Balys Sruoga ankstyvąją poeziją kūrė visą pirmąjį XX a. dešimtmetį (rinkinys Saulė ir smiltys pasirodė 1920 m., Dievų takais – 1923 m.). Aptariamuoju laikotarpiu rašytojas ne tik rašė eiles, bet ir dirbo kritikos srityje bei vertė vokiečių romantikų ir rusų simbolistų, vakarietiškojo simbolizmo bei Rytų šalių poeziją. Jaunasis poetas, studijuodamas Rusijoje, buvo tiesiog įsijautęs į simbolizmo atmosferą, kuria tuo laiku alsavo Maskvos literatūriniai salonai, skaitė rusų simbolistų eiles, jas vertė. Sruogą ypač domino soliarinė poetika — išvertė K. Balmonto Будем как солнце, Viač. Ivanovo Prooemion, A. Achmatovos eilėraštį Память о солнце в сердце слабеет, iš K. Balmonto vertimų knygos į lietuvių kalbą išvertė daug Rytų poezijos: Saulei himnas, Tekančios saulės rytų šalies žiburėliai ir kt. Ne vienas literatūrologas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad būtent Balys Sruoga – ne tik demoniškai paslaptingas, bet ir vienas saulėčiausių, skaidriausių lietuvių poetų. 1930 m. E. Radzikauskas (L. Gira) teigė, kad žvelgiant į XX a. pirmos pusės lietuvių poeziją, „saulės poeto“ vardas labiausiai tiktų Sruogai, nes jis vienas pirmųjų uždegė „saulės kulto gabiją“ (Radzikauskas, 1930, 248-258). Deja, vėliau šis darbas, išsamiai nagrinėjantis žvaigždės ir saulės glorifikacijos tradiciją lietuvių literatūroje, nebuvo tęsiamas.
Soliarinės poetikos tema Sruogos poezijoje XX a. antrosios pusės literatūrologų darbuose analizuota gana fragmentiškai. Nagrinėtas Sruogos ankstyvosios poezijos rinkinių dažnumų žodynas. Juo remiantis, galima kalbėti apie poeto saulės įvaizdžių analizės prasmingumą – į eilėraščiuose dažniausiai vartojamų daiktavardžių dešimtuką įeina dangus, vėjas, daina, saulė, siela, žemė, banga, goda, širdis (paraleliai eina naktis) (Šimčikaitė, Budrytė, 1971). K. Nastopka yra rašęs apie Sruogos lyrikoje ryškėjančią poeto ir paukščio paralelę, kuri atskleidžia bendriausias mitologines bei estetines lyrinio subjekto dvasines vertes. Jas konkretizuoja jūrinė metafora, kuri, literatūrologo pastebėjimu, tampa ne tik tekančios ir nusileidžiančios saulės emblemomis, bet ir sietina su eschatologiniu atgimimu, pasaulio atnaujinimu pasitelkus argonautų mitą, aktualizuotą A. Belo (Nastopka, 1985, 173). G. Viliūnas dažnus saulės įvaizdžius Sruogos lyrikoje susiejo su „[...] būties slėpiningumo ir begalybės pajauta, eilėraščio atitolimu nuo buities, [...] labai išaugusiu neišsakymo, simbolinių nuorodų vaidmeniu [...]“ ir laiko simbolizmo požymiu (Viliūnas, 2003, 25). Sruogos ir rusų simbolistų estetikos bei poetikos bendrumus yra aptarę V. Galinis, A. Jakštas, V. Jocaitis, A. Venclova, S. Valiulis, V. Kubilius, A. Šargorodskis, A. Samulionis. Saulės simbolikos prasmines paraleles rusų simbolistų ir Sruogos poezijoje atidžiau yra nagrinėjęs tik R. Šilbajoris (1992, 55-73). Kritikai labiau akcentavo Sruogos folklorinę saulės įvaizdžio raišką, tik keli yra atidžiau aptarę šalia mitologinių ir stiprius filosofinius saulės simbolikos impulsus.
Minėtos aplinkybės paskatino įsigilinti į Sruogos tekstus, bandant atskleisti soliarinės poetikos (saulės įvaizdžių ir simbolių) įvairovę. Pasirinkti analitinis bei komparatyvistinis metodai turėtų garantuoti tokių tyrinėjimų prasmingumą. Laikantis postmodernios kultūrinės žiūros, neakcentuojama ryški skirtis tarp įvaizdžio ir simbolio, jie suvokiami kaip autoriaus poetikos dalis. Įvaizdis pasižymi reikšmės platumu, vartojamas labai įvairiomis ir net prieštaringomis reikšmėmis – nuo „vaizdo sąmonėje“ iki metaforos, palyginimo, simbolio (Hawthorn, 1998, 144-145). Simboliu laikoma dvilypę reikšmę turinti semantinė struktūra, glaudžiai susijusi su metafora. Metafora traktuojama kaip kalbinis, semantinis simbolio paviršius, dėl panašumo išplečiantis vardo reikšmę, suteikiantis jam vaizdingumo. Simbolyje semantinis lygmuo susijungia su ikisemantiniu klodu, glūdinčiu žmogiškosios patirties gelmėse (Ricoeur, 2000, 59-82).
