – irgi. Nes ji bijo. Baimė – visuotinė, kaip oras.
Kiekvieną herojų ištinka savita raudonos žvaigždės suponuoto kelio variacija. Motina savaip neatitinka sistemos – sanguliauja su vietos partijos šulu, rodos, ir ne vienu. Pirma, su jais „galima“, jie – sistemos žmonės, antra, tai bent jau tokia maišto forma, tegul ir pati kvailiausia, – jei veikėja negali turėti laisvės niekur, tai bent jau išlaisvina savo juslinę prigimtį. Kartkartėmis romane nuskamba koks nors iš sovietinių lozungų – motina taip elgiasi, nes „moterų ir vyrų teisės lygios“. Iš tiesų anaiptol – dažnai tada moteris savo vardu net buto negalėjo gauti, bet tai jau būtų atskira tema. Analogišką pavyzdį matysime vėliau, užaugus dukrai. Pastaroji susipažįsta su atklydėle vėjavaike, sovietmečio tipo hetera pirmininkų sūnums – Elyte. Ši irgi maištauja – suprask, rūko, geria, su bernais duodasi. Turi ir savitą filosofiją, nes supranta herojės norą būti „kitokia“. Beje, kyla natūralus klausimas: kaip šį romaną supras jaunuomenė? Ar nepasirodys viskas pernelyg neįtikima, grubu, ar (įvertinus auklėjamąjį TV ir kitų monų vaidmenį...) susivoks, iš kur tie visi siaubai? Iš patirties – žinia, kad 1990 m. kartai yra neįtikimas net „blato“ fenomenas... Ačiū Dievui. Tačiau tebūnie tai jaunuomenės reikalas.
Lietuvon parsigabenti du vyresni vaikai šiurpina senelę savo ideologinėmis ištarmėmis – jie jau kone tobulas raudonos žvaigždės produktas: „Jis [brolis – E. V.] stovi pačiame kamputyje, suaugusių nustumtas į šalį, ir žiūri tiesiai į objektyvą gilaus nusiminimo kupinomis akimis, o lūpos sučiauptos į siaurą brūkšnį, toks yra partijos kelias“ (19 p.). Sistemos produktui, įsitikinusiam, kad ideologija – vienintelė ir teisinga, neaišku, kaip groteskiškai minėtos ištarmės skamba. Tekstas prisodrintas charakteringo, naiviai filosofiško, humoro. Kandi ironija, sumišusi su grotesku, išlieka savita šios prozininkės „vizitine kortele“: „Juzukas buvo pagalys ratuose ir trukdė riedėti į šviesią ateitį. O Juzienę apskritai reikėtų sudeginti ant laužo, nes raganos jau neperauklėsi, ji tik apsimes ideologiškai paklusnia ir sistemai naudinga – pavyzdžiui, dirbs verpimo ceche ir laimės pereinamąją gairelę, o paskui, pasitaikius progai, vėl išsitrauks kaukolę ir krištolinį rutulį. Senelė baisiai susinervino, kai tai išdrožiau. (...) Prakišau pro durų tarpą „Tiesą“ ir pasakiau, kad nesišluostytų lapu, kur per visą puslapį Brežnevo nuotrauka, nes rukė pajuoduos“ (p. 40–41). Lietuvoje vaikai taip pat svetimi, mat čia irgi raudonos žvaigždės karalija ir nieko naujo. Šeima, kaip institucija, sugriauta, aplink – alkoholizmo, vagysčių, depresijos ir bukumo dykra. O iš kur atsiras tie protingi, jei dauguma išvežti prie Jenisejaus, Laptevų jūros, o likusiesiems baugu prasižioti. Protas, jausmai ir skurdi veiksmų laisvė, kaip suponuoja romanas, – „partinių“ prerogatyva. Mainais į sąžinę. Esu girdėjusi nuomonę apie stojimą į partiją kolūkiuose: stojo tie, vaikeli, kas norėjo lengvai vogti. Pridurti, regis, nėra ką... Iš čia – totalus tarpusavio susvetimėjimas ir demoralizacija. Sistemai tai patogu, nes ten, kur nebėra vertybių, lengva diegti jų surogatą. Atitinkami ir sistemos vaikai, o suaugusiųjų reakcija gimtame (ryšk. – E. V.) krašte situacijos, deja, nepagerina: „Matysit, sunku jam bus mokykloj, kalba tik ruskai, ogi ir tas gyvulys patėvis su taburetės koja bus jam visas smegenis atmušęs! Tėvas po tokių kalbų murksojo nusivylęs, nebežiūrėjo į mane, tik maukė stikliuką po stikliuko, ir aš su siaubu laukiau, kada jis stversis ko nors tinkamo perti ir užsipuls mane, nevykėlį, nepateisinusį jo vilčių. (...) jokių vilčių jis neturėjo, jam ir taip buvo gerai (...) Vaikai, sakė jis, turi augti patys, kaip grybai. Aš jiems tai leidžiu, ir šito visiškai pakanka“ (p. 33). Kaip šauksi – taip atsilieps: „Griežtai pasižiūrėjau į gulintį tėvą ir nusprendžiau, kad šitas žmogus man ideologiškai svetimas, o tai, kad turiu gyventi su juo po vienu stogu, yra tiesiog aplinkybių sutapimas, ir aš pasistengsiu tas aplinkybes pakeisti“ (p. 41). Tai – sesers pozicija. Brolis nuosaikesnis, jautresnis ir pažeidžiamesnis. Vis dėlto paveikti visi. Antai jis, vengdamas stoti į pionierius, sužino, kad smukęs alkoholikas tėvas.... partinis. Sesuo – aktyvistė (greičiausiai komjaunimo?). Trauktis nėra kur – tik plaukti pasroviui, tad „ant mano krūtinės – raudonas kaklaraištis, kaip du slibino liežuviai“ (p. 51).
