Edmundas Steponaitis gimė vasario 28 (16) dieną 1892 metais Sintautų miestelyje, Suvalkų gub., kur yra kito, taip pat be laiko mirusiojo lietuvių dainiaus, Prano Vaičaičio, kapas.
Edmundo tėvai buvo lietuviai valstiečiai: Simanas ir Uršulė Žukauskytė Steponaičiai. Tėvas buvo kilęs iš Vilkaviškio parapijos, motyna iš Lankeliškio par., Bajorų kaimo (Vilkaviškio ap.). Tėvas tarnavo kitkart kariuomenėje ir dalyvavo Turkę karė; iš kariuomenės sugrįžęs, kokį laiką buvo „akcizninku“ (šmekeriu), metęs tarnauti užsiėmė prekyba. Be Edmundo, buvo dar tris vaikai: broliai Aleksandras ir Vytautas ir sesuo Apolionija.
Tėvai, bodami neturtingi, negalėjo, kad ir norėdami, leisti savo vaikų į mokslus. Taigi ir Edmundas baigė tik pradedamąjį mokslą. Sukakus Edmundui trejiems metams, 1895 metais tėvai persikėlė gyvent iš Sintautų į Naumiestį, gi dar po trijų metu, 1898 m., į Šakius (taip pat Suvalkų gub.). Čia Edmundas tais pačiais metais (1898) ir įstojo į pradedamąją Šakių miesto dviklesę mokyklą, kurią ir baigė 1904 metais. Vyresnioji sesuo, matydama nepaprastą savo broliuko gabumą, ėmė kalbinti tėvus leisti jį toliau mokinties, nors į Veiverių seminariją. Tėvai tam sumanymui nesipriešino, bet Edmundas, baigęs Šakių mokyklą, buvo dar per jaunas stoti į Veiverius. Kad nesėdėjus veltui be darbo pas tėvus, Edmundas Step. pastojo tais pačiais metais pas Šakių kamarninką raštininku, kur buvo tečiau tik 3-4 mėnesius. Tuo laiku, mat, Steponaičių kaimynas, p. Saliamonas Banaitis, gavo leidimą atidaryti Kaune lietuvių spaustuvę ir pasiūlė Edmundui važiuot drauge į Kauną pasimokyt spaustuvės darbo. Edm. noru sutiko, nes jam tatai, anot sesers užrašų (1), pasirodę „nepaprasta“. Taip 1905 m. Edmundas ir iškeliavo į Kauną, S. Banaičio spaustuvėn, kur ir pradėjo mokyties raidžių statymo. Apolionija rašė paskui dar keletą kartų Ed-dui, kad jisai, metęs darbą, važiuotų į Veiverius mokyties, bet jisai atrašė, jog jam spaustuvės darbas patinkąs, mokyties gi galima esą ir kitą darbą dirbant. Taip ir tapo Edm. raidžių statytojum (zeceriu), kuriuo ir buvo jau visą savo neilgą amželį. Vėliau, pažinęs Tolstojaus mokslą, Edmundas, anot sesers liudijimo, buvęs dagi labai patenkintas tuo, kad tapęs darbininku ir jo tikslas buvęs: pasiekti augštesnį mokslą, bet darbininku ir pasilikti.
Edm. Steponaitis be gabumų turėjo dar tą „tvirtą valią“, kurią vienose savo eilėse mini, ir didžiai kantrų norą vis toliau ir daugiau lavinties. Dar mažas būdamas godžiai skaitydavo visokias lietuvių knygeles, „Ūkininką“, „Varpą“ ir t. t. (spauda tuomet dar buvo uždrausta). Paskaitęs keletą knygučių apie astronomiją, labai ją pamilo ir naktimis stovėdavo kartais žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, ketino net visą savo gyvenimą pavesti astronomijos mokslui. Atvažiavęs Kaunan dar uoliau ėmė lavinties, skaityti, nes galėjo čia, žinoma, gauti daug daugiau knygų.
Čia jis labiausiai pamėgo Tolstojų. Pamėgo ir, perskaitęs jo raštus, pasidarė didžiausias Tolstojaus mokslo šalininkas. Ir ne tik, kad perskaitė Tolstojaus veikalus, bet pažino beveik visą rusų literatūrą apie jį; jis ketino, matomai, rašyt lietuviškai Tolstojaus bijografiją, kuriai sutaisė net ir programą. Vienoje savo užrašų sąsiuvinio vietoje jisai surašė šito kią programą: l) Įžanga, 2) Vaiko metai ir Tolstojaus jaunystė, 3) Russo ir „Nechliudovščina", 4) Kaukaze, 5) Ties Sevastopoliu, 6) Peterburge, 7) Jasnoje Polianoje ir užsien., 8) Antroji kelionė užsienin, 9) Rašytojo drama. 10) Šeimyninis gyvenimas, 11) Didžiosios apysakos, 12) Apie Tolstojaus pesimizmą ir rusofilstvą, 13) Krizis, 14) Tolstojaus mokslas, 16) Garbė augštybėje, 16) Pabaiga (Išvedimas). Iš tos sąstatos matyt, kaip nuodugniai mąstė Step. apie didįjį rusų filosofą.
Ypač buvo parūpęs Steponaičiui kareiviavimo klausimas, kaip žiūrėti į jį iš krikščionių etikos žvilgsnio. Kankinamas abejojimų, Step. rašė dėl to dalyko net keletą laiškų į Tolstojų, prašydamas išrišti tuos jo abejojimus. Vieno tokio jo laiško (rodos, antro) juodraštis, rašytas lapkričio 30 d. 1906 m., yra užsilikęs. Nors jis ir labai svarbus Step-čio psichologijai paaiškinti, bet — deja — dėl visiems, turbūt, suprantamų priežasčių kol kas negalime jo čia skelbti. Galiu tik pasakyti, jog iš to laiško matyt, kad Step. buvo jau gavęs vieną laišką iš Tolstojaus, nes taip rašo pabaigoje:
„Ir aš, būdamas tikrai tikintis krikščionis, pildydamas Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus pasakymą: „Prašykite ir bus jums duota, ieškokite ir rasite, bildėkite ir atidarys jums“, prašau Tamstos neatsisakyti — antru kartu gerai paaiškinti — visa nesuprantama toje srityje, už ką aš būsiu Tamstai labai dėkingas“.