Sruogos soliarinės poetikos analize taip pat siekiama atskleisti ir kai kuriuos ankstyvojo lietuviškojo modernizmo bruožus. Pastaruoju metu įprastus bandymus modernizmo masyvą skaidyti srovėmis vis dažniau keičia teiginiai, kad modernizmas – tai sąšaukų sąšaukos, kad jis netelpa į kultūrines ar žanrines ribas ir apibūdina meno, kultūros artefaktus bei XX a. nuostatas (Hawthom, 1998, 198). Atsižvelgiant į tai bei remiantis R. Graveso ir L. Riding literatūrinio modernizmo skirstymu į du etapus (XIX a. antrosios pusės, vadinamasis fin-de-siėcle modernizmas ir XX a. modernizmas, vadinamasis vėlyvasis, aukštasis arba avangardistinis) (Graves, Riding, 1927), Sruoga laikytinas ankstyvojo modernizmo, arba XIX a. pabaigos heterogeninio, eklektinio pobūdžio modernizmo, jungiančio daugybę sudėtingo modernumo laikotarpio kūrybinių impulsų, atstovu. Tą rodo ir Sruogos kūrybos recepcija. Kritikų ir literatūros tyrinėtojų jis visą laiką traktuotas daugiau ar mažiau heterogeniškai – kaip dekadentas, formalistas, simbolistas, estetas, netgi hedonistas ir kartu stiprus neoromantikas, kurio kūryboje pinasi idealistinis humanizmas ir romantinė parodija, mimezės apraiškos ir impresionistiškumas, netgi avangardistinio stiliaus elementai. Pats kūrėjas, kalbėdamas apie savo amžininkus, taip pat yra pastebėjęs, kad naujosios lietuvių literatūros proceso neįmanoma tiksliau klasifikuoti, kūrėjus galima vadinti neoromantikais, simbolistais, mistikais, neorealistais ar ekspresionistais (Sruoga, 2001, 109-123). Darytina prielaida, kad Sruogai ir daugumai jo amžininkų buvo būdinga polistilistinė raiška.
Saulę kaip itin aktyvų, daugiasluoksnį ženklą, atveriantį metafizinę erdvę, kaip itin talpų dvasinį simbolį, kurio asociatyviosios prasmės ateina iš Bizantijos laikų, siejasi su Viduramžių saulės kultu, vokiečių romantikų estetika, interpretavo rusų simbolistai. A. Belas yra išskyręs du simbolistinio vaizdavimo tipus, kuriuos, jo nuomone, paaiškina du mitai. Pirmąjį tipą atitinka Helijo mitas, kuris visus šio pasaulio daiktus apšviečia taip, kad jie būna matomi ypač aiškiai, mitas, o antrąjį — Orfėjo, priverčiančio ritmiškai judėti visą negyvąją gamtą, mitas. Pirmuoju atveju kūrybos šviesa atskleidžia gamtoje tai, kas jau yra, antruoju kūrybinė jėga sukuria tai, ko gamtoje nėra (Eentm, 1994, 336). Šie apibūdinimai atitinka rusų ankstyvojo poetinio simbolizmo soliarinę ir lunarinę tendencijas. A. Chanzen—Liovė pastebėjimu, soliarinė poetika pagrįsta papildomumu, iš. kelia gyvenimą, praregėjimą, dinamiką ir tekamumą, beribę amžinybę, organiką, artimumą mitui, aktualizuoja gamtos ir savęs atradimą, individualizaciją, aistrą, jai būdinga ugnies ir spindulio metaforika. Tai priešingybė vėlyvojo simbolizmo lunarinei poetikai, kuri pasižymi distancija, šalčio, spindėjimo metaforika, mirties, beprotybės, saulėlydžių ir urbanistine tematika, nebylystės, neliečiamumo, tuštumos, beaistriškumo, nesusivokimo, belaikiškumo ir akimirkos aktualizacija (XaH3eH-JIeBe, 1999, 46). Sruogos poetinė sistema turi abiejų – ir soliarinio, ir lunarinio – ankstyvojo rusų simbolizmo bruožų. Tačiau galima teigti, kad jo lyriką daug stipriau veikė rusiškasis Helijo tipo mistinis simbolizmas. Sruogos „besaulių“, melancholiškų eilėraščių sąsajos su lunariniu rusų simbolizmu, taip pat ir su dekadentinėmis prancūzų simbolizmo tendencijomis reikalautų atskiro tyrimo.
