Pirmoji ir paskutinė statybos inžinieriaus, prasimušusio į aukštosios poezijos kūrėjų gretas, knygutė. Ryškus oranžinis viršelis, minimalistinis dizainas, užpakaliniame viršelyje – stilizuotas Pegasas, žymintis seriją „Pirmoji knyga“. Tiražas – 7000 egz., kaina 19 kp. Pirmajame atvarte – juodbruvo akiniuoto inteligento nuotrauka miglotame geležinkelio bėgių fone, po ja – mokinukiškai suraitytas trumpas parašas. Užpakaliniame atvarte – keli šykštūs sakiniai apie šį žmogų keistu (greičiausiai latvišku) vardu ir pavarde: „Bruno Sangis gimė 1935 m. Marijampolėje (Kapsuke). Ten pat mokėsi pradžios ir vidurinėje mokyklose. Nuo 1952 m. studijavo Kauno politechnikos institute. Pagal specialybę – inžinierius-statybininkas. Pirmieji eilėraščiai pasirodė 1966 m. „Poezijos pavasaryje“.”
Tai iš esmės viskas, ką žinau apie šį nežinomą poetą. Lietuviškame internete slepiasi vos vienas jo eilėraštis. Dar viena ausimi girdėjau, kad B. Sangio kūrybą „atkapstyti“ rengiasi šiandieninis vaižgantas – „deimančiukų ieškotojas“ V. Kukulas. Ir, žinoma, kelis kartus perskaičiau vienintelį šio autoriaus eilėraščių rinkinį „Kryptys“.
Pirmas įspūdis – lyg skaityčiau poeziją, parašytą ne prieš 45 metus, o tiesiog vakar. Vyrauja itin laužytas filosofinis ir egzistencinis verlibras, klasikinių rimuotų ketureilių – vos keletas. Tekstai konstruojami esė principu: konkretus įvykis (arba to įvykio įžvalga) aprengiamas poetizuotų impresijų rūbu ir papuošiamas filosofinių apmąstymų karūna – lėkštai banali buitis virsta giliai egzistencine būtimi. Tradiciškai dominuoja minorinės nuotaikos (ko čia džiaugtis tokiu pasauliu?), tačiau jas dažnai keičia pašaipa, ironija ir sarkazmas (argi ne juokingas tas pasaulio skausmas?).
Štai tipinis (gal kiek banalokas, bet užtat trumpas, telpantis į ankštus „Šatėnus) B. Sangio kūrybos pavyzdys:
Vaikai rašo sniegu ant granitinės sienos papėdės:
„Sigitas + Rita = meilė.“
Lėtai eina praeiviai, sniegas krinta pro aukštą namą,
lėtai tirpsta baltuojančios raidės.
Paskui jie subręs, braižys ir rašys tą žodį
duona, druska, eilėraščiais, sodais, kantrumu, kaitrumu,
paskui jie galbūt įrėš jį balto marmuro antkapiuos,
paskui jie ieškos to žodžio galaktikų tuštumoj...
Na ir kas? – pasakys vieni. – Na, ir nieko. – Sakys kiti.
Tiktai vėl bus vaikai, ir tirpstantis sniegas... ant akmens
(p. 15)
B. Sangio knygutė prašyte prašosi palyginama su kitų dviejų garsių poezijos „statybininkų“ – Algimanto Mikutos ir Gintaro Patacko – pirmosiomis knygomis. Visi trys poetai baigė tą pačią aukštąją technikos mokyklą, bet dėl vienų ar kitų priežasčių persimetė į poeziją. Nedidelis ir jų amžiaus skirtumas: B. Sangis gimė 1935-aisiais, A. Mikuta – 1943-iaisiais, G. Patackas – 1951-aisiais. Be to, šiuos menkus skirtumus beveik išlygina faktas, kad B. Sangis PK išleido gana vėlai, o kiti du poetai – labai anksti. Atrodytų, krauk visus tris į vieną krūvą ir pavadink kokia nors „Poezijos statybininkų“ literatūrine grupe, tačiau to neišeina padaryti dėl itin skirtingos poezijos „mūrijimo“ technologijos. A. Mikuta jaunystėje buvo apimtas industrinės romantikos polėkio, todėl savo eiles „mūrijo“ iš miglose boluojančių bokštinių kranų ir jose išnykstančių geležinkelio bėgių estetikos. G. Patacko, priešingai, šalies industrializavimas nė kiek nemasino, jo poezijos statinys buvo sumūrytas iš „gražių poetinių žodžių“ plytų, tačiau nebuvo užpildytas jokiu turiniu – gryna estetika, ir tiek. B. Sangis greta šių dviejų estetų iškyla kaip intelektualas, teikiantis pirmenybę ne formai, o turiniui.
Tad B. Sangį reikėtų priskirti ne prie mūsų nacionalinės poezijos mokyklos, kuri standartiškai estetizuoja pasaulį, o prie gana specifinės Klaipėdos mokyklos, mėginančios „įbūtinti“ buitį. B. Sangis, mano akimis, yra ne tik klaipėdietiškos „kasdieniškosios būties“ poetikos atstovas, bet netgi ir jos „tėvas“, jau prieš pusę amžiaus traukęs iš gyvenimo paprastas banalybes ir puošęs jas tauriomis būties karūnomis. Žinoma, šiandieniniams Klaipėdos poetams būdingą ironišką ir pernelyg nesureikšmintą „buvimo poetu“ sampratą B. Sangis suvokė kiek kitaip, tačiau daugeliu požymių (eseistinis minimalizmas, buitinė šnekamoji kalba, kasdienybės apologetika) jo kūrybinės idėjos be galo primena G. Grajausko, R. Kmitos ar M. Valiuko tekstuose randamas įžvalgas.
Et, įsileidęs į kvailus poetinių mokyklų aptarimus, nespėjau panagrinėti svarbaus klausimo: kodėl poetas, išleidęs 1 (vieną) neblogą poezijos rinkinį, dažnai amžiams dingsta iš skaitytojų pasaulio? Palieku šį klausimą atvirą (retorinį) ir suteikiu nedidelę užuominą – B. Sangio retorinį eilėraštį „Fanatikai“, kuris, manau, vadovėlinėse programose galėtų ramiai konkuruoti su S. Nėries „Sudeginkit mane kaip raganą“ ir visais kitais mūsų poezijos šedevrais:
Fanatikai
Vadinkit mane – fanatiku.
Vadinkit mane – baisiu.
Šlykštus – gal niūrus nuo vienatvės –
koks esu – toks esu.
Ne iš tų, kurie sąnarius laužė
su krikščioniškom psalmėm burnoj.
Iš tų, kurie švietė ant laužo.
Mano vardas – Bruno.
Tokius jūsų pasaulis maigė
ir bijojo lyg kokių pamišėlių.
Tokiems spjaudė į veidą meilė,
o jie niekad jos nepamiršdavo.
O jie pačio geriausio – ne sau,
jums – lyg deimantų – ėjo ir saugojo,
o jums tik bjauru ir baisiau, –
ką jiems veikt tam pasauly?
Tam pasauly – kur, jeigu jėgų
nebetekęs išsibraukčiau iš jūsų, –
vienas kitas šį tą pajustų,
o po mėnesio – abejingumas?!
Būkit ramūs. Nenorim būt kliūtim
jūsų puotai. Nei duoklės. Nei duonos.
…Jūs nežinot, kaip aišku ir liūdna
sveikstančių išvarytiems donorams.
(p. 27-28)
Šiaurės Atėnai, 2009 11 13