Accessibility Tools


marija_saulaitytemarija_saulaityteSesuo Marija Jurgita Saulaitytė. KAI MES NUTYLAM. Putnam, 1967.

 

„Kai mes nutylam“ yra pirmasis sesers Jurgitos Saulaitytės rinkinys, tačiau savo poetiniu metodu, nors ir nevisada vienodai ryškiu, jis, tur būt, pralenkia įprastinius debiutinius bandymus. Jeigu jauni poetai, sentimentalūs ir romantiški, susitelkia ties savimi ir akstiną rašyti randa savų emocijų stiprume, Saulaitytė ieško universalumo, eilėraščių žodžius atranda pergyvenimui nuslinkus praeitin, kada nuotaikos ir jausmai, praradę aštriąsias individualumo linijas, atsiveria savo esmine, bendrąja spalva. Autorei nerūpi savo jausmų išsakymas. Greičiau asmeniškojo "aš" tyloje, didelio vidinio susikaupimo nuotaikoje, ji stengiasi atpažinti pastoviuosius, pirminius žmogaus sielos bangavimus.

Sielos kalbai žodyną Saulaitytė parenka iš gamtos, ir todėl jos eilėraščių pirmame plane visada stovi originalūs, kartais paprasti, o kartais sudėtingi vaizdai, kurie sudaro autorės pagrindinę poetinę priemonę. Vaizdų paskirtis, lygiai kaip ir jų sukomponavimas, nėra romantiniai ta prasme, kad eilė-raštin įjungiamos tikrovės detalės nėra nei fonas, nei rašančiojo nuotaikų atspindys, nei gražus, meninis regimojo pasaulio aprašymas. Savo   vaizdais   išmarginta   fraze Saulaitytė, lyg raktu skrynią, stengiasi atrakinti sielos duris, iš tikrųjų sukurti jos niekad dar negirdėtą, posmuose pirmą kartą skaitytojui girdimą kalbą. Tiesa, ši pastanga autorei nevisada pavyksta. Jos vaizdams kartais trūksta lankstumo, skaidrumo; kai kur jie lieka sunkūs, nepermatomi. Tačiau stipriausiose rinkinio eilutėse jaučiame Saulaitytę mokant vaizdui duoti sugestionuojančios galios.

Pirmame knygos skyriuje, kurį autorė, gal norėdama pabrėžti siužetų aktualumą, pavadina truputį paslaptingu "Dabar" vardu, dėmesį tuoj pat patraukia lyrinei poezijai įprastinių gamtovaizdžių savitas nuspalvinimas. štai vienas pavyzdys, be galo paprastas ir be pretenzijų:


"Rytmečio rasa
lengvesnė
už kelio žvyrą.
Švelniau ji krinta
švelniau subyra
ir susimaišo
su prakaito lašais.

Gaivinančios rasos lengvu kritimu rytas paliečia prakaitą, ir žmogaus gyvenimas baigiasi pabudimo ženkle:


Lenktynės baigtos
kojos atitrūko nuo žemės,
kelias pasiekė
rytmetį.   

(Mirtis)

Visas eilėraštis imponuoja šviesia, krikščioniška mirties interpretacija. Panašiai įspūdingas eilėraštis "Skausmas", paremtas ne tik poezijoj, bet taip pat ir kasdieninėj kalboj dažnai sutinkamu skausmo ir akmens palyginimu, šią akmens - skausmo paralelę Saulaitytė pratęsia, originaliai permąsto, puikiai kontroliuoja ir skaitytojui duoda du gražius posmus, kurie, iš tikrųjų skausmą akmeniu pavertę, stipriai sugestonuoja jo nemielą, sunkų svorį:

Nuvargę akmenys
neranda vietos poilsiui.
Per silpnos mūsų rankos,
per trapios mūsų pievos.
Kaip užmigdyti akmenį,
jo nepakėlus,
jo nepadėjus
prieblandos besvoryje ...