Ypatinga poetika, duodančia toną ir tolesniam poetiniam kalbėjimui, pasižymi jau įžanginis Saulės ir smilčių eilėraštis Prooemion (graikiškai pavadinimas reiškia įėjimą, pradžią, įžangą, pranašingą ženklą). Ypatinga vertė suteikiama Dievui poeto kūrybinės iniciacijos procese. Akcentuojamas menininko išskirtinumas, vienatvė ir kartu didybė. Jis tampa Saulės pateptuoju, amžinasties naštos sargu, saulė – kūrybiškumo sinonimu. Ji simbolizuoja degimą, aukščiausią kosminį protą, gyvybę teikiantį principą, simbolinį prisikėlimą, tampa struktūrine eilėraščio ašimi, aplink kurią išsidėsto visi kiti lyriniam subjektui svarbūs ženklai (tolis, tyrai, dangus, žemiška lėbonė, takas, bedugnė, ugnis):
Virpėdama žinia dangum atėjo
Nuo Saulės mano.
Plasnoja vėliavos. Dainuoja vėjas
Ir tyrai mano...
Ant aukšto kalno uždegiau žibintą –
Paleidau gandą...
Nuskendo takas, užmaršon pramintas, –
Užliejo gandas...
Žengiu lėbonės žemiškos atmestas,
Pateptas Saulės...
Nešu kaip Dievą amžinasties naštą –
Karūną Saulės...
Iš aukšto kuoro kelias gandas – ugnys
Ir siekia toli...
Ir kas žengsnys — arčiau gaisri bedugnė,
Toliau ir tolis...
Karūna – laužas atpirkimui kurtas –
Per ugnį takas -
Pasauliui – valandos džiaugimos burtą,
Man – Saulės takas!
(Sruoga, 1996, 3).
Pateptasis menininkas nuolat atkartoja amžiną dieviškos saulės kelią. Jis skelbia mirtį pasaulietiškam gyvenimui, simboliškai atgimsta degdamas ir yra pašvenčiamas į dieviškąsias paslaptis. Sudegimas primena ne tik mitinę, bet ir getiškąją romantinio skambesio formulę Mirk ir atgimk. Lyrinio subjekto pasaulėvaizdį formuoja saulės, kaip idealiojo būties prado, sintezė ir prieštara su šiurkščia kasdienybe (taku, bedugnė). Kūrimo / griovimo antinomiją XIX-XX a. sandūroje rusų modernistai bandė išreikšti juodos saulės simboliu. J. Baltrušaitis sukūrė eilėraštį Juoda saulė, įvaizdį varijavo Viač. Ivanovas, N. Gumiliovas, V. Chlebnikovas, O. Mandelštamas, paveikslą paskyrė M. K. Čiurlionis (Juodosios saulės pasaka). Juodoji saulė simbolizavo nusivylimą, artėjančios dvasinės tamsos nuojautas. Su juoda spalva sietą dulkių metafora, reiškianti chaosą, išnykimą, dvasinę tuštumą, entropiją, demoniškumą (F. Sologūbas, V. Merežkovskis). Sruoga savo lyrikoje estetinei lyrinio subjekto ugnies ir saldės vertybinei poetikai priešina subjekto laikinumo, dvasinės mirties poetiką: dulkes ir smiltis.
Poetas lyrinio subjekto / Dievo / gamtos / kūrėjo daugialypės paralelės ypatingumą įvertybina kone religine, itin šventiška simbolika bei estetizuota poetika (dangus, Saulė, vėliava, kalnas, amžinasties takas, žibintas, karūna), iškilmingomis intonacijomis. Vėliavos krikščioniškoje simbolikoje žymi prisikėlimą, tamsybės galių įveikimą, kalnas – sąsają tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulių, žibintas simbolizuoja dvasinį nuskaidrėjimą. Lyrinio subjekto žvilgsnis primena čiurlioniškąjį – nuo kalno, bokšto, iš dangaus, jūroje jam atsiveria beribių plotų reginys. Šis prasminis kontekstas papildo saulės poetikos reikšminį lauką.