Indomu dar vienas dalykas. Kažikokiuo tikslu Step. tame laiške sakosi, prisimygdamas, kad jam tik už vienu metu reikėsią jau eiti kariuomenėn; iš tikruju gi tuomet Steponaičiui tebuvo vos 14 metų ir ligi kareiviavimo buvo dar 7 metai! Gal dėlto taip rašo, kad labiau pamatuot savo abejojimus ir tuo labiau kaip ir priverst Tolstojų jam atsakyti? Gal gėdinos prisipažinti esąs toks jau nas ar bijojo, kad Tolstojus nenorės su tokiuo jaunu vaikinu koresponduoti?!
Ano pirmojo Tolstojaus laiško, apie kurį mini Step. savo laiško juodraštyje, nepasisekė surasti tarp veliuonies laišku.
Bet užsiliko kitas L. Tolstojaus laiškas, rašytas gruodžio 27 dieną tų pačių 1906 m. Ar tai atsakymas į tą antrąjį St-čio laišką, ar gal į trečiąjį — nežinia. Štai tasai laiškas:
Tarp St-čio laiškų surastas dar vienas laiškas iš Jasenkų, bet jau rašytas ne Tolstojaus, tik jo raštininko N. Gusevo, kurį ir išcituosiu čia originale:
Kaip Steponaitis buvo tais laikais sužavėtas Tolstojaus mokslo, liudija dar šitokis paaukojimas (dedikacija) Tolstojui pradėtų, bet nepabaigtų, matyt (nes niekur kitur jų neužtikau), eilių, kurį radau jo užrašų sąsiuvinyje.
Toji dedikacija ir eilių pradžia taip skamba (eiles, matomai, Step. žadėjo pavadinti „Jėzaus akis“):
Jėzaus akis.
Pavedu brangiausiam mano Išganytojui,
broliui Kristuje, Levui Nikolajevičiui Tolstojui.
Galings arelis, išsiveržus iš vergijos su sužeistu sparnu, skrajojo ant tylutės melsvai-žalsvosios marių lygumos! Saulutės ramučiuos spinduliuos jis slėpės nuo žmonijos.
Kas sukliudė toliau rašyt tas eiles ir dėl ko Step. daugiau prie jų nebesugrįžo? Galbūt pajuto dar nebepajėgiąs eilių rašyti, nes tai buvo, turbūt, pirmiausias jo poezijos bandymas.
Iš Tolstojaus raštų Step. išvertė lietuvių kalbon knygelę: „Kaip darbo žmonėms išsiliuosuoti? (Laiškas valstiečiui)“. (2) Išsivertęs tą knygelę, Steponaitis nusiuntė knygutę-originalą ir vertimo rankraštį kun. A. Dambrauskui, kad tas padėtų „Draugijoje“. Kun. Dambrauskas vertimo savo laikraštin nepadėjo ir rankraštį sugrąžino Step-čiui atgal, parašęs jam laiškelį, kuriame pakvietęs Steponaitį užeit pas jį pasikalbėti. Kadangi tasai pakvietimas ir pasikalbėjimas su kun. Dambrausku, kaip tuojau pamatysime, turėjo didelę intaką į Steponaičio pasaulėžiūrą, tai dedu čia ištisai ir tą kun. D. laiškelį:
22/III 07.
Gerbiamasis Pone.
Tolstojaus knygutę ir jos vertimą gavau. Išverstas veikalėlis netinka nei „Draugijai“, nei „Nedėldienio Skaitymui“. Todėl grąžinu jį Tamstai.
Jei kas parašys apie Tolstojų rimtą straipsnį su mielu noru jį „Draugijoj“ patalpinsime. Tamsta rašai „žinokit, kad nei jokios teisingos kritikos jūs ueparašysit“. O man rodos, kad išrodyti Tolstojaus klaidas taip lengva, kad net ir Tamsta pats daugiau pagyvenęs ir plačiau apsiskaitęs galėsi „teisingą“ Tolstojaus kritiką pabriežti.
Jei Tamsta norėtumei platesnių paaiškinimų— dėl ko Tamstos vertimas tapo atmestas, galiu juos Tamstai suteikti ypatiškai. Priimu kasdien nuo 5-6 vakare.
Su tikra pagarba
Kun. A. Dambrauskas.
Gavęs tą laiškelį, Steponaitis nuėjo pas kun. Dambrauską ir po to pasikalbėjimo su „Draugijos” redaktorium, kaip jo sesuo rašo: „permainė savo manymą apie L. Tolstojų, tai yra atšalo, bet suvis nepametė“ (Tolstojaus mokslo). Tą pat sako ir V-t-t-s „Viln. Žinių” 212 Nr. 1908 m., atsiliepdamas dėl p. Pr. Kr. ir kun. A. Civinskio polemikos („Viln. Ž.° ir „Vilt.”) apie Edm. Steponaičio tikėjirno pažvalgas. Kad Step-tis neatsimetė visai nuo Tolstojaus po pasikalbėjimo su kun. D. matyt ir iš to, kad ir po to rašinėjo į Tolstojų, ieškodamas pas jį atsakymo į visokius tikėjimo klausimus, kaip tai rodo anas Gusevo laiškas, rašytas jau spalių mėn. 1907 m.
Šiek tiek atšalęs nuo Tolstojaus, Steponaitis užtat labai pamilo kitą įžymų rusų filosofą-kataliką Vladimirą Solovjovą, kurį, kaip žinome, ir kun. Dambr. didžiai gerbia (gal tai kun. D. ir nukreipė jo domą į Solovjovą?). Pamilęs Solovjovą, Step. pasidarė taip pat karštas jo idėjų platintojas-skelbėjas, kaip pirma Tolstojaus. Vienai savo gerai draugei p-lei E. nusiuntė kartą atvirutę — Solovjovo paveikslėlį (12/VIII 08), parašęs taip:
„Siunčiu Solovjovą. Mylėkite ji, kaip aš ji myliu!. Nors jis ir suteptas dažalalais (ant atvirutės buvo keletas dažalo tašku. L. G.) — nieko: filosofui taip ir reikia“
Edm. St. rinko taip pat medegą ir Solovjovo bijografijai. Buvo net nupiešęs du Solovjovo paveikslu.
