marija_stankus_saulaityteMarija Jurgita Saulaitytė, pati jauniausia iš čia aptariamųjų, vis dėlto dar priklauso tremties rašytojų grupei. Tremtinė ji todėl, kad jos eilėraščiuose užtinkame tas pačias pagrindines prielaidas apie mūsų padėtį svetur, tuos pačius jausmus ir kalbėjimo būdą, kurie paženklina daugelį vyresniųjų poetų, asmeniškai išgyvenusių krašto praradimą kaip tragišką lūžį jų jau subrendusiame gyvenime. Lietuvoj, sako Saulaitytė, sodrios lankos ir gyva žaluma, bet: „manęs nėra, aš vakardiena“. Susitikus su „šiandiena“ eilėrašty „Iš Lietuvos atvykusiam“ ir neradus joje savo paveldėto lietuviškumo pėdsakų, jinai patiria tartum antrą, galutinį praradimą:
Jau niekad, niekad nebeliestu
vienintelio,
ežero dugne užsilikusio
sūraus lašelio
rūgščiam duonos kąsniui
prinokinti.
Jau niekad, niekad nebelaušiu
sudžiūvusios,
rugiapjūtėj su žeme susimaišiusios,
karčios,
gelmę slepiančios
plutos.
Bet aš turbūt visad
tebeverksiu
nepasotintame alkyje
tos žemės,
tų gelmių
ir kąsnio duonos,
ir kančią dengiančios plutos,
nes davei
ir palikai
ašaras.
Saulaitytė, kaip retas kuris iš jauniausių mūsų rašytojų, dar ilgisi tos, jau akmeniu virtusios tėviškės duonos. Ji tebestovi dar ir prie seniai palikto gimto namo slenksčio, tartum tremtinė motina, kasnakt vis prisimenanti savo nykios kelionės pradžią:
Prie namų slenksčio
stovėjome ir verkėme,
kol ašarų pritrūko.
Girdisi jos poezijoj dar ir kitas balsas, iš kitų namų, taip pat jau praeity palikusių. Tai tarytum jos antra tremtis, kurią retas iš mūsų suvokti tegali, ypač lietuviškos katalikybės tradicijų rėmuose. Sesuo Jurgita, saulės vaikas, nerado sau visiškos dvasinės ramybės altorių šešėlyje. Jos išgyvenimai ir apsisprendimai tos naujos kelionės pradžioje paliko ryškų ženklą poezijoj, paliečiantį skaitytoją savo „nutylėjimais“, savo skausmingu intensyvumu.
Ilgi keliai apsupę mūsų miestą.
Kas jais išeina, nebegrįžta.
Dar paskutinį kartą mūrais misiu,
nublukusiu raudona viltimi.
Rytoj persotinta širdim
ir aš išeinu ir...
ir aš išeisiu nesugrąžinamai toli.
Asmeniškas rašytojo patyrimas yra, žinoma, jo kūrybos šaltinis, bet literatūros mėgėją ypač domina pati ta kūryba, tas širdyje, kaip kiaute, skausmingai užaugęs poezijos perlas. Iškyla, pavyzdžiui, klausimas, kuo gi, kraštą praradus, Saulaitytės poezija pasilieka specifiškai lietuviška. Tremtis, kaip tokia, yra visuotinis išgyvenimas, bet žmonės, kurie jaučiasi esą tremtiniais, dvasioje kiekvienas priklauso atskiram savo kraštui, ir tai jų kūryboje atsispindi. Saulaitytės lietuviškumas turi bendresnių, mūsų poezijoj dažniau pasitaikančių vaizdų, tokių, kaip juoda gimtinės duona, jos laukai, sodai ir visa kaimiečio pasaulėjauta, jai neįgimta, bet įsigyta iš lietuvių poezijos tradicijos. Kita vertus, ji gali savo eilėraščiuose būti lietuvė savitai, kaip niekas kitas, ir mes tik iš to ir atpažįstame, kad ji tikrai viena iš mūsų. Įdomu, pavyzdžiui, kaip ji bendrauja su jai (kaip ir mums visiems) patikėtu liaudies dainų palikimu. Dažniausiai mūsų poezijoj liaudies menas suvokiamas kaip iš esmės stiliaus dalykas. Žiūrima į dainų metaforas, žodyną, sintaktinius pasikartojimus ir bandoma visa tai savaip suvokti, įjungti į savo poetikos struktūrą. Tuo tarpu Saulaitytė daugiau žiūri į turinį, į pagrindines situacijas. Yra, pavyzdžiui, liaudies dainų, kur sesuo, motina ar mylimoji aprauda likimą karan išėjusio ir nebegrįžusio brolio, vyro ar sūnaus. Eilėraštyje „Kai broliai iškeliavo“ Saulaitytė irgi vartoja tą patį motyvą, bet struktūrą ir stilistines priemones turi savas:
Kraujas kartus,
kraujas – ruduo,
žiemkenčiai,
praskilęs ledas
per ankstyvam atlyžy.
Kai broliai iškeliavo,
jų rankos buvo tvirtos, ramios –
beržų kamienai,
balta saule apvesti
ir įsitempę.
Midus saldus,
midus – vasara,
dangus ir gėlės,
žiedadulkės ir
tęstinumo paslaptis.
Kai j i e negrįžo,
moterų akyse įsiskėlė
neužkurtos ugnys,
žiemos,
sušalęs vanduo.
Vanduo šaltas,
vanduo – žiema,
smailūs varvekliai,
sustingus srovė.
Iki kranto patvinusi upė,
iki skilimo užgauta širdis.