S. Valentas, ieškodamas šiame Sruogos eilėraštyje Saulės simbolikos atsikartojimo kalboje, giluminę paronimiką atrado žodžių kuoras, karūna, kurtas bendros morfemos KR variantiškume. Karūnos, jos spindulių ir formos simbolinė reikšmė itin artima saulės, jos spindulių apskritimo simbolikai. Karūna simbolizuoja kilmingumų jėgų šventumą ar iškilmingą išskirtinę padėtį, sielos pirmumą prieš kūnų amžinąjį gyvenimą. O apskritimas ar ratas, kaip ir vainikas, dažnas įvaizdis Sruogos lyrikoje, simbolizuoja saulės amžinumą (Valentas, 1997, 102-111). Senovėje apskritimas, ratas, skritulys simbolizavo ne tik Saulę, šviesą ar Mėnulio pilnatį, bet ir senovės žmogaus vaizdiniuose buvo siejamas su kosmologiniu pasaulio modeliu.
Eilėraščio pavadinimų taip pat ir mitologines konotacijas Sruoga greičiausiai perėmė iš Viač. Ivanovo eilėraščio Prooemion, kurį išvertė į lietuvių kalbą. Šiame eilėraštyje ypatinga mitologine verte pasižymi runos, lyginamos su daina ir saule:
Я не знаю, где он рухнет, льдами вскормленный поток.
Рок ли стройно движут струны
Или лирик – темный рок?
Знаю только эти руны я пою не одинок.
[...] (Sruoga, 2001, 121).
Nežinau, kur dings, prasmegs jos, srovės, ugdytos ledų...
Ar Lemtis stygas sunarsto, ar ir Ji tik iš dainų?..
Juntu viena: šitas runas aš ne vienas skardenu...
[...] (Sruoga, 1998, 95).
Būrimas runomis, populiarus senųjų keltų kultūroje, buvo prieinamas tik išrinktiesiems, daug žinių ir patirties sukaupusiems dvasininkams, kurie mokėjo ne tik pranašauti, bet ir gydyti, suprasti gamtos jėgas, skaityti dangaus ženklus, bendrauti su dvasiomis. įsiskaičius į Sruogos eilėraščius aiškėja, kad jas suprasti gali ir modernus poetas, genijus. Išorinio pasaulio vaizdus jis regi tik kaip ženklus, simbolius, išreiškiančius gilesnę realybę, žmogaus būties visumą. Dauguma simbolistų pasitelkė mitą pirmapradės, vieningos būties tiesai išreikšti, akcentuodami ne sąvokines ir informacines, o magines kalbos potencijas. Poetinė kalba turėjo tapti intuityvaus-maginio pobūdžio giesme-mantra, invokacija į aukštesnę, sąvokomis neišreiškiamą tikrovę. Simbolistai tą sąmoningai demonstravo – Sruogos eilių rinkinys Saulė ir smiltys turi paantraštę Giesmės, aidijos, poemos. Giesmės įvaizdžiui (amžinasties giesmė, nakties giesmė, šventos giesmės, širdies giesmės, baltosios gulbės giesmė, saulėlydžio giesmės, gaivinimas giesmėmis) poetas suteikia ne liturginę, o mitologinę reikšmę. Taigi Sruoga savo įžanginiame eilėraštyje kalba gana sudėtinga simboline kalba. Jo motto bei svarbiausios simbolistinės poezijos prasmės sutelktos būtent eilėraščio saulės poetikoje.
Soliarinės poetikos asociacijų tinklas daugelyje eilėraščių taip pat lemia lyrinio subjekto dvasinio susiliejimo su bendruoju visatos ritmu siekį. Pratęsiant romantinę tradicijų etiniai (asmeniniai, gyvenimiški) poelgiai, patirtis ir pažinimas perkeliami į estetines formas – grožėjimąsi gamta, tautosakine kūryba. Pagal M. Bachtiną, estetiškumas, kaip teorinio ir etinio pažinimo sintezė, visiškai realizuojamas tik mene (Bachtinas, 2002, 336). Vaduodamasis iš romantinių klišių, Sruogos lyrinis subjektas itin dažnai veikia estetizuotoje, idealioje dangaus erdvėje, nuauksintoje ir išdailintoje, kupinoje saulės šviesos (O saulė nukrito / kaip deimantai ryto... / O dega, taip dega skliautai... (Sruoga, 1996, 44). Ji primena rusų „saulės poetų“ eilėraščius, taip pat prancūzų impresionistų šventiškus paveikslus:
Pabėrė auksą
Vakarė saulė
Bangose.
Auksinis tinklas,
Auksinės žuvys...
Luotelis manas,
Irklai, lašai...
Varau luotelį
Srovėj ugninėj.