Dar viena knyga turėjo didelę intaką į Steponaitį, tai Porembskio „Надо ли питаться мясом?“ Toji knyga teko jam perskaityt 1900 metais ir nuo tų metų Steponaitis pasidaro vegetarijonas, liaunasi visai valgęs mėsą. Artimesnieji stengėsi jį atkalbėti nuo vegetarijanizmo, bet jisai griežtai atsakė vegetarijanizmo nepamesiąs. Tuomet tai, rūpindamos jo sveikata, persikėlė Kaunan jo sesuo; metais anksčiau Kaunan persikėlė jauniausias brolis, Vytautas, kuris pradėjo tuo laiku vaikščioti į gimnaziją. Visi tris apsigyveno prie Viešojo pleciaus, namuose Nr. 34, kur S. Banaičio spaustuvė, ir gyveno čia visą laiką. Apsigyvenus Kaune broliui Vytautui Edmundas visą laiką leido jį, tėvams padedant, iš savo neperdidelio raidžių statytojo uždarbio mokslan gimnazijon; sau beveik nieko nereikalaudavo ir neišleisdavo. Apskritai, į pinigus žiūrėjo Step. kaip į niekam nereikalingą daiktą, jei kas reikdavo pirkti, tai visuomet prašydavo sesers pirkti, pats sau retai imdavo pinigų ir, jei kiek likdavo nuo kokio nors pirkimo — tai parnešęs atiduodavo dažniausia seserei. Būdamas 1907 m. Vilnioje (apie tai pakalbėsime toliau) parašė savo seserei Kaunan prašydamas „pinigų ir tam panašių glupasčių nesiusti“. Jei sau išleizdavo, tai negu tik knygoms pirkties.
Knygas labai mėgo ir nesigailėjo joms skatiko, bet tik knygoms geroms, rimtoms. Taigi jam mirus pasiliko, anot brolio Vytauto, „pusė vežimo knygų“. Be Tolstojaus ir Solovjovo raštų ir visų knygų, kurios jų lietėsi, Steponaitis mėgdavo skaityt ir dailiąją literatūrą, ypač poeziją. Skaitydamas kokią knygą mėgdavo vis daryti išrašas. Ypatingai mėgo rusų poetus: Buniną, Fofanovą ir Nekrasovą. Nekrasovą mėgo, matyt, dėl jo demokratizmo ir žmonijos pamylėjimo, pirmuosius du dėl jų grynojo lirizmo ir stiliaus dailumo. Viename laiške savo gerai pažįstamai p-lei E. rašo „savo Buniną perskaičiau skersai ir išilgai“. Iš naujųjų Europos rašytojų labiausiai mėgo Oskarą Uaildą, kurį, žinoma, skaitė rusų vertimuose. Tokis autorių pasirinkimas iš tikrųjų liudija apie tikrą dailės Steponaičio skonį. Tasai skonis žymu ir iš kitų dalykų. Taip antai Step., jei siųsdavo kam atvirutes, tai vis pasirinkdavo kokią nors dailės reprodukciją (ypač turinčias dar simbolo arba mistikos prasmę). Tokias atvirutes mėgdavo ir pats gauti. Taip antai viename laiškelyje į minėtą jau p-lę E. prašė, bene galėtų ji atsiųsti atvirutę — Boeclino paveikslą „Toteninsel“ (mirusiųjų sala). Kitame laiške, rašytame į tą pačią E., iš Vilniaus 30/V 190S, rašo:
Atleiskit, kad aš siunčiu tokią „fanatišką“, anot Tamstos terminologijos, atvirutę (Ge-Kristus su mokiniais eina į Getsemani sodną. A. G.) Ką jau su manim padarysi!? Vargas su manim!..
Gyvenimą Kaune Step. varė vienodą ir, taip sakant, normalį. Apie 10 vaL keldavo, išgerdavo pieno ir eidavo spaustuvėn į darbą, iš kurio ateidavo 1 valandą pietų valgyt (žinoma, vegeterijoniškų). Popiet eidavo į savo kambarį ir, atsisėdęs prie lango, skaitydavo arba rašydavo. Apie 2 valandą eidavo vėl prie darbo ir pareidavo jau 6 vaL vakarą. Išgėręs pieno arba arbatos, skaitydavo arba rašydavo jau visą vakarą, ar kartais eidavo pasivaikščiot į Aleksoto kalnus. Ten jis turėjo pasirinkęs sau nuolat vieną vietą ir sėdėdavo ten ligi pusiaunakties. Parėjęs namo atsiguldavo ir dar skaitydavo prie užžibintos lempos, šventadieniais tik, kada neidavo į darbą, mėgdavo gulėti ligi 12-tos valandos. Ilgai miegoti — tai buvo venintėlis jo, taip sakant, kūniškas pamėgimas. Šiaip jis, norėdamas pripratinti savo prie visako, dagi kankindavo savo kūną, taip antai, gulėdavo kietai, pasidėjęs sau po galva tik vieną pogalvę, šiltai neapsiklodavo, žiemą sėdėdavo prie atvirojo lango, kol nepamėlynuodavo, taip pat niekuomet nevaikščiodavo žiemą šiltai apsitaisęs, šiaip bet gi higijenos dabojo ir labai mėgo laikyties švarumo.
Savo būdu Edmundas Step. buvo mažai kalbus, bet daug manąs. Didesnių draugijų vengė. Drauge, anot jo sesers, ir norėjo pažinti daug žmonių, ir nenorėjo. Norėjo dėl to, kad galėtų pažint, kokių yra žmonių ir kaip jie mąsto; nenorėjo gi dėl to, nes bijojo, kad susipažinęs su blogais pats nesuklystų. Labiau tečiau mėgo kalbėties ir draugauti su panelėmis, negu su vyriškiais. Kol buvo visai pasidavęs Tolstojaus intekmei, tai nei į teatrą, nei į kokius kitus pasilinksminimus neidavo; paskiau jau eidavo, ir net per šokius pasilikdavo (pvz. lietuvių vakaruose), tečiau pats niekuomet nešokdavo. Į jokias draugijas nepriklausė, politikos partijų nei girdavo, nei peikdavo: jam rūpėjo ne kuri nors politikos programa, ar kas nors lygaus, bet tik dvasios klausimai ir žmogaus-krikščionies uždaviniai, na, ir poezija-dailė. Iš lietuvių visuomenės veikėjų labiausiai gerbė kun. A. Dambrauską ir kun. J. Tumą, su kuriuo, vedant jam „Viltį“, susirašinėdavo.