Eilėraštis susideda iš trijų tematinių linijų. Pirmoji tema: tautosakoj gerai pažįstamas gamtos ir žmogaus artimumas. Ją išreiškia pirmas, trečias ir penktas posmeliai, kur trys elementai: kraujas, midus ir vanduo, – per eilę sugretinimų apibrėžiami gamtos ir laiko procesais. Antras ir ketvirtas posmeliai apima eilėraščio „veiksmą“ – brolių išėjimą ir negrįžimą. Tų dviejų temų santykis sudaro trečią, pagrindinę tematinę liniją. Joje glūdi visa eilėraščio prasmė, gilus ir skausmingas atsiskyrimo ir pražūties išgyvenimas gamtos apraiškų rate. Žodžiais ji išreiškiama simbolinėse eilutėse „per ankstyvam atlyžy“, kur sukauptas tragiškas žmogaus gyvybės belaikis užlūžimas, žmogaus vilčių praeinamumas, „tęstinumo paslaptis“, – kas išlieka už vilties ribų, ir „sustingus srovė“ – mirtis. Paskutinės dvi eilutės išbaigia gamtos ir žmogaus temas sielvarto ženkle.
Daug subtilesnį (gal net ir pačiai autorei) apčiuopiamą pėdsaką jos kūryboje paliko jos religiniai išgyvenimai. Kai kurie eilėraščiai, kaip anksčiau pacituotas „Ilgi keliai“, gana aiškiai primena šią temą. Kituose jos atspindį matome arba poetinių vaizdų ir metaforų sudarymo principe, arba minties raidoje net ir tada, kai religiniai klausimai tiesiogiai neliečiami. Antrąjį atvejį galima pailiustruoti šiuo eilėraščiu:
Man reikėjo tavęs.
Tu tylėjai.
Suradau žodžius,
sudėjau,
išdrįsau jais vadintis,
išsilaisvinti,
susivaržyti.
Tylėjai.
Dabar mirgėjime –
šauksmas.
Nebežinau tikrai,
ar tu,
ar mano begalinis
ilgesys tavęs
atsako.
Pesimistiškas maldos apibrėžimas galėtų būti: santykiavimas su tyla. Kad ir kiek būtų tvirtas asmens tikėjimas, visi esame išgyvenę jausmą, kad melsdamiesi kalbame su tylinčiu Dievu. Giliai religingi žmonės Dievo tylėjimu pasitiki, bet kitiems gali atrodyti, kad jų malda, kaip ta strėlė Henriko Radausko eilėrašty, neradus Dievo „klajoja tarp šaltų žvaigždynų / Nedrįsdama sugrįžt“. Daug laiko maldoj praleidę žmonės prisimins, kaip jų tikėjimas svyravo nuo vienos ribos iki kitos. Saulaitytės eilėraščio dvasia religinė kaip tik tuo stovėjimu tarp tuštumos ir begalybės. Bet iš tiesų jis pavadintas „Kraštui“, taigi Lietuvai. Tai pakeičia visą jo turinį iš religinės į politinę asmenišką tematiką, bet minties plėtotė, jos struktūra lieka visiškai tie patys. Santykiavimas su kraštu Saulaitytės savitoj poetinėj kalboj tampa panašus į maldą tuo atžvilgiu, kad ilgai buvo kreiptasi į didelę tylą, kol galop, balsui iš ten prabilus, jau nebežinoma, ar ten tikrai tėvynė atsiliepia, ar tik mūsų ilgesys mus lenkia taip galvoti.
Kitas Saulaitytės eilėraštis „Naktovidis“ neatidengia savo poetinių vaizdų prasmės be tam tikro „rakto“, už metaforų glūdinčios pagrindinės, organizuojančios sąvokos ar jausmo. Prieš akis turime nakties gamtovaizdį, kur „Geltoni mėnuliai seka / neišreiškiamas mintis“, kur „tobulas rutulys / pasitaiko retai“ ir kur, toks būdamas, „mato save be dėmės“, ir kur pagaliau „mėnuliai save dalina / pasigardžiuoti tiems, kurie valgė ir liko alkani“. „Neišreiškiamos“ mėnulio sekamos mintys įgyja ryškesnes linijas kitų dviejų eilučių kontekste: „Žemėje, kuria pasisotinus, / užsigeriama dangaus“. Pradedame atpažinti religinėmis sąvokomis pagrįstą metaforiką: dangus ir žemė, duona ir vynas – komunija. Kontrastas tarp simboliškos žemės, kuria pasisotinama, ir mėnulio išdalijimo tiems, kurie „liko alkani“, dar labiau sustiprina šią mintį, nes prisimena Evangelijos žodžiai apie vandenį, kurio gėrę niekados nebetrokš, ir duona, kurios valgę bus tikrai pasotinti. Tuo būdu mėnulis, daugialypis ir vienas, ir tobulas, įsiprasmina tame naktovidy ir viso eilėraščio struktūroj kaip Ostijos atitikmuo, o nakties peizažas tampa Šv. Mišių tam tikra alegorija.
Apskritai Saulaitytės poezija nepasižymi nei kalbos puošnumu, nei jausmingomis, retoriškomis intonacijomis, nei metaforų pilnu, skaitytojo vaizduotę pagaunančiu išvystymu. Tai „neišsakyta“ poezija; jos komplikuotumas ir gelmė palengva atsidengia skaitytojui jau jo paties mintyse, kurioms eilėraščio tekstas duoda tik paskatinimą ir bendrą kryptį. Prisimenant lietuvišką ir religinį autorės kūrybos charakterį, galima būtų kalbėti apie jos meno kuklumą, išraiškos paprastumą, kaip lino drobės, kaip Rūpintojėlis ir kaip Vlado Šlaito poezija. Bet tarp jaunesniųjų mūsų poetų ją reikia, kaip kuklųjį Kristaus palyginimo svečią, paprašyti arčiau prie garbės stalo.
Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.