Iš spinduliu
Dievaitei manai
Pina karūną...
Vėjelis geras
Kėtoja žiedus,
Žarijas žarsto...
Auksinės marės
Auksinės gijos...
Ir be altorių
Gražybės deivei
Pasaulis visas!
Pasaulis visas! (Sruoga, 1996, 55)
Eilėraštyje ryškus simbolistinei poetikai būdingas plaukimo motyvas, impresionistiškai jungiamas su vakarinės saulės sukeltu įspūdžiu. Realybės detalės paverčiamos simbolistiniais šifrais. Apdainuojama pagoniška saulė-dievaitė (be alto– riiį) primena Čiurlionio paveikslo Karalaitės kelionė. Pasaka. Triptikas trečiąją dalį, kuriame dangaus fone nutapytas didžiulis baltas diskas, primenantis gigantišką pienę, įkūnijančią pasaulio grožį. Siame kontekste Gražybės deivė sietina su rusų simbolistų apdainuotu amžinuoju moteriškuoju grožiu, moteriškumu, išgelbėsiančiu pasaulį.
Daugiaprasmio saulės įvaizdžio variantas poeto lyrikoje yra saulėtekis, turintis folklorinio saulėtekio įvaizdžio bruožų, dažnai tapatinamas su žmogaus gyvenimo pradžia, nekasdieniškais įvykiais, liudijantis tikėjimą auginančia saulės galia (Šią naktelę per naktelę / Godą tai godojau. / Rylą auštančią aušrelę / Aiklųjį balnojau) (Sruoga, 1996, 50). Lyrinis subjektas per naktį laukia, kada galės įgyvendinti savo svajones, kada galės pasireikšti jo vyriškumas, užšifruotas simbolišku žirgo balnojimu. Žirgas senovės baltų pasaulėžiūroje reiškė zoomorfinį Saulės pavidalą. Lyrinio subjekto pagalbininkas arkliukas, galintis lakioti dangumi, susijęs su mitinės Aušrinės personažu. Astralinę žirgo simboliką liudija ir Kumelio ar Arklio žvaigždynai bei žvaigždės Dievo Kumeliai. Žirgo simbolis palengvina įpuolimą į transą, ekstazinį sielos skrydį į uždraustus ar nežinomus pasaulius (Senovės baltų simboliai, 1994, 138).
Daugeliui indoeuropietiškų mitų būdinga ugnies ir kraujo poetinė jungtis, simbolizuojanti kūno ir dvasios, tamsos ir šviesos antagonizmą. Mitinėje pasaulėvokoje saulė buvo transformuojama į rausvas žaras, raudonas boružes, rožes, žaizdas, kraują, auksą (Vaitkevičienė, 2001, 24). Raudona spalva – liepsnos, aistros ir vaisingumo, bet kartu ir kraujo, griaunamosios ugnies jėgos spalva. Kraujo raudonumo semantika matriarchatinėje santvarkoje buvo siejama su Didžiąja Pramote, pasaulio gimdytoja, simbolizavo gamtos gyvybę, nuolatinį aukos ratą. Sruogos, kūrybą tapatinusio su degimu (Ugnis atnaujins / gelmes verdenių...; Ir aš-žynys liepsnų vakarių) (Sruoga, 1996, 34, 154), lyrikoje randamos kraujuotos saulės liepsnos, aušros ugnis kraujuota, degantis kraujuotas dangus (Valia ir liepsnos! Dangus su– temęs / trūnija kraujum, ugnim lašėja...; Einu pasidžiaugti, kaip dega kraujuotas dangus) (Sruoga, 1996, 32, 44). Kraujo lašo semantika suteikiama ašarai, rasai ([...] mūsų kraujas ašarotas; Ženk atsargiai, / Žiūrėk in žemę, / Matai – lašai raudoni, balti... U [...] // Rasa ir kraujas – Vien žymės žengsnio...; Žiedo ašaros raudonos – /Kaip akyse —) (Sruoga, 1996, 34, 78, 113), nes vandens lašas, ašara dėl gebėjimo atspindėti šviesą, dėl apvalios formos vizualiai siejasi su saule. O su šviesa susijusi akis, senovėje laikyta saulės dievybės, dvasinio regėjimo simboliu, sielos veidrodžiu. Taigi Sruogos soliarinė poetika, kupina mitologinių konotacijų, reiškia ne tik dvasinę šventę, apeigą, bet atskleidžia ir lyrinio subjekto sielos prieštaringumą.
