Accessibility Tools

 

sadunaite_danguole_fotosadunaite_danguole_fotoDanguolė Sadūnaitė. BALTAS IEVOS MEDIS. – Southfield (Mich.): Ateitis, 1977.

 

Rašytojų draugijos premijuota 1977 metų knyga

Atsitinka kartais, kad, prieš pradedant rašyti apie poezijos rinkinį, reikia pagalvoti apie dvi dideles tiesas: pirmoji liečia visą kūrybą, antroji — ypač poeziją. Pirmoji — tai tiesa, kad visa kūryba yra vienos ar kitos rūšies komunikacijos ilgesys. .Ar tai būtų žodžiai, dažai paveikslui, akmuo skulptūrai, gaidos muzikai, niekas nekuria tuštumoje. Kažkur, minties, jausmo, vaizduotės dimensijose, turi susitikti kūrėjas ir skaitytojo, klausytojo, žiūrovo vidinis pasaulis. Poezija gali būti tūkstančio žodžių epas ar septyniolikos skiemenų haiku, bet ji ieško aido skaitytojo pasąmonėje.

Antroji tiesa — tai, kad poezija yra pagrinde įvaizdis. Apie tai kalbėjo lyrikas Horacijus prieš du tūkstančius metų — "Ut pictura, poesis", taip sakė jis, ir tai liko esminė tiesa. Poeto instrumentas yra žodis, jo žavingumas yra tai, kad žodžiai gyvena daugiau negu viename pasaulyje. Jie yra minties ir jausmo ženklai, bet daugiau negu kiti ženklai pasaulyje jie nukreipia žmogų į įvairias puses ir funkcionuoja daugiau negu vienoje dimensijoje. Šiandieną poezijoje nėra vienos formos, kuri predominuotų, būtų pripažinta klasiška, visų kritikų palaiminta. Poetas turi laisvę pasirinkti formą, kuri arčiausia jo temperamentui. Tačiau įvaizdis turi išlikti. Kitaip lieka tik bejausmis žaidimas žodžiais. Joks poetas negali įtikinti skaitytojo, kad jis jaučia taip giliai ir taip daug, jog negali to žodžiais išreikšti. Skaitytojas bendrauja su poetu, jis negali jo vietoje sukurti eilėraščio.

Turint galvoje čia suminėtas elementariausias tiesas, darosi gana nejauku analizuoti Danguolės Sadūnaitės paskutinįjį poezijos rinkinį "Baltas ievos medis". Nejauku, nes tai ne pirmoji jos knyga, bet aštuntoji. Tai nėra naujų poetinių formų bandymas, poetė naudojo jas visuose savo poezijos rinkiniuose. Peršasi mintis, kad "Baltas ievos medis" yra bandymas pasirinktą formą rafinuoti iki paskutinio įmanomo taško. Deja, rezultatas nėra tas, kurio poetė greičiausiai siekė. Vietoj jausmo, kuris savo intensyvumu primintų žaibo blykstelėjimą, randi manieringumą, apie kurį efektingiausiai kalbėjo Moljeras savo komedijoje "Les prėcieuses ridi-cules". Manieringumas atsiranda kūryboje, kai vienos formos eksploi-tacija nebėra organiškai sujungta su turiniu ir kai poetas kopijuoja save ir žino, kad tai daro.

Pagrindiniai leitmotyvai šioje knygoje yra tie patys, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose. Gal geriausiai tai definuotų frazė: "Išlaisvinti medį iš jo formos" (Vakaras). Tai vienas iš žavingiausių poezijos uždavinių — panaikinti ribą tarp medžiaginio pasaulio ir gyvos gamtos. Sadūnaitės poezijoje bandoma perduoti tas jausmo momentas, kada gamtos fenomenai paliečia žmogų tiek pat jautriai, kiek kito žmogaus meilė. Tas palytėjimas gali būti raminantis, žavintis, kartais intensyvus iki skausmo. Jame atsispindi ir religinis motyvas — meilė trapiausiems gamtos kūriniams yra kartu ir meilė Amžinajam Kūrėjui, Didžiajam Daržininkui, kurio sode vienodai nuostabiai auga gėlės medžiai, vaikai . . . peteliškės mirtis ir žmogaus gyvenimas egzistuoja toje pačioje laiko dimensijoje, amžinybės atspindyje.

Sadūnaitės tonas yra visada intymus, natūralus poetei, kurią jaudina kiekvieno vasaros ryto stebuklas, kurios meilė saulei, vėjui, lapo žalumai yra tiek pat natūrali, kiek meilė savo šeimai.

Visa tai būtų labai gerai ir gražu, jei poezijoje užtektų sugestijų. Tiesa, kad eilėraštis gali būti kaip akmenukas, mestas į tvenkinį, į skaitytojo pasąmonę, kur pradeda lėtai skleistis nuo jo ratai, atnešdami vis naujas asociacijas. Tam reikia kartu žodžio koncentruotumo, originalumo, subtilumo. Sunkus uždavinys, ir jo negalima išspręsti daugtaškių gausumu. Skaitytojas turi gauti geresnį raktą į tą užburtą pasaulį, ne vien tiktai eilėraščio pavadinimą.

Pailiustruoti, kas Sadūnaitės poezijoje yra efektingiausią ir kas yra vien manieringumas, pakanka palyginti du eilėraščius: "Kartok mane" ir "Alyvos žydi". Pirmajame dominuoja viena spalva — kraujo, rožės, liepsnos, tamsus raudonumas, nerimo jausmas identifikuojamas su voveraitės bėgiojimu žolėje, džiaugsmo ir nerimo sintezė, visa tai padaro eilėraštį gyvą, skaitytojas jaučia jį savo oda ir akimis. Antrajame alyvų kvapu sulaistyta ir į mėlyną dangų atsirėmus poetė palieka skaitytoją su žodžiais, kurie savo tarpe nesantykiauja ir lieka vien žaidimo formoje.

Tiesa, kad poetams nereikia aiškinti savo jausmų, jie perduodami įvaizdžiais. Kai Sadūnaitė atsisako išbaigti savo įvaizdžius, kai eilėraščio nuotaika yra tik jai vienai žinoma, jos poezija skamba tuštumoje. Poeto vidinio pasaulio išraiškos, asmeninė, lyriška poezija daugiausia ieško aido skaitytojo pojūčiuose ir jausmuose. Lyrika užsidarius savyje pasidaro bespalvė ir monotoniška.

Danguolė Sadūnaitė savo poezijoje yra parodžiusi, kad ji žino, ko ji siekia. W. H. Auden yra pasakęs, kad poezijos tėvas esąs velnias, nes ji yra"clear expression of mixed feelings". Ne visiems poetams ši definicija yra priimtina, bet visi gali iš jos pasimokyti.

 

Aidai, 1979 m. kovas