Kalbant apie Steponaičio dailės skonį ir dvasios palinkimus, negalima nepaminėti, kad jis, be poezijos, be galo mylėjo dar muziką. Muziką jis mėgo apdainuoti ir savo eilėse, gi susirgęs prieš pat mirtį, prašė savo namiškių paaukoti arba parduoti jo daiktus naudai rašytojų ar besimokinančiųjų muzikos. Tik, deja, nekoks tebuvo mirusiojo dainiaus palikimas. „Pinigų — nieko, o knygos, pusė vežimo knygų“, kaip po Edmundo mirties rašė vienam pažįstamui jo brolis, Vytautas.
Kaune gyvendamas Step. draugavosi su taip pat pradedančiais poetais: Jonaičiu ir J. Zaunium (J. Mikuckiu). Bet, kaip minėjau, jisai labiau mėgdavo draugauti su merginomis. Artimiausioji St-čio draugė buvo p-lė E.
Jai jis neturėjo jokių paslapčių ir dalinosi su ja visomis savo žiniomis ir abejojimais. Ju dviejų bičiuolystė, kaip matyt iš St-čio laišku į ją (iš Vilniaus ir Šakių), buvo labiau broliška ir, taip sakant, vidujinė (ir savo laiškuose Step. visuomet ją vadindavo „brangiąja sesele“, save gi „broliuku“), bet gi kai kur matyt ir Eroso valdžios apsireiškimai. Patsai Step. apie savo pažintį ir santykius su E. taip atsišaukė: „Mano pažintis turi didelę svarbumą man, ir jai“.
1908 m. gegužės mėnesį kaži koks pagedęs šuo sukandžiojo Kaune keletą žmonių, tame skaičiuje ir Edmundą Steponaitį. Kauno miesto valdyba išsiuntė visus Vilniun, Pastero klinikon gydyties. Taip tai pakliuvo Vilniun ir Step. Atvažiavo jis Vilniun gegužės 22 dieną. Klinikoje pranešė, kad Vilnioje reikėsią būti 12-ką dienų. Iš to trumpo Step-čio gyvenimo laikotarpio yra užsilikę du laišku ir viena atvirutė, rašyti į p-lę E., kurie taip pat duoda šiandien medegos St-čio ūpui ir būdui pažinti.
„Sesele E.! Aš atsimenu savo pasižadėjimą, — rašo jis pirmajame laiške (3) (rašytas 23/V 08 m.), — parašyti Tamstai ilgą-ilgą laišką, bet, deja, negaliu tai ištesėti. Atvažiavome Vilniun, rodos, antrą valandą. Pastero stotį radome greitai. Priėmė 4 valandą. Tenai išėjo visa istorija: mums pasakė, išskyrus vieną, jog magistratas mokėsiąs tik už gydymą, gi būstą ir valgymą kiekvienas privaląs turėti savo. Visa tai dar nieko —mes turime pažįstamą — bet dėl ko, būtent, iš mūsą visą inkąstųjų Kauno magistratas mokės tiktai už vieną? Tai, man rodos, ir pats biesas, ne tik Saliamonas, nesupras. Bet po velnią tuos niekniekius... Beje dar ne, lukterkite, gydysiuos 12 dienų!.. Na dabar prie reikalo. Vilnių, man rodos, jau visą išvaikščiojau. Jurgio prospekte buvau jau apie penketą kartų. Buvau ir Didžioje, ir kitose gatvėse. Tąsiausi, tąsiausi po miestą, bet pažįstamo nei vieno. Taip ir nakvojau „Versaliūje“. Numeris (9) tamsus, mažutytis, įlenktom lubom. Krosnis ne tai žalias, ne tai mėlynas. Ant sienos oleografija Vereščagino paveikslo: įsivaizdinkite sau augalotą vyriškį, sėdintį ant žirgo ir apsikabinusį ir bučiuojantį pro augštą pinučių tvorą jauną merginą tautiniais rusų rūbais. Aplinkui tylu. Medžiai, krūmai miega. Tiktai žirgas tyliai-tylučiai žvengia... Kambaryje stalelis su žvake ir rašalyne, kurioje vietoj rašalo — tabakas, dvi kėdi, kanapa, geltona geležies lova, štai ir visas mano kambarėlis. Prie to viso dar tamsuma. Lauke dabar (10 val.) gražus, saulėtas rytas, o pas mane lyg prietemos... Bet dabar sudieu: einu pas draugus. Manau, jog greitai surasiu, nes žinau spaustuvę, kur jie dirba, dabar gi kaip tik prasideda darbas. Beje, vakar 8 1/2 val. buvau Puškino skvere. Kur Tamsta tuomet buvai? O dabar ligi pasimatymo— Tamstos broliukas Edia“.
Adresas atsakymui paduotas „Vilties“ redakcijos: „Per „Vilties“ redakciją. Vilnius, Didžioji, 23. Братику Эди“.