Sruogos soliarinės poetikos lauke itin sugestyvi saulės / džiaugsmingos sielos paralelė (O sielai taip lengva, kaip vasaros rytą kaip / žiedui purienų tarp saulės bangų!) (Sruoga, 1996, 133) (čia ir kituose posmuose žodžiai paryškinti autorės). Ji galėjo būti perimta iš rusų simbolistų varijuoto žodžių derinio солнце ir сердце. Jį mėgo ne tik K. Balmontas, bet ir Viač. Ivanovas, žavėjęsis viduramžių saulės kultu, taip pat A. Blokas, V. Briusovas, A. Belas, kuris bene sugestyviausiai apdainavo saulės /sielos tapatumą.
V. Daujotytės pastebėjimu, su saulėta Sruogos poezija į lietuvių lyriką intensyviai įsiveržė ir siela, tuo tarpu Maironis deklaravo širdį ir krūtinę (Daujotytė, 1997, 111) (Ir kai saulė sieloj gema – / Saulė paslapty ir lieka. / Ir nežino nieks, kas glūdi – / Sieloj bėda ar dainužė! / [...] / Siela, siela nesiskųskie – / Tik iš skausmo Saulė dega) (Sruoga, 1996, 217). Saulės / sielos tapatinimo esama ir F. Kiršos, P. Vaičiūno, V. Mykolaičio– Putino lyrikoje.
Sruoga nevengia ir slaviško religinių giesmių žodžio dūšia, atėjusio iš šv. Rašto konteksto. Siela ir dūšia žymi žmogaus dvasinį gyvenimą teigiantį principą, asocijuojasi su mąstymu, jutimu, gyvenimu po mirties. Sruogos lyrikoje amžinąją visatos sąrangą atliepia trumpaamžio lyrinio subjekto dvasinė visata (Lauko ramybė paskendo meilėj. / Per žemą saulė karoliais rieda. / Ir dūšioj saulė. Ir dūšia gieda.) (Sruoga, 1996, 196). Cikle Saulėleidžio giesmės pasitelkęs ugnies ir dainos poetiką, poeto / paukščio paralelę, mitologinę jūrinę simboliką, poetas dienos ir nakties, dangaus ir žemės priešybes susieja į sielos / saulės prieštaringą jungtį:
Aš gęstančią saulę, sapnais pašarvotą palydžiu...[...]
Aš sparnus ištiesiu – ugnim pasiliesiu, dausas gi nušviesiu daina![...]
O siela! Ta siela nerimsta...
Lyg jūra bangioji,
Lyg balti verpetai, lyg aras galiūnas taip blaškosi, siunta...
Nurimki! Te saulė nukrinta,
Te žiebiąs danguj pažarai,
Dangus kaip svajonė žydrus ir ugninis tuoj bus tavyje!
(Sruoga, 1996, 41)
Sruogos lyrikoje saulės / sielos poetika glaudžiai susijusi su meilės bei mylimosios simbolika. Sis paralelizmas (Per žemę saulė karoliais rieda. / Laukų ramybė paskendo meilėj (Sruoga, 1996, 196)) artimas A. Feto apdainuotai Pasaulio Saulei, kuri transformavosi į solovjovišką Amžinąją Moterį, apsisiautusią saule. Atėjęs iš Apokalipsės, šis simbolis asocijuotas su moteriškuoju pradu, tikruoju Grožiu, kuriam lemta išgelbėti pasaulį. Sruogos eilėse taip pat ryški rusų simbolistų garbinto amžinojo moteriškumo, išraiškingai atskleisto A. Bloko eilių rinkinyje Cmuxu o Прекрасной Даме (1904), tematika. Sruoga savo mylimojoje sujungė platoniškuosius meilės pradus, susisiekdamas su A. Bloko varijuota ugnies mitologine ir krikščioniška interpretacija:
Siela ugnine,
Dainą ugninę,
Gulbę ir dangų mylėk (Sruoga, 1996, 68).
Saulės / sielos / meilės poetinę paralelę galima rasti ir Sruogos laiškuose sužadėtinei Vandai Daugirdaitei: „Ho-ho Seniai aš tiek Saulės beregėjau. [...]. Saulė mano! Visas kūnas raudonas dega kaip žarijos, rodos [...] žiežirbos trikš, o aš einu į saulę ir ilgas valandas svilinuos. Ir kūnas dar labiau dega. [...] Aš mėgstu, kai nuo saulės spindulių skauda. [...]. Tegu Tavo dūmos būna kaip vėjas, kuris atbėgęs į marių pakrantę [...] sudilgins mano krūtinę. Tegu tavo mintys būna kaip svaigulys, kuris mane iš užuomaršos beprotingam žygiui pažadins. Ir, kad Tu mano meilėj taip apsvaigtum kaip Saulės karštis jauną gėlelę suaugina. Aš noriu, kad Tu manęs pasiilgtum, kad Tu būtum mano mano – mano – Saulėta“ (Sruoga, 1921). Ši poetinė paralelė ryški ir vėlyvojoje Sruogos poezijoje – Giesmėse Viešnelei Žydriajai (Žilinskas, 1997, 176).
