Stasys Stacevičius NE ĖRIUKĖLIAI NAKTYStasys Stacevičius NE ĖRIUKĖLIAI NAKTY        Stacevičius, Stasys. NE ĖRIUKAI NAKTY. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

Ne ėriukai – du karveliai skrenda prieblandiškai pilku viršeliu, du balandžiai, nutraukti į nuotrauką vidury purptelėjimo, – abu tikslūs, riebūs, švarutėliai kaip ką tik nufotošopinti.

 

Du ėriukai pavadinime, du balandžiai ant viršelio, dvi SS iš jūrakmenių priešlapy sudėliotos, – graži ir liūdna ši knyga, yra joje tokių šviežių, jaunų ir trapių eilėraščių, prie kurių net nerangu liestis. Yra ten gausybė marmuro ir vandens, namų ir namus paklaidinančio rūko. Trapi knyga kietais viršeliais: du jos egzempliorius savo lentynoj laikau. SS prie SS: „Sraunyn mano miegas, garsyn skaidri upė“ (p. 14) – sruvena iš jos sapnai ir vienatvė, mirties ir moteries formos slysta iš puslapių kaip popieriaus lėktuvėliai ar karo kreiseriai ant pašto ženklų. Srūva iš knygos smėlynai, plūsta plokščios magnetinės bangos. Sta-Sta, Sta-Sta – sutrinksi kaskart naktiniai šios knygos verandų orlaiviai, veidrodžiai ir kraštovaizdžiai, raibuliuojantys oro duobėm: „Jeigu jūs / ypatingai norėsit, / nušaus, / bet privalote sau išsikast / oro duobę“ (p. 23), „Virš galvos tyvuliuoja gal oro duobių pilnas liūnas. / už nugarų svaigiai skaidru, prieky skaidriai svaigu“, – ss-sapniškai sruvena poeto inicialai per knygą.

 

„Aš čia užsimerkiu, tačiau atsimerkiu tenai“ (p. 14) –­ čia ar tenai gyvena knygos pora: Nykštukas ir Smilga? „Mačiau juos abu besislapstančius veidrody, / ar pasaloj man (?) vidurnaktį. / Oro duobėj jų nebus“ (p. 25). Smilga klausia, ar „skirtumai tarp milžinų / bei nykštukų / yra nereikšmingi kaip raudos?“ (p. 24). Nykštukas ir Smilga – jie vaikštinėja po knygą kartu ir pamažu legendėja – apie juos kalbama, „jog su savim jie nešiojasi / gryno sidabro /neaukštą taurelę, / bet niekad / neišlenkia paskutiniosios, / visad įsipila prieš­paskutinę“ (p. 22). Gražu žiūrėti į S. Stacevičiaus nupaišytus vyrą ir moterį. Klausytis, kaip jis prašo: „Gal / išsiuvinėtumei ant marškinių / man beveik gėlą srovę / ir paupio laumžirgį, / švytinčią žuvį / erelio snape / ir žodžius: nieko kito / šioj žemėj nėr veikti.“ (p. 16); ir gražu žiūrėti, kaip toji marškinių siuvėja „nuoga / maudosi gryname ežere, / išsimaudžiusi raibulius apžiūrinėja, / lyg reiktų / dalelę to ploto iškirpt / ir įsiūti kitur.“ (p. 86). Nei eilėraščiuose, nei sapnuose jie neišsiskiria – SS sapnuoja „save, / po 300 metų / vėl regintį, / kaip tau baltoji suknelė / banguoja. / Save, / lekiantį į gražiausias bangas.“ (p. 55).

 

Iš „sapninių-naktinių“ būsenų (neskaičiuojant taip gražiai dar jokiam eilėrašty nebangavusios baltos suknelės) gražiausi man šitie vidinio nakties radijo pranešimai:


Nakty sustiprėja
vidiniai balsai,
sakantys, kad kalnai
ne kasnakt tinka melstis,
o lygumos
ne visada geros raiteliui.

p. 6
 

ir šios kažkuo totoriškos prakalbos pabaiga: „ar tai / tik atoaidis iš lygumų, / ar vidinių balsų / stygas kliudo žirgai, / nešdami / sklidinas kraujo / galvas“ (p. 8). Tarp šių eilučių – net septyni ne tokie vaiskūs posmai, kurių niekaip neįsimenu, jie nublukinti pernelyg aiškių, tokiam eilėraščiui kažin ar reikalingų aiškinimų.

 

Mirties ši knyga pripildyta tolygiai kaip meilės: „Šarvojimo salėje / skambanti muzika, / aišku, / nėra šiaurės vėjo šniokštimas / šarvų skylėse. / (…) Ar vėl savo vietoj / esi, nerūdijanti / meile, / galvojusi apie šarvus, / kurie tavo viduj / neturėtų rūdyti?“ (p. 81). Pilna ši knyga visokių mirties jaukinimo formų –­ štai fonetiniai treniruokliai: „Be balsių / ištartumei: / mrts. / Pakartotum be priebalsių: / ii. / Tai mirtis.“ (p. 28); štai suaugėliai žaidžia taikius karus ir kapstosi smėlyje: „Smėlynai atrodo / nelyg laikinai / į materiją virtus / baltoji energija, / ir tau jauku / laikinai pasilaidot.“ („Smėlynuose“, p. 19). Ką gi laidoja kastuvais, nebe smėlio saujom, mojuojantys kasėjai? „Mes kasam giliau, ir gražyn pabaiga, / kol mįslingoj kapavietėj kastuvais grojam.“ (p. 32). Pabaiga šio eilėraščio tikrai baisiai graži: „Tarp trečiojo reicho kareivio sagų / vėjas užpučia armonikėlę.“ (p. 32). Tiek tų kapinių šitoj knygoj, tiek tų kapinių daugiareikšmiškumo: „Tai vien kapinių atmaina sieloj?“ (…) „Tai vien atmainų atmaina sieloj?“ (p. 26). Ar atsimainymų, o ne pabaigų troškimai gena SS į kapines, kurios traukia jį it magnetas („Nerandam / magnetiniuose laukuose / kapinių, / kurioms viskas puikiausiai pavyko“, p. 40; „Nepažįstamos kapinės – / paslapčių jūra / banguoja magnetinėmis bangomis“, p. 69) – paširdžius gniaužiančias oro duobes keičia kapinių duobės – nuo knygos vidurio iki pat pabaigos, ankapių-užrašų-dialogų.

 

Tad kas gi tie „ne ėriukai nakty“? Namai – atsakyčiau, – ne vien tik nebepaglostomos vaikystės, bet ir visokie vidiniai namai, aptraukti rūkų vilnos, ir visi tie be garso, it šoktų, slystantys oro ar smėlio duobėn eilėraščių žmonės, ir visa prisijaukinta vienatvė:


Ir mano vienatvė gera. Čia nedaug apvalių
vienatvių. Dažniausiai tai skaidrūs šalti stačiakampiai –
kaip mano langai. Ir geriausia iš mano vėlių
su geriausiu kraštovaizdžiu – pilnačiai tvieskiant –
sutampa.

p. 38

Jei knygas reikėtų papasakot keturiais iškvėpimais – visus keturis skyrius šitom keturiom eilutėm ir iškvėpčiau, užversdama šitą skaidrų knygos stačiakampį.

 

Literatūra ir menas

2009-02-13