Erdvė, kurią patrauklia stilistika formuoja autorė, nestokoja siužeto vingrybių ir išradingumo. Tad homo sovieticus gyvenimo teatre, įrėmintame analogijos su pasaka apie Mėlynbarzdį, suprask, Tolį, apstu intrigų, nihilistinės filosofijos bruožų, desperatiškos kovos už savo vidinį „aš“, netgi meilės. Antai sesers gynybinė reakcija – vidinis maištingas pyktis, kaip „varomoji jėga“. Vėliau, jau brėkštant Sąjūdžiui, paskatinsiantis ją stoti į universitetą, rašyti, savotiškai „prisiglausti“ literatūroje. Brolis įninka skaityti knygas, tačiau jiedu yra per gležni daigeliai sistemos krumpliaračiuose. Švystelėjus menkučiam meilės spindulėliui, mylimoji (naivutė, bet vis tiek – vilties ženklas) džentelmeniško brolio merginimosi nesupranta. Iš kur supras, jei sistemoje nebūna tokios meilės, jei galantiškos frazės – buržuazinė atgyvena? Kritiniais momentais iškyla aštrus tikėjimo poreikis, bet tai prievarta nutolintųjų nuo Dievo neveikia: „...prašau Dievo, nors mane girdi tik raudona žvaigždė ir plokščias pilkas skydas virš debesų su įkalintomis pirmųjų kosmonautų sielomis, nebegalinčiomis ištrūkti į tikrąjį, neaprėpiamą kosmosą (...) žvaigždė neleidžia išvysti tikrųjų visatos spalvų, užtat ryškiais taškais pažymi dirbtinius žemės palydovus ir branduolinių raketų trajektorijas, išraižo tuščią erdvę takais, kuriais mums teks vaikščioti po mirties“ (p. 57).
Sesuo renkasi kitą kelią – niršta ir kabinasi į gyvenimą. Juodu abu kamuoja košmariški sapnai, ir ne tik patėvio iškrypimai ar kraupus mamos karste vaizdas čia kaltas: „niekam negaliu savo sapno papasakoti, nes sapnų karalystėje samariečių gerumas bejėgis, o realybė niekina sapnus ir mirusiuosius, teigdama, kad žemei reikalingi tik gyvieji, nes biologinė gyvybė apčiuopiama ir įvertinama, o laimingos žmonių sielos – tik opijaus sukeltos haliucinacijos“ (p. 45, t. y. „religija – opijus liaudžiai“, sovietinis lozungas. – E. V.). Nebėra atramų, o tos, veidmainiškos partinės – nepasiteisina. Nepritapęs iškreiptoje visuomenėje, šeimoje, kurios kaip ir nėra, darbe, kur visi geria, o jis – ne, šiandienos visuomenėje, kur „šitame „žengime į ateitį ir pasaulį“ jautėsi toks pat svetimas kaip sesuo dideliame mieste, po maniakinių depresijų ir beprotnamio autorės valia brolis nusižudo. Liūdna logiška pabaiga. Sesers kelias iš pažiūros normalesnis: studijos, vyras, vaikai... Betgi kelias, pasirodo, suka ta pačia kryptimi – beprotnamio link, nes įvairovės sistemoje nebuvo duota. Bendruomenės surogatas, t. y. kolūkis, žlunga: „nebeliko nei viešosios pirties – kažkas privatizavo ją už penkis litus – nei vaikų darželio, nei mechaninių dirbtuvių, sugriuvo fermos – tiksliau, patys kolūkiečiai išsitampė viską, ką galėjo išsitampyti, kaltę suversdami Landsbergiui, – grūdų svėrykloje siūravo geltonos svėrės...