Taigi Sruogos saulės įvaizdis bei jo transformaciniai pavidalai labai talpūs, nes leidžia rekonstruoti įvairius kontekstus – mitologinį, romantinį, impresionistinį, simbolistinį. Sykiu saulės poetika išreiškiami ir egzistenciniai lyrinio subjekto varstymai. Saulės, spindulių / dūšios, sielos paralelė glaudžiai susijusi su žiedo, žydėjimo, gėlės įvaizdžiu bei moteriškumo semantika. Gėlė dėl apskritimu išdėstytų žiedlapių dažnai asocijuojasi su saule. Čiurlionio paveiksluose saulė panaši į saulėgrąžą (Saulės sonata. Allegro ir kt.). Lietuvių liaudies mene saulė taip pat dažnai vaizduota gėlės pavidalo. Tačiau neretai Sruogos eilėraščiuose saulės / gėlės paralelė atskleidžiama ne tik platoniškosios meilės poetikos, bet ir prietaringesniame kontekste, pasitelkus kraujo, simbolizuojančio gyvybę ir mirtį, prasmes:
Spinduliai-gijos laukus nusėjo.
Saulėj lelijos. Spindi aguonos,
Kraujuje gausios, saulėj raudonos.
Spinduliai-gijos laukus nusėjo.
Vėjuj pastiko ir palydėjo
Kuždesiai, burtai, pilni malonės,
Saulėj lelijas, kraujuj aguonas,
Sielą-šešėli drebantį vėjuj -–
(Sruoga, 1996, 146).
Lyrinio subjekto dvejones, blaškymąsi tarp dangaus ir žemės, sielos ir kūno sustiprina ir defloracijos motyvas, kai žiedas nuskinamas, nutraukiamas jo nepasikartosiantis žydėjimas {Dar mano žiedas, dar nesukrautas, / O jau nuskintas, o jau nurautas (Sruoga, 1996, 169). Taigi saulės / gėlės paralelė Sruogos poezijoje tampa ne tik dvasinio atsinaujinimo, bet ir baigties įvaizdžiu, moters grožio ir kartu jo nepastovumo, laikinumo simboliu.
Sruoga savo lyrikoje nesustoja ties platoniška meile, subtiliai prabyla ir apie kūniškąją, saulės degimą gretindamas su aistra, antropomorfizuodamas gamtos reiškinius, sujungdamas natūralumą su erotika:
Saulėj paskendęs krantas uolotas.
Mėlynos bangos ir spinduliuotos
Kojas bučiuoja, meilinas, tyli,
Saulėje žvilga, saulėje myli —
Skrenda į tolį, skrenda į gylį,
Spinduliais žvilga, spinduliuos myli.
Mėlynas krantas saulėj paskendo.
Augo – priaugo, brendo – pribrendo
Žemėje vaisiai, sultyse uogos,
Kietos krūtinės, saldėje nuogos —
Žvilga ir kvepia. Kvepia, kvėpuoja
Saulėje nuogos ir spinduliuoja
(Sruoga, 1996, 163).
Saulės / erotiškos sielos paralelės raiška kulminaciją Sruogos eilėse pasiekia, kai poetas saulėtekį gretina su dionisiška apsvaigimo būsena, nepalikdamas jame nė trupučio folkloriškumo, terpdamasis į froidiškąjį geismų ir slaptų aistrų pasaulį, pradėdamas lietuvių poezijoje naują meilės poezijos kokybinį tarpsnį:
Pasisemsiu taurą sulčių,
sielą girdysiu per naktį
kol aušros ugnim kraujuota
girta siela degti ims...
(Sruoga, 1996, 97)
Ir krūtinė įdegta,
Apšerkšnojusi rasa,
Spindi vasaros kaitra
Kraujas vyno svaigume!
Užliūliuosiu kaitrume
Nuogą lauką ir tave!
