Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/stankevicius%20rimvydas.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/stankevicius%20rimvydas.jpg

stankevicius rimvydas.jpg      „Ši knyga – pavojinga kelionė anapusybės link ir bandymas išsiaiškinti, kas mūsų ten laukia“, – apie savo naują eilėraščių rinkinį „Laužiu antspaudą“ kalbėjo poetas Rimvydas Stankevičius. Anapilin iškeliavę artimi žmonės, mirties paslaptis ir baimė, nežinomybė – visa tai sugulė į ketvirtąjį 35 metų R.Stankevičiaus poezijos rinkinį. Tai viena geriausių pastarojo meto lietuvių poezijos knygų. Su R.Stankevičiumi kalbėjomės ne tik apie ją.


      - Ant naujos jūsų knygos viršelio poetas Aidas Marčėnas rašo, kad R.Stankevičius yra vienas iš nedaugelio tikrų lietuvių poetų – tiek kūryboje, tiek gyvenime. Ar tikrai jauti, kad užimi tokią poziciją? Ką reiškia būti tikram poetui?


      - Reikia pasakyti, kad toks A.Marčėno įvertinimas man labai svarbus. Ypač dėl to, kad žinau, jog A.Marčėnas galvoje turi ir mano knygos kokybę. Rašydamas prastus eilėraščius tikras poetas nebūsi.

Atvirai kalbant, nėra nieko, kas man būtų svarbiau už poeziją. Gal net ne pačią poeziją, o tą vietą, iš kurios ji atsiranda. Tas pats A.Marčėnas tai vadina ketvirtuoju matavimu – kai paprasto pasaulio suvokimo nebeužtenka, poetas tarsi išsimuša kažkur kitur.

      Jei gyvenimą ir poeziją įsivaizduosime kaip du sausainius, pirmojo valgysiu tik pusę, o antrąjį surysiu visą.


      - Bet šitaip valgant po pusę sausainio gali atsirasti nesotumo pojūtis.


      - Taip, ir čia yra savotiškas poeto tragizmas, tačiau padaryti jau nebegali nieko. Žmona man dažnai sako: „Visi žmonės kaip žmonės, o tu!“ Iš tikrųjų daugybės šio gyvenimo dalykų niekaip nesugebu suvokti. Kai normalūs žmonės sprendžia savo kasdienius reikalus, aš į tokias problemas paprasčiausiai numoju ranka, nes nematau prasmės tam eikvoti savo energijos.

      Iš čia visuomenėje ir atsiranda visokie stereotipai, kad poetai yra kvaileliai, girtuokliai ir panašiai.

Tačiau manau, kad rašyti poeziją yra mano darbas ir tą darbą stengiuosi atlikti maksimaliai gerai, nerdamas į jį stačia galva.


      - Kalbėdamas apie poetus ir likusią visuomenės dalį vartoji terminą „normalūs žmonės“. Ar tikrai manai, kad esi kitoks, išskirtinis?


      - Tikriausiai nuskambės labai arogantiškai, bet taip manau. Viliuosi, kad esu supratęs nemažai dalykų, kurie kitiems yra paslaptis, ir galiu juos parodyti. Tikriausiai visa tai glūdi kiekviename žmoguje, tačiau aš jau vien dėl to, kad rašau poeziją, privalau būti jautresnis, atidžiau skaityti mums siunčiamus ženklus ir juos tiksliai pavadinti.

      Pavyzdžiui, knyga „Laužiu antspaudą“ yra bandymas išsiveržti į anapusybę, išsiaiškinti, kas mūsų ten laukia, ir tai papasakoti. Tiesa, gal labiau sau pačiam nei kitiems. Vis dėlto manau, kad galiu žmones vesti, nurodyti kryptį.


      - Tačiau tai jau labai netoli didybės manijos. Be to, juk poezijos mėgėjų nėra daug, knygos leidžiamos kelių šimtų egzempliorių tiražu. Žmonių, kuriuos galėtum kur nors vesti, nėra daug.


      - Dėl didybės manijos visiškai sutinku, bet privalau tikėti tuo, ką darau. Kitaip nebūtų prasmės. Be to, tokią maniją turėjo ne vienas didžiųjų pasaulio menininkų. Kita vertus, toks mąstymas netoli ne tik nuo didybės manijos, bet ir nuo beprotybės. Kažkada Sigitui Gedai atrodė, kad jis jau turi galių rašydamas eilėraščius sukurti gyvybę.

      Kai rašiau knygą „Laužiu antspaudą“, panašūs dalykai rodėsi ir man. Galvojau, kad jei jau mano eilėraščiai gali ką nors pravirkdyti, o tokių atvejų žinau, tai pasistengus jie tikriausiai gali ir dar daugiau.

Tai labai pavojingi dalykai. Normalūs žmonės to tikriausiai nesupras, tačiau ne vienas bičiulis poetas, skaitęs šiuos eilėraščius dar prieš pasirodant knygai, mane perspėjo, kad galiu nuklysti labai toli.

Dėl nedidelio skaitytojų skaičiaus, tai neturiu tikslo, kad mano knygos būtų leidžiamos dešimčių ar šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu. Galų gale tai ir nerealu. Poezija negali prakalbinti minios, tačiau vieną žmogų gali.


     
- Ne kartą užsiminei, kad pagrindinė knygos „Laužiu antspaudą“ tema yra mirtis ir tai, kas laukia po jos. Kokia patirtis lėmė būtent tokių makabriškų eilėraščių atsiradimą?


      - Pastaraisiais metais mirė daug man artimų žmonių. Be to, ir aš pats buvau atsidūręs tam tikroje gyvenimo kryžkelėje. Pamenu, vieną dieną sėdėjau ir iš eilės peržiūrinėjau savo mobiliojo telefono adresų knygą. Suvokiau, kad telefono numerių, kurių jau niekada neprireiks, yra kraupiai daug. Dabar atrodo kvaila ir vaikiška, tačiau ėmiau ir paskambinau amžinatilsį aktoriui Sauliui Mykolaičiui. Galvojau: „O gal kas nors atsilieps“. Žinoma, automatinis balsas man pasiūlė pasitikrinti numerį. Tačiau sujungimas įvyko – taip atsirado eilėraštis „Pigiausiu tarifu“, kuriame skambinama iš šio pasaulio į pomirtinį ir įvyksta pokalbis. Aš kalbu apie anapusybę, o kartu ir su tais, kurie joje yra.


      - Manai, kad rašydamas šią knygą šį tą išsiaiškinai apie pomirtinį pasaulį ir galėtum jame būti vedlys?


      - Viliuosi kai ką supratęs. Tačiau toks, koks buvo Gintaras Beresnevičius, nebūsiu niekada. Klausantis Gintaro samprotavimų rodydavosi, kad anapusybėje jis susigaudo tarsi tai būtų jo namai. Tikiuosi, kad dėl to jis mirė be baimės.

      O aš bijau. Kad ir kiek mąstyčiau apie mirtį, pats baisiausias joje esantis dalykas – nežinomybė.

Dėl to ir knygos įvadiniame eilėraštyje rašoma: „tai vieta, kur nebuvo įžengęs Dantė“. Vadinasi, tai nei rojus, nei pragaras, nei skaistykla. Pomirtinis pasaulis mano knygoje apskritai nėra siejamas su jokia konkrečia religija.

      lrytas.lt
      2008 07 21