Skausmo ir mirties motyvus papildo "Neviltis", "Nerimas", "Nuovargis", "Ateizmas"; jiems atliepia "Gimimo", "Laimės", "Ramybės", "Krikščionybės" eilėraščiai, ir tada mintin įsisuka žmogaus gyvenimo pasaka, miniatiūriniai esminių momentų aptarimai.

šią žmogui skirtą miniatiūrų galeriją pratęsia žemės motyvais papuoštas skyrius, pažymėtas trumpu žodžiu "čia". Pirmu žvilgsniu ši antraštė, gal būt, atrodo dirbtinė, tačiau ja autorė, jautri savo poetinės minties tekėjimui, dėmesį atkreipia į tai, kad įkvėpimas rašyti ateina iš žemės, regimojo pasaulio artimume. Bet žemė Saulaitytei kalba siela, ne spalvų ar linijų paviršiumi. Todėl pats eilėraštis, nors iš gamtos stebėjimo kilęs, neteka peizažų pynėmis, nežavi spalvingų detalių mirgėjimu, iš vis nepiešia tikrovės paveikslo. Jis greičiau sukomponuotas taip, kad pajustume vidinį gamtos pulsavimą, ne pavasario žalumą, bet sprogstančią viltį ("Pavasaris"), ne gelsvų, nenunokusių varpų šiurenimą, bet jose susikaupusį piūties lūkestį:


Sukasi malūnas,
tuščiomis girnomis
maldamas
rytojaus laimę.
Varpos nenurinktos
linksta
sunkiu
malimo ilgesiu   

(Derlius)

Vienur kitur žemės pasakai išsakyti parenkamos žmogaus gyvenimui būdingos detalės, tai įdomiai kontrastuoja pirmosios dalies poetiniam metodui. Jei šis priėjimas nevisada pavyksta, bendras įspūdis lieka teigiamas. Jaučiame poetės pagarbą žemei, jos nepaverčiant žmogaus nuotaikų veidrodžiu. Dar vienu tokiu pavyzdžiu tebūna Saulaitytės "Vidurdienis", ne saulėtas ir spindintis, kaip esame pripratę:


Nutilo laukai.
Padalinta diena:
palikta,
nepasiekta.
Tik skamba, skamba
piemenėlio dūdelė.

Vienas žemės kampelis Saulaitytei yra nutolęs, nors artimas savo trauka, bet vis tiek ženklinamas "Ten" vardu. Tai paliktoji Europa, karo žingsniai nutraukiantys žmonių balso aidą ("Karas"), vergijos rauda ledinėse tundrose ("Sibiras"), nebaigta tėvų pasaka ("Tauta"). Šių tremties ar paliktų namų motyvų apipavidalinime Saulaitytė aplamai išvengia sentimentalumo bei dirbtinumo, nejaučiame literatūroj rastų ar prakalbose girdėtų sentimentų pakartojimo. Tai, be abejo, nemažas laimėjimas, ypač kad autorė, per jauna pasivaduoti prisiminimais, širdyje tėvynę iš tikrųjų atkuria poetine intuicija, vaizduote ar emocija. Tačiau iš antros pusės, tremties eilėraščiuose vis tik maža šviežumo, truputį blankiai atrodo nevienas įprastinis motyvas. Išimtį, tur būt, sudaro neblogas tremtinio — nukirsto medžio paralelės išvystymas ("Tremtinys") ir, kitame eilėraštyje, parduoto sūnaus, Biblijos Juozapo, istorija perduota tremties interpretacija ("Tremtis"). Keletas laisvę dainuojančių eilėraščių taip pat patraukia. Daugiau nei forminės savybės, čia į-domus autorės pozityvus ryšys su tauta, nes įprastinis atkirstos šakos vaizdas pakeičiamas kitu. štai kaip Saulaitytė savo santykį su tauta apmąsto:


Kamiene pinasi pasakos.
Ar galima tikėti lapais?
Užliūliavę, supa mus,
lūkesy pakibusius,
laukiančius išgirsti
savo vardą pasakoj —
sužinoti, kas mes esame
medžio šerdyje.       