Kitam laiške (bene 28/V) Step. aprašo, kaip gyvena Vilniuje:
„Knygų man nereikia dėl to (matyt, E. buvo pasiūlusi jam atsiųsti knygų skaityt, kad nebųtų nuobodu vienam, L.), kad aš seniai savo Buniną perskaičiau skersai ir išilgai, ir dabar vaikščioju skaityklon (prie tos progos dovanokite man, kad aš nepriėmiau Tamstos pasiūlymo atsiųsti man knygų — priežastis, kaip matote, aiški). Taip tat mano reikalai toje srityje kuo puikiausi. Toliau. Baltarūbius namie permainydavau sykį per savaitę. Bet buvo laikai, kuomet aš dėvėjau juos mėnesį ir ilgiau... Netikite? Štai jums ranka... Tat kodėl gi dabar nebegalima būtų tiktai 12 dienų palaukti (jeigu neklystu, tai nebus ir pusės mėnesio). Kaip matote, su baltarūbiais pas mane taip pat puikiai. Ot, tiesa, su mano batais tai vargas: dabar lietus, šlapia — taip ir apskreto jie purvais. Reikės valyti... O pinigai? Su pinigais dar geriau. Gyvenu pas pažįstamą; pusryčiauju ir vakarieniauju taip pat pas jį. Tik pietums išeina 25-36 kap. Dėl ko — paklausite — nevalgau pietų taip pat pas jį. Čia yra mažutytė priežastis, kurios aš nebepasakysiu..? Taip tat visa pas mane gerai, visa puikiai... O dabar... bet Tamsta žiovauji... Ne?.. Puikiai... O dabar aprašysiu visą mano dieną, t. y., ką aš darau, kur vaikščioju, ir t. t., ir t. t.
Pabundu visuomet ar juoko, ar šnekėsio, ar draugo kumščiu pažadintas apie 8 val. Tuojau keliuos. Pusryčius valgome visi drauge ir einame Užupio gatve į Didžiąją. Palei Zavadzkio knygyną atsiskiria vienas (jis ten darbuojas), Didžiosios ir šv. Jono gatvių kerčioje nustojame dar vieno: jisai atvažiavo laikyti kvotimą vyrų gimnazijom. Paskui jau vienas žingsniuoju Šv. Jono ir Trakų gatvėmis Didžiojon Pogulenkon, Pastero gydyklon. Daktaras priima nuo 9 ligi10 val. Jeigu klijontų dar nėra — priima mane, ir po valandėlės „žengiu“ arba atgal, arba skaityklon, arba sodnan. 2-3 val. valgau pietus. 4 val. — vėl pas daktarą, iš kur einu sodnan ir 7 ar 8 val. namon. Gulu 11-12 val. Štai ir visa mano diena. Ką Tamsta į tai pasakysi? Puikus gyvenimas... Vilnius, atkartoju, man visiškai nepatinka, išskyrus sodnus ir Pilies kalną. Kai atsimenu Linksmutį, „тишину немую“ arba „в поздний час мы были с нею в поле“... (tiktai tą pirmąją eilutę) — aš taip pykstu ant to kvailo šunies! “
Atvirutėje (30/V) rašo:
„Gavau Tamstos laiškus šiandien rytą. Kaip perskaičiau, kad Tamstos mama išvažiuoja ir mes, jei būtumėm drauge Kaune, sutikdinėtumėm aušrą — aš taip įsisvajojau, kad vos nepamiršau eiti pas daktarą... „Bet mes dar pakariausim, po velnių!“ — pasako Tnrgenevas. „Bet mes dar pasivaikštinėsime“ (нагуляемся) — manau aš.“
Pas savo seserį Step. vos 26/V parašė ant atvirutės keletą žodžių:
„Gyvenu pas Radzevičius. Pinigų ir tam panašių glupasčių nesiųsti. Adr. per redakciją Viltis. Edm.“
Tų pačių metą vasarą Edmundas, drauge su Apolionija ir Vytautu, nuvyko į Šakius aplankyti tėvą. Iš čia Step. taip pat parašo nemaža laiškų E.: svarbesnius iš dailės atžvilgio skaitytojai ras (išverstus ir rusų kalbos) Steponaičio prozos raštų skyriuje.
Paviešėję visą mėnesį jau žadėjo grįžti Kaunan, bet Edmundui nebuvo jau tatai skirta: staiga susirgęs smegenų liga, tris dienas pasikankinęs, Edmundas Steponaitis persiskyrė, vos gyventi bepradėjęs, su šiuo pasauliu ir amžinai pasiliko Šakiuose. Pasimirė rugpiūčio 6 (19) dieną, vos I6 1/2 metų teturėdamas ir vos tik antrus metus iš viso tesidarbavęs lietuvių raštijoje (Beje, gyvas būdamas Step. niekuomet niekam nemėgdavo girties berašąs, dagi taip artimam žmogui, kaip E., ir tai nesakęs). Susirgęs, Step, pasiprašė kunigą ir, pasak kun. A. Civinskio („Viltis“, Nr. 104, 1908), klausiusiojo paskutinės jo išpažinties, regimu pamaldumu priėmęs šventuosius sakramentus; visą pusvalandį kalbėjosi kun. Civ. su mirštančiuoju apie tikybos dalykus ir išsinešė iš to paskutiniojo jo pasikalbėjimo tokį įspūdį, jog Edm. Steponaitis buvo jau tuo metu „ne Tolstojaus pasekėjas, bet tvirtas katalikas“ (4).
Rugpjūčio 8 (20) d. Edmundo Steponaičio kūnas, dalyvaujant daugybei žmonių, buvo iškilmingai palaidotas Šakių katalikų kapinėse. Vietinio „Šviesos” skyriaus valdybos nariai rugpjūčio 7 (19) d. iš vakaro atnešė kūną bažnyčion, gi ant rytojaus, atlaikius 9 val. rytą gedulų pamaldas, taip pat dideliausiai žmonių miniai (ne vien krikščionių, bet ir žydų) dalyvaujant, nešamas draugų, Edmundo St-čio kūnas nulydėtas buvo į kapus, kur kun. Civinskas pasakė gražią kalbą apie velionies dorą gyvenimą ir nuopelnus. Į laidotuves buvo atvykę iš Kauno p. S. Banaitis ir visi artimiausieji veliuonies draugai, kurie uždėjo, atsivežę, ant kapo gražų vainiką su parašu: „Brangiam Draugui Edmundui Steponaičiui — S. Banaičio spaustuvės raidžių statytojai”; gėlių vainikas buvo padėtas nuo tėvų ir sesers su parašu: „Mylimiausiam sūnui ir broliui Edmundui Steponaičiui”. Šiandien ant Steponaičio kapo pastatytas jo sesers ir brolio rūpesniu gražus akmens paminklas.