“ (p. 136). Visi, kas vikrus, skubiai išverčia kailius ir apsiginkluoja naujais politiniais lozungais. Anot herojės, „O pirmininkas?.. Kaip į šitokį nejautrų ir nejudrų kūną, žiemos tvirtovę, galėjo prasiskverbti idealizmo idėjos?.. Juk tai baisu!.. Kodėl jie nelieka ištikimi savo partinei linijai iki galo?.. Perjungiau kanalą“ (p. 202). Broliai Pėckos, vaidinę smogikus pionieriškuose spektakliuose, žudo vienišus senukus, televizija virsta veidmainiško absurdo šou, o trečiąjį brolelį kvailelį Vidurio Rusijoje išugdo... Čia stabtelkim. Trečiasis vaikas ne nuo sadisto Anatolijaus – sekant autorės užuominomis, nuo partijos šulo Bibikovo. Ieškant dekodavimo, galima tokia šifruotė: sadistai kariauja, prievartauja, plėšia ir žudo. Vaisius palieka kiti, atstovaujantys laipteliu aukštesniam intelektui – partijos ideologai. Tiek kūdikius, tiek ir iškreiptas visuomenes. Tačiau sistemai būtini ir vieni, ir kiti. O padariniai? Trečiasis kvailiukas po sovietinių vaikų namų košmaro iš religinio fanatiko, tikro tėvo gan apsukriai idėjiškai apdorotas, virsta naujųjų laikų saugumiečiu. O užuomina į šeimyniškus jausmus – sesers noras susisiekti, parašyti, atsiliepti – neduokdie, dar ir šis pakels ranką prieš save ar prakeiks – gali duoti labai prastų rezultatų. Nes sistema, kaip tas karys raudonarmietis iš vasario 23-iosios plakatų vaikystėje, vis dar budi. Ir su tuo budėjimu susiduria „vaiknamio“ nabagėlis: „Jūs ne tauta, pasakiau. Ir ne tėvynė. Tik buvęs... buvęs... na šitas, čekistas!... Bibikovas mįslingai šyptelėjo. Buvusių nebūna, pasakė. Argi nežinai šito, vaike? Mes niekada neišeiname į pensiją. (...) tu rašyk!... Rašyk jai (seseriai Lietuvon – E.V.) kuo daugiau. Tada ir ji tau parašys... Pasiutusiai įdomu, kaip laikosi ideologiniai darbuotojai atskilusioje respublikoje!... Minėjai, kad sesuo – poetė... Neminėjau, atrėžiau, bet Bibikovas tik giedrai nusišypsojo“ (p. 210). Mėlynbarzdžio padermė gaji, skiesk neskiedęs ją kitataučių genais, tad mažylio svajose – klajokliai, stepės, moterys ir... „Staigus kirtis. Galva rieda nuo pečių. (...) Galiu įsidėti ją į kišenę. Kaip sausainį. Aš kitoks. Kada nors pažvelgsiu jiems į akis ir ramiai, bet išdidžiai tai patvirtinsiu“ (p. 211).
Autorė išradingai sužaidžia vardais ir pavardėmis, antai partinis (ar saugumietis? romane to raudonos žvaigždės „gero“ – per akis) Rusijoje – Bibikovas, o analogiškas Lietuvoje – Bibikauskas, Bibikova – ir Bibikauskienė. Iš dalies autorė teisi – koks skirtumas?..
Daugelis dalykų romane verčia susimąstyti. Kiek totalitarinės sistemos nuosėdų tebeslūgso visuomenėje? Kas slypi po blizgančiu paviršiumi? Kokiomis formomis normalėjančiame pasaulyje išsiraizgo tos pačios sistemos palikimas ir kur veda naivoki mėginimai apsimesti, neva viskas praeityje? Perskaičius pirmąkart, antrąsyk nesinori. Švelnesnės sielos žmonės greičiausiai kraups skaitydami – kokia leksika, keiksmai, koks purvas, ką R. Šerelytė daro! Primityvesnis pirmiausia pastebės perversijas, tuo ir žavėsis – ak, kaip drąsiai parašė... ak, kaip postmoderniai ir nenuvalkiotai, atvirai, kritiškai ir be kaukių etc. Tačiau tikiu, kad pastabūs(-ios) supras ir – kodėl.
Literatūra ir menas