(Kamienas)

Ryšių pajutimas taip pat ženklina Saulaitytės nuotaikas kitų žmonių bei Dievo akivaizdoje. To moderniajai literatūrai būdingo, atskilusio ir absurdiško atsiskyrėlio jos poezijoj nerasime. Atvirkščiai, visa ketvirtoji — "Mes" — dalis liudija žmogaus ir Dievo artumą. "Tarp tavęs ir manęs", poetei nusitiesia "gražus platus vieškelis", ir tada "mūsų miestai broliai" (Mes). Šitą meilę artimui Saulaitytė įjungia krikščionis kon perspektyvon, ja pagrindžia savo religinio pašaukimo, seserystės, poetinį aptarimą ("Sesuo") ir, gal būt, rinkinio paskutiniame eilėraštyje sieja su poeto-rašytojo misija. Artimo, ne pasislėpusio Dievo veikimas į žmogų stipriausiai atsiskleidžia "Meilėje", kur ir vėl dėmesį patraukia savitas vaizdinių detalių parinkimas:


Ugninga saulė Tavo akių
rudume.
Ištirpsta kartūs, aptemdyti
ledai
ir atsiskleidžia juodai sustingęs
grūdas.
Aš vėl gyvensiu.

Kiekybinio mato poezijai taikyti nebūtina, tačiau Saulaitytės atveju, iškėlus stipriąsias savybes, verta paminėti jos kūrybai būdingas, neigiamai veikiančias, sutrauktas dimensijas. Dauguma rinkinio miniatiūrų yra be galo trumpos, suglaustos; kartais jos lyg subėga, susitraukia į siaurą aptarimą, aforistinį sakinį. Skaitytojo žvilgsnis sustoja ties paskutiniu tašku, lieka pačiame eilėraštyje, mąstymu jo nepratęsia. Trumpų akimirkų nepakanka, kad skaitytojas pilnai įsijaustų, autorės žodžiu užsikrėstų. Tarp žodžių ir mūsų lieka šaltoka distancija. Autorei daugiau atsakome vaizduote, mažiau širdimi. Knygą baigę, teigiame, kad ji yra graži, patraukia originaliais vaizdais, kartais stebina neįprasta ar sudėtinga metafora. Iš antros pusės, pasigendame erdvės, platesnio mosto, dramatinio intensyvumo. Ta prasme jos veikimas į mus lieka ribotas, ne todėl, kad Saulaitytei trūktų autentiško išgyvenimo, bet todėl, kad trumpame sakinyje jis negali pilnai atsiskleisti.

Eilėraščių trumpumą Saulaitytei, be abejo, diktuoja tai, kad platesnes dimensijas apvaldyti nėra lengva. Puikiai pažindama savo techninio patyrimo ribas, autorė nebando užgriebti daugiau nei gali. Tačiau juo eilėraštyje mažiau žodžių, juo sunkiau praturtinti poetinių priemonių skalę, išvystyti ritmo žaismą, pasiremti kūrinio dalių disonansu ar harmoniniais sąskambiais, pravesti pasirinktąjį kompozicinį principą. Taip pat nepakankamai išvystyta kalbos muzikinės savybės, žodžių ritmai, spalvų, nuotaikų ir tonų kontrastai. Todėl atrodo, kad ateityje Saulaitytės  kūrybos  pažangą  nulems poetinės technikos brandesnis valdymas, juo labiau, kad šia technika ne tik perduodamas, bet taip pat ir atrandamas eilėraščio turinys.

Jei Saulaitytės pirmieji bandymai tebūtu gimnazistinio lygio, užtektų dviejų, trijų bendrų žodžių neigiamajai pusei aptarti. Bet kai juose atpažįstame autentišką kūrybinį procesą ir matome turtingą poetinę medžiagą, kritikuojame taikydami griežtesnį matą. Todėl paradoksiškai kritika netiesioginiu būdu liudija autorės talentą.

 

Aidai, 1969 m. kovas