Eiles pradėjo rašyti Steponaitis, rodos, 1906 m. Anot jo sesers, pirmutinės jo eilės buvusios pavadintos „Sėjikams”. Steponaitis jas nusiuntė 1907 m. vasarą „Lietuvos Ūkininko" redakcijai, padėjęs po jomis sudėtą iš pirmąją savo pavardės balsių pseudonimą: S. T. Ponaitis (S-t-ponaitis — Steponaitis). Tuo laiku kaip tik aš, būdamas tuomet „L. Ū-ko“ redakcijos nariu, pavaduojau redaktorių ir, atsimenu, tarp kitų atsiustųjų redakcijai raštų užtikau ir tas nežinomo dar niekam vaikino eiles, tikriau, eilių bandymą. Buvo tai, rodos, sekimas Nekrasovo, eilutės buvo labai silpnos ir laikraštin dėti netiko (5). Nenorėdamas tečiau pradedančio poetos savymeilės užgauti ir tuo, galbūt, atstumti nuo darbo naują pajėgą, kurioje vis dėlto pastebėjau jau iš karto gabumą, sutaisiau tuojau šitokį atsakymą, kurį ir padėjau tų metų „L. Ū-ko” 28 Nr.:
S. T. Ponaičiui. Tamstos eilės „Sėjikams” ne visai gerai sueiliuotos: „Dirva liaudinioji“ nesakoma; taip pat netinka tokios galūnės, kaip: nusilpėlis — dirsėmis, Netilps. Tečiau, kaip matyt, galėtumėt rašyti ir geras eiles, tik reikėtų geriau pažinti lietuvių kalbą ir eilių rašymo mokslą (teoriją).
Pomirtiuiame Steponaičio raštų, užrašų ir visokios kitos medegos rinkinyje, kurį gavau iš jo sesers ir brolio Vytauto, šiam leidiniui tvarkyti, užtikau iškirptą iš „L. Ū-ko” ir tą redakcijos atsaką. Matyt, Steponaitis pasilaikė sau tuomet tą numerį. Tasai mažas patarimas, matomai, nepraskambėjo tuščiai. Jau kitais metais Steponaitis taip išmoko rašyti, kad jo eiles matome spausdinamas tokiame laikraštyje, kaip „Viltis”, kuris bent kokių eilių tais laikais nedėdavo. Gi laiške, rašytame jau keliomis dienomis prieš pat mirtį savo draugui Zauniui (J. Mikuckiui), kuris tuo laiku taip pat buvo pradėjęs eiles rašyti, Steponaitis pats duoda jau šitokį patarimą:
„Skaičiau „Vienybėje” tavąjį „Angelą”. Sveikinu, po šimts pypkių! Visada taip rašyk! O ne a la:
Jonelis mylėjo Onelę,
Onelė mylėjo Jonelį
et tutti quanti“, —
Ir tuojau iš šalies prideda:
„Tik tu dabar žiūrėk daugiau į rimus. Negalima rimuoti: „garbės” — „širdies”, „augštai” —„debesiai”, „aukas” —„kančias”.
Kaip jau minėjau, Steponaitis atsidėjęs skaitydavo rusų poetus, ypač klasikus-stilistus, kaip Buninas, Fofanovas ir dar Maikovas, Fetas; iš jaunesniųjų mėgo, rodos, tik vieną lietuvį Baltrušaitį ir net vienas jo eiles lietuvių kalbon išsivertė. Po tų tai poetų-stilistų intekme ir miklinosi, tobulinosi Steponaičio eilių stilius ir, taip sakant, literatūros skonis.
Skaitydamas kokią nors knygą Steponaitis tas vietas, kurios jam labiausiai patikdavo, išsirašinėdavo tam tikran sąsiuvinin; su kuo gi nebesutikdavo, ar kuo pasipiktindavo — darydavo dažnai čia pat ant knygos savo pastebėjimus. Tarp kitko, užsiliko viena tokia jo pabraižinėta knygelė, tai Jovaro „Poezija”, išleista Šiaulių Brevdos. Nedidukė knygelytė (iš viso 30 pusl.) daugiau, kaip 60 vietose pabrankyta: vis sintaksės ir, daugiausia, logikos suklydimai, Steponaičio pastebėti. Kai kur prierašai: „Kodėl?!”, „Taip rašyti galima be galo”, „Maironis” (čia pabrauktas gyvai iš Maironies išimtas išsitarimas), ties eilėmis gi „Duok man išrišimą” Steponaitis, matyt, labai pasipiktinęs parašė: „Pasityčiojimas. Daugiau nieko”. Gi savo užrašų sąsiuvinyje, paskaitęs „Poeziją", įrašė tokią pastabą:
„Tas eilutes skaitant širdį suspaudžia kažikoks skaudus sopulys, vis į galvą lenda klausimas, ar supranta Jovaras, ką daro, ar žino, kokis pasityčiojimas slepias toje parodijoje”...
Iš to viso matyt, kaip rimtai žiurėjo Steponaitis į poeziją, į dailę. Reikalaudamas iš dailininko tikros dailės, Step. visų pirmiausia reikalavo dailės iš savo paties rašinių. Dėlto tai, pirma, kol parašydavo, išsiversdavo kokias nors eilutes, po keletą kartu taisydavo ir perrašinėdavo (prie tos progos pažymėsiu, kad raštas jo buvo dailus, tiesiog, kaligrafiškas); dagi laiškus ir tuos, pirma negu parašydavo „ant čystosios”, perrašinėdavo po kelis kartus, dailindamas stilių. Bet užtat, kad parašydavo laišką, tai imk tiesiog ir dėk beletristikos rinkinėlin.
Stilizuodamas savo raštus, Steponaitis drauge nuolat mokėsi ir lietuvių kalbos. Tuo tikslu skaitydavo ne tik mūsų gerųjų rašytojų veikalus, bet ir gryniausiąjį gyvos kalbos šaltinį: mūsų pasakas ir dainas, išsirašydamas sau visuomet, kur tik radęs kokius mažai žinomus žodžius, išsireiškimus, liet. patarles. Tų metų gi lietuvių orfografiją pažino beveik be klaidų.