(Sruoga, 1996, 106)
Taigi, pasitelkęs soliarinę poetiką, Sruoga sujungė mitologiškumą su modernumu. Akivaizdu, kad poetui saulė – tai dvasingumo vertybinis ir semantinis ženklas, perteikęs aktualiausius mitologinius bei filosofinius impulsus, išreiškęs poeto ir lyrinio subjekto idealistinį estetizmą bei humanistinį nusiteikimą. Soliarinė poetika, kupina tautosakinių ir mitologinių reikšmių sykiu leido poetui kalbėti sudėtinga simbolistine bei estetizuota kalba – sekti rusų simbolistais. Saulėtosios poetikos tranformaciniai pavidalai leidžia rekonstruoti įvairius kultūrinius kontekstus. Taigi Sruoga ne tik sekė, bet ir ieškojo savojo kalbėjimo būdo (romantinio, simbolistinio, impresionistinio), siekdamas sujungti tradiciją su modernumu. Žmogiška saulė / siela tampa.ne tik lyrinio subjekto šviesios dvasinės būsenos, amžinųjų vertybių simboliu. Si poetinė paralelė pirmajame rinkinyje atsiskleidžia ir kaip platoniškosios meilės impresijų centras. „Dievų takuose“ ji transformuojama, prisodrinama modernių impulsų ir liudija individualios savimonės laisvėjimą. Soliarinės poetikos akcentai perkeliami nuo folklorinių konotacijų prie bendrakultūrinių filosofinių problemų. Tai rodo, kad lietuviškas ankstyvasis modernizmas savo pasaulėjauta labai nesiskyrė nuo europinės modernistinės pasaulėžiūros. Ne veltui A. Vaičiulaitis akcentavo lietuvių simbolistų ir W. Yeatso, P. Valėiy, C. Claudelio, S. George's pasaulėjautos bendrumus (Vaičiulaitis, 1992, 32). Tačiau raiškos aspektu jis buvo nevienareikšmis, polistilistiškas, kupinas įvairių įtakų ir sykiu ieškantis savitų kalbėjimo būdų. Tai rodo, jog ankstyvasis lietuvių modernizmas turėtų būti aiškinamas ne tik mažame rusų ar prancūzų simbolizmo rate, bet ir heterogeniškame fm-de-siėcle modernizmo bei kartu platesniame kultūriniame lauke, galbūt net įtraukiant į jį Maironį ir už jo esančią Vilniaus romantikų mokyklą vokiečių ir rusų romantizmą.
Literatūra
Daujotytė V. (1997). Trys sakiniai. Kaunas: Šviesa.
Bachtinas M. (2002).Turinio, medžiagos ir formos problema žodžio meno kūryboje, Bachtinas M, Autorius ir herojus: Estetikos darbai. Vilnius: Aidai, p. 316-388.
Graves R., Riding L. (1927). A Survey of Modernist Poetry.
Hawthom J. (1998). Moderniosios literatūros teorijos žinynas. Vilnius: Tyto alba.
Nastopka K. (1985). Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius. Vilnius: Vaga.
Radzikauskas E. (1930). Saulės ir žvaigždės glorifikacija lietuvių poezijoje, Gaisai, Nr. 2, p. 248-258.
Ricoeur P. (2000). Interpretacijos teorija: Diskursas ir reikšmės perteklius. Vilnius: ALK Baltos lankos.
Senovės baltų simboliai (1994). Vilnius: Akademija.
Sruoga B. (1921). B. Sruogos laiškas V. Daugirdaitei. 1921 m. rugsėjo 5 d., Balio ir Vandos Sruogų namai muziejus, P5146.
Sruoga B. (1996). Raštai. T. 1. Vilnius: Alma littera.
Sruoga B. (1998). Raštai. T. 5, kn. 1. Vilnius: Alma littera.
Sruoga B. (2001a). Lietuvių literatūros bruožai, Sruoga B., Raštai. T. 7. Vilnius: Alma littera, p. 118-138.
Šilbajoris R. (1992). Balys Sruoga ir simbolistai, Šilbajoris R., Netekties ženklai. Vilnius: Vaga, 1992, p. 55-73.
Šimčikaitė D., Budrytė B. (1971). „Saulės ir smilčių“, „Dievų takų“ dažnumo žodynai. VVPI.
Vaičiulaitis A. (1992). Literatūrai stabilizuojantis, Vaičiulaitis A., Knygos ir žmonės. Vilnius: Vaga, p. 32-37.
Vaitkevičienė D. (2001). Ugnies metaforos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Valentas S. (1997). Simbolizmas yra amžinas, Valentas S., Lingvistinis pasaulis poezijoje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, p. 102-111.
Viliūnas G. (2003). Modernizmas: XX amžiaus pirmoji pusė ir vidurys. I d. Vilnius: Baltos lankos.
Žilinskas R. (1997). Balys Sruoga „Raštai“ (t. 1 recenzija), Naujasis židinys, Nr. 3/4, p. 175-177.
Filologija. 2006, Nr. 11, p. 8-15