Steponaitis mėgino rašyti ir poeziją, ir prozą. Kurią literatūros rūšį, poeziją ar prozą, jisai laikė labiau sava? Kaip žiūrėjo į vieną ir į antrą? Tuos klausimus paaiškina bent kiek Steponaičio laiškas, rašytas „Vilties” redaktoriui kun. Tumui, kovo 4 dieną 1908 m. Štai ką jis rašė:
„Širdingai ačiui už linkėjimus. Siunčiu vėl kelias eilutes ir prozaišką vertimą... Atleiskit, kad aš vis su eilutėmis. Nes pas mane, kaipo darbininką, laisvo laiko ne kažikiek yra. O prie prozaiško veikalėlio reiktų atsidėjimo. Kas kita su eilėmis. Vieną žodį parašei, kada nors kitą pridėjai, pataisei — ir galas! Jeigu man mokėtumėt už rašinius — tai kas kita! Tada, be abejo, šį tą geresnio išperėčiau. Jeigu „Motyna” netilps (6), meldžiu nepatingėti atgal atsiųsti.
Karštai Jus mylintis Edm. St.
P. S. Jei eilės netiks, be gailesčio meskit į Letą, o aš spiaunu ir daugiau rašau”.
Matome iš to laiško, kad Step. prozą kaip ir lyg daugiau vertino ir jog eiles jisai rašė kaip ir ex nocessitate, dėl laiko negalėdamas rašyti prozą, o jausdamas būtinai reikalą bent ką rašyti. Kun. Tumas, kaip kiek toliau pamatysime, kad ir pagyrė jo pirmąsias eiles, bet taip pat patarė geriau rašyti poetišką prozą. Labai galima, kad Steponaitis ir būtų galutinai perėjęs prozon, nes paskutiniais laikais vis daugiau bandė rašyti prozą; gal būt tai ir buvo jo talento tikrasai pašaukimas ir, jam ilgiau pagyvenus, susilauktumėm iš Steponaičio geriausiojo mūsą beletristo, nes iš tų nedaugelio prozos veikalėlių, kuriuos jisai mums paliko, matyt iš tikrųjų didelis lengvumas ir sugebėjimas rašyti prozą (Steponaičio proza daugeliu yra panaši didžiausio mūsų beletristo, Biliūno, prozos stiliui). Ypač, kad Steponaičiui nenusibosdavo, kaip jau sakiau, po keletą kartų rašyti ir perrašinėti kiekvieną dalykėlį bedailinant. Tokio jau jis buvo būdo, kad ką tik darė, tai darė atsidėjęs. Taigi ir eiles rašant, kaip matyt iš jo juodraščio, Steponaičiui anaiptol to „atsidėjimo” netrūko.
Net jau galutinai perrašęs ir nusiuntęs jau rašinį redakcijon, Steponaitis vis dar svarstydavo, sverdavo kiekvieną parašytąjį sakinį, kiekvieną kirtį: taip rūpėjęs jam stiliaus dailumas ir taisyklingumas. Taip antai nusiuntęs jau „Viltin” savo eiles „Poetai”, jisai, prisiminęs vieną abejotinai pastatytą kirtį, rašo, kad ištaisytų jose, jeigu tilps, antroje eilutėje, vietoje „Mirimo agonijoj...” — „Mirties agonijoje...”, „nes, rodos, агония reikia ištarti kirčiu ant „i”. Taip rūpestingai savo eilių tikrai retas poetą težiūri.
Nors pirmas savo eilutes Step. ir buvo nusiuntęs „L. Ū-kan”, bet paskiau, prasilavinęs eilių rašyme, tebesiuntė tik „Vilčiai” ir „Draugijai”. „Vilties” redaktorius kun. J. Tumas iš pirmųjų Steponaičio atsiustų bandymų tuojau pastebėjo tikrą jo talentą. Tečiau padėjo laikraštin ne viską, Steponaitis gi, matyt, buvo atsiuntęs visą pluoštą taip prozos, taip poezijų. Pamatęs, kad ne visa išspausdinta, Step. parašė laišką prašydamas — kas netilps jam sugrąžinti. Į tą laišką Step. gavo iš kun. Tumo atsakymą, rašytą sausio 10 d. 1908 m.:
Gerbiamasis Pone!
Kas tilpo patilpo; tilps ir „Gailėsio šaltinis”. Kitus dalykėlius grąžinu. — Brolau! Talentą turi labai didelį. Eilutės gana vykusios. Jei netalpiname, tai vien dėl to, kad per labai atitraukto turinio, augštos mintis (jos kaip tik tiktų „Draugijai”); mums reiktų lengvesnių ir konkretiškesnių. Vis dėlto geriau bus Tamstai dirbus poetiškoje prozoje. Tik reikia dirbti. Originaliai vaizdeliai labai neužbaigti, kitur labai praskiesti. Bet visur matosi feljetonisto gįslelė, lengvas stilius. Stigtų erudicijos ir įsižiūrėjimo j gerus pavyzdžius: Дорошевич, Немирович-Данченко ir k. Dirbkite daug! Spiaukite, jei mes kartais nepasinaudojame; tai dar nereiškia veikalėlio netikumą... Nenusiminkite: ateis laikas, kada prisieis mums Tamstos rašiniais pasigėrėti.
Visako gero!
Kun. J. Tumas.
Toksai šiltas laiškas, žinoma, tegalėjo tik padrąsinti ir tik dar labiau paskatinti Steponaitį, ir taip labai daug skaičiusį, daugiau skaityti geruosius literatūros raštus ir lavinties.
Dar vieną laišką iš kun. Tumo Steponaitis gavo balandžio mėn. (rašytas bal. 21 d. 1908 m.). Tame laiške kun. T. rašo:
Gerbiamasis!
Ką nors siunčiant į redakciją, visados reikia originalas pasilikti. Redakcijai nesunaudojus, galėtų kaip kitaip sunaudoti. Paprastai, redakcijos tesideri su savo korespondentais, jei prisieina jiems mokėti arba jei gauna kokį didesnį dalyką. Atsakinėti, gavus by kokią smulkmeną, tiesiog negalima. Nepykite! Mes negalime žodžiu susirišti, kad ką nors būtinai indėsime. Ką gauname, laikome: ateina tam tikras laikas, pasijieškome tarboje, kas čia geriau pritiktų. Taip ir su Tamstos rašiniais. Iš Tamstos paskutinių eilučių bene geriau pavyko — iš Ogarevo. Vertimų (beletrist.) beveik nededame, nes gana turime originalinių feljetonų. Bet Turgenievo galės kuomet nors, tarpelį radus, paimti. Gerai būtą visą поэзия в прозе išvertus. Spirti nespiriame.
Visako gero.
K. J. Tumas.
Pirmuoju pseudonimu (S. T. Ponaitis), nepavykus pirmajam bandymui „L. Ū-ke“, Steponaitis daugiau nei nepasirašinėjo. Visas savo eiles „Viltyje” ir „Draug.” jisai žymėjosi kitu pseudonimu, taip pat iš savo pavardės skambėjimo padarytu — Simas Stepas, arba sutrumpinus Sm. Stepas. Tuo pseudonimu Step. pasirašė ir ant vienintėlės jam dar gyvam tebesant (1907 m.) išėjusios jo knygelės: „Gegužės naktis arba Paskendusi. N. V. Gogolio. Vertė Simas Stepas”, kurią jisai išleido pats savo pinigais (iš viso apie 1000 egzempl.). Paskutiniais metais Step. mąstė, matyt, išleisti taip pat ir savo eilių rinkinėlį ir neužilgo prieš mirtį dailiai persirašė ir sutvarkė, kaip spaudon, savo eiles atskiran sąsiuvinin, antgalvio puslapyje padėjęs lotinišką vardą „Per aspera ad astra” ir motto iš šv. Augustino „Išpažinties”. Bet ankstyboji mirtis nebeleido jau to sumanymo įvykinti.
Step. bandė taip pat rašyti ir rusiškai, būtent, bandė šį tą versti rusų kalbon iš lietuvią prozos. Taip antai išvertė Biliūno (kurį labai mėgo) „Liūdną pasaką”, vertė Jasiukaičio „Senį”, užsiliko dar pradėtas rašyti rusiškai straipsnelis apie kun. Jaunį (nekrologas). Visa tai jis žadėjo duoti į Kauno rusų dienrašti „Siev.-Zap. Telegraf” ir net jan buvo nusiuntęs Biliūno apysakaitės pradžią, kaip nurodo jo laiškas (kopija), rašytas Kaune gegužės 15 d. 1908 m. į minėtojo dienraščio redakciją. Paduodu čia išvertęs ir tą laišką:
„Siųsdamas redakcijon pradžią vertimo įžymaus lietuvių beletristo (neseniai mirusio) J. Biliūno apysakos, labai norėčiau žinoti, bene galiu bendradarbiauti ir toliau Tamstų laikraštyje, o taip pat kokią nors žinią apie onorarą — tai vyriausia. Mano vertimai ir eilės lietuvių kalba spausdinamos „Viltyje“ ir t. t.“.
Tiek tai buvo visokių sumanymų, tiek noro pasidarbuoti! Bet mirtis nežiūri nieko ir be gailesčio išrovė iš mūsų tarpo vos tik pradėjusį gyventi ir darbuoties vyrą. Vos tik du metu terašė Step., todėl ne kiek ir galėjo parašyti. Bet ir tai, ką jis suspėjo mums palikti, duoda Steponaičiui vardą mūsų literatūroje. Jo raštai svarbūs mums, kaipo vienas iš pirmųjų naujojo mūsų literatūros periodo žodis. Steponaitis buvo vienas iš pirmųjų mūsų jaunųjų rašytojų, kurie duoda nūn pradžią grynos literatūros sriovei, kurių visų pirmiausias tikslas jau nebe vien žadinimas tautos, visuomenės sąmonės, bet ir gaivinimas, tvėrimas pačios dailiosios mūsų raštijos.
_______________
(1) Edm. Steponaičio bijografijui rašyti ypač daug žinių pasiėmiau iš Edmundo sesers, Apolionijos, patiektų atsiminimų.
(2) Dėl cenzūros žvilgsnių ir jos negalime į šį rinkinį indėti. (L. G.)
(3) Šitas, kaip ir visi kiti p-lei E. laiškai parašyti rusų kalba. (L. G.)
(4) Kun. A. Civ. parašė tą savo atsiminimą apie paskutines Edm. Steponaičio valandas nuginčydamas p. Br. Kr. korespondenciją iš Šakių („Viln. Žin”, Nr. 198, l908), kur p. Br. Kr. buvo parašęs, jog Edm. Step. „tikyboj tvirtai laikėsi L. Tolstojaus mokslo”. Dėl tos p. Br. Kr. korespondencijos ir kun. A. Civ. atsakymo „Viltyje”, „Viln. Žinių” 212 Nr. (1908) gerai žinąs mirusįjį poetą p. V-t-t-s rašo, jog Edm. Step., nors po pasikalbėjimo su kun. Dambrausku „kiek atšalo prie Tolstojaus, bet ne visai, ir lig paskutinių dienų laikėsi šalyje nuo katalikystės, o labiau prielankus buvo L. Tolstojui, bet ne taip „tvirtai”, kaip rašė pon. Br. Kr.” Jo sesuo, Apolionija, savo užrašuose taip sako: „Jis (Edmundas) labai mylėjo Kristų ir dėl to per Kalėdas ir Velykas eidavo į bažnyčią, o taip labai retai eidavo. Iš bažnytinių apeigų niekados nesijuokdavo, ir gerbdavo veikėjus, nežiūrint į jų skirtą” (vadinasi, ir kunigus, ir svietiškius lygiai) ir kitoje vietoje: „Kaip tikėjo paskutiniu laiku, pasakyti negalima, nei „tikras katalikas”, nei „pasekėjas Tolstojaus”, kaip sakė: kad tikėjimai tada geri, jei gyventi pagal juos”. (L. G.)
(5) Tarp Steponaičio rankraščių jų neužtikau. Jeigu tų metų rankraščiai butų nusaugoti L. Ū-ko” archyve, tai tarp jų, galbūt, susirastų ir tos eilės. (L. G.)
(6) Sienkevičiaua „Motynos” vertimas buvo padėtas „Vilties” Nr. 54, 1908 m. (L. G.)
Vilnius. Vasario mėnuo, 1912 m.
Liudas Gira.
E. Steponaičio raštai : pilnas pomirtinis eilių ir prozos rinkinys / tvarkė Liudas Gira, Kaunas 1912.
